Vilnius, 2023-08-19

Leonas Kerosierius

2023-06-23 Seimo Kovo 11-osios Akto salėje gausiai susirinkusiems Nepriklausomybės gynėjams, vadovaujantis LR Seimo 2021-06-10 priimtu Lietuvos Respublikos Laisvės gynėjo teisinio statuso įstatymu, buvo įteikinėjami pagarbos ženklai ir pažymėjimai. Iškilmingoje aplinkoje Lietuvos Aukščiausiosios tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis sveikino Laisvės gynėjus ir įteikinėjo apdovanojimus ir pažymėjimus. Susirinkusiuosius taip pat svaikino ir įteikinėjo regalijas brigados generolas Česlovas Jezerskas, generolas leitenantas Arvydas Pocius, Seimo vicepirmininkas Paulius Saudargas ir kiti. Antanas Kliunka atsisakė priimti regalijas atkreipdamas dėmesį kol nebus suteikti apdovanojimai jo būrio draugams. Jis pasiūlė rezoliuciją, kad nedelsiant būtų atstatytas Vilniuje Kazio Škirpos alėjos pavadinimas – dalyvavusieji pritarė. Nebuvo aišku kodėl regalijų negavo Č. Jezerskas ir A. Pocius. Turbūt dalyviams kilo klausimai kodėl renginyje nedalyvavo pagrindiniai anų laikų krašto gynybos organzatoriai – Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius (vėliau Krašto apsaugos ministras) Audrius Butkevičius ir Aukščiausiosios Tarybos gynimo štabo viršininkas atsargos pulkininkas Jonas Gečas, Prezidentūros ir Vyriausybės atstovai. Gal kai kam kilo klausimai kodėl nesuteikiamas statusas sovietų nužudytiems Loretai Asanavičiūtei, Vytautui Koncevičiui, Virginijui Druskiui, Vidui Maciulevičiui, Dariui Gerbutavičiui, Titui Masiuliui, Rolandui Jankauskui, Apolinarui Povilaičiui, Rimantui Juknevičiui, Alvydui Matulkai, Alvydui Kanapinskui, Ignui Šimulioniui, Algimantui Petrui Kavoliukui, Vytautui Vaitkui apie 1000 sužeistųjų prie Televizijos bokšto ir prie Radijo ir televizijos komiteto ir gynusius svarbius objektus, budėjusiems prie Parlamento ir prie Sitkūnų, stačiusiems barikadas, medicinos darbuotojams, žaliaraiščiams, sąjūdininkams, žiniasklaidos atstovams, atidavusiems ginklus.
Susirinkusieji bendravo prie arbatos ir kavos podelio.
Knygos „PARLAMENTO BARIKADOS“ (sudarytojai Leonas Kerosierius, Stanislovas Žilinskas, 2014 m. Vilnius) 175 lape rašoma: „Sausio 13-osios pergalę iškovojo ir Nepriklausomybę apgynė Lietuvos DIDŽIAVYRIAI. Šie KARŽYGIAI nepriklausomai nuo to kokią misiją atliko, pasauliui ir ateinančioms kartoms parodė, kad mylintys ir gerbiantys savo Tėvynę ir Bažnyčią moka aukotis ir nugalėti“.

Panašios mintys daugeliui Lietuvos žmonių ateina į galvą prisimenant svarbiausius Lietuvos istorijos tarpsnius: sukilėlius prieš Rusijos imperiją, knygnešius, Vyskupo Motiejaus Valančiaus Blaivystės sąjūdininkus, kovotojus prieš Lenkijos okupantus 1920 -1939 metais, 1941 metų politkalinius ir tremtinius, 1941 m Birželio 22-28 d d sukilėlius, 1944-1953 neturinčio analogo pasaulyje partizaninio karo dalyvius, Lietuvos Bažnyčios kronikos leidėjus, kovotojus dėl Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo ir jos apgynimo 1991 metų sausyje.
PRISIMINTINA, kad 2023-07-12 JAV Prezidentas Joe Bidenas kalbėjo Vilniaus universitete: „Būtent Baltijos kelias, o ne Berlyno siena tapo Europos ateities simboliu. Jūs iškovojote savo Nepriklausomybę ir, kai sovietai norėjo ją iš Jūsų atimti, Jūs pasakėte: „ Ne! To niekada nebus“. 1991 metais, Sausio 13-ąją, Jūs vieningai gynėte savo televizijos bokštą. Jūs gynėte savo Laisvę. Už savo laisvę 14 didvyrių paaukojo savo gyvybę ir tai įrodė, kad niekas negali užgesinti šitos šalies Laisvės liepsnos. Telaimina Jus Dievas ir
teapsaugo Jūsų Laisvę“.

ATKREIPKITE DĖMESĮ, kad JAV Prezidentas ypatingą dėmesį skyrė sovietų nužudytiems prie televizijos bokšto. Tai reiškia, kad didžiausios šlovės nusipelnė sovietų nužudyti Laisvės gynėjai. PARADOKSAS – tačiau Lietuvą valdantieji pagal A. Pociaus iniciatyvas ir pageidavimus priėmė įstatymą tik buvusiems statutiniams pareigūnams suteikti Laisvės gynėjo statusą. Išaiškėjo kad oficialios informacijos apie pagerbtus Laisvės gynėjus nėra. Todėl 2023-07-10 kreipiausi į Seimo pirmininkę V. Čmilytę-Nielsen prašydamas gauti apdovanotųjų sąrašą. Seimas mano laišką persiuntė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui. LGGRTC atsakyme 2023-07-31 rašo: „Informuojame, kad
pateikti Jūsų prašomo sąrašo negalime, nes jame yra asmens duomenys (vardai, pavardės), kuriems taikomi Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos dokumentas) reikalavimai“. Net visagalis Googlis negalės Jums pateikti informacijos apie Lietuvos didžiavyrius.

Primenu, kad Lietuvoje yra žinomi atvejai kai žmonių pavardės buvo įslaptinamos: 1987 vasarį Lietuva buvo sukrėsta kai vežusio iš Sverdlovsko į Leningrado kraštą kalinių ešalono sargybinis Artūras Sakalauskas neiškentęs tarnybos draugų nuolatinių kankinimų ir žiauraus elgesio su juo griebėsi drastiško žingsnio – nušovė 7 sargybinius – skriaudėjus, vagono palydovą ir ginkluotas pabėgo. Po kelių dienų Artūrą autobuse sulaikė Leningrade milicininkai. Sulaikant Artūras nesipriešino ir atidavė ginklus milicijai.
Artūrą stojo ginti daugybė Lietuvos gyventojų ir organizacijų. Teismas Artūrą pripažino nepakaltinamu ir nutraukė bylą. Po teismo Artūras apsigyveno inkognito Lietuvoje su svetima pavarde.

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V. Landsbergio nurodymu 1991 metų sovietų agresijos metu slapta svetima pavarde su išgalvota liga vienoje Vilniaus ligoninėje buvo laikomas moksleivis Gabrielius Landsbergis.

2012-05-17 šaukiančią pagalbos DEIMANTĘ Kedytę iš Klonio gatvės senelių ir globėjos atėmė šturmo metu 240 kaukėtų ir ginkluotų policininkų. Iki šiol nežinoma kur ir ar dar gyva yra Deimantė.

Remiantis išlikusia KGB dokumentine medžiaga daroma prielaida, kad 1940–1991 metais su LTSR KGB slapta bendradarbiavo apie 118 tūkst. asmenų. Paskelbta, kad po Nepriklausomybės paskelbimo apie 1589 asmenys prisipažino bendradarbiavę su slaptosiomis SSRS tarnybomis. Seimas 75 metams įslaptino KGB agentus.
Gal nepraeis 75 metai ir bus išviešinti 1991 metų karžygiai ir didžiavyriai įvertinti Laisvės gynėjo teisiniu statusu.
Gal ateis diena, kai prie ligoninės sienos, kurioje buvo slepiamas jaunasis Gabrielius bus pritvirtinta speciali lenta, o gal palatoje, kurioje buvo Gabrielius bus įrengtas muziejus bylojantis apie senelio, patriarcho nuveiktus darbus, kai visuomenėje ir partijoje buvęs ABSOLIUČIU NULIU pateko į Europos Parlamentą, kai senelis jam padovanojo TS-LKD partiją, kaip jis tapo turtingiausiu milijonieriumi Seime, kaip jis naikino Lietuvos raidyną ir kaip auklėjo partiečius pedofilą Kristijoną Bartoševičių ir girtuoklį Užsienio reikalų viceministrą Mantą Adomėną.

