Giraitės ginkluotės gamykla sėkmingai tęsia plėtros darbus – šiandien gamykloje paleisti kapsuliavimo ir šovinių užtaisymo įrenginiai. Planuojama, jog jie bendrovės gamybos apimtis padidins iki 35 procentų ir panaikins iki tol turėtą „butelio kakliuką“ (angl. bottleneck) šovinio surinkimo operacijose.  Šis procesas užbaigė pirmąjį gamybos pajėgumų stiprinimo etapą. 

Šiandieninis pirmojo gamybos plėtros etapo užbaigimas – bendrovės kelerių metų kryptingo darbo rezultatas. Džiaugiamės sėkmingu jo įgyvendinimu ir gamybos apimčių padidinimu. Rinkos tendencijas stebime nuolatos ir tikimės ateityje dar labiau efektyvinti gamybą“, – sakė AB Giraitės ginkluotės gamyklos direktorius Aleksandras Nikonovas.

Oficialiai paleidžiant įrenginius ir pažymint gamybos efektyvumo didinimą dalyvavo ir finansų ministrė Gintarė Skaistė, kadangi Finansų ministerija įgyvendina akcinės bendrovės akcininko teises.

„Gamybos pajėgumų stiprinimas, ypač tokiais neapibrėžtais laikais, gyvenant pasienyje nuo rusijos pradėto karo Ukrainoje, yra teisingas žingsnis tiek rūpinantis nacionaliniais gynybos poreikiais, tiek tiekiant šovinius daugiau nei trims dešimtims valstybių“, – pažymėjo ministrė G. Skaistė.

Įrenginiai įsigyti siekiant įgyvendinti gamyklos akcininko lūkesčių rašte iškeltą tikslą: „Bendrovei toliau ieškoti galimybių didinti gamybos apimtis ir investuoti į šovinių gamybą.“, o taip pat siekiant sumažinti „butelio kakliuką“ šovinio surinkimo operacijose. Iki šiol turėtos įrangos našumai skyrėsi, tad įgyvendinus projektą gamybos linijos našumas šovinio surinkimo grandyje susivienodino su tūtelės gamybos linijos našumu.

Įgyvendinant pirmąjį plėtros etapą investicijų suma siekė 2.191.000 Eur. Visas projektas finansuotas nuosavomis Bendrovės lėšomis.

Šis plėtros etapas – nėra paskutinis. Siekiant suvienodinti visos gamybos linijos našumus Giraitės ginkluotės gamykla šiuo metu planuoja tęsti gamybos našumo efektyvinimą ir jau ėmėsi tolimesnių plėtros planų vystymo, atsižvelgiant į naujausias vyraujančias rinkos tendencijas.

Nepastebimai prabėgo 33 metai nuo 1990 m. kovo 11 dienos, kai buvo
atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Ne vieną kadenciją dešiniosios
politinės jėgos turėjo ir dabar turi daugumą, bet vis nepavyksta užbaigti nuo
sovietmečio likusių nepadarytų darbų:

• iki šiol Įstatymu neįvertinta SSRS ir jos satelito Lietuvos komunistų partijos su
  pirmuoju sekretoriumi A.Sniečkumi priešakyje neteisinė, nusikalstama,
  represinė veikla. Per sovietinę okupaciją netekta trečdalio brangiausio ir
  gabiausio lietuvių tautos žiedo – inteligentijos genofondo;
• neįamžintas Lietuvos sostinėje, Vilniuje, per amžius kovojusių ir žuvusių už
  Lietuvos laisvę atminimas;
• žiniasklaidoje nuolat brukamas Holokausto klausimas, o Lietuva, kuriai
  padaryta sovietinės okupacijos metu milžiniška žala stumiama į antrą planą.
  Sudaromas įspūdis – Lietuva žydšaudžių tautą;
• nerimsta puolimas ir nepagrįsti kaltinimai prieš Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio
  vadovą, Lietuvos prezidentą Joną Žemaitį – Vytautą, Lietuvos prezidentą Antaną
  Smetoną ir Jo sūnėną, Lietuvos karininką Juozą Krikštaponį, kaltinant jį
  dalyvavus Baltarusijoje žydų ir sovietinio aktyvo žudynėse.
  Visų Lietuvos patriotinių visuomeninių organizacijų tikslas, nuo pat
  nepriklausomybės paskelbimo, buvo Įstatymu įvertinti SSKP, LKP
  nusikalstamą, represinę veiklą. 2000 m. organizuotas Tarptautinis
  antikomunistinis kongresas ir tribunolo procesas „Komunizmo nusikaltimų
  įvertinimas“, kuriame dalyvavo 24 valstybių atstovai. Pasibaigus kongresui,
  pasaulyje išplatinta 923 psl. knyga, šūsnys konkrečių dokumentų, priminta
  Steophane Coartois ir kitų autorių išleista „Juodoji komunizmo knyga“ apie
  komunistinio teroro aukas milijonais: SSRS – 20, Kinija – 65,Vietnamas – 1,
  Šiaurė Korėja – 2, Afganistanas – 1,5 ,Afrika – 1,7 milijono. Viso pasaulyje nuo
  komunistinio teroro nukentėjo 100 milijonų aukų. Lietuva neteko trečdalio
  tautos.
  Lietuvos Respublikos Seime visuomeninės, patriotinės organizacijos,
  2015 m. gegužės 12d. organizavo konferenciją „Lietuvos gyventojų sovietinio
  genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės
  įvertinimas“. Ši konferencija buvo sutapatinta su 1948 m. gegužiu – 40 tūkst.

