Dr. Raimundas Kaminskas

Šiemet, gruodžio 16 d., sukaks 84 metai, kai Maskvos kalėjimo ligoninėje mirė politinis kalinys ir tremtinys Augustinas Voldemaras(1883-1942) – vienas iš žymiausių pirmosios Lietuvos Respublikos (1918-1940) intelektualų, pirmasis nepriklausomos Lietuvos Ministras Pirmininkas, Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministras, profesorius, poliglotas, vertėjas, publicistas, laikraščio redaktorius ir įvairių visuomeninių organizacijų narys.

1925 m. kovo 12 d. Maironis pašventino patį pirmąjį statybų akmenį, žymintį banko rūmų statybos pradžią ir 1928 m. gruodžio 8 d. jau baigtą statyti pastatą, kurio architektas – Mykolas Songaila.

Banko rūmų trečio aukšto kampinėje dalyje iš Maironio gatvės pusės buvo įrengtas prof. Augustino Voldemaro (1883-1942), tuometinio Ministro Pirmininko butas. Jis jame gyveno apie pusantrų metų iki jo suėmimo ir ištrėmimo į Platelius 1930 m. liepos 25 d.

Butas buvo baigtas įrengti ir baldai išrinkti paties prof. A. Voldemaro nurodymu. Tam reikalui buvo išleista net du šimtai tūkstančių litų.

Specialiai Ministrui pirmininkui buvo įrengta atskira laiptinė su to meto technikos naujove – liftu, pagamintu JAV firmos „Otis“. Liftas veikia iki šiol, jame yra kėdutė, veidrodis, išlikę autentiški lietuviški užrašai.

Bute buvo biblioteka, kurioje buvo saugoma prof. A. Voldemaro knygų ir artefaktų kolekcija, kuri nėra išlikusi.Autentiška ąžuolinė sieninė knygų spinta buvo pagaminta apie 1929 m., galėjo sutalpinti didelį knygų kiekį. Bibliotekos viduryje – medinis, autentiškas kasininko stalas, pagamintas Vilijampolėje, Kosto Petriko baldų fabrike 1929 m.

Bute galima pamatyti ir svečių priėmimo kambarį – avansalę – su įspūdingais pano, vaizduojančiais dangaus skliautą ir graikų Akropolį. Puošniame priėmimų kambaryje ant lubų matyti pano su romantizuotu Vilniaus vaizdu, kuriame ryškiausias akcentas – Gedimino pilis. Vilnius 1920 m. buvo okupuotas Lenkijos, sostinė perkelta į Kauną. Tačiau nuostata, kad Vilnius yra tikroji sostinė ir ji greitai grįš Lietuvai, buvo visą laiką gyva. Pokylių kambarys irgi ne mažiau puikus: joje įrengtas netgi nedidelis balkonėlis, kuriame pokylių metu grojo muzikantai. Ant sienos galima matyti ir pano su Vilniuje esančia Gedimino pilimi, išlikę autentiški baldai, kai kuriuos jų pats A. Voldemaras atsivežė iš Paryžiaus.

Buto pokylių kambaryje puošmenų – autentiškas ampyro baldų komplektas. Šį baldų komplektą prof. A Voldemaras pats pirko ir atsivežė iš Paryžiaus antikvarinių baldų salono „Soubrier“, veikiančio ir šiandien. Ampyro baldų komplektą sudaro šešiakampis raudonmedžio faneruotės stalas šlifuoto marmuro paviršiumi ir šeši dramblio kaulo krėslai, aptraukti aukso spalvos gobelenu. Ypač išskirtinės atrodo paauksuotos priekinės kojos – apačioje stilizuotos žvėrių letenos, viršuje – egiptiečių deivių sparnuotos galvos.

Bute išlikęs yra aštuonių metrų aukščio Augustino Voldemaro darbo kabinetas, esantis tiesiai po kupolu, puoštu kesonais ir rozetėmis.