TIKIU, KAD ATEIS DIENA IR BUS PAKEISTAS ĮSTATYMAS NUMATANTIS PAGERBTI NE TIK STATUTINIUS PAREIGŪNUS.
Leonas Kerosierius
Parlamento gynėjas
Tel. 867 438 465 el. paštas leonaslabora@gmail.com

DĖMĖS LIETUVOS KARŪNOJE
Vilnius, 2023-06-27
Kai žvaigždės blaškos po visatą,
Riaumuoja žemės branduoliai.
Dieną, naktį pasaulių begalybėj
Mes garbę Lietuvos ginam.
Jūsų Ekscelencijos valstybių vadovai ir Jūsų Antrosios pusės,
Gerbiamieji diplomatai,
Mielieji sveteliai,
Gerbiami žiniasklaidos atstovai,
Jūs prieš atvykdami į Vilnių į aukščiausią pasaulio valstybių stiprybių NATOVilniuje misiją turbūt domėjotės ir daug girdėjote apie Lietuvą.
Istoriniai šaltiniai byloja, kad gilioje senovėje prie Baltijos jūros apsigyvenusios lietuvių gentys išliko iki šių laikų. Tik Lietuvoje ir Latvijoje išliko gyvos BALTŲ KALBOS.
Lietuvos istoriniai tarpsniai

1. Lietuvos valstybė 1263 metais valdant karaliui
   Mindaugui 200 400
2. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė valdant
   Vytautui Didžiajam 1392-1430 930 2480
3. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė po Liublino
   unijos 1569 m 294 1700
4. 1797 metais Rusijai, Prūsijai ir Austrijai pasidalinus Lietuvos Didžiąją
   Kunigaikštystę ir Lenkiją Lietuva atiteko Rusijos imperijai.
5. Po Pirmojo Pasaulinio karo žlugus Rusijos, Prūsijos ir Austrijos imperijoms Europoje
   susikūrė eilė tautinių valstybių, o tarp jų ir Lietuva.
6. Po 120 metų carinės Rusijos priespaudos Lietuva atsikūrė etninėse žemėse
7. Lietuvos Respublika 1918 m
8. 1920-1939 Lenkija okupavo ir aneksavo Vilniaus kraštą.
9. Prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui Lietuvai buvo sugrąžintas Vilniaus kraštas
10. Pagal Molotovo-Ribentropo 1939-08-23 paktą 1940-06-15 Lietuvą okupavo
    SSSR. Per 50 sovietinio genocido metų Lietuva prarado apie 1 mln gyventojų (apie 30
    proc.) ir patyrė žalos maždaug už 800 milijardų JAV dolerių.
11. 1944-1953 Lietuvoje vyko pasaulyje analogo neturintis partizaninis karas, kurio metu
    žuvo apie 20 tūkst partizanų ir rėmėjų, daugelis buvo nuteisti, įkalinti, išsiųsti į lagerius.
12. 1972-1989 Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika įveikdama kagebistų barjerus
    viešino sovietų nusikaltimus.
13. 1998-06-03 susikūrė Sąjūdis, kuris pakėlė Lietuvą išsivaduojamai kovai iš Sovietų
    sąjungos.
14. 1990-03-11 buvo atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. Demokratinis pasaulis džiūgavo
    Lietuvos žygdarbiu ir sugebėjimu atsiskirti nuo sovietų sąjungos 50 metų vykdžiusios
    Lietuvos genocidą.
15. Lietuvos Respublika 1990 metai 65,3 3700
16. Lietuvos Respublika 2023 metai 65,3 2863

1990-05-31 Moldova pirmoji pasaulyje pripažino Lietuvos Nepriklausomybę.Nuoširdžiai dėkojome Moldovos žmonėms.
1991 metų sausio mėnesyje sovietų kariniai daliniai užpuldinėjo svarbius valstybinius objektus.
1991 m sausio 10 d SSSR prezidentas M. Gorbačiovas ultimatyviai pareikalavo Lietuvoje atkurti sovietų režimą.
Lietuvoje buvo dislokuota apie 35 tūkst. sovietų kariškių. Tai sudarė apie 295 atskirus kovinius dalinius (motošaulių, artilerijos, tankų, raketų, torpedų, naikintuvų- bombonešių, sraigtasparnių, nepilotuojamų skraidymo aparatų, pakrančių apsaugos ir kt.) bei juos aptarnaujančius junginiuis. Paminėtina, kad tarp jų buvo apie 6000 desantininkų.
SSRS karo vadovybė specialioms užduotims vykdyti į Lietuvą atsiuntė KGB specialios paskirties grupę Alfa ir Pskovo 76-osios oro desanto divizijos 234 pulko kareivius.
PRISIMINKIME, kai 1991 metų sausio 13-tąją sovietinė kariuomenė puolė Televizijos bokštą ir Radijo ir televizijos komiteto pastatą, žudė ir žalojo žmones.
PATYRĘ DAUG AUKŲ IR NUOSTOLIŲ MES NUGALĖJOME.
UŽJAUSDAMI AUKAS ir didžiuodamiesi Lietuvos gynėjų patriotiškumu ir didvyriškumu pasukome demokratinio pasaulio keliu.
1991-02-11 Lietuvos Nepriklausomyubę pripažino Islandija, Danija 1991-02-28, Slovėnija 1991-05-16, Rusija 1991-07-29 ir kitos valstybės.
Po to kai Sąjūdis pakvietė Lietuvą atkurti Nepriklausomybę. Po to kai 1990-03-11 Lietuva tapo Nepriklausoma valstybe pasaulyje buvo kalbama, kad Lietuva sugriovė sovietinę imperiją. Po to kai 1991-01-13 Lietuva patyrusi daug aukų apsigynė nuo sovietinių agresorių, pasaulio akys dar labiau nukrypo į Lietuvą. Pasaulio valstybės sveikino Lietuvą. Pasaulio sveikinimai ir palinkėjimai tarytum brangakmeniai žėri Lietuvos karūnoje ir su kiekvienu Lietuvos žygdarbiu didėja brangakmenių spiečius karūnoje.
ŽINODAMI, kad Rusijos karinės pajėgos 2014 m pradėjo karą prieš Ukrainą ir nuo
2022-02-24 tęsia šį karą TODĖL PRIVALOME BŪTI PASIRENGĘ IR VISAIS ĮMANOMAIS BŪDAIS PRIVALOME PADĖTI UKRAINAI.
Pagal LR Seimo 2021-06-10 dieną priimtą įstatymą Laisvės gynėjo statusas bus suteikiamas: kariams savanoriams, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos apsaugos skyriaus pareigūnams, Valstybės saugumo departamento pareigūnams, Muitinės departamento pareigūnams, policijos pareigūnams, šauliams – tai yra buvusiems statutiniams pareigūnams. STATUSAS NEBUS SUTEIKIAMAS sovietų nužudytiems prie Televizijos bokšto Loretai Asanavičiūtei, Vytautui Koncevičiui, Virginijui Druskiui, Vidui
Maciulevičiui, Dariui Gerbutavičiui, Titui Masiuliui, Rolandui Jankauskui, Apolinarui Povilaičiui, Rimantui Juknevičiui, Alvydui Matulkai, Alvydui Kanapinskui, Ignui Šimulioniui, Algimantui Petrui Kavoliukui, Vytautui Vaitkui ir TŪKSTANČIUI sužeistųjų prie  Televizijos bokšto ir prie Radijo ir televizijos komiteto, gynusiems svarbiausius objektus, budėjusiems prie Parlamento ir prie Sitkūnų, stačiusiems barikadas, medicinos darbuotojams, žaliaraiščiams, sąjūdininkams, atidavusiems ginklus žiniasklaidos atstovams.
Tik Televizijos bokšto gintis ir aukos LĖMĖ pergalę prieš sovietinę kariuomenę, nes tada pasaulis sužinojęs apie žudynes atėjo į pagalbą. O dabartiniai valdininkai ir politikai atsisako DIDŽIAVYRIAMS suteikti Laisvės gynėjo statusą.