2
masinio gyventojų trėmimo data. Gavę iš Maskvos pritarimą su gražiu
pavadinimu „Vesna“ Lietuvos komunistų valdžia (1948-05-18) priėmė nutarimą
vykdyti trėmimą. Jį pasirašė Lietuvos KP(b) Centro komiteto sekretorius
Antanas Sniečkus ir Lietuvos SSR Ministrų tarybos pirmininkas Mečislovas
Gedvilas. Tremties operaciją su pavadinimu „Vesna“ vykdė ne tik 30000 vidaus
reikalų ir MGB darbuotojai, karininkai, milicininkai, stribai, bet ir 11500 vietos
komunistų ir sovietinių aktyvistų.
Nusikaltamos LKP veiklos, sovietinės okupacijos metu įvertinimo nuolat
reikalauta politinių kalinių ir tremtinių suvažiavimuose Ariogaloje. LRS priimta
daug rezoliucijų, įstatymų projektų. Deja, viskas iki šiol liko LRS ir LR
Vyriausybės pareigūnų stalčiuose.
2023 m. kovo 13 d. organizuota konferencija “Komunistinė ideologija ir
jos praktika vakar ir šiandien. Lietuvos sovietinės okupacijos istorinis, moralinis
ir teisinis įvertinimas“. Į LRS Kovo 11-osios salę iš visos respublikos suvažiavo
politinių kalinių ir tremtinių ainiai, patriotinių organizacijų atstovai ir vadovai.
Konferencija prasidėjo iškilmingu ceremonialu, į Kovo 11-ios salę Lietuvos
kariūnai įnešė Sibiro platybėse nukankintų 35 Lietuvos valstybės vadovų,
ministrų, aukšto rango karininkų, partizanų vadų, dvasininkų portretus,
primindami apie jų patirtą sovietmečiu skausmą, smurtą ir žūtį nuo sovietinio
teroro. Išsirikiavus kariūnams su portretais prieš susirinkusius konferencijos
dalyvius ir visiems salėje atsistojus, LLKS kapelionas kun. Dainius Vaineikis-
brolis Paulius pakvietė maldai, žuvusieji už Lietuvos laisvę pagerbti tylos
minute, sugiedotas Lietuvos himnas.
Konferencija prasidėjo. Įžanginį žodį tarė LR Seimo narys Audronius
AŽUBALIS, primindamas konferencijos svarbą. Sveikinimo žodžius tarė Seimo
Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas KASČIŪNAS,
per atstumą konferenciją sveikino Čekijos Senato Užsienio reikalų komiteto
pirmininkas Pavel FISHER. Pranešimus konferencijoje skaitė Lietuvos laisvės
kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas BUROKAS, Seimo Laisvės kovų ir
valstybės istorinės atminties komisijos narys prof. Valdas RAKUTIS, LGGRTC
direktorius dr. Arūnas BUBNYS, Kauno miesto muziejaus istorikas dr. Simonas
JAZAVITA, istorikė Regina STATKUVIENĖ, Nacionalinės Martyno Mažvydo
bibliotekos vyriausiasis tyrėjas Vidmantas VALIUŠAITIS, Mykolo Riomerio
universiteto garbės profesorius Alfonsas VAIŠVILA.

