Author: Pirmininkas

PRANEŠIMAS dėl pakartotinio susirinkimo


Lapkričio 4 d., ketvirtadienis · 18:30–19:30„

Google Meet“ prisijungimo informacija Vaizdo skambučio nuoroda: https://meet.google.com/rwr-vevu-vop


2021-11-04 d. šaukiamas NGS valdybos pakartotinis posėdis, kuris nutartas organizuoti Lietuvos kariuomenės Vilniaus Įgulos Karininkų Ramovėje ir nuotoliniu būdu.
Posėdžio darbotvarkė

1. NGS narių skaičiaus nustatymo ir mokesčio surinkimo skyriuose klausimai.

2. NGS keičiamų įstatų į LNGS – projekto tikslinimo teikimas, aptarimas priėmimui būsimam NGS suvažiavime.

3. NGS darbo organizaciniai klausimai ir probleminių klausimų sprendimas.

4. Skyrių pirmininkų skelbimai, nuveiktų darbų pristatymas bei pasirengimas galimam visuotiniam NGS rinkiminiam suvažiavimui.

Dėl nario mokesčių

Vilnius, 2021-10-17

Gerbiami Nepriklausomybės Gynėjų Sąjungos valdybos nariai,
Ne vieną kartą valdyboje buvo kalbama dėl nario mokesčių surinkimo. Bandėme šią problemą
svarstyti ir valdyboje. Sutinku su mano adresu pateiktomis kritinėmis pastabomis, bet patikėkite, kad
mūsų bendros pastangos turėjo duoti teigiamų rezultatų.
Metai eina į pabaigą ir būtų malonu žinoti kaip mums pavyko surinkti nario mokesčius už 2021
metus ir kiek turime narių.
Operatyviam darbui atlikti siūlau, kad skyriai iki 2021-11-01 atsiųstų žinutes:
Pervesta iki 2021-10-01 nario mokesčių eurais už 2021 metus į NGS sąskaitą,
NGS narių skaičius 2021 metrų spalio 1 dienai skyriuje,
Būtų gerai, kad žinutės būtų sunčiamos į valdybos narių elektroninius paštus (pridedu) ir kad valdybos
nariai žinotų esamą padėtį.
PRAŠAU JŪSŲ NUOMONĖS, PASIŪLYMŲ IR PRITARIMO.
Arnoldas Kulikauskis < akulikauskis@gmail.com >, Sigitas NGS Žilius < sigitas.zilius@simatra.eu >,
arunas.surdokas@gmail.com >, Gintas Traku sk. G. Vilkelis < gintas.vilkelis@gmail.com >,
< eduardas.sablinskas@lrs.lt >, < p.vitunskas@gmail.com >, Vitas A NGS Kelevišius < kele@inbox.lt >,
Albinas NGS Klimas Plung < albinasklimas@gmail.com >, Zigfridas Jankauskas
< z.jankauskas@yahoo.com >, Leontina NGS Telksnienė < venera.leo@gmail.com >, Gediminas NGS
Juškevičius < juskevicius.gediminas@gmail.com >, Anicetas NGS Varnas
< Anicetas.varnas@gmail.com >, < vladas.galindas@gmail.com >, < leonaslabora@gmai.com >,
albertas.vitartas@gmail.com
Gerbiami NGS valdybos nariai Rimvydas Mintautas (tel. 867713440,) ir Stanislovas Žilinskas
(tel.  865288844) neturi elektroninių paštų – būtų gerai jeigu kas galėtų šį laišką persiųsti į jų mobilius
telefonus.
Pagarbiai,
L. Kerosierius
Tel. 8674 38465 el. p. leonaslabora@gmai.com

Prof. dr.  Valdo Rakučio paskaitą „Didžiojo Seimo (1788–1792) darbai ir nuopelnai Lietuvai“

2021 metais Lietuva ir Lenkija mini Abiejų Tautų Respublikos 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado akto 230-ąsias metines. Atsižvelgdamas į šią sukaktį, 2020 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą, kuriuo 2021 metus paskelbė Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado metais.

1788 m. spalio 6 d. – 1792 m. gegužės 29 d.  Abiejų Tautų Respublikos sostinėje Varšuvoje dirbo seimas į istoriją įėjęs Didžiojo Seimo arba Ketverių metų seimo vardu. Susidarius palankiai tarptautinei situacijai, iš Abiejų Tautų Respublikos išvedus Rusijos imperijos kariuomenę, suverenus seimas ėmėsi ryžtingų teisinių, karinių, administracinių valstybės reformų, kurios turėjo atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybingumą ir atsikratyti Rusijos imperijos kontrolės. Didysis Seimas siekė stiprinti Respublikos karines pajėgas ir padidino Abiejų Tautų Respublikos kariuomenę iki 65000 karių. Didžiojo Seimo užsienio reikalų deputacijos vykdoma užsienio politika ir diplomatija kūrė prielaidas atremti Rusijos imperijos keliamą pavojų. Reformų teisėkūroje aktyviai dirbo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovai, aktyvų palaikymą reformos turėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimeliuose ir miestuose. Reikšmingiausias Didžiojo Seimo darbas – 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucija, pirmoji parlamentiniu būdu priimta rašytinė konstitucija Europoje ir antroji rašytinė konstitucija pasaulyje – modernus Apšvietos epochos teisės paminklas, pirmoji Konstitucija išversta į lietuvių kalbą.

Pasak prof. Valdo Rakučio: „Didysis Seimas sukūrė prielaidas valstybės suvereniteto atgavimui ir iš esmės prisidėjo prie pilietinės visuomenės visų luomų prasme idėjos įgyvendinimo. Didysis Seimas – vienas sėkmingiausių parlamentinio darbo pavyzdžių, prisidėjęs prie parlamentinės valstybės santvarkos idėjų įtvirtinimo Lietuvoje.“

Maloniai kviečiame 2021 m. spalio 13 d. (trečiadienį) 16 val. į istoriko, Lietuvos Respublikos Seimo nario prof. dr.  Valdo Rakučio paskaitą „Didžiojo Seimo (1788–1792) darbai ir nuopelnai Lietuvai“. Paskaita skirta Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado metams paminėti. Renginys vyks Seimo lankytojų centre, Gedimino pr. 60, Vilniuje.Pridedame elektroninį kvietimą. Renginio dalyvius maloniai kviečiame registruotis į renginį užpildžius formą internete: Registracija į renginį

Primename, kad įeinant į Seimo lankytojų centrą, būtina pateikti Galimybių pasą arba lygiavertį dokumentą.