Po Nepriklausomybės atstatymo Lietuva prarado apie 1 milijoną gyventojų. Susidaro įspūdis, kad Seimas ir Vyriausybė tapo tarptautine darbo birža lietuvių perkėlimui į kitas valstybes.
25 proc žmonių gyvena žemiau skurdo ribos.
Kelia susirūpinimą, kad 2021 metais minint Lietuvos netekčių AŠTUONIASDEŠIMTMETĮ Lietuvą valdantieji ir politikai ignoravo valstybiniu mastu paminėti 1941 m BIRŽELIO SIKILIMO 80-ties metų minėjimo jubiliejų, kai sukilėliai išlaisvino Lietuvą nuo sovietų, žuvo apie 2 000 sukilėlių. Valdantieji ir politikai ignoravo pagerbti SUKILĖLIUS – jie yra sukėlę politinį maištą prieš sukilėlius.
Lietuvos vadovai ir politikai Valstybės mastu nepagerbia KANIŪKŲ kaimo ŽUDYNIŲ AUKAS, kai 1944-01-29 apie 150 sovietinių raudonųjų partizanų užpuolė ir sudegino Kaniūkų  kaimą  – sudegino, sušaudė  ir  sužeidė daug žmonių. Tame kaime aukoms atminti Lenkija pasirūpino pastatyti kryžių, o Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė 2017 m.  Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi apdovanojo
skerdynių dalyvę Fanią Brancovskają (Fania Jocheles), nė vienas nusikaltėlis iki šiol nėra patrauktas atsakomybėn.
Lietuvos valdininkai ir politikai moka milžiniškus pinigus žemdirbiams, kad nedirbtų žemės, neaugintų derliaus kai pasaulyje milijonai badauja. LIETUVA BENT PUSĘ MAISTO PRODUKTŲ ĮSIVEŽA IŠ KITŲ VALSTYBIŲ, kai prieškaryje Lietuva tiekė kitoms valstybėms daug grūdų, mėsos, pieno produktų.
Prieš Antrąjį Pasaulinį karą žemdirbių valstybė Lietuva buvo sukaupusi apie 9,3 tonas aukso luitų ir juos laikė užsienio bankuose. Dabar Lietuva pasaulio bankams SKOLINGA apie 25 milijardus eurų.
Mokytojų, policininkų, gaisrininkų, transportininkų, žemdirbių streikai ne vieną kartą sudrebino valdančiuosius ir politikus.
Dėl Lietuvos Seimo iniciatyvos leisti pardavinėti žemę užsieniečiams sukilo didelė dalis Lietuvos gyventojų ir organizavo pasipriešinimus. Lietuvos Sąjūdžio garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis su Sąjūdžio pirmininku V. Žiliumi ir Sąjūdžio tarybos pirmininku A. Tučkumi pašalino iš Lietuvos Sąjūdžio tarybos garbės nario Vyčio Kryžiaus ordino kavalierių monsinjorą Alfonsą Svarinską 22 metus kalėjusį sovietiniuose lageriuose, kurį iš sovietinės vergovės išlaisvino JAV Prezidentas Ronaldas Reiganas. Taip pat didelių
nemalonių susilaukė tarybos nariai akademikas Eugenijus Jovaiša, profesorius Vladas Vilimas, Rytas Kupčinskas, Nijolė Balčiūnienė, daktaras Tomas Baranauskas ir kiti.
ŽINOTINA, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai nesiėmė iniciatyvų atidavinėti žemių svetimšaliams ir Lietuvos Statutas tai draudė.
UŽ TEISYBĖS SAKYMĄ 2021 sausyje Seimo valdančiosios daugumos iniciatyva iš Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininko pareigų buvo pašalintas profesorius Valdas Rakutis, o 2021 balandyje iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus pareigų buvo pašalintas profesorius Adas Jakubauskas.
2020-12-11 Seimas priėmė nutarimą UŽDRAUSTI VERSLINĘ ŽVEJYBĄ. Tuo tarpu viso pasaulio valstybės skatina ir remia verslinę žuvininkystę. Šis nutarimas priimtas siekiant rinkimuose iš žvejų mėgėjų gauti daugiau balsų negu iš žvejų verslininkų.
ATKREIPTINAS DĖMESYS, kad Seimas iki šiol nėra priėmęs jokio nutarimo draudžiantĮ alkoholizmą, psichotropines ir narkotines medžiagas, vagystes, korupciją, prostituciją, žudynes. Seimas drausdamas verslinę žvejybą pasitarnauja Rusijai, nes bendruose vandens telkiniuose daugiau žuvų galės sugauti Rusijos žvejai.
Seimas pagal Specialiųjų tyrimų tarnybos atliktus tyrimus tarp svarbiausių ir atsakingiausių Lietuvos institucijų pagal korupcijos lygį yra trečioje vietoje.
Lietuvos Seimas ir Vyriausybė žmonių vertinimu yra paskutinėje vietoje.
Žmonių nekenčiamiausia institucija yra Seimas Seimo dauguma propaguoja alkoholizmą, psichotropines ir narkotines medžiagas.
Lietuva pagal GIRTUOKLYSTĘ ir SAVIŽUDYBES PASAULYJE PIRMAUJA, dabartinis Seimas leido Seime prekiauti alkoholiu kas anksčiau buvo uždrausta.
Gal svečiai pasidomės kur dingo, ar dar gyva yra DEIMANTĖ Kedytė, kurią šaukiančią pagalbos iš Klonio gatvės senelių ir globėjos atėmė šturmo metu 240 policininkų.
PRISIMINKIME, kai Seimo Pirmininku buvo V. Landsbergis 1998-12-31 d. Gedimino Vagnoriaus vyriausybė perdavė privačiam verslininkui sąjūdininkų nugriautas 42 komunizmo vadų ir jų parankinių skulptūras. Lietuva yra vienintelė pasaulio valstybė, kur saugomi ir propaguojami tautos budelių ir jų parankinių paminklai. Viso pasaulio komunistai dėkingi Lietuvos valdantiesiems už komunizmo muziejų po atviru dangumi ir ypatingai V. Landsbergiui ir G. Vagnoriui. PAMINKLAI STATOMI KARŽYGIAMS, DIDŽIAVYRIAMS IR NUSIPELNIUSIEMS VALSTYBEI. Komunizmo vadų ir kolaborantų paminklų ekspopzicija Grūte yra uždelsto veikimo bomba. Tai akmuo ant SĄJŪDŽIO LIETUVOS kaklo. Tai Lietuvos žmonių paniekinimas.
PRISIMINKIME, kad valdant Tėvynės sąjungos Lietuvos konservatoriams 1999-02-11 Seimo Pirmininkas V. Landsbergis pasirašė nutarimą, kad Lukiškių aikštė Vilniuje būtų pagrindine reprezentacine Lietuvos aikšte su Laisvės kovų memorialiniais akcentais. Praėjo 23 metai – vėl valdo TS-LKDP, o dėl LAISVĖS KOVŲ MEMORIALO visuomenė daug metų kovoja su Lietuvą ir Vilnių valdančiaisiais.
PARADOKSAS – kaip aukščiau parašyta valdant dešiniesiems 1999 buvo priimti sprendimai Vilniuje Lukiškių aikštėje įkurti Laisvės kovų MONUMENTĄ, o 1998 Grūte įkurti komunizmo vadų paminklų ekspoziciją.

PASTEBĖTINA, kad Grūtui įsteigti ir metų nereikėjo, o dėl Lukiškių aikštės tebevyksta visuomenės nuožmi kova prieš valdančiuosius. Valdantieji visiškai nereaguoja į protestus. Ar reikalingi komentarai?
SUSIDARO NUOMONĖ, kad Lietuvą valdę ir valdantys labai gerbia ir puoselėja komunizmo vadų ir jų parankinių „ŽYGDARBIUS“ išnaikinusius apie 1 milijoną Lietuvos gyventojų ir padariusių žalos maždaug už 800 milijardų JAV dolerių.
2020 metais kai Vilnių valdė Laisvės ir konservatorių partijos Lukiškių aikštė privežus smėlio buvo paversta pliažu.

Pagal TS-LKD partijos vadovų A. Kubiliaus ir G. Landsbergio INICIATYVAS Seimas į lietuvišką raidyną įteisino 3 lenkiškas raides ir dar RENGIAMASI ĮMONTUOTI į raidyną virš 100 įvairiausių ženklų.
Už valdiškus pinigus M. Ivaškevičius išleido knygą „Žali“ už kurią jam buvo suteikta Nacionalinė kultūros ir meno 2018 metų premija. Knygoje jis niekina ir dergia partizaninį judėjimą, partizanus ir Maskvoje sušaudytą partizanų vadą Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Prezidiumo Pirmininką, Lietuvos Prezidentą generolą Joną Žemaitį – Vytautą. Jo negynė nei Prezidentūra, nei Seimo ir Vyriausybės vadovybės, nei politikai. Tik Laisvės kovotojai ir sąjūdininkai tebegina Joną Žemaitį – Vytautą.
Buvęs ministras pirmininkas A. Kubilius iš Lietuvos partizano Albino Kentros atėmė „Miško brolių“ muziejų.
Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis pareikalavo pašalinti iš Ukmergės parko partizano pulkininko Juozo Kasperavičiaus paminklą.
O SIURBĖLĖS, NIEKŠAI … !!!
. Tokios dėmės Lietuvos karūnoje virsta kraujosruvomis ir daugybę žmonių varo į neviltį.
Tokiais kliūčių ruožais žmonės eina į Prezidento skaelbiamą GEROVĖS VALSTYBĘ
Gal ir pasikartodamas priminiau kai kuriuos Lietuvos skaudulius, grėsmes ir nelaimes.
Ypatinga žvaigžde Lietuvos karūnoje žėrės 2023 metų liepos 11-12 dienomis Vilniuje vyksiantis NATO viršūnių susitikimas.
Tad laimės ir svekatos, dorovės ir Aukščiausiojo palaimos mums visiems.
Kas pastatys barikadas ir kokios tvirtos jos bus prieš politinį veidmainiavimą, ekonomines grėsmes, girtavimą, korupciją, prostituciją, bedarbystę, narkomaniją, juodają rinką, vokelius, vagystes, sukčiavimą, žmonių emigraciją, žudynes, globalizaciją, nepagarbą žmogui, istorijai, gimtajai kalbai ir Bažnyčiai, teisinį nihilizmą, netikusį valdymą ir valdančiųjų sustabarėjimą?
Leonas Kerosierius
Parlamento gynėjas
Tel. 8674 38465 el. p. leonaslabora@gmail.com

Giraitės ginkluotės gamykla sėkmingai tęsia plėtros darbus – šiandien gamykloje paleisti kapsuliavimo ir šovinių užtaisymo įrenginiai. Planuojama, jog jie bendrovės gamybos apimtis padidins iki 35 procentų ir panaikins iki tol turėtą „butelio kakliuką“ (angl. bottleneck) šovinio surinkimo operacijose.  Šis procesas užbaigė pirmąjį gamybos pajėgumų stiprinimo etapą. 

