Mihaelas Schumanas (pagal Politico straipsnį parengė Sigitas Žilius)

Mihaelas Schumanas yra knygų „Superpower Interrupted: The Chinese History of the World“ („PublicAffairs“, 2020 m.) Ir „Stebuklas: epinė Azijos turtingumo paieškos istorija“ („HarperBusiness“, 2009 m.) Autorius.

HONKONGAS – Aš tikrai nenoriu būti Kinijos vanagas. Visa idėja prieštarauja mano tikėjimu atvirumu ir puikiais dalykais, kuriuos tuo galima pasiekti. Tačiau dabartinė Kinijos vadovybė man nepalieka pasirinkimo: jie kelia grėsmę demokratijai, o tie, kuriems rūpi pilietinės laisvės, nebegali apsimesti, kad taip nėra.

Mano kelionė prie tos nelemtos išvados buvo skausminga. Esu liudininkas pažangos, pasiektos bendradarbiaujant su Kinija per pastaruosius 40 metų. Kaip ir daugelis iš mūsų iš demokratinių visuomenių, nenorėčiau, kad tai tęstųsi.

Tačiau darosi vis aiškiau, kad to negalima, nes Kinijos lyderis Xi Jinpingas nepritaria tokiai vizijai: jis nori pasaulio, kuriame Kinija dominuotų vadovaujančiose pasaulio ekonomikos aukštumose ir diktuoja tarptautinės diplomatijos ir diskurso taisykles. Ir toks pasaulis nėra saugus demokratijai. Padėtis privertė mane jaustis beveik išduotu.

Per pastaruosius du dešimtmečius mano gyvenimas buvo skirtas Kinijai. Nuo 2002 m. gyvenau ir dirbau Pekine arba Honkonge ir parašiau dvi knygas, susijusias su Kinija – vieną iš didžiojo filosofo Konfucijaus tyrimų; kita – pasaulio istorija, pasakojama Kinijos požiūriu. Lankiausi kiekviename šalies kampelyje, nuo ledinio Heihės forposto šiaurės rytų pasienyje su Rusija iki dykumos prieglobsčio Kašgaro toli vakaruose, netoli Pakistano.

Kaip ir daugelis iš mūsų, rašančių apie Kiniją, buvau užburta tos vietos, kai pirmą kartą ten įkėliau koją, kuri man buvo 1996 m. Prisimenu, kaip ryškiai lipau virš Didžiosios sienos griuvėsių, įžengiau į Mao Zedongo kriptą Tiananmenio aikštėje ir klajojau, dažniausiai vienišas, vingiuotomis Uždrausto miesto alėjomis, beviltiškai pasiklydęs ištaigingų kiemų labirinte. Šiais laikais, kai kinai yra kur kas turtingesni, beveik neįmanoma rasti tuščio rūmų kampo be turistų minios.

Būdamas ekonomikos žurnalistu, didžiąją laiko dalį aš praleidau istoriniu Kinijos pakilimu iš skurdo – nuo aukštų gamyklų iki ūkininkų kaimų ir pradedančiųjų technologijų . Kylantys Šanchajaus dangoraižiai yra įspūdingi, bet ne tokie įspūdingi, kaip paprastos kinų šeimos jaudulys perkant pirmąjį automobilį ar turint pakankamai santaupų senatvei.

Per šią prizmę man atrodė, kad JAV politika Kinijos atžvilgiu veikia. Visa įsitraukimo idėja buvo susieti Kiniją su Vakarų pasauliu prekybos ir finansų ryšiais, o Kinijos visuomenė tapo atviresnė, o komunistinė vyriausybė – pasaulinių reikalų partnerė.

Be abejo, aš niekada netikėjau, kad laisvosios rinkos atlaisvins Kiniją nuo Mao. Komunistų partija buvo įsitvirtinusi ir stiprėjant vystymuisi. Jos vadovybė liko nemaloniu dalyku, greitai brutaliai sutriuškinanti bet kokius prieštaravimus.

Tačiau taip pat buvo akivaizdu, kad Kinija transformuojasi teigiamai. Kinai vis daugiau galėjo keliauti po pasaulį ir bendrauti per naujas technologijas. Net ir blogėjant santykiams su JAV, praėjusiais mokslo metais Amerikos universitetuose studijavo 372 000 kinų daugiau nei iš bet kurios kitos šalies.

Taigi, Kinijai įstojus į Pasaulio prekybos organizaciją ir aktyviau dalyvaujant Vakarų institucijose, pasirodė tikėtina, kad Pekinas pasiners į pasaulinę tvarką, kuri būtų naudinga tautai ir jos žmonėms, ir pasiryžtų jai. Maniau, kad turtingesnė Kinija būtų naudinga pasauliui – dar viena atrama, palaikanti pasaulio klestėjimą, nes šalis tradiciškai tokia buvo per visą savo istoriją .