Renginio transliacijahttps://youtu.be/KHX0rVQpIHM

Tremties 70-mečiui

PRARASTA VAIKYSTĖ. VAIKAI TREMTYJE

1951-jų metų rudenį nauji trėmimai užtemdė Lietuvos kaimus. Šimtai žmonių iš kaimo sodybų, vienkiemių
buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus ir išvežti į nežinią. Tarp tremtinių ir darbšti daugiavaikė Juozo ir Akvilės
Repšių šeima. Ankstų spalio 2-osios rytą tėvai ir jų penketas vaikų – Zinaida, Jolita, Regina, Vytautas,
Danutė – su ašaromis atsisveikino su gimtaisiais namais… Likusi viena iš šios šeimos Zinaida dalinasi
prisiminimais.

Kai tremtiniai buvo susodinti į uždarus sausakimšus vagonus, mamos iš ,,venzliukų“ dėliojo
guolį mažiesiems. Antrąją kelionės dieną prasidėjo mažųjų reikalavimai, ypač rytinio pienuko. Toks
nepaliaujamas vaikų verksmingas choras sklido iš vagonų, pritardamas suaugusių giesmėms ir dainoms.
Vyresni vaikai išsigandę tylėjo, šį bei tą suprasdami, šalia tėvų jautėsi saugesni.

Kas dabar besupras, kokios sąlygos buvo kelyje per tas kelias savaites traukiniais ir atviromis
šaltų vėjų skrodžiančiomis baržomis, kol buvome išmesti ant Ketės upės kranto, prie kurio buvo prigludęs
mūsų kaimelis (maždaug Šimonių mst. dydžio) su keliais tuščiais laukiančiais barakais. Argi galima aprašyti,
kokios košmariškos gyvenimo sąlygos: šalta, drėgna, tamsu, po aštuonias šeimas viename barake. Naktį nuo
lubų krenta blakės, apipuolė utėlės, dar nežinome, kad pavasarį laukia spiečiai mašalų ir uodų.

1951 metų spalio 2-ji pusė. Sunkios kelionės neatlaikė patys mažiausieji. Per vieną savaitę
palaidojo septynis mažutėlius. Sugrįžę į baraką vėl išvysdavo degančią žvakutę, atsivežtą iš Lietuvos, prie
amžiams užgesusios vaikelio gyvybės. 1951–1952 metų sandūroje mirė dar du. Kunigų, bažnyčios bei
cerkvės nebuvo. Kapo duobę savo ašaromis šlakstė Mamos. 1990 metais šių visų vaikų palaikus artimieji
parsivežė į Lietuvą.

Darbingo amžiaus žmonės, vyrai ir moterys, buvo išvaryti už 50–70 km į miško kirtavietes.
Tėvelį nuo mūsų atskyrė. Kai kurie šešiolikmečiai paaugliai, kurių šeimose nebuvo tėvo ar vyresnių už juos,
savo noru išėjo dirbti. Kaimelyje liko gyventi tik senukai ir mamos su nepilnamečiais vaikais. O mūsų buvo
daug. Mes prisidėjome prie anksčiau ištremtų vaikų iš ,,daugiatautės tėvynės“ kraštų. Valdžia pasirūpino
mūsų išsilavinimu. Kadangi mes nemokėjome rusų kalbos, tad visus mokinius, kurie Lietuvoje mokėsi I–IV
klasėje, suvarė į I-ąją kartu su visais, o buvusius V–VII klasių mokinius į V klasę. Prieš tai būsimus
penktokus iki naujų metų mokė lietuviai mokytojai, po to jie buvo atleisti. Mokė dviem pamainom. Kai
kuriose klasėse būdavo net iki 40 mokinių. Mokytojai buvo reiklūs, dėmesingi mums, stengdavosi išaiškinti
nesuprantamus žodžius. Trūko mokymosi priemonių, knygų, sąsiuvinių. Rašalą nešdavomės iš namų, vėliau
suoluose buvo įtaisytos rašalinės. Degė žibalinės lempos. Keli mokslo tinginėliai norėjo išsisukti nuo
mokyklos, pasiruošę ką nors meistrauti ar batus lopyti, bet buvę mokytojai J. Šiliūnas, V. Vasiulienė,
vaikštinėdavo po barakus ir įtikinėjo, kad mokytis reikia bet kokia kalba. Nors iš pradžių buvo sunku, bet
lietuviai stropiai mokėsi, rodė pavyzdį kitataučiams… Iš Lietuvos atsivežtas maistas greitai baigėsi. Reikėjo
išgyventi iki pavasario. Ir mainė lietuvė motina savo išeiginį drabužėlį, pagalves bei staltieses ir lovatieses,
pačių išaustas, į bulves, kurias vietiniai buvo užsiauginę tik savo reikmėms. Rusės, pačios atsargų
neturėdamos, užjautė šeimas su mažais alkanais vaikais (nors buvo iš pradžių galvojama, kad čia priveš
nusikaltėlių). Geraširdės retkarčiais atnešdavo mažyliams puslitriuką pieno ar keletą bulvių. Parduotuvės
pritrūko maisto produktų, o pavasariop ir duonos bei miltų. Vietinė valdžia nežinojo, kad būtent rudenį atveš
tremtinius. Kai upės užšąla, iš niekur maisto nebepriveža. Vėliau ant upės kranto buvo pastatyti du sandėliai.
Ir šitam, Sibiro platybėse nuo pasaulio atskirtam kaimeliui, nušvito saulė. Pavasaris įsiveržė staiga, ir
netikėtai sušilo. Mes, vyresnėliai, buvome nebe tie, rudenį išmesti į krantą. Mokykla, draugai, pažįstami
žmonės, rusių draugiški patarimai, ko reikia saugotis, kur ir kokiame ežerėlyje ar upelyje galima išsiplauti
galvą. Vaikai ir lieka vaikais. Ir skambėjo mūsų balsai taigos pašonėje, paupiuose, paežerėse, pievose,
kemsynuose. Žiemą pačių mažiausių beveik neišleisdavo į kiemą – neturėjo jie šiltesnio drabužio. Būdavo ir
taip, kai brolis grįždavo iš mokyklos, jaunesnysis įsistodavo į jo apavą ir išbėgdavo į kiemą pakvėpuoti grynu
oru. Dabar krykštė, klykavo pusnuogiai, per žiemą ukrainiečių šeimos mažuosius išmokę lietuviškai kalbėti
tuo laiku, kai vieni be suaugusių pasilikdavo barake. (Mūsų barake buvo tik viena ukrainiečių šeima). Visi
kartu žaidė vaikiškus žaidimus. Suplėšę ar suraišioję kokį nors suplyšusį ,,zuperinį“ maišą, pasidarydavo
šokdynes. Bėgdavo prie upės pavėpsoti, kai atplaukdavo didelis keleivinis laivas ,,Nordas“. Baržomis
atplukdė maisto produktų. Žinoma, dešrą ir sviestą matydavo tik valdininkai, bet mums badauti nebeteko,
turėjome duonos, aliejaus, margarino. Mes ne pagal metus buvome stiprūs, ištvermingi, sumanūs, kantrūs –
dideli pagalbininkai mamoms ir seneliams. Tuoj pat taigos pakraštyje rovėme kelmus, degindavome juos,
kastuvais ir dalbomis vos atplėšdavome amžiais neliestą, šaknimis susipynusią velėną. Pirmais metais
įstengėme paruošti tik mažą sklypelį bulvių sodinimui. Tuo metu jau galėjome pasistiprinti meškiniu

