Author: Pirmininkas

Nepriklausomybės gynėjų sąjunga kreipėsi į valstybės vadovus: išreiškė palaikymą ministrams 

Pranešimas žiniasklaidai

2021 m. gruodžio 13 d. 

Nepriklausomybės gynėjų sąjunga kreipėsi į valstybės vadovus: išreiškė palaikymą ministrams 

Nepriklausomybės gynėjų sąjunga (NGS) atviru laišku kreipėsi į žiniasklaidą ir valstybės vadovus – prezidentą Gitaną Nausėdą, Seimo pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Niesen, premjerę Ingridą Šimonytę. NGS teigimu, šiuo metu iš nedraugiškų Lietuvai valstybių yra vykdomas ekonominis valstybės puolimas, o pasitelkiant kai kurias asmenimis iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir jais naudojantis sąmoningai užpulti Ministrų Kabineto nariai. 

„Nepriklausomybės gynėjų sąjunga akivaizdžiai mato, kad tebesitęsianti hibridinė ataka iš pabėgėlių atakos virsta į ekonominį valstybės puolimą. Mes stebime, kaip vykdomas sėkmingas puolimas manipuliuojant piniginiais srautais, pasitelkiant kai kuriuos asmenis AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir jais naudojantis sąmoningai yra užpulta Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Atakos tikslas – sugriauti LR Vyriausybę ir sukelti politinę- ekonominę krizę. Šios atakos taikiniais tapo LR SM ministras Marius Skuodis ir URM ministras Gabrielius Landsbergis“, – teigiama laiške.

Anot jų, ministrų patraukimas neišspręs situacijos dėl tebesitęsiančio bendrovės „Belaruskalij“ trąšų tranzito per Lietuvą įsigaliojus JAV sankcijoms Baltarusijai.

„Manome, kad nereikėtų atlikti neapgalvotų skubių veiksmų priimant jų atsistatydinimą, nes akivaizdu, kad atakos ir problemos sprendimo esmė yra AB „Lietuvos geležinkeliai“ vadovybėje bei Stebėtojų taryboje. Šią problemą turėtų spręsti savo srities specialistai ir profesionalai- ekonomikos bei teisės ekspertai. Šiuo metu valstybę hibridinio karo pasekoje, vykdo gynybos veiksmus nuo besitęsiančio puolimo, todėl būtina tausoti geriausius savo žmones“, – teigiama NGS laiške šalies vadovams. 

Laiške taip pat pažymima, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ vadovybės veiksmus turėtų įvertintų Valstybės saugumo departamentas (VSD).

„Reikalaujame, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ vadovybės veiksmus įvertintų VSD tarnyba“, – teigia NGS nariai. 

Pranešimas dėl valdybos susirinkimo


2021-12-16 d. šaukiamas NGS valdybos susirinkimas, kuris organizuojamas vadovaujantis NGS 2021-11-04 d. valdybos posėdžio nutarimų pagrindais. NGS susirinkimas numatomas 16 val. LR Seimo III rūmų Baltijos asamblėjos salėje ir telefoniniu nuotoliniu būdu.
NGS susirinkimui neįvykus pakartotinis kviečiamas 17 valandą.

POSĖDŽIO DARBOTVARKĖ

  1. Skyrių pirmininkų skelbimai, nuveiktų darbų pristatymas bei pasirengimas galimam visuotiniam NGS rinkiminiam suvažiavimui.
  2. NGS darbo organizaciniai klausimai ir probleminių klausimų sprendimas.

NGS pirmininkas Arnoldas Kulikauskis

Trispalvė kosmose

Leonas Kerosierius

2021-09-15 d  pasaulį apskriejo žinia, kad  kosmose TRISPALVĖ. Šiai vėliavai pasiekti kosmoso platybes prireikė dviejų žmonių – JAV kompanijos „Shift4“ įkūrėjo Jared Isaacman, kurio iniciatyva keturi paprasti amerikiečiai su misija „Inspiration4“ pirmieji istorijoje pakilo į 585 km aukštį  ir Tado Vizgirdos, Amerikos lietuvio, „Shift4“ vadovo Lietuvoje, kurio prašymu mūsų Trispalvė atsidūrė Jared Isaacman ‘o rankose taip arti žvaigždžių.

             Pirmoji ir vienintelė, rekordinė! Skriejusi net 585 km aukštyje aplink Žemę mūsų šaliesTrispalvė ir į kosmosą ją pasiėmęs „Inspiration4“ vadas bei saugių mokėjimų apdorojimo sprendimų bendrovės „Shift4“ įkūrėjas ir generalinis direktorius Jaredas Isaacmanas.
            Lietuvos Valstybės vėliava – Trispalvė Jared Isaacman  rankose kosmose – tai padėka ir pagarba mūsų šaliai bei Lietuvoje dirbantiems Isaacmano įkurtos įmonės „Shift4“  Payments Lithuania darbuotojams.   