Kuo daugiau laiko praėjo, tuo labiau mano nuotaika tamsėjo. Dalis pokyčių gali būti siejama su tuo, kad gyvenu vietoje, kur asmuo nesikreipia į valstybę: mintyse visada nerimaujama, kad sulauksite beldimo nakties viduryje į savo durys. (Neseniai buvo sulaikyti du žmonės, kuriuos aš asmeniškai gerai pažįstu.)

Kita jo dalis vis labiau suvokia, kad Kinijos lyderiai praranda susidomėjimą bendradarbiavimu su JAV. Tai prasidėjo vėlyvais JAV prezidento Baracko Obamos administracijos metais, kai pasirodė, kad joks Amerikos dialogo skatinimas su Kinijos pareigūnais dėl jų nesąžiningo elgesio su JAV kompanijomis padėties nekeičia. Atrodė, kad visas aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pradėtas „reformos ir atsivėrimo“ procesas stringa. Aš pradėjau rašyti, kad Vašingtonas turi laikytis griežtesnės pozicijos .

Tačiau pastaruosius trejus metus vykę dalykai pakeitė mane. Aš pasikeičiau, nes tapo neginčijama, kad keičiasi Kinija. Technologijos, užuot išlaisvinusios kinų žmones, jas įtraukia į Orvelo laikų kontrolės tinklą, kur valstybė stebi kiekvieną žodį ir judesį, ar nėra jokių prieštaravimų.

Xi vyriausybė uždarė neapsakomą skaičių uigūrų vakariniame Sindziango regione, kuris yra 21 – ojo amžiaus ekvivalentas Sibiro gulagams Rusijoje, ir nieko apie tai nežino. Kinija taip pat sulaužė sutartį su Jungtine Karalyste siekdama patekti pas demokratijos aktyvistus Honkonge, kurių daugelis jau yra už grotų.

Dabar Xi bando pakeisti mąstymą apie gerą valdžią ir demokratines vertybes, kad jo žiaurus elgesys būtų priimtinas pasaulio akyse. Aišku, Xi neskatina komunistų revoliucijų visame pasaulyje ir nededa batų ant stalo (bent jau kol kas). Tačiau vis daugiau ir daugiau Xi iškelia Kinijos autokratinę sistemą kaip teisėtą ir netgi pranašesnę už Vakarų stiliaus demokratines vyriausybes. Jis puola Vakarų lyderystės idėją – ir tai kelia didesnę grėsmę pasaulio demokratijoms nei bet koks pranašumas, kurį Kinija gali pasiekti prekyboje ar technologijose.

Kinijos valstybinė žiniasklaida be paliovos tyčiojosi iš JAV dėl jos žiauraus atsako į pandemiją ir vis dažniau ją vaizduoja kaip nykstančią galią. Palyginimui, Pekinas save parduoda kaip atsakingesnį pasaulinį veikėją, trokštantį bendradarbiauti ir dalytis savo (naminėmis) vakcinomis su vargšais pasaulio gyventojais. Tačiau negana to, jos propagandos mašina dėl sunkumų, su kuriais susiduria Vakarų šalys, kaltina pagrindinius pačios demokratijos principus.

Vienas neseniai paskelbtų komunistų partijos laikraščio „Global Times“ komentarų apėmė viską, pradedant Vašingtono politine aklaviete ir baigiant neseniai įvykusiu perversmu Mianmare, kad būtų galima teigti, jog demokratijos bėdų šaltinis yra „vienas žmogus, vienas balsas“ principas ir žmonių konfrontacija, daugiapartinė politika. „Be to, kad Vakarų stiliaus demokratija yra netinkama net Vakarų šalims, ji netinkamai veikia ir ją sunku išlaikyti pačiuose demokratijos namuose”, – teigė autorius .

Xi nori pakelti autoritarizmą ir puoselėti naują pasaulio sistemą, kurioje nėra liberalių vertybių. Sausio kalboje jis teigė, kad demokratijos ir žmogaus teisių propagavimas yra „arogancija, išankstinis nusistatymas ir neapykanta“. „Kas skambina pavojaus signalu, – teigė jis, – bandydamas primesti hierarchiją žmonių civilizacijai arba primesti savo istoriją, kultūrą ir socialinę sistemą kitiems“. Kitaip tariant, pagal Pekiną, visa Amerikos misija skatinti pilietines laisves yra netinkamas kišimasis į pasaulio reikalus.

Pagal užsienio spaudą paruošė Sigitas Žilius

Straipsnis anglų kalba https://www.politico.eu/article/xi-jinping-turned-me-into-a-china-hawk/amp/?fbclid=IwAR3ZtjSFli2CiIoUSULa4pHD6fCM-xXhcmt2kfKtsYN1NlCQUF-aEOi8WoQ