česnaku. Šešerių metų ne tik berniukai, bet ir mergaitės gaudydavo žuvis. Kai kurių rūšių žuvies ežerėliuose
knibždėte knibždėjo. O kiek gėrybių taigoje! Berniukai kilpomis gaudydavo laukinius paukščius, vėliau
įsitaisė šautuvus (legaliai). Ne visi tėvai galėjo sūnui nupirkti valtį, tad pasidarydavo patys. Yra buvę, kad
mažieji gerokai murktelėdavo į vandenį, bet sugebėdavo išsigelbėti. Grybų, uogų – nors vežimu vežk.
Nueidavome už 7–8 kilometrų, prisirinkdavome tiek, kad nebepanešdavome. Vienų ateidavo pasitikti, kitos
mergaitės ir berniukai užklodavo uogas samanomis ir rytojaus dieną parsinešdavo. Sunku eiti per samanynę.
Padėdavome rusėms daržus ravėti, bulves sodinti kastuvais, paaugusias kaupti kauptukais ir vėl kastuvu
nukasti. Laistėme daržus, vandenį tempdami iš upės. Sekančią vasarą, sulaukę sėklų iš Lietuvos, jomis
dalindavomės ir augindavome. Vasarą pasirūpindavome malkomis, kad tėvelių per atostogas paruošta stirta
būtų išsaugota kūrenti per žiemos šalčius. Per dieną parsitempdavome po kokį sausuoliuką, kiekvienąkart vis
iš toliau, arti jau buvo švaru. Kai iškrisdavo pirmasis sniegas, su rogutėmis iš valdiškų kirtimų atsiveždavome
didesnių malkų liekanų.

Gegužės mėnesį barake pasikabinome šv. Marijos paveikslą. Mes, mergaitės, priskynėme lauko
gėlių, berniukai apkaišė berželiais. Iš visų barakų rinkdavomės į pamaldas. Branginome ir šventėme visas
religines šventes.

Pavasarį kiekvienas mokinys privalėjo pririnkti stiklinę beržo pumpurų. Spartesni jų
pririnkdavo daugiau ir nešė į parduotuvę, už tai gaudami pinigėlio. Vienas turkiukas norėjo būti gudresnis –
pririnks drebulės pumpurų – jie daug didesni, daugiau gali pririnkti. Kai nunešė į parduotuvę, pardavėjas jam
patarė išpilti pumpurus šuniui ant uodegos.

Greit prabėgo vasara. Vėl mokyklinis skambutis sukvietė visus į klases. Po pamokų
nueidavome į kiną, rekomenduojamą mokytojų, beveik nemokamą. Seanso metu triauškėme saulėgrąžas ir
kedro riešutus. Pavasariop susirgo kelios mergaitės. Gydytojų nebuvo, niekas nežinojo diagnozės. Nuo visų
ligų gydė tik aspirino tabletėmis ir žolelių arbata. Šia nepaaiškinama liga dvi savaites labai sunkiai sirgo
mano trylikmetė sesutė Vidutė.

Yra ir gerų prisiminimų, nes tai buvo patys gražiausi mūsų gyvenimo metai, tik Tėvynės ilgesys
buvo begalinis. Po truputį pamažu prasigyvenom. Vyresni vaikai kartu su mamomis, vadovaujami senelių,
lipdė sau lūšneles. Jau vienas kitas tremtinys turėjo karvutę, paršelį, lesino vištas. Juodas sunkus darbas davė
savo vaisius.

Tuoj po Stalino mirties nepilnamečiams vaikams suteikė laisvę, ir jie galėjo grįžti į Tėvynę.
Mes, abi vyresnėlės, grįžome 1956 m. rugpjūčio mėn., baigę ten septynmetę. Tėvų dar neišleido, liko su
trimis jaunesnėliais. Grįžo po 2 metų.

Dažnai mes, tremtiniai, girdime pastebėjimus, kad žmonėms, likusiems Lietuvoje, ne ką
geresnis gyvenimas buvo pokario metu. Reikėtų prisiminti, kad tai buvo beveik paskutinė didžioji tremtis
prieš ,,atšilimą“. Mes taip pat jau buvome pergyvenę visus pokario baisumus: jaunuolių, išėjusius į miškus,
žudynes, kolektyvizaciją , ,,uždarbį“ už darbadienius, buožinimus. Pasiturinčių tėvų vaikai buvo ,,mėtomi“
pas gimines, ėjo į skirtingas mokyklas, kad tik nepapultų į Sibirą. Mūsų šeimai pavyko išvengti 1948 metų
tremties, nes visą laiką slapstėsi. Išbuožinti, vis dar iš paskutiniųjų veždavo pyliavas, kad atsiskaitytų su
valstybe. Be rublio kišenėje buvome ištremti ir grįžome ne ką susitaupę. Tėvelis jau buvo praradęs sveikatą.
Reikėjo pradėti vėl viską iš naujo. Neberadome savo namų. Giminių padedami kibome į naują gyvenimą.
Reikia pasakyti, kad Sibire miško darbininkams atlyginimą mokėjo. Jauni ir stiprūs vyrai buvo užsidirbę ir
Lietuvoje pirko arba statėsi namus. Bet kokios sąlygos buvo! Ir jauni ne geležiniai.