2021-11-24 d Amerikos „Shift4“ padalinį  Lietuvoje aplankė Nepriklausomybės gynėjų sąjungos  (NGS)  nariai ir bendraudami su Tadu Vizgirdu ir biuro darbuotojais susipažino su istorinio žygdarbio epopėja. Kad Trispalvė atsidurtų kosmose svarbiausią rolę  suvaidino Tadas Visgirda. Tadas aktyvus sąjūdininkas. Pažymėtina, kad jo automobilio numeris  yra  SAJUDIS.  Visas pasaulis žino, kad SĄJŪDININKAI atkūrė Lietuvos Nepriklausomybę ir griovė komunizmo imperiją. TRISPALVĖ praėjo sunkų Lietuvos kovų už Nepriklausomybę ir kančių kelią. Turbūt šioje Trispalvės istorijoje svarbiausia yra tai, kad Jungtinės Amerikos Valstijos ir jos piliečiai  kovojo dėl Lietuvos Nepriklausomybės ir stengėsi, kad Lietuva išsivaduotų iš komunizmo gniaužtų ir eitų Nepriklausomybės keliais. Nusifotografavome prie Trispalvės. Nuotraukoje iš kairės į dešinę Tadas Visgirda, NGS pirmininkas Arnoldas Kulikauskis, NGS nariai Leonas Kerosierius, Česlovas Žilinskas, Stanislovas Žilinskas, Gintas Vilkelis.

Ačiū Jungtinėms Amerikos valstijoms!  Ačiū Jared Isaacman ir Tadui Visgirdai!

PRISIMINKIME, kad 1919-01-01 pirmą kartą į Gedimino kalno Pilies bokštą Trispalvę  įkėlė pirmasis savanoris Kazys Škirpa. ŽINOKIME, kad įstatymu  Trispalvė buvo išimta iš centro  kai keliama daug vėliavų, kai kurie seimiūnai rengė įstatymus Trispalvę nukelti nuo   Pilies bokšto, kad Sausio 13-ąją Seime vietoje Trispalvių priseginėjamos neužmirštuolės.

Dėkokime ir linkėkime Lietuvos etnokosmologijos muziejui,  kad Kosmoso Trispalvė pasitarnautų vienijant valstybes, Lietuvos žmones, kad niekas nebandytų jos žeminti ir niekinti.

Pašventinti nauji kryžiai savanoriams žuvusiems už Laisvę

Raimundas Kaminskas

2021 m. spalio 28 d. Vilniuje, Antakalnio kapinėse Atsargos karininkų sąjunga  organizavo  Lietuvos kariuomenės karių -savanorių, žuvusių už Lietuvos laisvę 1919-1921 m. kapų pagerbimą bei naujų kryžių šventinimo ceremoniją   vienuoliktame  kvartale. 

Renginyje dalyvavo Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie KAM atstovai, Verkių daugiafunkcinio mokymo centro mokytojai ir mokiniai, Atsargos karininkų sąjungos,  Lietuvai pagražinti draugijos, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos atstovai, šauliai ir kiti svečiai.    Naujus kapų kryžius pašventino   vyriausiasis Lietuvos kariuomenės kapelionas plk. ltn. kun. Ri­mas Venc­kus.  Renginio dalyvius ir organizatorius sveikino Atsargos karininkų sąjungos pirmininkas dim. mjr. Vidmantas Mažeika, Lietuvai pagražinti draugijos garbės pirmininkas Juozas Dingelis, AKS Vilniaus vadas dim. mjr. Virginijus Jusys. Renginį vedė šaulys Gaudentas Aukštikalnis, o   meninę programą pristatė  Lietuvos kariuomenės VIlniaus įgulos folklorinis ansamblis „Vilnelė“.

 Kovose prie Vilniaus ir jo apylinkėse 1920 m. gindami sostinę Vilnių žuvo nemaža Lietuvos kariuomenės karių ir savanorių. Vieni jų ilsisi Vilniaus Rasų kapinėse, o kiti įvairiose kitose vietose. Antakalnio karių kapinėse (kapinių  vienuoliktame kvartale) palaidota dalis tais metais žuvusių ar mirusių nuo sužeidimų Lietuvos karių. Tikslus jų skaičius ir identifikaciniai duomenys kol kas dar nėra nustatyti. Tam tikri šaltiniai nurodo, kad buvo  iki 400  kapaviečių. Šiandien dalis kapinių  apaugusi krūmais.

Pastebėtina, kad Antakalnio kapinėse pilnai sutvarkyti ir įamžinti, didelę Antakalnio karių kapų dalį užimantys, Lenkijos karių  kapai. Taip pat pilnai sutvarkyti ir įamžinti Pirmojo pasaulinio karo metu žuvusių karių kapai. Kapinėse ant kalvos netoli nuo vienuoliktojo kapų kvartalo iš kairės nuo taip vadinamo menininkų kalnelio įrengtas naujas Lietuvos karių memorialas.