3
Visi pranešimai buvo išklausyti su dideliu dėmesiu. Pranešėjai ir prof.
Valdas Rakutis apibendrindamas konferenciją pabrėžė, kad Lietuvos komunistų
partija visada veikė prieš Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą, palaikė visišką
terorą prieš piliečius, kolaboravo su okupacine valdžia, vykdė totalitarinio
režimo nurodymus ir kitus nusikaltimus.
Konferencijos organizatoriai prisiminė 2000 m. įvykusio Tarptautinio
tribunolo organizacinio komiteto sudėtį, iš 19-os, šiandien gyvi šeši –
A.Anušauskas, T.Burauskaitė, A.Dumčius, P.Girdzijauskas, V.Samys,
P.Varanauskas; 3 iš jų Arimantas Dumčius, Petras Gidzijauskas ir Vidmantas
Samys dalyvavo konferencjoje. Amžina garbė mirusiems (Vytui Miliauskui,
Povilui Jakučioniui, Artūrui Flikaičiui, Vytautui Balsiui, Vytautui Bukauskui,
Jonui Čeponiui, Algiui Geniušui, Algimantui Lisauskui, Adomui Lukoševičiui,
Antanui Lukšai, Algiui Markūnui, Antanui Seikaliui, Vytautui Zabielai) ir
gyviesiems, organizavusiems antikomunistinį kongresą. Dar pilni ryžto
antikomunistinio kongreso komunizmo kaltintojai, signatarai Zita Sličytė ir
Algirdas Endriukaitis, kurie konferencijoje negalėjo dalyvauti.
Straipsnyje jau paminėjau 1948m. gegužės 22 d. 40 tūkstančių nekaltų
Lietuvos piliečių tremtį. Jau vien to visai pakanka, kad ĮSTATYMU įvardinti
kaip senaties neturintį nusikaltimą žmoniškumui, kurį organizavo Lietuvos
komunistų partija. Tuos komunizmo nusikaltimus, padarytus sovietmečiu, noriu
papildyti:

• pirmomis dienomis po okupacijos, 1940 m liepos 7 d., buvęs pogrindinės LKP
  sekretorius, okupavus Lietuvą, tapo valstybės saugumo departamento
  direktoriumi, Antanas Sniečkus patvirtino Lietuvos veikėjų likvidacijos planą
  pagal kurį, liepos 11 į 12 d. turi būti įvykdyta priešvalstybinių partijų:
  tautininkų,valdemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių,
  socialdemokratų, šaulių vadovaujančio sąstato likvidaciją. Jiems likviduoti pagal
  nurodytas partijas buvo sudarytos 5-ios grupės, dokumente pažymėtos tik šių
  vadovų pavardės be vardų – Krastinas, Dembo, Finkelšteinas, Komodaitė,
  Macevičius. Atsakingi už šias grupes Todesas ir Gailevičius. Tomis dienomis
  suimta apie 2000 „nusikaltėlių“.

