Remiantis vietos žmonių atmintimi, Troškūnų partizanų kapavietėje-memoriale įrengtas atminimo paminklas žuvusiam ir čia palaidotam laisvės kovotojui ukrainiečiui Ivanui Resekovskiui.

 1946 m. sausio 6 d. Butleriškių miško pakraštyje netoli Žerkiškių kaimo (dab. Traupio sen., Anykščių r.) apsuptame bunkeryje žuvo Lietuvos kariuomenės atsargos leitenantas inžinierius Algirdas Apolinaras Pukas-Janonis iš Radžiūnų kaimo (dab. Taujėnų sen., Ukmergės r.), žemdirbys Jurgis Mačiulis-Dūdutis iš Laukagalių kaimo (dab. Traupio sen., Anykščių r.) ir buvęs vokiečių karo belaisvis ukrainietis Ivanas Resekovskis, iki kovų pradžios gyvenęs Radžiūnuose.

Pukų giminės iniciatyva partizanams A. A. Pukui-Janoniui ir J. Mačiuliui-Dūdučiui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2015 m. suteikė kario savanorio statusus. Kartu su jais žuvusiam I. Resekovskiui toks statusas liko nesuteiktas, nepavykus rasti archyvinių žinių apie jo asmenį, nes 1946 m. jis kaip žuvęs kovotojas buvo likęs neatpažintas ir dokumentuose neįvardintas.

I. Resekovskio asmenybės atmintį XX a. antrojoje pusėje išsaugojo ir pirminę informaciją pateikė vien tik kartu su juo žuvusio Algirdo Apolinaro Puko artimieji: jo brolis Albinas Pukas (1914–1994), jo seserys Ona Pukaitė-Petronienė (1910–1997) ir Joana Pukaitė (1912–1997) bei šeimos prisiminimus saugantis O. Petronienės anūkas Raimondas Totoraitis (g. 1963 m.).

Pukų šeimoje buvo žinoma, kad I. Resekovskis į Lietuvą buvo atgabentas 1940 ar 1941 m. kaip Raudonosios armijos kareivis. Karo pradžioje kartu su kariuomene nepasitraukęs į Rytus, 1941 m. vasarą čia jis pateko į vokiečių nelaisvę ir okupacinės valdžios kaip karo belaisvis buvo perduotas ūkio darbams į Radžiūnų kaimo ūkininko Jono Puko ūkį, kur liko gyventi iki 1945 m. Ukrainietis, pagal vokiečių nustatytas taisykles turėjęs būti naktimis užrakintas ir saugomas, bet jis susidraugavo su Pukų šeima ir gyveno kaip jos narys.

Tuo metu šeimoje kaip tik trūko vyriškos darbo jėgos, nes abu Pukų sūnūs studijavo Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Vyresnysis Albinas baigė medicinos studijas ir karo metais pradėjo dirbti sanepidstoties gydytoju Panevėžyje. Jaunesnysis Algirdas Apolinaras Pukas (1916–1946) iki 1944 m. studijavo chemijos technologiją, studijų metais Kaune buvo aktyvus 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis, po studijų 1944 m. rudenį dar kiek laiko dirbo Radviliškyje. 

1944-1945 m. prasidėjus prievartinei mobilizacijai ir represijoms dėl antisovietinės veiklos 1940–1941 m., į tėviškę grįžęs A. A. Pukas ir I. Resekovskis iš pradžių kartu slapstėsi J. Puko namuose, kur buvo įsirengę slėptuvę. Bet 1945 m. balandį Panevėžyje už protestus prieš lavonų guldymą gatvėse suėmus ir įkalinus Albiną Puką, padažnėjus kratoms ir kaime, jiedu iš namų pasitraukė ir pirmiausiai įsijungė į Jono Baltušniko-Vienuolio kuopos partizanų gretas. Šios kuopos partizanai veikė daugiausiai Raguvos valsčiuje, iš dalies ir Taujėnų bei Troškūnų valsčiuose.