Šiai dienai jau galime džiaugtis, kad  Antakalnio karių kapinių vienuoliktame kvartale jau stovi 200 laikinų medinių kryžių, kuriais  pasirūpino Verkių daugiafunkcinio mokymo centras ir Atsargos karininkų sąjunga.

Mums visiems yra svarbi istorinė atmintis. Todėl yra būtina    surinkti duomenis apie 1918–1921 m. Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvius, skelbti karių vardus ir pavardes, priminti jų žygius bei tinkamai įamžinti jų atminimą.

PRANEŠIMAS dėl pakartotinio susirinkimo


Lapkričio 4 d., ketvirtadienis · 18:30–19:30„

Google Meet“ prisijungimo informacija Vaizdo skambučio nuoroda: https://meet.google.com/rwr-vevu-vop


2021-11-04 d. šaukiamas NGS valdybos pakartotinis posėdis, kuris nutartas organizuoti Lietuvos kariuomenės Vilniaus Įgulos Karininkų Ramovėje ir nuotoliniu būdu.
Posėdžio darbotvarkė

1. NGS narių skaičiaus nustatymo ir mokesčio surinkimo skyriuose klausimai.

2. NGS keičiamų įstatų į LNGS – projekto tikslinimo teikimas, aptarimas priėmimui būsimam NGS suvažiavime.

3. NGS darbo organizaciniai klausimai ir probleminių klausimų sprendimas.

4. Skyrių pirmininkų skelbimai, nuveiktų darbų pristatymas bei pasirengimas galimam visuotiniam NGS rinkiminiam suvažiavimui.

Dėl nario mokesčių

Vilnius, 2021-10-17

Gerbiami Nepriklausomybės Gynėjų Sąjungos valdybos nariai,
Ne vieną kartą valdyboje buvo kalbama dėl nario mokesčių surinkimo. Bandėme šią problemą
svarstyti ir valdyboje. Sutinku su mano adresu pateiktomis kritinėmis pastabomis, bet patikėkite, kad
mūsų bendros pastangos turėjo duoti teigiamų rezultatų.
Metai eina į pabaigą ir būtų malonu žinoti kaip mums pavyko surinkti nario mokesčius už 2021
metus ir kiek turime narių.
Operatyviam darbui atlikti siūlau, kad skyriai iki 2021-11-01 atsiųstų žinutes:
Pervesta iki 2021-10-01 nario mokesčių eurais už 2021 metus į NGS sąskaitą,
NGS narių skaičius 2021 metrų spalio 1 dienai skyriuje,
Būtų gerai, kad žinutės būtų sunčiamos į valdybos narių elektroninius paštus (pridedu) ir kad valdybos
nariai žinotų esamą padėtį.
PRAŠAU JŪSŲ NUOMONĖS, PASIŪLYMŲ IR PRITARIMO.
Arnoldas Kulikauskis < akulikauskis@gmail.com >, Sigitas NGS Žilius < sigitas.zilius@simatra.eu >,
arunas.surdokas@gmail.com >, Gintas Traku sk. G. Vilkelis < gintas.vilkelis@gmail.com >,
< eduardas.sablinskas@lrs.lt >, < p.vitunskas@gmail.com >, Vitas A NGS Kelevišius < kele@inbox.lt >,
Albinas NGS Klimas Plung < albinasklimas@gmail.com >, Zigfridas Jankauskas
< z.jankauskas@yahoo.com >, Leontina NGS Telksnienė < venera.leo@gmail.com >, Gediminas NGS
Juškevičius < juskevicius.gediminas@gmail.com >, Anicetas NGS Varnas
< Anicetas.varnas@gmail.com >, < vladas.galindas@gmail.com >, < leonaslabora@gmai.com >,
albertas.vitartas@gmail.com
Gerbiami NGS valdybos nariai Rimvydas Mintautas (tel. 867713440,) ir Stanislovas Žilinskas
(tel.  865288844) neturi elektroninių paštų – būtų gerai jeigu kas galėtų šį laišką persiųsti į jų mobilius
telefonus.
Pagarbiai,
L. Kerosierius
Tel. 8674 38465 el. p. leonaslabora@gmai.com

Prof. dr.  Valdo Rakučio paskaitą „Didžiojo Seimo (1788–1792) darbai ir nuopelnai Lietuvai“

2021 metais Lietuva ir Lenkija mini Abiejų Tautų Respublikos 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado akto 230-ąsias metines. Atsižvelgdamas į šią sukaktį, 2020 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą, kuriuo 2021 metus paskelbė Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado metais.