Geltonų ir tamsiai mėlynų spalvų kabinetą puošia juodos kolonos, 8 metrų aukščio kupolas, puoštas gėlėmis ir ant ilgos grandinės kabančiu sietynu. Kabineto gale – medinis rašomasis stalas, jo šonuose išdrožinėtos mitologinės būtybės: Sirena ir Tritonas. Jų atvaizdus jungia drožinėta gėlių girlianda, sukomponuota iš jurginų ir kitų žiedų. Posėdžių stalo kampuose virš kojelių – keturios S raidės formos konsolės. Jos apačioje užbaigtos keturpirštė žvėries pėda. Stalas puoštas drožiniais, vaizduojančiais akanto lapus ir girliandas, sukomponuotas iš astros, rožės ir kitų stilizuotų gėlių žiedų. Ąžuolinės kėdės aptrauktos juoda oda. Priekinės kojos lenktos, kabriolė tipo, užbaigtos keturpirštė žvėries pėda. Kabinete stovi ir ąžuolinė spinta, faneruota brangiu medžiu. Durelės dekoruotos įvairių spalvų mediena, vaizduojami vazos, rožės, gvazdiko ir tulpės motyvai. Spintos viršus marmurinis, o kojelių įmovos bei kampiniai dekoraciniai elementai – bronziniai.

Darbo kabinetą puošia XIX a. porcelianinė japoniška vaza. Monumentalios vazos paviršius dekoruotas japoniškais ornamentais, kuriuos įrėmina sceneles su įvairiais japonų gyvenimo vaizdais. Ant pjedestalo – Juozo Mikėno skulptūra „Berniukas su balandžiu“. Šiame bute buvo ir atskiras išėjimas ant stogo, ant kurio buvo įrengtas sodas.

Dr.Raimundo Kaminsko nuotraukos

Laikas: Š.m. rugsėjo 9d 16.30val.

Vieta: Giedraičių g. 41, Vilnius.

1. NGS nario mokesčio surinkimo ir narių sąrašo patvirtinimo.

2. Dėl NGS veiklos 2025m. ir 2026m. gairės.

3. Dėl valdybos inicijuotos diskusijos įstatų pakeitimui ir visuotinio susirinkimo datos paskyrimo.

4. Kiti einamieji klausimai.

NEPRIKLAUSOMYBĖS GYNĖJŲ SĄJUNGA VALDYBOS POSĖDIS

Numatoma NGS valdybos posėdį pravesti MPPD patalpose 2026 m. birželio 29 d. 16.30 val.,

Adresu Giedraičių g. 41, Vilnius

DARBOTVARKĖ

1. NGS valdybos pirmininko pranešimas (Č.Jezerskas): •Patvirtinti pateiktą veiklos ataskaitą už 2025 metus; •Pateikti banko išrašus, pateikti duomenis/failus sumokėjusių NGS narių su pavardėmis (A.Kulikauskis).

2. Patvirtintinimas nario mokesčio surinkimo ir NGS narių sąrašas 2026 metams (L.Kerosierius).

3. Valdybos narių pasisakymai, pagal veiklos sritis.

4. Nuspręsti reikalingumą tarpinio/nuotolinio NGS susirinkimo datos iki visuotinio susirinkimo.

5. Visuotinio susirinkimo organizavimo klausimai: •Diskusija dėl įstatų pakeitimo, paruošiamieji darbai (pataisos NGSpirmininko rinkimams ir kt.); •Sprendimas dėl datos visuotiniam susirinkimui pravesti, nustatymas.

6. Organizaciniai klausimai.

Arnoldas KulikauskisNGS generalinis sekretorius

Sigitas Žilius

Vakar Via Lietuva pristatė elektroninę kelių mokesčių rinkliavos projektą „Via toll“. Rinkliava pakeis šiuo metų kelių mokesčių sistemą paremtą mokėjimu už naudojimąsi keliais tam tikrą laiką (pvz dieną, mėnesį ar metus) į mokestį už nuvažiuotą kilometrą priklausomai nuo transporto priemonės ekologinės klasės ir bendrosios masės.

Via Lietuva vadovas Martynas Gedaminskas ir Via toll projekto vadovas Andrius Teškevičius pristatė rinkliavos veikimo mechanizmą. Kaip bus galima sumokėti už kelius, koks veiks kontrolės mechanizmas, kokios baudos laukia pažeidėjų. Tačiau kokie bus tarifai už nuvažiuotą kilometrą, kaip jie buvo suskaičiuoti salėje susirinkusi gausi auditorija atsakymų nesulaukė. Klausimų banga dėl kelių mokesčių skaičiavimo metodikos ir mokesčių dydžių ritosi ir ritosi per salę be atsakymų.