Ačiū Dievui, išgyvenome. Savo tėvelius galiu pavadinti Sibiro kankiniais, kurie mus, savo
vaikus, iš paskutiniųjų rėmė, mažiau pasilikdami sau. Mes jiems žemai lenkiamės, esame be galo dėkingi,
esame amžinai skolingi. Ramiai ilsėkitės Šimonių kapinaitėse.

Buvę 1951 metų tremtiniai, vaikai ir paaugliai, sulaukėme garbingo amžiaus. Esame paskutinė
tremtinių karta. Mūsų ratas retėja: daugelis nesulaukė šių dienų, kiti pasiligojo. Tarp mūsų ryšys nenutrūksta,
skambiname vieni kitiems, dalijamės prisiminimais, susitikę bučiuojamės lyg giminės būtume. Susitikimai
irgi retėja. O kaip laukdavome rugpjūčio pirmojo šeštadienio Ariogaloje, Dubysos slėnyje, kai
suvažiuodavome iš visos Lietuvos! Dabar tos galimybės daugelis nebeturi.

Visų tremtinių, buvusių 1951 metų vaikų, tariu nuoširdų ačiū šimoniečiams, kurie prižiūri,

prisimindami sustoja prie tremtinio kapo.

Šimonyse, kiek žinau, palaidoti mano tėvų kartos žmonės, ištremti 1951 m. spalio mėn. 2 d.:
Natalija Leišienė, Kazys Leišys, Akvilė Repšienė, Juozas Repšys, Uršulė Sabaliauskienė, Juozas
Sabaliauskas, Teofilė Sakalienė (motina), Antanas Sakalas (sūnus), Stefanija Valiukienė, Jonas Valiukas.
2021 m. rugpjūčio mėn. Zina Repšytė-Vainauskienė

Daukų kaimo Repšytės. I-je eilėje dešinėje
Danutė, III-je eilėje pirma iš kairės Reginutė
apie 1955 metus, Kuzurovas.
DRAUGIŲ PRISIMINIMAI
Baigus septynias klases Kuroline, reikėjo
rinktis eiti į miško kirtimo darbus arba
mokytis. Vidurinė mokykla buvo rajono centre
Bielyj Jaze už 120 km nuo mūsų gyvenvietės.
Vasarą susisiekimas laivais, kurie kursavo
kartą per savaitę, žiemą siaurais pravažinėtais
rogėmis keliukais per miškus ir krūmuotas
užliejamas pievas. Pasirinkau mokslą. Artėjo
Naujieji metai, žiemos atostogos. Šaltis
naktimis siekė iki –40⁰, o dienomis iki –25⁰.
Gavau tėvų laišką, kad per atostogas jokiu
būdu neičiau į namus, nes sušalsiu. Mes,
vaikai (paaugliai), labai išsiilgę tėvų,
apsirengėme vatinėmis kelnėmis ir striukėmis (fufaikomis), užsimovėme kietus vailokus (pimus) ir išėjome.
Žemai šviečia šalta žiemos saulė. Sniegas žvilga tūkstančiais žvaigždučių, kur ne kur kiškio
arba kurapkos pėdos – grožis neišpasakytas. Kelelis siauras, šalikelėse apie metrą puraus sniego, pavargę
gulame, iškeliame kojas, atsiremdami į šalikelę, pailsime. Išėjome po pamokų pirmąją dieną, nuėjome apie
30 km. kaimeliai toli vienas nuo kito. Reikėjo susirasti nakvynę. Vietiniai rusai vargo ir bado matė ne mažiau
už mus. Jie buvo po revoliucijos ištremti iš Altajaus krašto ir apgyvendinti ant tuščio Ketės kranto. Mus
mielai priima nakvynei, užkuria ,,buržuiką“ (metalinį pečiuką), sušildo ir paguldo ant grindų. Antrą dieną
pailsėję nueiname apie 50 km. Nakvojame pas klasės draugų tėvus. Išvykome aštuoniese, mūsų sumažėjo iki
trijų (ukrainietė, rusė ir aš). Paskutinį etapą 40 km einame visą laiką mišku nuo Kuzurovo iki Kurolino. Mes
taip pavargę pamatome kaimelio žiburius. Taip ėjome per visas atostogas, nei karto nepraleisdami.

Kaip gera sugrįžti namo!

Eugenija J.-M., tremtinė panevėžietė


Buvusios tremtinės klasiokės kaunietės Aldonos Š. prisiminimai.

MEŠKŲ IR DVASIŲ BAIMĖ

Nuo mūsų kaimelio Kuzurovo iki Kurolino, miško pramonės darbininkų kaimelio, buvo tik
vienas kelias taigos mišku. Šiuos 42 km reikėjo įveikti pėsčiomis, vėliau laikas nuo laiko važinėjo traktoriai.
Aldonos tėvelis dirbo sargu barake 19-tame kilometre, kur žmonės užeidavo pailsėti arba nakvodavo,
išgerdavo ,,kipiatoko“ (karšto vandens), arbatos. Aldona su mama gyveno Kuzurove. Kartais Aldonai
tekdavo pabūti ir vienai, eiti į mokyklą, kai mama išeidavo pas savo sūnus palengvinti jų, viengungių,
bedirbantiems sunkius miško darbus Kuroline, gyvenimą.