1788 m. spalio 6 d. – 1792 m. gegužės 29 d.  Abiejų Tautų Respublikos sostinėje Varšuvoje dirbo seimas į istoriją įėjęs Didžiojo Seimo arba Ketverių metų seimo vardu. Susidarius palankiai tarptautinei situacijai, iš Abiejų Tautų Respublikos išvedus Rusijos imperijos kariuomenę, suverenus seimas ėmėsi ryžtingų teisinių, karinių, administracinių valstybės reformų, kurios turėjo atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybingumą ir atsikratyti Rusijos imperijos kontrolės. Didysis Seimas siekė stiprinti Respublikos karines pajėgas ir padidino Abiejų Tautų Respublikos kariuomenę iki 65000 karių. Didžiojo Seimo užsienio reikalų deputacijos vykdoma užsienio politika ir diplomatija kūrė prielaidas atremti Rusijos imperijos keliamą pavojų. Reformų teisėkūroje aktyviai dirbo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovai, aktyvų palaikymą reformos turėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimeliuose ir miestuose. Reikšmingiausias Didžiojo Seimo darbas – 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucija, pirmoji parlamentiniu būdu priimta rašytinė konstitucija Europoje ir antroji rašytinė konstitucija pasaulyje – modernus Apšvietos epochos teisės paminklas, pirmoji Konstitucija išversta į lietuvių kalbą.

Pasak prof. Valdo Rakučio: „Didysis Seimas sukūrė prielaidas valstybės suvereniteto atgavimui ir iš esmės prisidėjo prie pilietinės visuomenės visų luomų prasme idėjos įgyvendinimo. Didysis Seimas – vienas sėkmingiausių parlamentinio darbo pavyzdžių, prisidėjęs prie parlamentinės valstybės santvarkos idėjų įtvirtinimo Lietuvoje.“

Maloniai kviečiame 2021 m. spalio 13 d. (trečiadienį) 16 val. į istoriko, Lietuvos Respublikos Seimo nario prof. dr.  Valdo Rakučio paskaitą „Didžiojo Seimo (1788–1792) darbai ir nuopelnai Lietuvai“. Paskaita skirta Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado metams paminėti. Renginys vyks Seimo lankytojų centre, Gedimino pr. 60, Vilniuje.Pridedame elektroninį kvietimą. Renginio dalyvius maloniai kviečiame registruotis į renginį užpildžius formą internete: Registracija į renginį

Primename, kad įeinant į Seimo lankytojų centrą, būtina pateikti Galimybių pasą arba lygiavertį dokumentą.

Renginio transliacijahttps://youtu.be/KHX0rVQpIHM

Tremties 70-mečiui

PRARASTA VAIKYSTĖ. VAIKAI TREMTYJE

1951-jų metų rudenį nauji trėmimai užtemdė Lietuvos kaimus. Šimtai žmonių iš kaimo sodybų, vienkiemių
buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus ir išvežti į nežinią. Tarp tremtinių ir darbšti daugiavaikė Juozo ir Akvilės
Repšių šeima. Ankstų spalio 2-osios rytą tėvai ir jų penketas vaikų – Zinaida, Jolita, Regina, Vytautas,
Danutė – su ašaromis atsisveikino su gimtaisiais namais… Likusi viena iš šios šeimos Zinaida dalinasi
prisiminimais.

Kai tremtiniai buvo susodinti į uždarus sausakimšus vagonus, mamos iš ,,venzliukų“ dėliojo
guolį mažiesiems. Antrąją kelionės dieną prasidėjo mažųjų reikalavimai, ypač rytinio pienuko. Toks
nepaliaujamas vaikų verksmingas choras sklido iš vagonų, pritardamas suaugusių giesmėms ir dainoms.
Vyresni vaikai išsigandę tylėjo, šį bei tą suprasdami, šalia tėvų jautėsi saugesni.

Kas dabar besupras, kokios sąlygos buvo kelyje per tas kelias savaites traukiniais ir atviromis
šaltų vėjų skrodžiančiomis baržomis, kol buvome išmesti ant Ketės upės kranto, prie kurio buvo prigludęs
mūsų kaimelis (maždaug Šimonių mst. dydžio) su keliais tuščiais laukiančiais barakais. Argi galima aprašyti,
kokios košmariškos gyvenimo sąlygos: šalta, drėgna, tamsu, po aštuonias šeimas viename barake. Naktį nuo
lubų krenta blakės, apipuolė utėlės, dar nežinome, kad pavasarį laukia spiečiai mašalų ir uodų.

1951 metų spalio 2-ji pusė. Sunkios kelionės neatlaikė patys mažiausieji. Per vieną savaitę
palaidojo septynis mažutėlius. Sugrįžę į baraką vėl išvysdavo degančią žvakutę, atsivežtą iš Lietuvos, prie
amžiams užgesusios vaikelio gyvybės. 1951–1952 metų sandūroje mirė dar du. Kunigų, bažnyčios bei
cerkvės nebuvo. Kapo duobę savo ašaromis šlakstė Mamos. 1990 metais šių visų vaikų palaikus artimieji
parsivežė į Lietuvą.