Šiandieninis pirmojo gamybos plėtros etapo užbaigimas – bendrovės kelerių metų kryptingo darbo rezultatas. Džiaugiamės sėkmingu jo įgyvendinimu ir gamybos apimčių padidinimu. Rinkos tendencijas stebime nuolatos ir tikimės ateityje dar labiau efektyvinti gamybą“, – sakė AB Giraitės ginkluotės gamyklos direktorius Aleksandras Nikonovas.

Oficialiai paleidžiant įrenginius ir pažymint gamybos efektyvumo didinimą dalyvavo ir finansų ministrė Gintarė Skaistė, kadangi Finansų ministerija įgyvendina akcinės bendrovės akcininko teises.

„Gamybos pajėgumų stiprinimas, ypač tokiais neapibrėžtais laikais, gyvenant pasienyje nuo rusijos pradėto karo Ukrainoje, yra teisingas žingsnis tiek rūpinantis nacionaliniais gynybos poreikiais, tiek tiekiant šovinius daugiau nei trims dešimtims valstybių“, – pažymėjo ministrė G. Skaistė.

Įrenginiai įsigyti siekiant įgyvendinti gamyklos akcininko lūkesčių rašte iškeltą tikslą: „Bendrovei toliau ieškoti galimybių didinti gamybos apimtis ir investuoti į šovinių gamybą.“, o taip pat siekiant sumažinti „butelio kakliuką“ šovinio surinkimo operacijose. Iki šiol turėtos įrangos našumai skyrėsi, tad įgyvendinus projektą gamybos linijos našumas šovinio surinkimo grandyje susivienodino su tūtelės gamybos linijos našumu.

Įgyvendinant pirmąjį plėtros etapą investicijų suma siekė 2.191.000 Eur. Visas projektas finansuotas nuosavomis Bendrovės lėšomis.

Šis plėtros etapas – nėra paskutinis. Siekiant suvienodinti visos gamybos linijos našumus Giraitės ginkluotės gamykla šiuo metu planuoja tęsti gamybos našumo efektyvinimą ir jau ėmėsi tolimesnių plėtros planų vystymo, atsižvelgiant į naujausias vyraujančias rinkos tendencijas.

Nepastebimai prabėgo 33 metai nuo 1990 m. kovo 11 dienos, kai buvo
atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Ne vieną kadenciją dešiniosios
politinės jėgos turėjo ir dabar turi daugumą, bet vis nepavyksta užbaigti nuo
sovietmečio likusių nepadarytų darbų:

• iki šiol Įstatymu neįvertinta SSRS ir jos satelito Lietuvos komunistų partijos su
  pirmuoju sekretoriumi A.Sniečkumi priešakyje neteisinė, nusikalstama,
  represinė veikla. Per sovietinę okupaciją netekta trečdalio brangiausio ir
  gabiausio lietuvių tautos žiedo – inteligentijos genofondo;
• neįamžintas Lietuvos sostinėje, Vilniuje, per amžius kovojusių ir žuvusių už
  Lietuvos laisvę atminimas;
• žiniasklaidoje nuolat brukamas Holokausto klausimas, o Lietuva, kuriai
  padaryta sovietinės okupacijos metu milžiniška žala stumiama į antrą planą.
  Sudaromas įspūdis – Lietuva žydšaudžių tautą;
• nerimsta puolimas ir nepagrįsti kaltinimai prieš Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio
  vadovą, Lietuvos prezidentą Joną Žemaitį – Vytautą, Lietuvos prezidentą Antaną
  Smetoną ir Jo sūnėną, Lietuvos karininką Juozą Krikštaponį, kaltinant jį
  dalyvavus Baltarusijoje žydų ir sovietinio aktyvo žudynėse.
  Visų Lietuvos patriotinių visuomeninių organizacijų tikslas, nuo pat
  nepriklausomybės paskelbimo, buvo Įstatymu įvertinti SSKP, LKP
  nusikalstamą, represinę veiklą. 2000 m. organizuotas Tarptautinis
  antikomunistinis kongresas ir tribunolo procesas „Komunizmo nusikaltimų
  įvertinimas“, kuriame dalyvavo 24 valstybių atstovai. Pasibaigus kongresui,
  pasaulyje išplatinta 923 psl. knyga, šūsnys konkrečių dokumentų, priminta
  Steophane Coartois ir kitų autorių išleista „Juodoji komunizmo knyga“ apie
  komunistinio teroro aukas milijonais: SSRS – 20, Kinija – 65,Vietnamas – 1,
  Šiaurė Korėja – 2, Afganistanas – 1,5 ,Afrika – 1,7 milijono. Viso pasaulyje nuo
  komunistinio teroro nukentėjo 100 milijonų aukų. Lietuva neteko trečdalio
  tautos.
  Lietuvos Respublikos Seime visuomeninės, patriotinės organizacijos,
  2015 m. gegužės 12d. organizavo konferenciją „Lietuvos gyventojų sovietinio
  genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės
  įvertinimas“. Ši konferencija buvo sutapatinta su 1948 m. gegužiu – 40 tūkst.

2
masinio gyventojų trėmimo data. Gavę iš Maskvos pritarimą su gražiu
pavadinimu „Vesna“ Lietuvos komunistų valdžia (1948-05-18) priėmė nutarimą
vykdyti trėmimą. Jį pasirašė Lietuvos KP(b) Centro komiteto sekretorius
Antanas Sniečkus ir Lietuvos SSR Ministrų tarybos pirmininkas Mečislovas
Gedvilas. Tremties operaciją su pavadinimu „Vesna“ vykdė ne tik 30000 vidaus
reikalų ir MGB darbuotojai, karininkai, milicininkai, stribai, bet ir 11500 vietos
komunistų ir sovietinių aktyvistų.
Nusikaltamos LKP veiklos, sovietinės okupacijos metu įvertinimo nuolat
reikalauta politinių kalinių ir tremtinių suvažiavimuose Ariogaloje. LRS priimta
daug rezoliucijų, įstatymų projektų. Deja, viskas iki šiol liko LRS ir LR
Vyriausybės pareigūnų stalčiuose.
2023 m. kovo 13 d. organizuota konferencija “Komunistinė ideologija ir
jos praktika vakar ir šiandien. Lietuvos sovietinės okupacijos istorinis, moralinis
ir teisinis įvertinimas“. Į LRS Kovo 11-osios salę iš visos respublikos suvažiavo
politinių kalinių ir tremtinių ainiai, patriotinių organizacijų atstovai ir vadovai.
Konferencija prasidėjo iškilmingu ceremonialu, į Kovo 11-ios salę Lietuvos
kariūnai įnešė Sibiro platybėse nukankintų 35 Lietuvos valstybės vadovų,
ministrų, aukšto rango karininkų, partizanų vadų, dvasininkų portretus,
primindami apie jų patirtą sovietmečiu skausmą, smurtą ir žūtį nuo sovietinio
teroro. Išsirikiavus kariūnams su portretais prieš susirinkusius konferencijos
dalyvius ir visiems salėje atsistojus, LLKS kapelionas kun. Dainius Vaineikis-
brolis Paulius pakvietė maldai, žuvusieji už Lietuvos laisvę pagerbti tylos
minute, sugiedotas Lietuvos himnas.
Konferencija prasidėjo. Įžanginį žodį tarė LR Seimo narys Audronius
AŽUBALIS, primindamas konferencijos svarbą. Sveikinimo žodžius tarė Seimo
Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas KASČIŪNAS,
per atstumą konferenciją sveikino Čekijos Senato Užsienio reikalų komiteto
pirmininkas Pavel FISHER. Pranešimus konferencijoje skaitė Lietuvos laisvės
kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas BUROKAS, Seimo Laisvės kovų ir
valstybės istorinės atminties komisijos narys prof. Valdas RAKUTIS, LGGRTC
direktorius dr. Arūnas BUBNYS, Kauno miesto muziejaus istorikas dr. Simonas
JAZAVITA, istorikė Regina STATKUVIENĖ, Nacionalinės Martyno Mažvydo
bibliotekos vyriausiasis tyrėjas Vidmantas VALIUŠAITIS, Mykolo Riomerio
universiteto garbės profesorius Alfonsas VAIŠVILA.