Aldona kartais nueidavo pabudėti vietoje tėvelio, kartais ir kelias dienas, kai tėvelis turėdavo
išvykti neatidėliotinais reikalais. Kai žmonės, jos, maždaug 12-metės, klausinėdavo, ar ji nebijanti,
atsakydavusi, kad ne, o iš tikrųjų ne visai taip: ,,kelyje melsdavausi, Lietuvoje jau buvau priėmusi pirmąją
Komuniją“. Einant taiga svarbu buvo neišklysti iš kelio, o tada jau žuvęs, jei užsižiopsosi. Labiausiai
prisimena bruknes, kurios viliodavo tolyn. Vienąkart ukrainietė Partečka, laiškanešė, pamačiusi ją bruknyne,
perspėjo, kad čia mačiusi mešką. Aldona eidavo užsidėjusi tinkliuką nuo uodų, mašalų. Taiga labai gyva,
visokie garsai sklisdavo. Didžioji vaikiška baimė, kad, jei užpultų meška, tai tik iš už nugaros. Jai tada
atrodė, kad ji bėgs pirmyn, o jei reikėtų bėgti atgal, būtų gaila nueito kelio. Jei jau pultų, tai nors patogiai.
Kuzurove, vienoje namelio pusėje, kurią nupirko tėvelis, gyveno Aldona su mama, o kitoje –
rusų šeima. Rusė pasakojusi, kad tuoj po karo čia gyvenęs mokyklos direktorius, išgeriantis tiek, kad
užeidavusi karštligė. Jam rodydavosi mažytės mergytės kaip lėlytės, susodintos ant staliuko, ir vėl
išnykdavusios. Pasirodo, čia anksčiau gyvenusi rusė moteris darydavo abortus ir užkasdavo po nameliu. Kas
čia žino, ar yra koks nors ryšys, bet Aldona labai bijodavusi nueiti bulvių į rūsį, kad nepamatytų mažų
mergyčių dvasių ir visuomet persižegnodavusi.

P.S. Beje aš nežinojau, kad Stalinas griežtai buvo uždraudęs abortus, kad rusų tauta atsigautų po

karo. (Z. V.)
2021-08-09 Aldonos pasakojimą užrašė Z. Vainauskienė


K R E I P I M A S I S

GERBIAMI LIETUVOS PILIEČIAI!

Kaip ir prieš 30 metų taip ir šiandien, mes, Nepriklausomybės gynėjai, smerkiame „jedinstvininkų“ atakas prieš nepriklausomybę atkokovojusią mūsų šalį – Lietuvos Respubliką.
Matome, kaip naudojamasi žmonių baimėmis – skiepais „antivakseriai“, kitataučiais – antimigrantai ar „vatnikai“, ir manome, kad jų kaip „penktosios kolonos“ tikslas yra pasiekti revanšą bei pakenkti mūsų valstybei.
Drąsiai įvardinkime užsimaskavusios jedinstvos „kaukes“!
Todėl kreipiamės į Lietuvos piliečius ir geros valios žmones, nepasiduoti provokacijoms, jokiomis formomis neremti kremlinės ir lukašizmo politikos įvairiais mitingais bei neaiškiais tikslais siekiančiais susirinkimais, kurie ardo mūsų valstybės pagrindus!

Bendražygių ir Nepriklausomybės gynėjų vardu,
Nepriklausomybės gynėjų sąjungos pirmininkas
Arnoldas Kulikauskis

Kontaktai:
Sigitas Žilius, tel.: +370 699 61650, el.p. sigitas.zilius@simatra.eu;
akulikauskis@gmail.com

KVIETIMAS Į 1941 BIRŽELIO SUKILIMO 80-mečio MINĖJIMUS

      1941 birželio 23 d  per Kauno radiją buvo paskelbtas Lietuvos Laikinosios Vyriausybės pareiškimas „Nepriklausomybės atstatymo deklaracija“ paskelbęs atstatantis laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi.

                      Sukilimo metu žuvo apie 2000 sukilėlių. Antrosios sovietinės okupacijos metais daugelis sukiklėlių įstojo į Lietuvos Vietinę rinktinę, į partizanų gretas. 1944-1953 metų partizaninis karas parodė apie lietuvių siekį išsivaduoti iš sovietinės imperijos ir komunizmo jungo. Daugelis kovotojų buvo įkalinti, žuvo, mirė nuo bado ir šalčio.

                      Birželio 23 dieną sukanka 80 metų nuo Sukilimo Deklaracijos pasirašymo.

                      KONSTATUOJAME, kad nuo 2020 metų daugelis visuomeninių organizacijų ir Nepriklausomybės gynėjai prašė valstybės institucijų 1941 Birželio 23-os  Sukilimo Deklaraciją įteisinti įstatymu ir garbingai paminėti sukilimo 80-ties metų jubiliejų.  

                      APGAILESTAUJAME, kad nepasirūpinta paminėti šią iškilią datą valstybės lygiu.     

1941 metų Birželio 22-28 Sukilimas įėjo į Lietuvos Nepriklausomybės kovų istoriją. Sukilimo patirtis buvo naudojama kovose prieš sovietus, nacius ir  ginant Lietuvą 1991 metais nuo sovietų agresijos.

   Šį iškilmingą jubiliejų pagerbti ir pažymėti  2021 birželio 23 dieną 16 val. Vilniuje Nepriklausomybės aikštėje.

Vyks renginiai Kaune, Obeliuose ir kitose sukilimo vietose.

Sąjūdžio Tarybos pirmininkas, Nepriklausomybės gynėjas                                                                               L. Kerosierius