Darbingo amžiaus žmonės, vyrai ir moterys, buvo išvaryti už 50–70 km į miško kirtavietes.
Tėvelį nuo mūsų atskyrė. Kai kurie šešiolikmečiai paaugliai, kurių šeimose nebuvo tėvo ar vyresnių už juos,
savo noru išėjo dirbti. Kaimelyje liko gyventi tik senukai ir mamos su nepilnamečiais vaikais. O mūsų buvo
daug. Mes prisidėjome prie anksčiau ištremtų vaikų iš ,,daugiatautės tėvynės“ kraštų. Valdžia pasirūpino
mūsų išsilavinimu. Kadangi mes nemokėjome rusų kalbos, tad visus mokinius, kurie Lietuvoje mokėsi I–IV
klasėje, suvarė į I-ąją kartu su visais, o buvusius V–VII klasių mokinius į V klasę. Prieš tai būsimus
penktokus iki naujų metų mokė lietuviai mokytojai, po to jie buvo atleisti. Mokė dviem pamainom. Kai
kuriose klasėse būdavo net iki 40 mokinių. Mokytojai buvo reiklūs, dėmesingi mums, stengdavosi išaiškinti
nesuprantamus žodžius. Trūko mokymosi priemonių, knygų, sąsiuvinių. Rašalą nešdavomės iš namų, vėliau
suoluose buvo įtaisytos rašalinės. Degė žibalinės lempos. Keli mokslo tinginėliai norėjo išsisukti nuo
mokyklos, pasiruošę ką nors meistrauti ar batus lopyti, bet buvę mokytojai J. Šiliūnas, V. Vasiulienė,
vaikštinėdavo po barakus ir įtikinėjo, kad mokytis reikia bet kokia kalba. Nors iš pradžių buvo sunku, bet
lietuviai stropiai mokėsi, rodė pavyzdį kitataučiams… Iš Lietuvos atsivežtas maistas greitai baigėsi. Reikėjo
išgyventi iki pavasario. Ir mainė lietuvė motina savo išeiginį drabužėlį, pagalves bei staltieses ir lovatieses,
pačių išaustas, į bulves, kurias vietiniai buvo užsiauginę tik savo reikmėms. Rusės, pačios atsargų
neturėdamos, užjautė šeimas su mažais alkanais vaikais (nors buvo iš pradžių galvojama, kad čia priveš
nusikaltėlių). Geraširdės retkarčiais atnešdavo mažyliams puslitriuką pieno ar keletą bulvių. Parduotuvės
pritrūko maisto produktų, o pavasariop ir duonos bei miltų. Vietinė valdžia nežinojo, kad būtent rudenį atveš
tremtinius. Kai upės užšąla, iš niekur maisto nebepriveža. Vėliau ant upės kranto buvo pastatyti du sandėliai.
Ir šitam, Sibiro platybėse nuo pasaulio atskirtam kaimeliui, nušvito saulė. Pavasaris įsiveržė staiga, ir
netikėtai sušilo. Mes, vyresnėliai, buvome nebe tie, rudenį išmesti į krantą. Mokykla, draugai, pažįstami
žmonės, rusių draugiški patarimai, ko reikia saugotis, kur ir kokiame ežerėlyje ar upelyje galima išsiplauti
galvą. Vaikai ir lieka vaikais. Ir skambėjo mūsų balsai taigos pašonėje, paupiuose, paežerėse, pievose,
kemsynuose. Žiemą pačių mažiausių beveik neišleisdavo į kiemą – neturėjo jie šiltesnio drabužio. Būdavo ir
taip, kai brolis grįždavo iš mokyklos, jaunesnysis įsistodavo į jo apavą ir išbėgdavo į kiemą pakvėpuoti grynu
oru. Dabar krykštė, klykavo pusnuogiai, per žiemą ukrainiečių šeimos mažuosius išmokę lietuviškai kalbėti
tuo laiku, kai vieni be suaugusių pasilikdavo barake. (Mūsų barake buvo tik viena ukrainiečių šeima). Visi
kartu žaidė vaikiškus žaidimus. Suplėšę ar suraišioję kokį nors suplyšusį ,,zuperinį“ maišą, pasidarydavo
šokdynes. Bėgdavo prie upės pavėpsoti, kai atplaukdavo didelis keleivinis laivas ,,Nordas“. Baržomis
atplukdė maisto produktų. Žinoma, dešrą ir sviestą matydavo tik valdininkai, bet mums badauti nebeteko,
turėjome duonos, aliejaus, margarino. Mes ne pagal metus buvome stiprūs, ištvermingi, sumanūs, kantrūs –
dideli pagalbininkai mamoms ir seneliams. Tuoj pat taigos pakraštyje rovėme kelmus, degindavome juos,
kastuvais ir dalbomis vos atplėšdavome amžiais neliestą, šaknimis susipynusią velėną. Pirmais metais
įstengėme paruošti tik mažą sklypelį bulvių sodinimui. Tuo metu jau galėjome pasistiprinti meškiniu