1945 m. rudenį abu partizanai bei prie jų prisijungęs Jurgis Mačiulis-Dūdutis (1912–1946) įsirengė žieminį bunkerį Troškūnų girioje prie Žerkiškių kaimo, apie 15 km nuo Radžiūnų kaimo, tuo metu jau priklausydami Šarūno rinktinės 1-osios Gražinos kuopos T. Kosciuškos partizanų būriui. 

Bet ten partizanai buvo išduoti ir visi trys 1946 m. sausio pradžioje per NKVS kareivių ir stribų apsiaustį žuvo. Partizanų kūnai buvo nuvežti į Troškūnus, jų palaikai buvo niekinami miestelio centrinėje aikštėje prie bažnyčios, paskui užkasti žvyrduobėse už tuometinių kapinių. Vietinis J. Mačiulis iškart buvo atpažintas. Žinia apie kartu su juo žuvusį A. A. Puką irgi slapčia buvo perduota jo seseriai O. Pukaitei-Petronienei, kuri tuo metu supratusi, kad kartu su broliu bus žuvęs ir I. Resekovskis. Tačiau Troškūnuose šis žuvęs partizanas liko nenustatytas ir neįvardintas.

Ir Pukų šeimoje ištisus dešimtmečius jis buvo minimas tik kaip rusas karo belaisvis, pramokęs kalbėti lietuviškai, prisimenamas kaip neaukštas linksmo būdo vyrukas, galėjęs būti gimęs maždaug 1920-aisiais metas. Kaime karo metais gyvenusį karo belaisvį prisiminė ir kiti senosios kartos Radžiūnų gyventojai, apie jį yra pasakojusi Albina Svirskaitė-Petronienė, gimusi 1931 m. ir prieš keletą metų mirusi.

Tik iš lagerio sugrįžęs vyriausiasis Jono Puko sūnus Albinas Pukas jį prisiminė ir įvardino kaip iš Ukrainos kilusį Ivaną Resekovskį. Šeimoje neišliko jokių asmens dokumentų ar nuotraukų, kurios liudytų belaisvio gyvenimą Radžiūnuose ar partizaninę kovą. Ankstyvuoju pokariu partizanams fotografuotis būdavo draudžiama, o ir vėliau, kaip prisimena R. Totoraitis, represijų baimė A. Puką ir abi jo seseris lydėjo iki gyvenimo pabaigos. Jie įbauginti vengė pasakoti apie pokario įvykius, sakydavo: „Geriau patylėk, nes už lango gal rusas, gal blogas kaimynas klausosi“. 

Vis dėlto O. Pukaitė-Petronienė senatvėje yra minėjusi, kad į mišką išėjęs ir kartu su jos broliu slapstęsis I. Resekovskis jautėsi labiau lietuvis, nei slaviškos kilmės, ir niekada neieškojo kokio nors kontakto su rusais, kad atskleistų savo kilmę.

Jurbarke gyvenantis R. Totoraitis ne kartą kreipėsi į įvairias valstybines institucijas bei privačius iniciatorius, bandydamas ieškoti I. Resekovskio kilmės ar jo artimųjų Ukrainoje, tikriausiai nė nežinančių šio asmens likimo XX a. viduryje. Tačiau paieškų iniciatyvos kol kas jokio rezultato nedavė, toks asmuo neminimas ir dingusiųjų Antrojo pasaulinio karo dalyvių duomenų bazėse.

Rengiant Troškūnų partizanų atminimo memorialą toje dabartinių kapinių vietoje, kur pokario metais už kapų tvoros žvyrduobėse buvo užkasami žuvusių laisvės gynėjų kūnai, šio memorialo iniciatoriaus Alberto Petronio-Vyturėlio (1933–2022) rūpesčiu vienas simbolinis atminimo kryžius buvo skirtas ir žuvusiam Ivanui Resekovskiui, nurodant jo tautinę kilmę bei žūties datą.

Parengė Tautvydas Kontrimavičius, 2024 m. kovo 29 d