4

• valstybės saugumo sumetimais 1940 m. liepos 16 d. laikinasis okupuotos
  Lietuvos prezidentas Justas Paleckis patvirtino Vidaus reikalų ministro
  M.Gedvilo raštišką prašymą dėl LR ministro pirmininko Antano Merkio ir
  Užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio su šeimomis išsiuntimo iš Lietuvos
  teritorijos kaip pavojingus Lietuvos valstybei ir apgyvendinti tremtyje;
• 1941 m. gegužės 23 d LKP CK nutarimas dėl kontrevoliucinių, pavojingų
  gyventojų suėmimo ir ištrėmimo iš Lietuvos. Šį nutarimą jau pasirašo KP(b) CK
  sekretorius A.Sniečkus. 1941 m. birželio 14 – 18 d. ištremta apie 18 tūkstančių
  gyventojų;
• 1944 m. liepos 24 d. LKP(b) CK nutarimas dėl NKVD naikintojų batalionų
  sudarymo iš grobikų vokiečių laisvinamoje Lietuvos sovietų socialistinės
  respublikos teritorijoje. Šie naikintojų – stribų batalionai turėjo būti sudaryti
  kiekvienoje apskrityje po 150 žmonių;
• 1948 m.vasario 21 d. SSRS Ministrų tarybos nutarimas Nr.417-160vs priėmė
  Lietuvos KP(b) siūlymą gegužės mėn. iškelti vienu metu, iš Lietuvos SSR 12
  tūkstančių Lietuvos partizanų, jų rėmėjų, ūkininkų, politinių kalinių šeimų.
  LKP(b) CK 1948-05-25 nutarimu A.Sniečkus pritarė užbaigtam banditų šeimų
  ištrėmimo įvykdymui – pasigyrė, kad pagerėjo politinė padėtis kaime;
• per 1949m. kovo 25 – 29 d. trėmimą su kodiniu pavadinimu „Priboj“ ištremta 9
  tūkstančiai šeimų (29 tūkstančiai žmonių) iš jų 7 tūkst. buožių ir 2 tūkst. banditų
  šeimų;
  1951m. rugsėjo 28 d. LKP(b) biuras priėmė nutarimą visam laikui
  ištremti iš Lietuvos priešiškas kolektyvizacijai pasiturinčias ūkininkų – buožių
  šeimas.1951 m. spalio mėn. pagal kodinį pavadinimą „Osen“ ištremta virš 16
  tūkst. žmonių.
  Iš viso iš Lietuvos ištremta apie 132 tūkst., iš jų dėl nežmoniškų
  gyvenimo sąlygų, šalčio, bado žuvo 28 tūkst. tremtinių. Už šiuos trėmimus
  tiesiogiai atsakinga Lietuvos komunistų partija. Sovietiniuose lageriuose iš
  Lietuvos buvo įkalinta 156 tūkst. politinių kalinių, iš jų 23 tūkst. mirė arba žuvo.
  Lietuva pagal tremtinių ir kalinių skaičių buvo šeštoje vietoje Sovietų sąjungoje.
  Lietuvoje kovoje su okupantais žuvo virš 20 tūkst. partizanų. Po politinių kalinių
  streikų sovietiniuose lageriuose, kuriuose lietuviai buvo vieni iš pagrindinių
  sukilimų organizatorių, Gulago vadovybė nusileido kalinių reikalavimams ir
  paskelbė amnestiją, kvietė juos likti ir dirbti anglies kasyklose ar kituose

5
darbuose. Daugelis lietuvių po amnestijos pradėjo grįžti į Tėvynę, tačiau LKP(b)
tęsė nusikalstamą veiklą. Jos biuro iniciatyva 1957 m. sausio 21 d. Lietuvos SSR
Aukščiausiosios tarybos prezidiumas paskelbė įsaką, kuriuo uždraudė
politiniams kaliniams, tremtiniams, buvusiems partizanams bei nepriklausomos
Lietuvos valstybės veikėjams grįžti į Lietuvą.
Tuo pačiu įsaku buvo nustatyta, kad tie, kurie savavališkai grįš į tėvynę
bus teismo nuosprendžiu įkalinami iki 5 metų. Buvę partizanai ir žymesni
Lietuvos valstybės veikėjai galėjo apsigyventi kitose sovietinėse respublikose,
Kaliningrado srityje, tik ne Lietuvoje. Šį įsaką pasirašė LSSR Aukščiausios
tarybos prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis ir AT prezidiumo sekretorius S.
Naujalis. Daug grįžusių buvo sugrąžinti pagal įsaką į tremtį, dalis nelegaliai
apsigyveno kituose rajonuose. Nuteistųjų grįžimas dar ilgai kėlė galvos skausmą
sovietinių struktūrų pareigūnams, tik prasidėjus sąjūdžiui sovietiniai nusikaltėliai
ir kolaborantai prisiminė teisingumą. Jie jausdami politinį virsmą, kad gali
atsidurti istorijos šiukšlyne ir netekti valdžios, 1988 m. rugsėjo 29 d. LSSR
Aukščiausios tarybos prezidiume priėmė įsaką, kuriuo buvo atšauktas to pačio
prezidiumo 1957 m. sausio 21 d. įsakas. Ir galų gale, tie kurie trėmė, teisė, 1988
m. spalio 21 d. priėmė įsaką dėl 1941 – 1952 m. nuteistųjų reabilitacijos, kurio
formuluotės skamba kaip patyčios iš tremtinių – likviduoti pažeisto „socialistinio
teisėtumo“ pasekmes ir vadovautis „socialinio humanizmo“ principais – 1941 –
1952 m. tremtis laikyti neteisėtomis ir visus reabilituoti.
Lietuva per 33 metus nesugebėjo priimti desovietizacijos įstatymo.
Mūsų duomenimis tai bandė daryti Estija, kvietė mūsų Teisingumo ministeriją
tais klausimais bendradarbiauti, tačiau atsako nesulaukė. Tai buvo dar bandoma
padaryti Europos Sąjungos mastu, tačiau tai liko kaip šauksmas tyruose,
apsiribota tik sovietinių nusikaltimų parodų ekspozicijomis.
Savistoviai, nelaukdama jokių kitų valstybių palaikymo, to ėmėsi
Bulgarija. Bulgarijos liaudies susirinkimas 2000 m. balandžio 26 d. paskelbė
įstatymą „Dėl Bulgarijos komunistinio režimo pripažinimo nusikalstamu“. Jo
pirmo punkto 2 dalis skelbia: Bulgarijos komunistų partija (toliau BKP) yra
atsakinga už valstybės valdymą nuo 1944 m. rugsėjo 9 d. iki 1989 m. lapkričio
10 d., kuri privedė šalį prie nacionalinės katastrofos, kad BKP vadovybė,
vadovaujantys veikėjai atsakingi už draudimus žmonėms reikšti savo valią,
sistemingą žmogaus teisių pažeidimą, ištisų gyventojų grupių represavimą. BKP
persekiodama piliečius naudojo žiaurią prievartą, egzekucijas, kankinimus,
talpinimą į psichiatrines ligonines ir aibes kitų nusikaltimų žmoniškumui. Visa