Nuomonė dėl įstatų

Vilnius, 2021-06-12

Gerbiami Nepriklausomybės Gynėjų Sąjungos nariai,

2021-04-30 susirinkę valdybos posėdyje svarstėme eilę klausimų tarp kurių apie įstatų
tobulinimą, kadangi šis senai keltas klausimas nebuvo sprendžiamas. Tada buvo nutarta papildyti
komisijos sudėtį ir pats įsiprašiau padėti spręsti šiuos klausimus.
APGAILESTAUJU, kad buvusiai komisijai su naujai išrinktais nariais nepavyko susirinkti –
net telefonais arba elektroniniais paštais pabendrauti.
Kadangi valdyba buvo numačiusi susirinkti birželio 18 dieną 19 valandą ir manydamas, kad
nepavyks komisijai susirinkti, prašydamas komisijos narių atleidimo, kad nesugebėjome susirinkti-
NORIU IŠSAKYTI SAVO NUOMONĘ DĖL ĮSTATŲ.
PRISIMINKIME, kad dėl įstatų keitimo svarbiausiomis problemomis buvo minimos apie
naujų narių priėmimą į NGS.
VISI ŽINOME, kad esantys įstatai NETRUKDĖ IR IKI ŠIOL NETRUKDO
Nepriklausomybės Gynėjų Sąjungos nariams arba skyriams atlikti darbus, tik kildavo klausimų
dėl naujų narių priėmimo.
ATKREIPIU DĖMESĮ IR CITUOJU VEIKIANČIŲ ĮSTATŲ 15 punktą „NGS nariais
gali būti veiksnūs Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat kitų valstybių piliečiai
nuolatos gyvenantys Lietuvoje ir kurie 1990 m. – 1991m. rugpjūčio 21 d.
laikotarpyje aktyviai dalyvavo organizuojant Parlamento rūmų ir svarbių
objektų gynybą ir apsaugą, taip pat pritariantys šiems įstatams ir pareiškę
norą stoti į šią asociaciją ir mokantys nustatyto dydžio nario mokesčius.“
Jau patvirtantuose 2008-11-12 įstatuose (žiūrėk paryškintą tekstą) buvo numatyta, kad NGS nariai
gali būti ne tik Parlamento gynėjai. Šių įstatų 16, 17 ir 18 punktuose numatytos įstojimo, priėmimo
ir šalinimo procedūros. TODĖL, MANO MANYMU, veikiančiuose įstatuose įteisintos narių
priėmimo ir atleidimo teisinės procedūros.
Parengtas naujų įstatų projektas yra geras. Tačiau man kyla klausimas KAM PRIIMINĖTI
NAUJUS ĮSTATUS JEIGU PAGAL VEIKIANČIUS ĮSTATUS NGS GALI SĖKMINGAI
VYKDYTI SAVO VEIKLĄ.
TEIKTI PASIŪLYMAI, kad į įstatus įdėti žodį LIETUVOS yra vertas didžiulio dėmesio ir
mano manymu esamuose įstatuose NGS galima būtų pakeisti LNGS.
Esamų įstatų 83 – 86 punktuose numatytos įstatų pakeitimo ir papildymo procedūros.
Manyčiau jeigu sutiktumėme, kad ir toliau veiktų esantys įstatai ir jeigu norėtume NGS pakeisti į
LNGS tektų atlikti labai nežymius procedūrinius klausimus ir SVARBIAUSIAI, kad nereikėtų atlikti
sudėtingų teisinių procedūrų keičiant NGS ir skyrių įstatus.
PAGALVOKIME IR SUSIMĄSTYKIME ar būtina keisti įstatus, kurie atitinka šiuolaikinius
teisinius ir organizacinius klausimus ir kad NGS ir skyriai kiekvieną dieną gali dirbti PILNU
TEMPU. Ar verta trikdyti NGS narius vien dėl to, kad patvirtinti naujus įstatus!!!
GERBIAMIEJI tebeveikia COVID-19 pandemija. Visi turime būti atsakingi dėl kylančių
grėsmių. Todėl susirinkti galėsime tik ypatingais atvejais ir laikydamiesi veikiančių Vyriausybės
priimtų saugos priemonių.
Dėkoju už dėmesį. Prašau Jūsų nuomonės valdybos posėdyje, kuris numatytas 2021-06-18 d.
Prašau viešinti.
Pagarbiai,
Leonas Kerosierius, valdybos narys
Tel. 8674 38465 el. p. leonaslabora@gmail.com

Jo Ekscelencijai LR Prezidentui Gitanui Nausėdai

 LR Seimo Pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen

LR Seimo nariams                                

Nepriklausomyubės gynėjams

Žiniasklaiadai

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS LAISVĖS GYNĖJO STATUSO

                                                                 Vilnius,   2021-06-16

                      2018-02-01 d  nevyriausybinių organizacijų, vienijančių 1990-1991 metų Lietuvos Nepriklausomybės gynėjus, žinant Lietuvos atsakingoms institucijoms ir politikams, atstovai Lietuvos kariuomenės savanorių sąjungos  valdybos pirmininkas Bronislovas Juozaitis, Lietubvos Nepriklausomybės gynėjų Sausio 13-osios brolijos pirmininkas Gasparas Genzbigelis, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos pirmininkas Arnoldas Kulikauskis, Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriasus tarybios pirmininkas Leonas Kerosierius, Sausio 13-ąją nukentėjusiųjų draugijos pirmininkas Arnoldas Barysas, LŠS V. Putvinskio – Pūtvio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius pasirašė susitarimą dėl Nepriklausomybės gynybos dalyvių statuso pripažinimo.

                      2018-05-23 d aukščiau pasirašiusiųjų organizacijų atstovai  Leonas Kerosierius Vilniaus Sąjūdžio taryba, Gasparas Genzbigelis  Sausio 13-osios brolija, Rimvydas Mintautas Lietuvos  Lietuvos Šaulių sąjunga, Arnoldas Barysas  Sausio 13-ąją nukentėjusiųjų draugija, Audrius Demenis Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga ir Arnoldas Kulikauskis Nepriklausomybės gynėjų sąjunga  patvirtino 1990-1991 m Lietuvos Nepriklausomybės gynėjų statuso kriterijus.

                      Ši komisija  apsvarstė apie 400 prašymų dėl Laisvės gynėjų statuso pripažinimo. Derinant su atsakingomis institucijomis ir politikais beveik visiems buvo pripažinti 1991 m Lietuvos Nepriklausomybės gynėjais ir įteikti nuolatiniai specialūs leidimai apsilankyti Seime.

                      Komisijai kildavo daug klausimų. Todėl turėjome vilties, kad Seimas patvirtintų specialų įšstatymą. Seimo nariai  įregistravo  Laisvės gynėjų teisinio statuso įstatymo projektą Nr. XIIIP- 4967. Praeitos kadencijos Seimas nebaigė svarstyti šio įstatymo projekto. Šios kadencijos grupė Semo narių įregistravo  Laisvės gynėjų teisinio statuso įstatymo projektą Nr. XIVP- 415, vėliau  XIVP- 415(2). 2021-06-10 dieną LR Seimas priėmė  XIVP- 415(2) projektą.