česnaku. Šešerių metų ne tik berniukai, bet ir mergaitės gaudydavo žuvis. Kai kurių rūšių žuvies ežerėliuose
knibždėte knibždėjo. O kiek gėrybių taigoje! Berniukai kilpomis gaudydavo laukinius paukščius, vėliau
įsitaisė šautuvus (legaliai). Ne visi tėvai galėjo sūnui nupirkti valtį, tad pasidarydavo patys. Yra buvę, kad
mažieji gerokai murktelėdavo į vandenį, bet sugebėdavo išsigelbėti. Grybų, uogų – nors vežimu vežk.
Nueidavome už 7–8 kilometrų, prisirinkdavome tiek, kad nebepanešdavome. Vienų ateidavo pasitikti, kitos
mergaitės ir berniukai užklodavo uogas samanomis ir rytojaus dieną parsinešdavo. Sunku eiti per samanynę.
Padėdavome rusėms daržus ravėti, bulves sodinti kastuvais, paaugusias kaupti kauptukais ir vėl kastuvu
nukasti. Laistėme daržus, vandenį tempdami iš upės. Sekančią vasarą, sulaukę sėklų iš Lietuvos, jomis
dalindavomės ir augindavome. Vasarą pasirūpindavome malkomis, kad tėvelių per atostogas paruošta stirta
būtų išsaugota kūrenti per žiemos šalčius. Per dieną parsitempdavome po kokį sausuoliuką, kiekvienąkart vis
iš toliau, arti jau buvo švaru. Kai iškrisdavo pirmasis sniegas, su rogutėmis iš valdiškų kirtimų atsiveždavome
didesnių malkų liekanų.

Gegužės mėnesį barake pasikabinome šv. Marijos paveikslą. Mes, mergaitės, priskynėme lauko
gėlių, berniukai apkaišė berželiais. Iš visų barakų rinkdavomės į pamaldas. Branginome ir šventėme visas
religines šventes.

Pavasarį kiekvienas mokinys privalėjo pririnkti stiklinę beržo pumpurų. Spartesni jų
pririnkdavo daugiau ir nešė į parduotuvę, už tai gaudami pinigėlio. Vienas turkiukas norėjo būti gudresnis –
pririnks drebulės pumpurų – jie daug didesni, daugiau gali pririnkti. Kai nunešė į parduotuvę, pardavėjas jam
patarė išpilti pumpurus šuniui ant uodegos.

Greit prabėgo vasara. Vėl mokyklinis skambutis sukvietė visus į klases. Po pamokų
nueidavome į kiną, rekomenduojamą mokytojų, beveik nemokamą. Seanso metu triauškėme saulėgrąžas ir
kedro riešutus. Pavasariop susirgo kelios mergaitės. Gydytojų nebuvo, niekas nežinojo diagnozės. Nuo visų
ligų gydė tik aspirino tabletėmis ir žolelių arbata. Šia nepaaiškinama liga dvi savaites labai sunkiai sirgo
mano trylikmetė sesutė Vidutė.

Yra ir gerų prisiminimų, nes tai buvo patys gražiausi mūsų gyvenimo metai, tik Tėvynės ilgesys
buvo begalinis. Po truputį pamažu prasigyvenom. Vyresni vaikai kartu su mamomis, vadovaujami senelių,
lipdė sau lūšneles. Jau vienas kitas tremtinys turėjo karvutę, paršelį, lesino vištas. Juodas sunkus darbas davė
savo vaisius.

Tuoj po Stalino mirties nepilnamečiams vaikams suteikė laisvę, ir jie galėjo grįžti į Tėvynę.
Mes, abi vyresnėlės, grįžome 1956 m. rugpjūčio mėn., baigę ten septynmetę. Tėvų dar neišleido, liko su
trimis jaunesnėliais. Grįžo po 2 metų.