Pagal LTSA pateiktą kelių mokesčių tarifų įsakymo projektą, pasak  vežėjų dirbančių Lietuvoje, kelių mokesčiai per metus nuo 800 eurų metinės vinjetės didės iki 12 000 – 14000 eurų vienam automobiliui pagal nuvažiuotus kilometrus per metus. Tačiau būtina pabrėžti – mokestį mokės ne vežėjas, o mokės galutinis prekių pirkėjas. Brangs duona, mėsa, sviestas ir kitos maisto ir ne maisto prekės. Tokia Susisiekimo ministerijos politikų valia.

Nepriklausomybės gynėjams kilo klausimas – kodėl lengvasis transportas iki 3,5 t apmokestinamas kelių mokesčiu skirtingai. Keleivinis M1 kategorijos automobilis neapmokestinamas, bet N1 automobilis apmokestinamas 6,5 ct/km. Nuvažiavęs iki Klaipėdos ir atgal kišenę patuštinsi apie 45 eurais.  Žmonių kalba rašant, VW Caddy su langais kelių dangos negadina, todėl mokesčio mokėti nereikia, o štai tas pats VW Caddy be langų kelius gadina 6,5 karto daugiau ir už jį reikia mokėti kelių mokestį.  Abu automobiliai tos pačios masės, vienas veža žmones ir krovinius, ir kitas veža žmones ir krovinius. Skirtumas tik langai! Tai logiškai mąstant – langai nulemia ar automobilis gadina kelius!

Via Lietuva vadovai skėsčiojo rankomis ir sakė – tai Susisiekimo ministerijos politinis sprendimas. Priminsiu – Susisiekimo ministras Juras Taminskas priima politinius sprendimus. Kodėl Susisiekimo ministras leidžia sau taip galvoti apie langų įtaką kelių gadinimui? Kur logika ir sveikas protas? Atsakymo salėje neišgirdome.

Europos reglamentai visiškai nenumato apmokestinti kelių mokesčiu automobilius iki 3,5t nepriklausomai ar jie yra keleiviniai ar taip vadinami komerciniai. Apmokestina tik Rumunija, Estija, Latvija ir Lietuva. Kodėl kitose ES šalyse automobilių langai kelių (ne)gadinimui įtakos neturi – neaišku.

Atrodytų koks gi čia skirtumas mums, Nepriklausomybės gynėjams, kaip ir kiek padidės kelių mokesčiai? Apmokestins ministerija belangius ar neapmokestins?

 O šuo paslėptas štai kur. Kokį transportą apmokestins didžiuliais kelių mokesčiais, tas ir išnyks ir šalies kelių parko. Jau rašiau kaip yra trokštami pikapai Ukrainos karių, kaip universaliai naudojami mūšio lauke (nuoroda į straipsnį skaityti čia ). Manau, būtina taikyti lengvatas ir nuolaidas, visaip skatinti žmones ir įmones įsigyti pikapus, nes jie karo metu nedelsiant būtų panaudojami šalies gynybai.  Stiprinant gynybinius pajėgumus ir įvertinant 300 000 tūkstančių gynėjų skaičių, technikos nuostolius mūšio lauke būtina suformuoti 60 000 – 80 000 pikapų parką privačiame ir valstybiniame ūkyje, kaip gynybinį rezervą.

Kodėl kertama per šalies gynybą išstumiant pikapus ir kitą komercinį transportą nors to nereikalauja ES direktyvos ir kitų šalių pavyzdžiai?

Atsakymo iš Susisiekimo ministerijos politikų nesulaukiu, bet klausti nenustosiu.  

1991 m. vasario 22 d. buvo įkurtas Krašto apsaugos mokomasis junginys, išaugęs į šiandieninę Lietuvos kariuomenę. Tai buvo drąsus ir ryžtingas žingsnis atkuriant mūsų valstybės gynybinius pajėgumus ir stiprinant Nepriklausomybę.

Pirmieji šio junginio vadai – Audrius Butkevičius, Česlovas Jezerskas, Pranas Kasteckas, Rimantas Baltušis – kartu su šimtais savanorių padėjo tvirtus pamatus mūsų kariuomenei. Jų atsidavimas, drąsa ir pasiaukojimas tapo stiprybės šaltiniu visai tautai. Vienas iš junginio karių šiuo metu yra Lietuvos kariuomenės vadas generolas Raimundas Vaikšnoras.

Ši diena – reikšminga mūsų šalies gynybos pajėgų istorijoje. Tai proga ne tik prisiminti pradžią, bet ir įvertinti nueitą kelią, pagerbti kūrėjus bei visus, kurie tarnavo ir tarnauja Lietuvai. Su pagarba ir dėkingumu prisimename jau išėjusius savanorius – jų indėlis amžinai liks mūsų valstybės istorijoje.