3
Visi pranešimai buvo išklausyti su dideliu dėmesiu. Pranešėjai ir prof.
Valdas Rakutis apibendrindamas konferenciją pabrėžė, kad Lietuvos komunistų
partija visada veikė prieš Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą, palaikė visišką
terorą prieš piliečius, kolaboravo su okupacine valdžia, vykdė totalitarinio
režimo nurodymus ir kitus nusikaltimus.
Konferencijos organizatoriai prisiminė 2000 m. įvykusio Tarptautinio
tribunolo organizacinio komiteto sudėtį, iš 19-os, šiandien gyvi šeši –
A.Anušauskas, T.Burauskaitė, A.Dumčius, P.Girdzijauskas, V.Samys,
P.Varanauskas; 3 iš jų Arimantas Dumčius, Petras Gidzijauskas ir Vidmantas
Samys dalyvavo konferencjoje. Amžina garbė mirusiems (Vytui Miliauskui,
Povilui Jakučioniui, Artūrui Flikaičiui, Vytautui Balsiui, Vytautui Bukauskui,
Jonui Čeponiui, Algiui Geniušui, Algimantui Lisauskui, Adomui Lukoševičiui,
Antanui Lukšai, Algiui Markūnui, Antanui Seikaliui, Vytautui Zabielai) ir
gyviesiems, organizavusiems antikomunistinį kongresą. Dar pilni ryžto
antikomunistinio kongreso komunizmo kaltintojai, signatarai Zita Sličytė ir
Algirdas Endriukaitis, kurie konferencijoje negalėjo dalyvauti.
Straipsnyje jau paminėjau 1948m. gegužės 22 d. 40 tūkstančių nekaltų
Lietuvos piliečių tremtį. Jau vien to visai pakanka, kad ĮSTATYMU įvardinti
kaip senaties neturintį nusikaltimą žmoniškumui, kurį organizavo Lietuvos
komunistų partija. Tuos komunizmo nusikaltimus, padarytus sovietmečiu, noriu
papildyti:

• pirmomis dienomis po okupacijos, 1940 m liepos 7 d., buvęs pogrindinės LKP
  sekretorius, okupavus Lietuvą, tapo valstybės saugumo departamento
  direktoriumi, Antanas Sniečkus patvirtino Lietuvos veikėjų likvidacijos planą
  pagal kurį, liepos 11 į 12 d. turi būti įvykdyta priešvalstybinių partijų:
  tautininkų,valdemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių,
  socialdemokratų, šaulių vadovaujančio sąstato likvidaciją. Jiems likviduoti pagal
  nurodytas partijas buvo sudarytos 5-ios grupės, dokumente pažymėtos tik šių
  vadovų pavardės be vardų – Krastinas, Dembo, Finkelšteinas, Komodaitė,
  Macevičius. Atsakingi už šias grupes Todesas ir Gailevičius. Tomis dienomis
  suimta apie 2000 „nusikaltėlių“.

4

• valstybės saugumo sumetimais 1940 m. liepos 16 d. laikinasis okupuotos
  Lietuvos prezidentas Justas Paleckis patvirtino Vidaus reikalų ministro
  M.Gedvilo raštišką prašymą dėl LR ministro pirmininko Antano Merkio ir
  Užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio su šeimomis išsiuntimo iš Lietuvos
  teritorijos kaip pavojingus Lietuvos valstybei ir apgyvendinti tremtyje;
• 1941 m. gegužės 23 d LKP CK nutarimas dėl kontrevoliucinių, pavojingų
  gyventojų suėmimo ir ištrėmimo iš Lietuvos. Šį nutarimą jau pasirašo KP(b) CK
  sekretorius A.Sniečkus. 1941 m. birželio 14 – 18 d. ištremta apie 18 tūkstančių
  gyventojų;
• 1944 m. liepos 24 d. LKP(b) CK nutarimas dėl NKVD naikintojų batalionų
  sudarymo iš grobikų vokiečių laisvinamoje Lietuvos sovietų socialistinės
  respublikos teritorijoje. Šie naikintojų – stribų batalionai turėjo būti sudaryti
  kiekvienoje apskrityje po 150 žmonių;
• 1948 m.vasario 21 d. SSRS Ministrų tarybos nutarimas Nr.417-160vs priėmė
  Lietuvos KP(b) siūlymą gegužės mėn. iškelti vienu metu, iš Lietuvos SSR 12
  tūkstančių Lietuvos partizanų, jų rėmėjų, ūkininkų, politinių kalinių šeimų.
  LKP(b) CK 1948-05-25 nutarimu A.Sniečkus pritarė užbaigtam banditų šeimų
  ištrėmimo įvykdymui – pasigyrė, kad pagerėjo politinė padėtis kaime;
• per 1949m. kovo 25 – 29 d. trėmimą su kodiniu pavadinimu „Priboj“ ištremta 9
  tūkstančiai šeimų (29 tūkstančiai žmonių) iš jų 7 tūkst. buožių ir 2 tūkst. banditų
  šeimų;
  1951m. rugsėjo 28 d. LKP(b) biuras priėmė nutarimą visam laikui
  ištremti iš Lietuvos priešiškas kolektyvizacijai pasiturinčias ūkininkų – buožių
  šeimas.1951 m. spalio mėn. pagal kodinį pavadinimą „Osen“ ištremta virš 16
  tūkst. žmonių.
  Iš viso iš Lietuvos ištremta apie 132 tūkst., iš jų dėl nežmoniškų
  gyvenimo sąlygų, šalčio, bado žuvo 28 tūkst. tremtinių. Už šiuos trėmimus
  tiesiogiai atsakinga Lietuvos komunistų partija. Sovietiniuose lageriuose iš
  Lietuvos buvo įkalinta 156 tūkst. politinių kalinių, iš jų 23 tūkst. mirė arba žuvo.
  Lietuva pagal tremtinių ir kalinių skaičių buvo šeštoje vietoje Sovietų sąjungoje.
  Lietuvoje kovoje su okupantais žuvo virš 20 tūkst. partizanų. Po politinių kalinių
  streikų sovietiniuose lageriuose, kuriuose lietuviai buvo vieni iš pagrindinių
  sukilimų organizatorių, Gulago vadovybė nusileido kalinių reikalavimams ir
  paskelbė amnestiją, kvietė juos likti ir dirbti anglies kasyklose ar kituose

5
darbuose. Daugelis lietuvių po amnestijos pradėjo grįžti į Tėvynę, tačiau LKP(b)
tęsė nusikalstamą veiklą. Jos biuro iniciatyva 1957 m. sausio 21 d. Lietuvos SSR
Aukščiausiosios tarybos prezidiumas paskelbė įsaką, kuriuo uždraudė
politiniams kaliniams, tremtiniams, buvusiems partizanams bei nepriklausomos
Lietuvos valstybės veikėjams grįžti į Lietuvą.
Tuo pačiu įsaku buvo nustatyta, kad tie, kurie savavališkai grįš į tėvynę
bus teismo nuosprendžiu įkalinami iki 5 metų. Buvę partizanai ir žymesni
Lietuvos valstybės veikėjai galėjo apsigyventi kitose sovietinėse respublikose,
Kaliningrado srityje, tik ne Lietuvoje. Šį įsaką pasirašė LSSR Aukščiausios
tarybos prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis ir AT prezidiumo sekretorius S.
Naujalis. Daug grįžusių buvo sugrąžinti pagal įsaką į tremtį, dalis nelegaliai
apsigyveno kituose rajonuose. Nuteistųjų grįžimas dar ilgai kėlė galvos skausmą
sovietinių struktūrų pareigūnams, tik prasidėjus sąjūdžiui sovietiniai nusikaltėliai
ir kolaborantai prisiminė teisingumą. Jie jausdami politinį virsmą, kad gali
atsidurti istorijos šiukšlyne ir netekti valdžios, 1988 m. rugsėjo 29 d. LSSR
Aukščiausios tarybos prezidiume priėmė įsaką, kuriuo buvo atšauktas to pačio
prezidiumo 1957 m. sausio 21 d. įsakas. Ir galų gale, tie kurie trėmė, teisė, 1988
m. spalio 21 d. priėmė įsaką dėl 1941 – 1952 m. nuteistųjų reabilitacijos, kurio
formuluotės skamba kaip patyčios iš tremtinių – likviduoti pažeisto „socialistinio
teisėtumo“ pasekmes ir vadovautis „socialinio humanizmo“ principais – 1941 –
1952 m. tremtis laikyti neteisėtomis ir visus reabilituoti.
Lietuva per 33 metus nesugebėjo priimti desovietizacijos įstatymo.
Mūsų duomenimis tai bandė daryti Estija, kvietė mūsų Teisingumo ministeriją
tais klausimais bendradarbiauti, tačiau atsako nesulaukė. Tai buvo dar bandoma
padaryti Europos Sąjungos mastu, tačiau tai liko kaip šauksmas tyruose,
apsiribota tik sovietinių nusikaltimų parodų ekspozicijomis.
Savistoviai, nelaukdama jokių kitų valstybių palaikymo, to ėmėsi
Bulgarija. Bulgarijos liaudies susirinkimas 2000 m. balandžio 26 d. paskelbė
įstatymą „Dėl Bulgarijos komunistinio režimo pripažinimo nusikalstamu“. Jo
pirmo punkto 2 dalis skelbia: Bulgarijos komunistų partija (toliau BKP) yra
atsakinga už valstybės valdymą nuo 1944 m. rugsėjo 9 d. iki 1989 m. lapkričio
10 d., kuri privedė šalį prie nacionalinės katastrofos, kad BKP vadovybė,
vadovaujantys veikėjai atsakingi už draudimus žmonėms reikšti savo valią,
sistemingą žmogaus teisių pažeidimą, ištisų gyventojų grupių represavimą. BKP
persekiodama piliečius naudojo žiaurią prievartą, egzekucijas, kankinimus,
talpinimą į psichiatrines ligonines ir aibes kitų nusikaltimų žmoniškumui. Visa

