PRARASTA VAIKYSTĖ. VAIKAI TREMTYJE
1951-jų metų rudenį nauji trėmimai užtemdė Lietuvos kaimus. Šimtai žmonių iš kaimo sodybų, vienkiemių
buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus ir išvežti į nežinią. Tarp tremtinių ir darbšti daugiavaikė Juozo ir Akvilės
Repšių šeima. Ankstų spalio 2-osios rytą tėvai ir jų penketas vaikų – Zinaida, Jolita, Regina, Vytautas,
Danutė – su ašaromis atsisveikino su gimtaisiais namais… Likusi viena iš šios šeimos Zinaida dalinasi
prisiminimais.
Kai tremtiniai buvo susodinti į uždarus sausakimšus vagonus, mamos iš ,,venzliukų“ dėliojo
guolį mažiesiems. Antrąją kelionės dieną prasidėjo mažųjų reikalavimai, ypač rytinio pienuko. Toks
nepaliaujamas vaikų verksmingas choras sklido iš vagonų, pritardamas suaugusių giesmėms ir dainoms.
Vyresni vaikai išsigandę tylėjo, šį bei tą suprasdami, šalia tėvų jautėsi saugesni.
Kas dabar besupras, kokios sąlygos buvo kelyje per tas kelias savaites traukiniais ir atviromis
šaltų vėjų skrodžiančiomis baržomis, kol buvome išmesti ant Ketės upės kranto, prie kurio buvo prigludęs
mūsų kaimelis (maždaug Šimonių mst. dydžio) su keliais tuščiais laukiančiais barakais. Argi galima aprašyti,
kokios košmariškos gyvenimo sąlygos: šalta, drėgna, tamsu, po aštuonias šeimas viename barake. Naktį nuo
lubų krenta blakės, apipuolė utėlės, dar nežinome, kad pavasarį laukia spiečiai mašalų ir uodų.
1951 metų spalio 2-ji pusė. Sunkios kelionės neatlaikė patys mažiausieji. Per vieną savaitę
palaidojo septynis mažutėlius. Sugrįžę į baraką vėl išvysdavo degančią žvakutę, atsivežtą iš Lietuvos, prie
amžiams užgesusios vaikelio gyvybės. 1951–1952 metų sandūroje mirė dar du. Kunigų, bažnyčios bei
cerkvės nebuvo. Kapo duobę savo ašaromis šlakstė Mamos. 1990 metais šių visų vaikų palaikus artimieji
parsivežė į Lietuvą.
Darbingo amžiaus žmonės, vyrai ir moterys, buvo išvaryti už 50–70 km į miško kirtavietes.
Tėvelį nuo mūsų atskyrė. Kai kurie šešiolikmečiai paaugliai, kurių šeimose nebuvo tėvo ar vyresnių už juos,
savo noru išėjo dirbti. Kaimelyje liko gyventi tik senukai ir mamos su nepilnamečiais vaikais. O mūsų buvo
daug. Mes prisidėjome prie anksčiau ištremtų vaikų iš ,,daugiatautės tėvynės“ kraštų. Valdžia pasirūpino
mūsų išsilavinimu. Kadangi mes nemokėjome rusų kalbos, tad visus mokinius, kurie Lietuvoje mokėsi I–IV
klasėje, suvarė į I-ąją kartu su visais, o buvusius V–VII klasių mokinius į V klasę. Prieš tai būsimus
penktokus iki naujų metų mokė lietuviai mokytojai, po to jie buvo atleisti. Mokė dviem pamainom. Kai
kuriose klasėse būdavo net iki 40 mokinių. Mokytojai buvo reiklūs, dėmesingi mums, stengdavosi išaiškinti
nesuprantamus žodžius. Trūko mokymosi priemonių, knygų, sąsiuvinių. Rašalą nešdavomės iš namų, vėliau
suoluose buvo įtaisytos rašalinės. Degė žibalinės lempos. Keli mokslo tinginėliai norėjo išsisukti nuo
mokyklos, pasiruošę ką nors meistrauti ar batus lopyti, bet buvę mokytojai J. Šiliūnas, V. Vasiulienė,