Sveikinu visus Lietuvos žmones šios svarbios dienos proga. Tegul vienybė, pilietiškumas, meilė Tėvynei ir toliau stiprina mūsų valstybę bei jos gynybą.

Arnoldas Kulikauskis

NGS generalinis sekretorius

Kasmetinis nario mokestis mokamas iki vasario 1 d. – 20 eurų į atsiskaitomąją sąskaita: LT487044060007490641

NGS info

2026 m. sausio 15 d. Kaune prie Mažosios Lietuvos visuomenės kultūros veikėjo, laikraštininko, šaulio, Tilžės akto signataro Jono Vanagaičio (1869-1946) memorialinės lentos B. Sruogos gatvėje prie namo Nr. 21 Kauno visuomenininkai organizavo gėlių padėjimą ir žvakių uždegimą Klaipėdos krašto dienos proga.Vėliau Kauno evangelikų liuteronų Švč. Trejybės parapijos salėje vyko atminimo popietė skirta Klaipėdos krašto dienos progai paminėti. Atminties popietės dalyviams savo istorinės atminties refleksijas pristatė Kauno evangelikų liuteronų bažnyčios klebonas kun. Saulius Juozaitis, Mažosios Lietuvos kultūros paveldo tyrėjas, doc. dr. Martynas Purvinas, doc. dr. Algimantas Kurlavičius, Jono Vanagaičio provaikaitis Jurgis Šefleris, J. P. Aleksos giminaitis, visuomenininkas Valentinas Aleksa. Renginio dalyviams buvo proga susipažinti su spaudiniais apie Mažosios Lietuvos žmones (Joną Vanagaitį), organizacijas ir istorinius įvykius.Renginį vedė dr. Raimundas Kaminskas. Prieš 103-ius metus Lietuvos Vyriausybei parėmus Klaipėdos krašto gyventojų sukilimą, Klaipėdos kraštą užėmė Lietuva. Maždaug 2,4 tūkst. kvadratinių kilometrų ploto Klaipėdos kraštas, kurį sudarė dabartiniai Klaipėdos ir Neringos miestai, taip pat Klaipėdos, Šilutės, Tauragės, Jurbarko ir Kretingos rajonų bei Pagėgių savivaldybės, prie Lietuvos prijungtos po 1923-iųjų sukilimo.1923 m. sausio 10–15 d. vykusi Klaipėdos krašto operacija buvo vienas drąsiausių ir sėkmingiausių žingsnių neseniai nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos valstybės istorijoje, kuris leido šaliai prieiti prie Baltijos jūros. Klaipėdos krašto „sukilėlių“ pagrindiniai štabo veikėjai buvo Ypatingosios paskirties rinktinės vadas Jonas Polovinskas-Budrys (slapyvardis Hansas Budrys) (1889-1964); Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmininkas Martynas Jankus (1858-1946); komiteto sekretoriai Jonas Vanagaitis (1869-1946) bei Vilius Šaulinskis (1893-1935); Klaipėdos krašto savanorių 1-ojo pulko vadas Mykolas Kalmantas-Kalmantavičius (slapyvardis Mikas Bajoras) (1895-1976); Klaipėdos krašto savanorių kariuomenės ltn. Steponas Darius (1896-1933); Šilutės apskrities komendantas šaulys Jurgis Brūvelaitis (1900-1995); operacijos dalyvis žurnalistas Juozas Pronskus ((1893-1984); Klaipėdos miesto, geležinkelio stoties ir uosto komendantas Jurgis Viesulas (Vesols). Kelios nuotraukos iš renginio.

Laisvės gynėjo 35-osios dienos proga nuoširdžiai sveikinu Jus visus — tuos, kurie stovėjote istorijos priešakyje, ir tuos, kuriems ši laisvė šiandien yra gyvenimo pamatas.

Prieš trisdešimt penkerius metus Jūs tapote gyva Lietuvos sąžine. Be ginklų, bet su tvirta valia, be baimės, bet su begaline meile Tėvynei stojote ginti ne tik valstybės, bet ir pačios laisvės esmės. Tą naktį ir tomis dienomis gimė ne tik apginta Nepriklausomybė – gimė ir stipri, savimi tikinti tauta.