Dažnai mes, tremtiniai, girdime pastebėjimus, kad žmonėms, likusiems Lietuvoje, ne ką
geresnis gyvenimas buvo pokario metu. Reikėtų prisiminti, kad tai buvo beveik paskutinė didžioji tremtis
prieš ,,atšilimą“. Mes taip pat jau buvome pergyvenę visus pokario baisumus: jaunuolių, išėjusius į miškus,
žudynes, kolektyvizaciją , ,,uždarbį“ už darbadienius, buožinimus. Pasiturinčių tėvų vaikai buvo ,,mėtomi“
pas gimines, ėjo į skirtingas mokyklas, kad tik nepapultų į Sibirą. Mūsų šeimai pavyko išvengti 1948 metų
tremties, nes visą laiką slapstėsi. Išbuožinti, vis dar iš paskutiniųjų veždavo pyliavas, kad atsiskaitytų su
valstybe. Be rublio kišenėje buvome ištremti ir grįžome ne ką susitaupę. Tėvelis jau buvo praradęs sveikatą.
Reikėjo pradėti vėl viską iš naujo. Neberadome savo namų. Giminių padedami kibome į naują gyvenimą.
Reikia pasakyti, kad Sibire miško darbininkams atlyginimą mokėjo. Jauni ir stiprūs vyrai buvo užsidirbę ir
Lietuvoje pirko arba statėsi namus. Bet kokios sąlygos buvo! Ir jauni ne geležiniai.

Ačiū Dievui, išgyvenome. Savo tėvelius galiu pavadinti Sibiro kankiniais, kurie mus, savo
vaikus, iš paskutiniųjų rėmė, mažiau pasilikdami sau. Mes jiems žemai lenkiamės, esame be galo dėkingi,
esame amžinai skolingi. Ramiai ilsėkitės Šimonių kapinaitėse.

Buvę 1951 metų tremtiniai, vaikai ir paaugliai, sulaukėme garbingo amžiaus. Esame paskutinė
tremtinių karta. Mūsų ratas retėja: daugelis nesulaukė šių dienų, kiti pasiligojo. Tarp mūsų ryšys nenutrūksta,
skambiname vieni kitiems, dalijamės prisiminimais, susitikę bučiuojamės lyg giminės būtume. Susitikimai
irgi retėja. O kaip laukdavome rugpjūčio pirmojo šeštadienio Ariogaloje, Dubysos slėnyje, kai
suvažiuodavome iš visos Lietuvos! Dabar tos galimybės daugelis nebeturi.

Visų tremtinių, buvusių 1951 metų vaikų, tariu nuoširdų ačiū šimoniečiams, kurie prižiūri,

prisimindami sustoja prie tremtinio kapo.

Šimonyse, kiek žinau, palaidoti mano tėvų kartos žmonės, ištremti 1951 m. spalio mėn. 2 d.:
Natalija Leišienė, Kazys Leišys, Akvilė Repšienė, Juozas Repšys, Uršulė Sabaliauskienė, Juozas
Sabaliauskas, Teofilė Sakalienė (motina), Antanas Sakalas (sūnus), Stefanija Valiukienė, Jonas Valiukas.
2021 m. rugpjūčio mėn. Zina Repšytė-Vainauskienė

Daukų kaimo Repšytės. I-je eilėje dešinėje
Danutė, III-je eilėje pirma iš kairės Reginutė
apie 1955 metus, Kuzurovas.
DRAUGIŲ PRISIMINIMAI
Baigus septynias klases Kuroline, reikėjo
rinktis eiti į miško kirtimo darbus arba
mokytis. Vidurinė mokykla buvo rajono centre
Bielyj Jaze už 120 km nuo mūsų gyvenvietės.
Vasarą susisiekimas laivais, kurie kursavo
kartą per savaitę, žiemą siaurais pravažinėtais
rogėmis keliukais per miškus ir krūmuotas
užliejamas pievas. Pasirinkau mokslą. Artėjo
Naujieji metai, žiemos atostogos. Šaltis
naktimis siekė iki –40⁰, o dienomis iki –25⁰.
Gavau tėvų laišką, kad per atostogas jokiu
būdu neičiau į namus, nes sušalsiu. Mes,
vaikai (paaugliai), labai išsiilgę tėvų,
apsirengėme vatinėmis kelnėmis ir striukėmis (fufaikomis), užsimovėme kietus vailokus (pimus) ir išėjome.
Žemai šviečia šalta žiemos saulė. Sniegas žvilga tūkstančiais žvaigždučių, kur ne kur kiškio
arba kurapkos pėdos – grožis neišpasakytas. Kelelis siauras, šalikelėse apie metrą puraus sniego, pavargę
gulame, iškeliame kojas, atsiremdami į šalikelę, pailsime. Išėjome po pamokų pirmąją dieną, nuėjome apie
30 km. kaimeliai toli vienas nuo kito. Reikėjo susirasti nakvynę. Vietiniai rusai vargo ir bado matė ne mažiau
už mus. Jie buvo po revoliucijos ištremti iš Altajaus krašto ir apgyvendinti ant tuščio Ketės kranto. Mus
mielai priima nakvynei, užkuria ,,buržuiką“ (metalinį pečiuką), sušildo ir paguldo ant grindų. Antrą dieną
pailsėję nueiname apie 50 km. Nakvojame pas klasės draugų tėvus. Išvykome aštuoniese, mūsų sumažėjo iki
trijų (ukrainietė, rusė ir aš). Paskutinį etapą 40 km einame visą laiką mišku nuo Kuzurovo iki Kurolino. Mes
taip pavargę pamatome kaimelio žiburius. Taip ėjome per visas atostogas, nei karto nepraleisdami.