vaikštinėdavo po barakus ir įtikinėjo, kad mokytis reikia bet kokia kalba. Nors iš pradžių buvo sunku, bet
lietuviai stropiai mokėsi, rodė pavyzdį kitataučiams… Iš Lietuvos atsivežtas maistas greitai baigėsi. Reikėjo
išgyventi iki pavasario. Ir mainė lietuvė motina savo išeiginį drabužėlį, pagalves bei staltieses ir lovatieses,
pačių išaustas, į bulves, kurias vietiniai buvo užsiauginę tik savo reikmėms. Rusės, pačios atsargų
neturėdamos, užjautė šeimas su mažais alkanais vaikais (nors buvo iš pradžių galvojama, kad čia priveš
nusikaltėlių). Geraširdės retkarčiais atnešdavo mažyliams puslitriuką pieno ar keletą bulvių. Parduotuvės
pritrūko maisto produktų, o pavasariop ir duonos bei miltų. Vietinė valdžia nežinojo, kad būtent rudenį atveš
tremtinius. Kai upės užšąla, iš niekur maisto nebepriveža. Vėliau ant upės kranto buvo pastatyti du sandėliai.
Ir šitam, Sibiro platybėse nuo pasaulio atskirtam kaimeliui, nušvito saulė. Pavasaris įsiveržė staiga, ir
netikėtai sušilo. Mes, vyresnėliai, buvome nebe tie, rudenį išmesti į krantą. Mokykla, draugai, pažįstami
žmonės, rusių draugiški patarimai, ko reikia saugotis, kur ir kokiame ežerėlyje ar upelyje galima išsiplauti
galvą. Vaikai ir lieka vaikais. Ir skambėjo mūsų balsai taigos pašonėje, paupiuose, paežerėse, pievose,
kemsynuose. Žiemą pačių mažiausių beveik neišleisdavo į kiemą – neturėjo jie šiltesnio drabužio. Būdavo ir
taip, kai brolis grįždavo iš mokyklos, jaunesnysis įsistodavo į jo apavą ir išbėgdavo į kiemą pakvėpuoti grynu
oru. Dabar krykštė, klykavo pusnuogiai, per žiemą ukrainiečių šeimos mažuosius išmokę lietuviškai kalbėti
tuo laiku, kai vieni be suaugusių pasilikdavo barake. (Mūsų barake buvo tik viena ukrainiečių šeima). Visi
kartu žaidė vaikiškus žaidimus. Suplėšę ar suraišioję kokį nors suplyšusį ,,zuperinį“ maišą, pasidarydavo
šokdynes. Bėgdavo prie upės pavėpsoti, kai atplaukdavo didelis keleivinis laivas ,,Nordas“. Baržomis
atplukdė maisto produktų. Žinoma, dešrą ir sviestą matydavo tik valdininkai, bet mums badauti nebeteko,
turėjome duonos, aliejaus, margarino. Mes ne pagal metus buvome stiprūs, ištvermingi, sumanūs, kantrūs –
dideli pagalbininkai mamoms ir seneliams. Tuoj pat taigos pakraštyje rovėme kelmus, degindavome juos,
kastuvais ir dalbomis vos atplėšdavome amžiais neliestą, šaknimis susipynusią velėną. Pirmais metais
įstengėme paruošti tik mažą sklypelį bulvių sodinimui. Tuo metu jau galėjome pasistiprinti meškiniu
česnaku. Šešerių metų ne tik berniukai, bet ir mergaitės gaudydavo žuvis. Kai kurių rūšių žuvies ežerėliuose
knibždėte knibždėjo. O kiek gėrybių taigoje! Berniukai kilpomis gaudydavo laukinius paukščius, vėliau
įsitaisė šautuvus (legaliai). Ne visi tėvai galėjo sūnui nupirkti valtį, tad pasidarydavo patys. Yra buvę, kad
mažieji gerokai murktelėdavo į vandenį, bet sugebėdavo išsigelbėti. Grybų, uogų – nors vežimu vežk.