Nepriklausomybės gynėjų drąsa ir pasiaukojimas yra pamatinė mūsų valstybės atrama. Tai nėra tik istorijos puslapis – tai gyva vertybė, kurią privalome saugoti, perduoti ir ginti kiekvieną dieną.

Laisvė nėra duotybė. Ji yra atsakomybė. Šiandien, minėdami Laisvės gynėjo dieną, lenkiame galvas prieš žuvusius, gerbiame sužeistuosius ir dėkojame kiekvienam, kuris tuomet stovėjo, budėjo, meldėsi, vežė, gydė ir gynė. Jūs esate mūsų valstybės garbė.

Tegul Jūsų stiprybė ir vienybė lieka įkvėpimu jaunajai kartai. Tegul Lietuvos vėliava visada plevėsuoja virš drąsios šalies, kuri žino, ką reiškia ją apginti.

Su pagarba ir dėkingumu

Arnoldas Kulikauskis

Nepriklausomybės gynėjų sąjungosgeneralinis sekretorius

Prieš 35 metus, tuometinių įvykių verpetas mane stipriai įtraukė. Gal teisingiau būtų pasakyti: įsitraukiau pats ir savo noru.
Valia ir ryžtas dominavo, o kodėl? Pasakysiu atvirai – visa tai kilo iš pasąmonės, kuri buvo genetiškai gyva ir, kaip daugelyje mūsų, tuomet laukė tinkamo istorinio momento.
Kalbant apie visuomenės pilietiškumą ir sąmoningumą 1991 metais ir dabar, negalima sudėlioti akcentų, nematant mano paminėtos pasąmonės kodų, kurių sėmėmės iš istorijos ir kas gražiai atspindėta mūsų himno žodžiuose: „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“.
Istorinis 1990-ųjų momentas nėra trafaretinis, kaip trafaretu neperkopijuosi kitų mūsų pilietinio pasipriešinimo veiksmų, tokių kaip:

• knygnešių šviesa XIX amžiuje, – 1918-1920 metų savanorių kovos, – 1941-ųjų sukilimas, – pokario rezistencija, – gėlių vaikų laikmetis su Romo Kalantos auka, – ir tai, ką minime dabar – 1990-ųjų dainuojančios revoliucijos laikmečio.
  Šiuose mano paminėtuose epizoduose matome, kad kiekvienas pilietinio pasipriešinimo būdas ir metodas kiekvienam laikmečiui yra skirtingas ir jis būdingas tik tam konkrečiam laikmečiui ir nulemtas konkrečios situacijos. Čia tiktų du raktiniai žodžiai – TADA ir DABAR.
  TADA žiūrėjome to meto nežiniai į akis, matėme ją ir čiupinėjome. Praktiškai neturėdami (ar mažai turėdami) ginklų daug „dirbome krumpliais“ ir stiprinome valią, dirbome tobulėdami dvasiškai. Nepriklausomybės atkūrimo priešaušryje turėjau garbėskartu su bendraminčiais telkti, pradžioje žaliaraiščius, vėliau
  savanorius Kaune, ir 1990-ųjų lapkritį vadovauti pirmajai
  nepriklausomos Lietuvos atgimstančios kariuomenės rikiuotei
  Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje.
  DABAR, rodos, mums niekas negrasina, esame NATO ir ES nariai,
  ženkliai ir matomai investuojame į savo saugumą, o visuomenės
  pilietiškumo ir sąmoningumo pavyzdžius galime pamatyti
  realiame gyvenime, kuomet piliečiai susitelkia. Pavyzdžiui,
  prisiminkime piliečių susitelkimą, kai kilo grėsmė viešajam
  saugumui – padedant nustatyti Kaune pagrobtos ir garaže laikytos
  mergaitės buvimo vietą ar Kalniečių parke sulaikant dviguba
  žmogžudyste įtariamą asmenį. Tai yra tai, kas tiesiogiai veikia mus
  čia ir dabar.
  TADA ekonominės blokados sąlygomis ieškojome būdų ir formų
  tobulėti ir stiprėti. Jautėme tiek mūsų savivaldos, tiek įmonių ir
  visuomenės paramą. Reikalas buvo bendras.
  DABAR išorines grėsmes vertiname skaitydami „atverstą Ukrainos
  knygą”. Siekiant pasiruošti blogiausiam scenarijui jau dabar
  piliečiams yra sudarytos galimybės gauti žinių, domėtis ir
  įsitraukti per šiam tikslui sukurtas pilietinio pasipriešinimo
  edukacines platformas. Aktyvūs piliečiai gali jungtis prie:
• Šaulių sąjungos,
• prie komendantūrų,
• gali dalyvauti neginkluoto pilietinio pasipriešinimo veiklose,
  o pavyzdžiui, pinant maskuojančius tinklus, kurie siunčiami
  Ukrainos laisvės gynėjams,
  o liejant apkasų žvakes ukrainiečių kariams,
  o ar dalyvaujant kitoje savanoriškoje veikloje stiprinant ir
  Lietuvos saugumą.Svarbu žinoti ir turimus instrumentus mūsų teisinio reglamentavimo
  dėžutėse. O ten daug veikų numatyta, mobilizacijos ar karo atveju
  nereikės, kaip dabar, atsakinėti į klausimus: kur mano vieta? Nes ta
  vieta bus susieta su to meto situacija ir ji bus prievolinė:
• tai ir būtinieji bei privalomieji darbai,
• laikinas turto paėmimas bei rekvizicija,
• sienų uždarymas ir tiesioginis valdymas,
• kainų reguliavimas ir prekių skirstymas bei resursų – tiek
  materialiųjų, tiek finansinių perskirstymas.
  Galiu jus patikinti, kad visi šie veiksmai yra numatyti Lietuvos
  teisinėje bazėje, veikimo algoritmai išbandomi pratybose, kurias
  organizuoja ir kuriose dalyvauja ir mūsų – Mobilizacijos ir pilietinio
  pasipriešinimo departamentas.
  TADA rizikuodami savo gyvybėmis, šią riziką investavome į
  Nepriklausomybę, į ateitį. Nei mes, nei žmonės budėję prie
  strateginių objektų nekėlėme klausimų: kas pasirūpins mano
  šeima? Ką galiu prarasti?
  DABAR nežiūrint didelio įdirbio, dar turime dirbti stiprindami
  valią, ryžtą, kad turėtume drąsos priimti reikiamus sprendimus.
  Kad ir kokie bravūriški norėtume atrodyti, visgi egzistuoja
  takoskyra tarp dviejų požiūrių – „kas pasirūpins manimi” ir „kur aš
  galiu prisidėti negailėdamas jėgų ir gyvybės”. Vykdydami
  pilietinio pasipriešinimo edukaciją, matome, kad nemaža dalis
  žmonių nori išgirsti ne apie auką ant valstybės aukuro, o apie saugią
  vietą. O tai, deja, kitas žanras, susijęs su civiline gynyba, sauga ir
  šioje vietoje turėtume atkreipti dėmesį į poreikį ją stiprinti.
  TADA gyvenome tarsi transo būsenoje, kuri šiandien sunkiau
  suvokiama to nepatyrusiems, nes šiandien rutininiai reikalai neleidžia
  pilnai suvokti realios grėsmės.DABAR mūsų yra tiek, kiek yra. Jei reikės kariauti, teks kautis ne kompiuterinių žaidimų ekrane, o realiai su orda, neskaičiuojančia savo žmonių. Ir prisidėti prie valstybės gynybos bus galima ne tik ginklu, o sąžiningai atliekant Lietuvos valstybės institucijų paskirtus darbus, įvairiomis formomis remiant kovojančius mūsų karius. Todėl čia svarbu neprarasti drąsaus tikėjimo savimi ir toliau jį stiprinti. Ir jei reikės mokėti, … mokėti atiduoti tai, ką turime brangiausio.
  Šiame kontekste ypač prasmingi Dainavos apygardos partizanų vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko žodžiai: „Ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijome, jei mes nugalėjome mirtį…”
  Priminsiu, – kiekvienas laikmetis reikalauja atitinkamų sprendimų. Paklauskime savęs, kokia būtų Lietuva, jei:
• XIX a. nebūtume turėję mūsų didvyrių knygnešių, – jei nebūtume turėję 1918-1920 metų laisvės kovų savanorių, – jei 1941-ųjų sukilėliai, ar pokario partizanai nebūtų Tautai priminę – mes nesitaikstysime su svetimųjų valdžia,
• jei nebūtume turėję dainuojančios revoliucijos – ar atverstos Ukrainos knygos?
  Tie pavyzdžiai rodo, kad tie, kurie MOKĖJO didelę kainą, – jie išliko amžinai gyvi mūsų atmintyje.
  Istorija kiekvienai kartai duoda šansą būti drąsiu. Būkime drąsūs!