6
tai įgalina Bulgarijoje egzistavusį 1944 – 1989 m. komunistinį režimą paskelbti
nusikalstamu. Ypač įsimintinas šio įstatymo 4 straipsnis: Visi žmonių veiksmai,
kurie nurodytu laikotarpiu buvo nukreipti į ginkluotą pasipriešinimą,
komunistinio režimo ir jo ideologijos panaikinimą – yra teisingi, moraliai
pateisinami ir verti pagarbos.
1996 m. Slovakijoje buvo priimtas įstatymas dėl komunistinės sistemos
amoralumo ir neteisėtumo – pasmerktas komunistinis režimas 1948 – 1989 m.
Čekijos parlamentas analogišką įstatymą priėmė 1993 m. liepos 9 d., kad
Čekijos komunistų partija ir jos atšaka Slovakijos komunistų partija laikomos
atsakingos už nusikaltimų vykdymą, žmogaus teisių ir laisvių pažeidimą ir
suvaržymą.
Šiomis dienomis gavome 2015 m Ukrainos prezidento P. Porošenkos
pasirašyta įstatymą Nr.26 „Apie komunistinį ir totalitarinį režimą Ukrainoje ir
propagandos simbolikos uždraudimą“, kurio antru punktu pasmerkiamas 1917 –
1991 m. komunistinis, totalitarinis režimas, 5 punktu – įvardintos totalitarinių
režimų aukos 1917-1991 m teroras, 1932 – 1933 m. Holodomoras, kurio metu
komunistų partijos veiksmais, badu buvo numarinta apie 5 milijonai valstiečių.
Lietuva, kaip ir Ukraina daugiausia nukentėjo nuo komunistinio režimo.
Okupavus Lietuvą, atsiųstas kovoti su „buržuaziniu nacionalizmu“ M. Suslovas
yra pasakęs – bus Lietuva, bet be lietuvių. Jam ir sovietiniams kolaborantams to
nepavyko padaryti. Deja, Lietuvoje tokio įstatymo, kad būtų įvardinti
komunizmo nusikaltimus iki šiol nepavyksta priimti, lyg mūsų seimūnams
diktuotų iš pragaro Lenino, Stalino, Sniečkaus dvasios. Pastaruoju metu priimtas
totalitarinių režimų įstatymas, ruošiamas LGGRTC įstatymo pakeitimo, be
žodžio genocidas, įstatymas, bet pagal šaulių terminus nepataikoma į dešimtuką

• SSKP ir jos uolaus satelito LKP nusikalstama, neteisinė veikla lieka Įstatymu
  neįvertinta ir šis įstatymas stumiamas į paraštes. Atsiranda net tokių mūsų teisės
  korifėjų ir žinovų, kurie teigia, kad sovietinės okupacijos metu tokios LKP
  nebuvo.
  Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio ir valstybės saugumo
  komiteto pirmininko Lauryno Kasčiūno, Seimo narių Audroniaus Ažubalio,
  Valdo Rakučio, Angelės Jakavonytės, visuomeninių organizacijų ir atvykusių iš
  visos Lietuvos į 2023m. kovo 13 d. į konferenciją tikslas buvo ne tik išklausyti
  pranešimų, bet galutinai pareikalauti, kad į užmarštį nebūtų nustumta
  nusikalstama SSKP ir jos satalitinės LKP veikla, kad jos nusikaltimai būtų kaip

7
ir kitose minėtose šalyse įvardinti ĮSTATYMU. Gaila, kad šioje konferencijoje
nedalyvavo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė
Kuzmickienė. Ji turėtų būti pirmoji tokio įstatymo priėmimo Lietuvoje šalininkė.
Deja, prieš konferenciją visai priešingą mintį, lyg pagal užsakymą,
skleidė žiniasklaida. LRS koridoriuose zujo, šmėžavo korespondentai, ėmė
interviu iš Seimo narių J.Sabatausko, A.Širinskienės, A.Syso, buvusio
Konstitucinio teismo pirmininko D. Žalimo, istorikų, kurie teigė, kad po kilnia
priedanga konferencijos organizatoriai – populistai „pramušė dugną“, kad LKP
jau įvertinta dar 1949 m. partizanų deklaracijoje ir to pakanka, kad sovietmečiu
tokios partijos nebuvo, o tik SSKP padalinys, kad nuo 1989 m. atsiskyrusią nuo
SSKP skelbti nekorektiška, kad tai prieštarauja konstitucijai, kad po 33 metų
LKP nusikaltimų įvertinimas yra pigus populizmas.
Delfyje,kaip atsakas į įvykusią 2013-03-13 d. konferenciją, to reikėjo
tikėtis, pasirodė straipsnis su keistu pavadimu „Istorikas į miltus sumalė
konservatorių pasiūlymą: istorijoje būdavo tokių pomirtinių egzekucijų“. Jame
signataras Genzelis pasiūlė konferencijos organizatoriams pasitikrinti sveikatą
pas psichiatrus ir pavadino pavėluotą LKP įvertinimą raganų medžiokle. XX
amžiaus istorikas Algimantas Kasparavičius nuklido keletą amžių atgal apie
pomirtines egzekucijas, kai už nusikaltimus iškasdavo lavonus, nukirsdavo galvą
ir pamaudavo 3 metams ant baslio, tuo duodamas suprasti, kad LKP įvertinimas
kaip nusikalstamas pavėluotas. Istorikas, grįžęs keletą amžių atgal, po 33 metų,
sugretino, kaip „iškaseną“, LKP nusikaltimus Pagal jį šią „egzekuciją“ galėjo
padaryti konservatoriai, kai buvo valdžioje. Jis klausia, kas bus su
Nepriklausomybės aktu ir tais signatarais, su jų funkciniu statusu- 30-40
procentu buvusių komunistų atsidurtų nusikaltėlių gretose. Gerbiamas XX
amžiaus istorikas net neužsimena apie SSKP ir jos satelito LKP nusikaltimus,
sovietinės okupacijos metus, apie komunistinį terorą ir nusikaltimus
žmoniškumui. Juk Lietuva ir jos žmonės nesiruošia Antakalnio kapinėse iškasti
LKP CK politinio biuro garbingai palaidoto, LKP I sekretoriaus, Lietuvos
budelio Antano Sniečkaus palaikų. Pakanka to, kad prakeikė jį, sniečkų giminė,
net motina. Jis kvietė ją iš JAV grįžti į sovietų Lietuvą, bet jį atsisakė. Lietuvos
tikslas yra po 80 metų surasti išniekintus, nukankintus pelkėse, kemsynuose,
karjeruose, tualetuose, po pastatais, šuliniuose užkastus Lietuvos patriotus,
partizanus. Lietuva dar laukia, kada bus su Rusija pariteto pagrindais sutarta dėl
archeologinių tyrimų, dėl tūkstančių valstybės vadovų, ministrų, generolų,
dvasininkų, partizanų, politinių kalinių, tremtinių palaikų sugrąžinimo į Tėvynę.

8
Todėl norėčiau šiems aukšto rango teisininkams, istorikams, Seimo
nariams, žurnalistams priminti, kad tokiems komunistų nusikaltimams senaties
nėra ir tie nusikaltimai prieš Lietuvos partizanus, politinius kalinius, tremtinius,
valstiečius, tikinčiuosius, kunigus, mokytojus, vaikus ir senelius yra nežmoniški
ir reikalauja įstatyminio įvertinimo.
Dar nepastatytas Vilniuje per amžius kovojusiems ir žuvusiems už
Lietuvos laisvę paminklas. Nesuprantama kodėl Vytį su Laisvės kovų memorialu
ruošiamasi pastatyti tik 2026 metais. Laisvės kovų ir istorinės atminties
komisijos pirmininkė P. Kuzmickienė sukūrė dar vieną versiją. Jono Žemaičio-
Vytauto paminklas, esantis Vilniuje, prie Krašto apsaugos ministerijos galėtų
atstovauti per amžius kovojusius ir žuvusius už Lietuvos laisvę. Galima suprasti,
kad Lukiškių aikštėje paminklo žuvusiems už laisvę nebereikės. Noriu priminti,
kad Kryžkalnyje jau yra paminklas visiems partizanams. Jono Žemaičio
paminklas, kaip partizanų vado, prezidento paminklas didingai stovi prie KAM.
Jis negali apimti visų istorinių laisvės kovų Lietuvoje. Visa tai rodo, kad
paminklo pastatymas Lukiškių aikštėje sąmoningai, ar iš nesupratimo, ar pagal
kažkieno užsakymą vilkinamas.
Lukiškių aikštėje visuomeninių, patriotinių organizacijų pajėgomis
suformuotas šimtmečio ratas, įamžintos ir pašventintos jo gelmėje 100 relikvijų,
įrengtos, kad paminklas stabiliai stovėtų konstrukcijos. Belieka, kad virš
šimtmečio rato iškiltų istorinė mūsų Vytis, parodanti, kad Vilnius buvo, yra ir
bus Lietuvos sostinė.
Vilniuje turi būti pastatytas paminklas Lietuvos prezidentui Antanui
Smetonai, apgintas Jo sūnėno Juozo Krikštaponio garbingas vardas. Dar reikėtų
atlikti papildomus tyrimus dėl prezidento Antano Smetonos žūties gaisre.
Sklando versija, kad jo žūtis susieta su iš Lietuvos pasiųsta KGB tarnyba. Dar
nesurasti prezidento sūnėno, apšmeižto holokaustu, Juozo Krikštaponio palaikai.
Kreipiuosi į visus LRS narius ir kviečiu vieningai įvertinti komunistinio
teroro padarinius. Neįvertinsime to šį pavasarį, kiti vis vien įvertins vėliau.
Neatidėliokime. Bus gėda Jūsų vaikams ir vaikaičiams, visai Lietuvai.

Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas
2023 m.balandžio 04 d.

Išrašas iš 2023 03 23d. 19 val. vykusio susirinkimo protokolo:

1. Patvirtintas NGS narių, turinčių teisę balsuoti, sąrašas (pritarta bendru sutarimu).
2. Patvirtinas mandatų projektas ir nuspręsta juos atspausdinti (pritarta bendru sutarimu).
3. Patvirtinta NGS ataskaitinio susirinkimo darbotvarkė (pritarta bendru sutarimu).
4. Įteikti Lietuvos kariuomenės gynybos štabo majorui Dariui Kondratavičiui NGS medalį (pritarta bendru sutarimu).
5. Trakų skyriaus narį Almantą Jonušką pašalinti iš NGS narių, įpareigoti nedelsiant grąžinti NGS nario pažymėjimą ir NGS ženklelį (pritarta bendru sutarimu). Almanto Jonuškos NGS pažymėjimas skelbiamas negaliojnčiu.

Valdas MINTAUČKIS

Metai bėga. Nuo pokario metų iki šių dienų laiko tarpas nenumaldomai ilgėja, blėsta atmintis, dienos bėga su savimi nusinešdamos ir tų dienų liaudininkus.
Daugelio tų įvykių liaudininkė, nesenai devyniasdešimt devynių metų jubiliejų atšventusi, 1924 metais vasario 29 dieną gimusi Adelė Randytė apie pokario metus sutiko pasidalyti iki tol niekur neskelbtais prisiminimais.

TRIPOLIUVKA

Tai jaukus, kažkada taip vadintas Trilaukio vienkiemis, už Jasionių gyvenvietės Utenos rajone važiuojant į Kauno pusę ir tik gal kokie 70 metrų nuo paplentės. Šeimininkai, Rozalija ir Pranas Grikepeliai į savo šeimą priėmė anksti tėvų netekusią, vos ketverių metukų sulaukusią Rozalijos sesers dukrą, šių įvykių liudininkę Adelę Randytę. Sodyba yra išlikusi ir stovi Utenos rajono savivaldybės Leliūnų seniūnijos Jasonių seniūnaitijos teritorijoje.

BUNKERIS

Grikepelių sodyboje, nuo trobos siauro kiemo skiriamas stovėjo erdvus, plūktinėmis molinėmis sienomis tvartas. Tai buvo į dvi dalis padalintas pastatas, kurio viename gale buvo laikomi gyvuliai, o kitoje dalyje laikomas šienas. Šienas buvo kraunamas ir ant lubų, o į vieškelį atsuktame gale buvo mažytis langelis.
Švarioje tvarto dalyje buvo įrengtas įėjimas į bunkerį. Pats bunkeris buvo iškastas lauke, už pamatų, tik įėjimas padarytas iš prietvarčio. Turėjo nedidelį koridoriuką. Partizanai bunkerį kasė naktimis, žemes išbarstydami laukuose. Lauke, užmaskuota šakų krūva, buvo įrengta vėdinimo anga.
Buvo ganėtinai saugu – einant į tvartą be įtarimų atnešdavom maistą. Partizanai pro ant aukšto esantį langelį stebėdavo judėjimą plentu Automobilių tais laikais buvo nedaug, judėjimas keliu buvo mažas. Jei pamatydavo ką nors ateinant, pasislėpdavo bunkeryje. Patalpa buvo gana didelė, ant gultų galėjo išsitiesti pastoviai gyvenę kovotojai. .
Sargybos, kaip tokios nebuvo – kieme vaikščiodami šeimynykščiai viską matydavo, man pačiai daug kartų teko stebėti aplinką. Sodybą saugojo ir protingas šuo – jei eidavo skrebai ar kareiviai, labai aršiai puldavo, atėjus kaimynams ar partizanams, tik amtelėdavo.
Kartais ateidavo dar penki šeši partizanai. Kad sniege nesimatytų pėdsakų žiemą ateidavo taku nuo plento. Šalia kelio stovinti sodyba neiššaukdavo įtarimo, o kitoje kelio pusėje augęs didelis iki Vyžuonų besitęsiantis miškas – patogus pasitraukimo kelias.
Iš šios slėptuvės partizanai ėjo į užduotis miesto apylinkėse ir pačioje Utenoje.
Bunkeryje lankiausi dažnai – atnešdavau maisto, be to partizanai turėjo baterijomis maitinamą radiją. Dažnai užeidavau pasiklausyti. Radiją naudodavome tik žinių klausymui. Kai partizanai išsikraustė, neprižiūrimo bunkerio vietoje pradėjo slūgti žemė, dėdė užmetė prikirstų alksnių, kibirais nešė smėlį ir šiukšles. Taip po truputį bunkerį užpylė. Sodyba buvo parduota kitiems šeimininkams, tačiau nepakitusi išliko iki šių dienų.

PARTIZANAI

Trilaukio sodyboje iškastame bunkeryje slapstėsi Kaulinio Vinco – Miškinio būrio partizanai:
Antanas Šapoka – Liepa, g.1926 m. Antakalnių k., Utenos vls. Aitvaro būrio partizanas. 1947 12 05 dalyvavo pasikėsinime prieš Utenos suaugusių gimnazijos direktorių komunistą Povilą Kuliešį ir buvo mirtinai sužeistas. Man labiausiai įstrigo atvejis, kai atvežė sužeistą ir be sąmonės esantį Liepą, laiptukais nuleido į bunkerį. Ryte surado medicinos seserį, gyvenusią Antakalnio kaime, kurios pavardės neprisimenu. Ji tik sutvarstė sužeistąjį. Per naktį budėjau prie jo, o ryte ant mano rankų Liepa mirė. Kitą naktį partizanai jį išvežė ir palaidojo Antakalnio kaimo kapinėse.
Pranas Pakalnis – Briedis gimęs 1923 metais Padbuožės kaime. Girdėjau kalbas, kad jį išdavė brolis, kuris norėjo partizaną legalizuoti. Paskyrė susitikimo vietą ir išdavė.
Juozas Laučius – Barzda , gimęs 1922 m. Utenos valsčiaus Grybelių kaime. Jų šeima nuomavo profesoriaus Adolfo Šapokos žemę ir ilgą laiką gyveno Grybeliuose. Barzda gal norėjo save parodyti žmonėms vaikščiojo apsirengęs tvarkinga šaulio uniforma, ant diržo pasikabinęs šovinines. Sakydavau jam: „Juozai nedemonstruok, yra gerų akių yra blogų akių. Kam nors įskundus padarys pasalą.“ Pas Černius sodyboje buvo rengiamos gegužinės pamaldos „mojavos“, Barzda ateidavo ir tenai. Kiek girdėjau Juozą Laučių nušovė ant Pakalnių ežero ledo. Juozas Laučius turėjo brolį, kito būrio partizaną
Bražeika Algirdas, Gabrio – Šeduikis, g.1923 m. Grybelių k., Utenos vls. Aitvaro būrio partizanų vadas. Žuvo 1950 01 10 Antalgėje su Antanu Lauciumi
Čėža Kazys – gyveno labai trumpai. Kartą be ginklo išėjo pas savo merginą ir buvo sugautas, kažkoks Ragauskas jį užtarė ir po kiek laiko Čėžą Kazį paleido. Legalizavosi, sukūrė šeimą. Nieko neišdavė
Vincas Kaulinis – Miškinis dažnai dienos metu slėpdavosi mūsų bunkeryje, tačiau pastoviai Trilaukyje negyveno. Vincas buvo Lietuvos policininkas, turėjo karininką brolį.
Teko sutikti daug partizanų, daugelį jų mačiau po vieną ar du kartus.
Partizanai gyveno dvi žiemas, vasarai kažkur išeidavo. Kol gyveno mūsų bunkeryje sekėsi laimingai, kai partizanai išsikraustė iš mūsų bunkerio, vienas po kito žuvo.
Dažnai pas mus užeidavo svečiai – partizanai iš kitur. Tik spėdavo išeiti partizanai, atlėkdavo skrebai. Dažniausiai naktimis. Šviesdavo į langus prožektoriais, trankydavo į duris, reikalaudami įleisti.
Mamytė Rozalija rūkė, į laikraštį drebančiomis rankomis susisukdavo bankrutkę. Ko čia kūryji – klausinėdavo skrebai. Atsakydavo – baisiai duntį sopa.
Buvo didelė nervinė įtampa, baimė dėl savęs ir dėl partizanų. Lipdavo vieni kitiems ant kulnų, tačiau susišaudymų nebuvo.
Kartą pamatėme, kad kaime vyksta gaudynės, laukais artėjo kareivių rikiuotė. Su babyte Rozalija suklupom ant kelių ir pradėjome melstis – atras partizanus ir visus sušaudys, tačiau lemtis buvo mūsų pusėje – nedaėję iki sodybos kareiviai pasuko Avižienių link vedančio kelio pusėn ir praėjo pro šalį..