                      ATKREIPTINAS DĖMESYS, kad  pagal aukščiau  priimtą įstatymą Laisvės gynėjų teisinis statusas  gali būti suteikiamas kariams savanoriams, LR Aukščiausiosios tarybos apsaugos skyriaus pareigūnams,  Valstybės saugumo departamento pareigūnams, Muitinės departamento pareigūnams, šauliams.

                      PRISIMINKIME, kad  1991 Lietuvą gynė ne tik valstybinių struktūrų pareigūnai ir tarnautojai, bet ir žmonės suvažiavę į Vilnių iš visos Lietuvos bei gynė svarbiausius objektus visuose Lietuvos regionuose.

                      TENKA APGAILESTAUTI, kad dabartinio Seimo įstatymo iniciatoriai nepasitarė su Nepriklausomybės gynėjais, neatkreipė dėmesį į 2 metus veikiančią visuomeninę komisiją ir jos atliekamus darbus.

                      PRAŠAU LIETUVOS GYNĖJŲ ATLEIDIMO, kad nesugebėjau pats ir nesuorganizavau kitų pateikti išsamią informaciją apie Laisvės gynėjus neįvardytus Seimo nutarimo projekte, bet gynusius Lietuvos Nepriklausomybę ir nesugebėjau pasipriešinti Seime rengiamam nutarimui XIVP- 415(2).

                      PRAŠOME JO EKSCELENCIJĄ LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTĄ NEPASIRAŠYTI SEIMO ĮSTATYMO  IR SUGRĄŽINTI PAPILDOMIEMS SVARSTYMAMS, KAD  LIETUVOS RESPUBLIKOS LAISVĖS GYNĖJO STATUSAS BŪTŲ SUTEIKIAMAS IR KITIEMS AKTYVIAI GYNUSIEMS LIETUCVOS NEPRIKLAUSOMYBĘ IR ŠIUO METU AKTYBVIAI DALYVAUJANTIEMS VISUOMENINĖJE VEIKLOJE BEI IŠĖJUSIEMS AMŽINYBĖN.

Pagarbiai,

Leonas Kerosierius,  Nepriklausomybės gynybos dalyvių statuso pripažinimo komisijos narys.

Žmogaus teisės: kaip gynėme ir kaip ginsime

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

  1. Žmogaus teisės okupacijos metais
    Iš anksto atsiprašau už savo nevisai politkorektišką kalbą. Esu tokio amžiaus ir tokio luomo
    žmogus, kuriam sąžinė neleidžia kalbėti kitaip, nei mąstau ir žvelgiu į žmonių gyvenimą ir jų
    teises. Politkorektiškumu grindžiama diplomatija man nepriimtina.
    Sovietinį gyvenimą Lietuvoje mačiau nuo pačių pirmųjų pokario metų. Okupacijos metais
    žmonių visuomenė buvo kuriama ant melo. Ryškiausiu pavyzdžiu galėtų būti anuometinės
    tikinčiųjų žmonių teisės. Sovietinė propaganda teigė: „Tarybų valstybė nesikiša į Bažnyčios
    vidaus reikalus, į jos kanoninę, religinę veiklą. Tarpininkas tarp valstybės ir religinių
    susivienijimų yra Religijų reikalų taryba prie TSRS Ministrų Tarybos. Kunigus katalikų
    bendruomenėms rengia Kauno tarpdiecezinė kunigų seminarija. Jos reikalus tvarko Lietuvos
    vyskupų konferencija ir seminarijos rektoratas. Religinių bendruomenių centrai gali leisti
    religinę literatūrą. Vykstant sekuliarizacijos procesui, daugelis bažnyčių Vilniuje liko
    nenaudojamų; šie pastatai dabar tarnauja kultūrai ( iš „Bažnyčia Lietuvoje“, 1987 m.). Šitaip
    skelbė užsieniui skirta propaganda.
    Tuo tarpu kunigai neturėjo teisės net tėvų prašomi pamokyti vaikus tikėjimo tiesų. Už vaikų
    katekizaciją kunigai buvo teisiami. RRT įgaliotinis kontroliavo ir varžė vyskupų bei kunigų
    veiklą. Vyskupai be RRT įgaliotinio sutikimo negalėjo kunigą paskirti net į mažiausią parapiją.
    Per visą sovietmetį oficialiai nebuvo išleistas net Tikybos pirmamokslis, labiausiai reikalinga
    knygelė; katekizmai ir maldaknygės buvo leidžiami pogrindyje, rizikuojant laisve.
    Už laisvę ir tikinčiųjų teises kovojome vieninteliu anuomet turėtu ginklu – sovietinės valdžios
    nusikaltimų viešinimu. Tai buvo kova prieš melą. Nuo 1972 metų per 17 metų šitai sėkmingai
    atliko pogrindyje leidžiama LKB Kronika, ir nuo 1978 metų – rizikuojant laisve oficialiai
    veikiantis Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komitetas.
    Esu giliai įsitikinęs, kad žmogaus teisės visuomet turi remtis į tiesą apie žmogaus prigimtį,
    lytiškumą, šeimą ir žmogaus orumą.
  2. Žmogaus teisės prigimties ir tikėjimo šviesoje
    Žmogaus teisės yra prigimtinės todėl, kad jos yra susijusios su žmogaus prigimtimi. Žmogaus
    teisės yra reikalingos, kad žmogus galėtų gyventi jo prigimtį atitinkantį orų gyvenimą.
    Mūsų laikų problema yra ta, kad žmogaus teisės vis dažniau atsiejamos nuo žmogaus
    prigimties ir suvokiamos tik kaip individų interesų tenkinimui skirti reikalavimai.
    Vadovaudamasis tokia šiuolaikine individualistine žmogaus teisių samprata šiuolaikinis
    individas reikalauja iš likusios visuomenės tenkinti jo pageidavimus.
    Teisės yra teisingumo reikalavimai. Tai reiškia, kad turėti per daug teisių visuomenėje yra
    lygiai taip pat neteisinga, kaip ir jų turėti per mažai.
    Teisės, negali būti atsietos ne tik nuo teisingumo, bet ir nuo bendrojo gėrio. Atskirtos nuo
    bendrojo gėrio teisės lieka tik užgaidomis. Pati Visuotinė žmogaus teisių deklaracija nurodo į
    gėrius, sudarančius visos visuomenės bendrąjį gėrį – į gyvybę, laisvę, teisingumą, saugumą,
    šeimą, išsilavinimą. Šie gėriai yra reikalingi kiekvienam visuomenės nariui. Žmogaus teisės
    užtikrina, kad šie gėriai būtų teisingai prieinami visiems visuomenės nariams. Tačiau tuo pat
    metu, tai reiškia, kad visi visuomenės nariai tuos gėrius turi naudoti atsakingai ir juos tausoti.
    Šiandien dažnai pabrėžiant įvairias teises pamirštama, kad jos gali egzistuoti tik tuomet, jei
    egzistuoja visuomenė. O visuomenė normaliai gali egzistuoti tik tuomet, jeigu jos nariai
    apriboja savo privačių interesų tenkinimą dėl bendrojo gėrio. Visuotinės žmogaus teisių
    deklaracijos 29 straipsnis kalba: “Kiekvienas turi pareigas bendruomenei, kurioje vienintelėje
    yra galimas laisvas ir visokeriopas jo asmenybės vystymasis“.
    Šiandien žmogaus laisvėms didžiausią pavojų kelia ne valdžios savivalė, bet nuo žmogaus
    prigimties, bendrojo gėrio ir teisingumo reikalavimų atsietos žmogaus teisės. Kai individas
    politikų valia įgija teises nepagrįstas teisingumu ir žmogaus prigimtimi, tokios teisės sukuria
    likusiems visuomenės nariams pareigas tenkinti tokius reikalavimus, pvz., vyro reikalavimą,
    kad ji laikytų moterimi, kokio nors jautraus piliečio reikalavimą, kad kunigas per pamokslą
    nekalbėtų nusidėjėliams nemalonių dalykų ir t.t.