Nueidavome už 7–8 kilometrų, prisirinkdavome tiek, kad nebepanešdavome. Vienų ateidavo pasitikti, kitos
mergaitės ir berniukai užklodavo uogas samanomis ir rytojaus dieną parsinešdavo. Sunku eiti per samanynę.
Padėdavome rusėms daržus ravėti, bulves sodinti kastuvais, paaugusias kaupti kauptukais ir vėl kastuvu
nukasti. Laistėme daržus, vandenį tempdami iš upės. Sekančią vasarą, sulaukę sėklų iš Lietuvos, jomis
dalindavomės ir augindavome. Vasarą pasirūpindavome malkomis, kad tėvelių per atostogas paruošta stirta
būtų išsaugota kūrenti per žiemos šalčius. Per dieną parsitempdavome po kokį sausuoliuką, kiekvienąkart vis
iš toliau, arti jau buvo švaru. Kai iškrisdavo pirmasis sniegas, su rogutėmis iš valdiškų kirtimų atsiveždavome
didesnių malkų liekanų.
Gegužės mėnesį barake pasikabinome šv. Marijos paveikslą. Mes, mergaitės, priskynėme lauko
gėlių, berniukai apkaišė berželiais. Iš visų barakų rinkdavomės į pamaldas. Branginome ir šventėme visas
religines šventes.
Pavasarį kiekvienas mokinys privalėjo pririnkti stiklinę beržo pumpurų. Spartesni jų
pririnkdavo daugiau ir nešė į parduotuvę, už tai gaudami pinigėlio. Vienas turkiukas norėjo būti gudresnis –
pririnks drebulės pumpurų – jie daug didesni, daugiau gali pririnkti. Kai nunešė į parduotuvę, pardavėjas jam
patarė išpilti pumpurus šuniui ant uodegos.
Greit prabėgo vasara. Vėl mokyklinis skambutis sukvietė visus į klases. Po pamokų
nueidavome į kiną, rekomenduojamą mokytojų, beveik nemokamą. Seanso metu triauškėme saulėgrąžas ir
kedro riešutus. Pavasariop susirgo kelios mergaitės. Gydytojų nebuvo, niekas nežinojo diagnozės. Nuo visų
ligų gydė tik aspirino tabletėmis ir žolelių arbata. Šia nepaaiškinama liga dvi savaites labai sunkiai sirgo
mano trylikmetė sesutė Vidutė.
Yra ir gerų prisiminimų, nes tai buvo patys gražiausi mūsų gyvenimo metai, tik Tėvynės ilgesys
buvo begalinis. Po truputį pamažu prasigyvenom. Vyresni vaikai kartu su mamomis, vadovaujami senelių,
lipdė sau lūšneles. Jau vienas kitas tremtinys turėjo karvutę, paršelį, lesino vištas. Juodas sunkus darbas davė
savo vaisius.
Tuoj po Stalino mirties nepilnamečiams vaikams suteikė laisvę, ir jie galėjo grįžti į Tėvynę.
Mes, abi vyresnėlės, grįžome 1956 m. rugpjūčio mėn., baigę ten septynmetę. Tėvų dar neišleido, liko su
trimis jaunesnėliais. Grįžo po 2 metų.
Dažnai mes, tremtiniai, girdime pastebėjimus, kad žmonėms, likusiems Lietuvoje, ne ką
geresnis gyvenimas buvo pokario metu. Reikėtų prisiminti, kad tai buvo beveik paskutinė didžioji tremtis
prieš ,,atšilimą“. Mes taip pat jau buvome pergyvenę visus pokario baisumus: jaunuolių, išėjusius į miškus,
žudynes, kolektyvizaciją , ,,uždarbį“ už darbadienius, buožinimus. Pasiturinčių tėvų vaikai buvo ,,mėtomi“
pas gimines, ėjo į skirtingas mokyklas, kad tik nepapultų į Sibirą. Mūsų šeimai pavyko išvengti 1948 metų
tremties, nes visą laiką slapstėsi. Išbuožinti, vis dar iš paskutiniųjų veždavo pyliavas, kad atsiskaitytų su
valstybe. Be rublio kišenėje buvome ištremti ir grįžome ne ką susitaupę. Tėvelis jau buvo praradęs sveikatą.