Kaip gera sugrįžti namo!

Eugenija J.-M., tremtinė panevėžietė


Buvusios tremtinės klasiokės kaunietės Aldonos Š. prisiminimai.

MEŠKŲ IR DVASIŲ BAIMĖ

Nuo mūsų kaimelio Kuzurovo iki Kurolino, miško pramonės darbininkų kaimelio, buvo tik
vienas kelias taigos mišku. Šiuos 42 km reikėjo įveikti pėsčiomis, vėliau laikas nuo laiko važinėjo traktoriai.
Aldonos tėvelis dirbo sargu barake 19-tame kilometre, kur žmonės užeidavo pailsėti arba nakvodavo,
išgerdavo ,,kipiatoko“ (karšto vandens), arbatos. Aldona su mama gyveno Kuzurove. Kartais Aldonai
tekdavo pabūti ir vienai, eiti į mokyklą, kai mama išeidavo pas savo sūnus palengvinti jų, viengungių,
bedirbantiems sunkius miško darbus Kuroline, gyvenimą.

Aldona kartais nueidavo pabudėti vietoje tėvelio, kartais ir kelias dienas, kai tėvelis turėdavo
išvykti neatidėliotinais reikalais. Kai žmonės, jos, maždaug 12-metės, klausinėdavo, ar ji nebijanti,
atsakydavusi, kad ne, o iš tikrųjų ne visai taip: ,,kelyje melsdavausi, Lietuvoje jau buvau priėmusi pirmąją
Komuniją“. Einant taiga svarbu buvo neišklysti iš kelio, o tada jau žuvęs, jei užsižiopsosi. Labiausiai
prisimena bruknes, kurios viliodavo tolyn. Vienąkart ukrainietė Partečka, laiškanešė, pamačiusi ją bruknyne,
perspėjo, kad čia mačiusi mešką. Aldona eidavo užsidėjusi tinkliuką nuo uodų, mašalų. Taiga labai gyva,
visokie garsai sklisdavo. Didžioji vaikiška baimė, kad, jei užpultų meška, tai tik iš už nugaros. Jai tada
atrodė, kad ji bėgs pirmyn, o jei reikėtų bėgti atgal, būtų gaila nueito kelio. Jei jau pultų, tai nors patogiai.
Kuzurove, vienoje namelio pusėje, kurią nupirko tėvelis, gyveno Aldona su mama, o kitoje –
rusų šeima. Rusė pasakojusi, kad tuoj po karo čia gyvenęs mokyklos direktorius, išgeriantis tiek, kad
užeidavusi karštligė. Jam rodydavosi mažytės mergytės kaip lėlytės, susodintos ant staliuko, ir vėl
išnykdavusios. Pasirodo, čia anksčiau gyvenusi rusė moteris darydavo abortus ir užkasdavo po nameliu. Kas
čia žino, ar yra koks nors ryšys, bet Aldona labai bijodavusi nueiti bulvių į rūsį, kad nepamatytų mažų
mergyčių dvasių ir visuomet persižegnodavusi.

P.S. Beje aš nežinojau, kad Stalinas griežtai buvo uždraudęs abortus, kad rusų tauta atsigautų po

karo. (Z. V.)
2021-08-09 Aldonos pasakojimą užrašė Z. Vainauskienė


K R E I P I M A S I S

GERBIAMI LIETUVOS PILIEČIAI!

Kaip ir prieš 30 metų taip ir šiandien, mes, Nepriklausomybės gynėjai, smerkiame „jedinstvininkų“ atakas prieš nepriklausomybę atkokovojusią mūsų šalį – Lietuvos Respubliką.
Matome, kaip naudojamasi žmonių baimėmis – skiepais „antivakseriai“, kitataučiais – antimigrantai ar „vatnikai“, ir manome, kad jų kaip „penktosios kolonos“ tikslas yra pasiekti revanšą bei pakenkti mūsų valstybei.
Drąsiai įvardinkime užsimaskavusios jedinstvos „kaukes“!
Todėl kreipiamės į Lietuvos piliečius ir geros valios žmones, nepasiduoti provokacijoms, jokiomis formomis neremti kremlinės ir lukašizmo politikos įvairiais mitingais bei neaiškiais tikslais siekiančiais susirinkimais, kurie ardo mūsų valstybės pagrindus!

Bendražygių ir Nepriklausomybės gynėjų vardu,
Nepriklausomybės gynėjų sąjungos pirmininkas
Arnoldas Kulikauskis

Kontaktai:
Sigitas Žilius, tel.: +370 699 61650, el.p. sigitas.zilius@simatra.eu;
akulikauskis@gmail.com