Nuo teisingumo atskirtos ir savavališkai išplėstos žmogaus teisės atima iš likusios visuomenės
laisvę vadovautis savo sąžine, įsitikinimais ir sveiku protu.

  1. Žmogaus teisių aktualijos
    Būdamas nuoseklus krikščionis, aš gerbiu bet kokios seksualinės orientacijos žmones ir
    nusikalsčiau prieš Dievą ir savo sąžinę, jei juos niekinčiau. Dauguma Lietuvos žmonių, net ir
    nekrikščionių, laikosi panašios nuostatos. Įdomus faktas: Per 83 – jus savo gyvenimo metus
    nesutikau žmogaus, kuris man girdint būtų paniekinamai kalbėjęs apie gėjus ar lesbietes. Tai
    ką šiandien mes niekinančio kitus skaitome interneto komentaruose, turėtume mažiausiai
    kreipti dėmesio, nes piktus ir žmones niekinančius komentarus gali rašyti pikti neišmanėliai
    arba žmonės, suinteresuoti tautoje kelti sąmyšį. Save gerbiančios internetinės svetainės tokius
    komentarus, net be įstatymo įpareigojimo turėtų kuo greičiausiai ištrinti. Žodžio laisvė
    nesuderinama su piktais ir žmones niekinančiais komentarais. Netradicinės seksualinės
    orientacijos žmonėms linkėčiau elgtis, kaip elgiamės mes, kunigai. Kai apie mus rašomi
    niekinantys straipsniai ir atitinkami komentarai, nepuolame į panieką ir nešaukiame, kokie mes
    nelaimingi ir kaip labai pažeidžiamos mūsų teisės. Išlaikoma ramybė yra svarbesnis ginklas
    ginant savo teises, nei pastovus verkšlenimas, kad mus puola ir esame labai nelaimingi.
    Man neramu, kai šiandien pastoviai girdžiu kalbant apie netradicinės orientacijos žmonių
    teises, ir mažiausiai kalbant apie vaikų teises. Vaikai turi teisę turėti tėtį ir mamą, ir jie bus
    labiausiai nuskriausti, jei juos augins dvi mamos arba du tėčiai. Todėl labai linkiu politikams
    daugiau mąstyti apie vaikų teises, nes kokie bus vaikai, tokia bus ir ateities Lietuva, o vaikai
    bus tokie, kiek turėsime vyro ir moters sukurtų darnių santuokų, kuriose tėvų meilės apsupti
    augs laimingi vaikai.
    Man neramu, kai matau vis labiau peršamą genderistinę ideologiją ir nesuprantančius arba
    nenorinčius jos žalos suprasti įstatymų leidėjus, politikus ir žurnalistus. Kai šiandien tolimoje
    Kalifornijoje trys vyrai sukūrę šeimą auginą vieną vaiką, mums atrodo, kad Lietuvoje taip
    nebus. Bus, jei mes nebūsime pilietiški ir neapginsime elementarių žmogaus teisių,
    išplaukiančių iš pačios žmogaus prigimties.
    Man liūdna, kai politikai jaučiasi nepajėgūs priimti įstatymus, pilnai apginančius moterų teises,
    ir tiesiog vergiškai prašo ratifikuoti Stambulo konvenciją, kad tarsi iš naujo Kremliaus mums
    būtų nurodinėjama, kaip turime gyventi ir gerbti vieni kitus.
    Man liūdna, kad neatsiklausus tautos referendumo būdu Partnerystės įstatymu bandoma keisti
    Konstitucijoje įtvirtintą šeimos sampratą. Žmogaus teisės negali būti kuriamos ant emocijų –
    meilės ar neapykantos – pamato, nes tuomet galima susikurti fašistinę ar neomarksistinę
    ideologiją; jų atneštą „laimę“ mes turėjome progos patirti rudosios ir raudonosios okupacijos
    metais.
    Mes turime teisę elgtis pagal sveiką mūsų prigimtį – be valstybinės prievartos, be nuorodų, be
    pasekmių mūsų reputacijai, darbo santykiams ir politinei karjerai. Kitaip yra sukuriamos
    privilegijuotos grupės, žmonės pradeda bijoti pasakyti ko nors nepolitkorektiško arba kas būtų
    palaikyta neapykantos kalba. Mes esame prieš tai, kad vienos siauros grupės ideologija arba
    interesai padaromi pasaulio centru. Ne už tokią Lietuvą kovojome okupacijos metais, ir viliuosi,
    kad sveikas protas nugalės!
    Ačiū už dėmesį. 2021 05 24