Reikėjo pradėti vėl viską iš naujo. Neberadome savo namų. Giminių padedami kibome į naują gyvenimą.
Reikia pasakyti, kad Sibire miško darbininkams atlyginimą mokėjo. Jauni ir stiprūs vyrai buvo užsidirbę ir
Lietuvoje pirko arba statėsi namus. Bet kokios sąlygos buvo! Ir jauni ne geležiniai.
Ačiū Dievui, išgyvenome. Savo tėvelius galiu pavadinti Sibiro kankiniais, kurie mus, savo
vaikus, iš paskutiniųjų rėmė, mažiau pasilikdami sau. Mes jiems žemai lenkiamės, esame be galo dėkingi,
esame amžinai skolingi. Ramiai ilsėkitės Šimonių kapinaitėse.
Buvę 1951 metų tremtiniai, vaikai ir paaugliai, sulaukėme garbingo amžiaus. Esame paskutinė
tremtinių karta. Mūsų ratas retėja: daugelis nesulaukė šių dienų, kiti pasiligojo. Tarp mūsų ryšys nenutrūksta,
skambiname vieni kitiems, dalijamės prisiminimais, susitikę bučiuojamės lyg giminės būtume. Susitikimai
irgi retėja. O kaip laukdavome rugpjūčio pirmojo šeštadienio Ariogaloje, Dubysos slėnyje, kai
suvažiuodavome iš visos Lietuvos! Dabar tos galimybės daugelis nebeturi.
Visų tremtinių, buvusių 1951 metų vaikų, tariu nuoširdų ačiū šimoniečiams, kurie prižiūri,
prisimindami sustoja prie tremtinio kapo.
Šimonyse, kiek žinau, palaidoti mano tėvų kartos žmonės, ištremti 1951 m. spalio mėn. 2 d.:
Natalija Leišienė, Kazys Leišys, Akvilė Repšienė, Juozas Repšys, Uršulė Sabaliauskienė, Juozas
Sabaliauskas, Teofilė Sakalienė (motina), Antanas Sakalas (sūnus), Stefanija Valiukienė, Jonas Valiukas.
2021 m. rugpjūčio mėn. Zina Repšytė-Vainauskienė
Daukų kaimo Repšytės. I-je eilėje dešinėje
Danutė, III-je eilėje pirma iš kairės Reginutė
apie 1955 metus, Kuzurovas.
DRAUGIŲ PRISIMINIMAI
Baigus septynias klases Kuroline, reikėjo
rinktis eiti į miško kirtimo darbus arba
mokytis. Vidurinė mokykla buvo rajono centre
Bielyj Jaze už 120 km nuo mūsų gyvenvietės.
Vasarą susisiekimas laivais, kurie kursavo
kartą per savaitę, žiemą siaurais pravažinėtais
rogėmis keliukais per miškus ir krūmuotas
užliejamas pievas. Pasirinkau mokslą. Artėjo
Naujieji metai, žiemos atostogos. Šaltis
naktimis siekė iki –40⁰, o dienomis iki –25⁰.
Gavau tėvų laišką, kad per atostogas jokiu
būdu neičiau į namus, nes sušalsiu. Mes,
vaikai (paaugliai), labai išsiilgę tėvų,
apsirengėme vatinėmis kelnėmis ir striukėmis (fufaikomis), užsimovėme kietus vailokus (pimus) ir išėjome.