KRAUTUVĖLĖ

Babytė Rozalija Utenoje, Basanavičiaus ir Vyžuonų gatvių sankryžoje turėjo nedidelę kasdieninės paklausos maisto ir ūkio prekėmis prekiavusią parduotuvėlę. Tai buvo pigi parduotuvėlė: mažų barankėlių ryšuliukas kainavo 10 centų, didelė baranka 5 centus Aš dažnai dirbdavau toje parduotuvėlėje. Babytė Rozalija sakydavo, kad reikia pirkti pelėms nuodų, mat aš suvalgiusi saldainius, popierėlius mesdavau ant viršutinės lentynos.
1940 metais per Uteną važiavo rusų kareiviai. Viena mašina sustojo, kareiviai užėjo į vidų. Kiek prisimenu, buvo penktadienis „Daite ėto, daite to“ Davėm. Babytė neparduotų, bet bijojo – juk kareiviai užėjo. Vos visos parduotuvės neišpirko. Kareiviai kišo pinigus. Pinigų vertės nežinojome. Gal pinigai beverčiai – bus bankrotas ir tik vėliau paaiškėjo, kad gerai uždirbom. Būriui išėjus babytė iškart uždarė parduotuvę ir daugiau neprekiavo. Kai užėjo rusai, viską nacionalizavo. Mūsų krautuvėlės kurį laiką nelietė, kadangi buvo labai maža .
Pirmieji kareiviai Utenoje beveik visi buvo siauraakiai juodbruvi Azijos gyventojai.
Kareiviai atrodė labai varganai, apauti pusbačiais, kojas apvynioję bintais.

ZBITNEVAS

Utenos skrebų vadas buvo Zbitnevas. Buvau pakliuvusi ant jo „kabliuko“. Mane stebėjo. Viskas prasidėjo nelauktai netikėtai, – iš Grybelių kaimo kilusių partizanų brolių Juozo ir Antano Laučių tėvai buvo išvežti į Sibirą, o sesuo Onutė slapstėsi. Ji paklausė, ar tėvai gali iš tremties rašyti laiškus mano adresu. Aš sutikau. Tais laikais paštininkų nebuvo, laiškus reikėdavo pasiimti pašte.
Laučiūtės kartą ėjo pasižiūrėti, kaip atrodo jų vienkiemis ir pamatė, kad skrebai kasa jų bulves. Seserys išsigandusios ėmė bėgti, skrebai šaudė joms į kojas. Nesužeidė, bet sugavo. Pas Onutę rado man adresuotą laišką iš Sibiro. Užkliuvau, ir nuo tada Zbitnevas pradėjo mane persekioti. Gyvenant Jasonyse, tikrindavo net naktimis. Tu pažįsti Barzdą? – klausinėdavo. Aš atsakydavau, kad ne. Visi vaikai pažysta Barzdą o tu ne! Vaikai gal ir pažįsta aš ne,- atsakydavau.
Mane kamavo, kviesdavo į saugumą. Atsisakydavau, nenueidavau, Garsinosi atsivešią. Tokie santykiai nieko gero nežadėjo. Mano dėdė buvo bailiukas, jam nesakydavau, kad kviečia tardymui. Užbėgdavau pas draugę ir prašydavau – jei manęs nepaleis, tai nors duonos abišalę atsiųsk.
Skrebarnia buvo dabartinėje Aušros gatvėje.
Kad niekas nekibtų, badžiau įsidarbinti. Nuėjau pas valsčiaus pirmininką Michailovą. Jis išklausinėjo ar aš niekam nepriklausau, mane įdarbino. Pradirbus gal kokį mėnesį mane atleido dėl to, kad Zbitnevas sakęs, jog aš turiu ryšį su banditais.
Buvau baigusi dvi tuometinės gimnazijos klases. Visos gimnazijos negalėjau baigti, kadangi neturėjome pinigų susimokėti už mokslą. Sužinojau, kad tuo laiku Vilniuje buvo ruošiami ar tai sąskaitininkų, ar tai buhalterių kursai. Užėjusi į Utenos į ūkio skyrių, pasipašiau, kad išsiųstų mokytis. Išsiuntė. Pokaryje įgyta buhalterės specialybė išliko visam gyvenimui – dirbau tuometiniame ZAGS’ e, ilgus metus Utenos politechnikume, o į užtarnautą poilsį išėjo būdama jungtinės medicinos mokyklos ir politechnikumo buhaltere.
Atsigavau kai grįžau baigusi mokslus. Zbitnevo jau nebuvo. Pasakojo, kad tardydamas kažkokią moterį, ją bandė išprievartauti. Moteris padavė skundą ir Zbitnevą iš Utenos rajono išgrūdo. Buvo labai bjaurus. Buvo dar toks bjaurus Koškinas.

PAŠTO VIRŠININKAS

Utenos pašto viršininku buvo paskirtas Čipkus. Jis turėjo du sūnus Romą ir Ričardą, besimokantį Kauno technikos mokykloje ir dirbusį pašte prie radijo transliacijos. Iš Utenos į Kauną važinėdavo dviračiu.
Tais laikais radijas buvo tik laidinis, butuose buvo radijo imtuvai, vadinti “taškais“, o mieste ant stulpų kabojo dideli garsiakalbiai. Ričiardas kelis kartus per radijo taškus ir garsiakalbius transliavo patriotines dainas. Kartą darbe pas Ričiardą atbėgo pašto tarnautoja, pranešdama, kad ateina keli ginkluoti vyrai. Gal jo suimti? Ričiardas išėjo pro galines duris ir pabėgo, išėjo partizanauti.
Partizanavo apie Antakalnio kaimą. Jį kažkas išdavė. Buvo vasaros metas, jį kažkas prie bunkerio pašaukė „Ričiardai, išlysk“ Buvo saulėta diena, jis išlindęs iš bunkerio, prisidengė ranka nuo saulės. Į jį kelis kartus šovė ir įmetė į bunkerį.
Žmonės bijojo užminavimo ir nesiartino prie bunkerio. Kai niekas prie bunkerio neatėjo, po kelių dienų ištraukė ir palaidojo.
Liko dviejų metų dukra, kuri išgirdusi šūvius klykdavo: „Mano tėvelį šaudo“
Ričiardas buvo labai geras pažystamas. Gyveno Vyžuonų gatvėje. Aš, jo šeima ir dar keli jauni žmonės buvome draugai.

ŠEIMOS TRAGEDIJA

Kemešių šeimyna gyveno kitoje kelio pusėje, priešais mūsų sodybą. Graži stipraus ūkininko sodyba buvo matoma nuo kelio.
1945 metais plentu pravažiuojanti rusų kareivių pilna mašina. pamatę gražią sodybą įvažiavo į kiemą. Tuo laiku sodyboje buvo nuo kariuomenės besislapstantis šeimininko sūnus ir žentas.
Jie pamatę į kiemą įsukančią mašiną, pasislėpė po lova. Kareiviams reikėjo degtinės ir užkandos. Samagono tais laikais turėjo visi. Įdėjo kareiviams degtinės ir lašinių. Kareiviai išvažiavo.
Slapstęsi išlindo iš palovių ir pažiūrėjo pro langą. Kareiviai juos pamatė, sugrįžo. Kaune studijavusį sūnų Levuką išsivedė į kiemą ir be jokio teismo nušovė į smilkinį. Žentą ir kitą sūnų išsivežė į Uteną ir patardę po kiek laiko paleido.
Buvo baisi plikšala, aš ėjau iš Utenos į namus ir sutikau Kemešių vežantį į kailinius suvyniotą sūnų operuoti, tačiau bevežant Leonas mirė.
Kiek daug energingų vyrų žuvo pokario metais, patys geriausi padėjo galvas. Ar tai kas vertina šiame amžiuje?

VELYKŲ RYTAS

Buvo Velykų rytas. Eidami iš bažnyčios pro tą vietą, kur dabar yra Utenos kolegijos medicinos fakultetas pamačiau, kad iš bažnyčios grįždami žmonės ne namo eina, o į kalną lipa. Šiek tik žemiau buvo lentine tvora aptverta milicijos skyriaus teritorija. Parūpo nueiti ir man.
Pro tvoros plyšius matėsi devynių nukautų partizanų kūnai, susodinti prie sandėlio sienos. Man į atmintį įstrigo viena trumpais garbanotais plaukučiais, oranžiniu megztuku apsirengusi moteris. Žmonės kalbėjo, kad jie buvo nušauti apie Antakalnių kaimą.
Teko matyti prie skrebų būstinės dabartinėje Aušros gatvėje numestų partizanų kūnus. Kūnų demonstravimas kurstė tik neapykantą.