Žemai šviečia šalta žiemos saulė. Sniegas žvilga tūkstančiais žvaigždučių, kur ne kur kiškio
arba kurapkos pėdos – grožis neišpasakytas. Kelelis siauras, šalikelėse apie metrą puraus sniego, pavargę
gulame, iškeliame kojas, atsiremdami į šalikelę, pailsime. Išėjome po pamokų pirmąją dieną, nuėjome apie
30 km. kaimeliai toli vienas nuo kito. Reikėjo susirasti nakvynę. Vietiniai rusai vargo ir bado matė ne mažiau
už mus. Jie buvo po revoliucijos ištremti iš Altajaus krašto ir apgyvendinti ant tuščio Ketės kranto. Mus
mielai priima nakvynei, užkuria ,,buržuiką“ (metalinį pečiuką), sušildo ir paguldo ant grindų. Antrą dieną
pailsėję nueiname apie 50 km. Nakvojame pas klasės draugų tėvus. Išvykome aštuoniese, mūsų sumažėjo iki
trijų (ukrainietė, rusė ir aš). Paskutinį etapą 40 km einame visą laiką mišku nuo Kuzurovo iki Kurolino. Mes
taip pavargę pamatome kaimelio žiburius. Taip ėjome per visas atostogas, nei karto nepraleisdami.
Kaip gera sugrįžti namo!
Eugenija J.-M., tremtinė panevėžietė
Buvusios tremtinės klasiokės kaunietės Aldonos Š. prisiminimai.
MEŠKŲ IR DVASIŲ BAIMĖ
Nuo mūsų kaimelio Kuzurovo iki Kurolino, miško pramonės darbininkų kaimelio, buvo tik
vienas kelias taigos mišku. Šiuos 42 km reikėjo įveikti pėsčiomis, vėliau laikas nuo laiko važinėjo traktoriai.
Aldonos tėvelis dirbo sargu barake 19-tame kilometre, kur žmonės užeidavo pailsėti arba nakvodavo,
išgerdavo ,,kipiatoko“ (karšto vandens), arbatos. Aldona su mama gyveno Kuzurove. Kartais Aldonai
tekdavo pabūti ir vienai, eiti į mokyklą, kai mama išeidavo pas savo sūnus palengvinti jų, viengungių,
bedirbantiems sunkius miško darbus Kuroline, gyvenimą.
Aldona kartais nueidavo pabudėti vietoje tėvelio, kartais ir kelias dienas, kai tėvelis turėdavo
išvykti neatidėliotinais reikalais. Kai žmonės, jos, maždaug 12-metės, klausinėdavo, ar ji nebijanti,
atsakydavusi, kad ne, o iš tikrųjų ne visai taip: ,,kelyje melsdavausi, Lietuvoje jau buvau priėmusi pirmąją
Komuniją“. Einant taiga svarbu buvo neišklysti iš kelio, o tada jau žuvęs, jei užsižiopsosi. Labiausiai
prisimena bruknes, kurios viliodavo tolyn. Vienąkart ukrainietė Partečka, laiškanešė, pamačiusi ją bruknyne,
perspėjo, kad čia mačiusi mešką. Aldona eidavo užsidėjusi tinkliuką nuo uodų, mašalų. Taiga labai gyva,
visokie garsai sklisdavo. Didžioji vaikiška baimė, kad, jei užpultų meška, tai tik iš už nugaros. Jai tada
atrodė, kad ji bėgs pirmyn, o jei reikėtų bėgti atgal, būtų gaila nueito kelio. Jei jau pultų, tai nors patogiai.
Kuzurove, vienoje namelio pusėje, kurią nupirko tėvelis, gyveno Aldona su mama, o kitoje –
rusų šeima. Rusė pasakojusi, kad tuoj po karo čia gyvenęs mokyklos direktorius, išgeriantis tiek, kad
užeidavusi karštligė. Jam rodydavosi mažytės mergytės kaip lėlytės, susodintos ant staliuko, ir vėl
išnykdavusios. Pasirodo, čia anksčiau gyvenusi rusė moteris darydavo abortus ir užkasdavo po nameliu. Kas
čia žino, ar yra koks nors ryšys, bet Aldona labai bijodavusi nueiti bulvių į rūsį, kad nepamatytų mažų
mergyčių dvasių ir visuomet persižegnodavusi.
P.S. Beje aš nežinojau, kad Stalinas griežtai buvo uždraudęs abortus, kad rusų tauta atsigautų po
karo. (Z. V.)
2021-08-09 Aldonos pasakojimą užrašė Z. Vainauskienė