6
tai įgalina Bulgarijoje egzistavusį 1944 – 1989 m. komunistinį režimą paskelbti
nusikalstamu. Ypač įsimintinas šio įstatymo 4 straipsnis: Visi žmonių veiksmai,
kurie nurodytu laikotarpiu buvo nukreipti į ginkluotą pasipriešinimą,
komunistinio režimo ir jo ideologijos panaikinimą – yra teisingi, moraliai
pateisinami ir verti pagarbos.
1996 m. Slovakijoje buvo priimtas įstatymas dėl komunistinės sistemos
amoralumo ir neteisėtumo – pasmerktas komunistinis režimas 1948 – 1989 m.
Čekijos parlamentas analogišką įstatymą priėmė 1993 m. liepos 9 d., kad
Čekijos komunistų partija ir jos atšaka Slovakijos komunistų partija laikomos
atsakingos už nusikaltimų vykdymą, žmogaus teisių ir laisvių pažeidimą ir
suvaržymą.
Šiomis dienomis gavome 2015 m Ukrainos prezidento P. Porošenkos
pasirašyta įstatymą Nr.26 „Apie komunistinį ir totalitarinį režimą Ukrainoje ir
propagandos simbolikos uždraudimą“, kurio antru punktu pasmerkiamas 1917 –
1991 m. komunistinis, totalitarinis režimas, 5 punktu – įvardintos totalitarinių
režimų aukos 1917-1991 m teroras, 1932 – 1933 m. Holodomoras, kurio metu
komunistų partijos veiksmais, badu buvo numarinta apie 5 milijonai valstiečių.
Lietuva, kaip ir Ukraina daugiausia nukentėjo nuo komunistinio režimo.
Okupavus Lietuvą, atsiųstas kovoti su „buržuaziniu nacionalizmu“ M. Suslovas
yra pasakęs – bus Lietuva, bet be lietuvių. Jam ir sovietiniams kolaborantams to
nepavyko padaryti. Deja, Lietuvoje tokio įstatymo, kad būtų įvardinti
komunizmo nusikaltimus iki šiol nepavyksta priimti, lyg mūsų seimūnams
diktuotų iš pragaro Lenino, Stalino, Sniečkaus dvasios. Pastaruoju metu priimtas
totalitarinių režimų įstatymas, ruošiamas LGGRTC įstatymo pakeitimo, be
žodžio genocidas, įstatymas, bet pagal šaulių terminus nepataikoma į dešimtuką

• SSKP ir jos uolaus satelito LKP nusikalstama, neteisinė veikla lieka Įstatymu
  neįvertinta ir šis įstatymas stumiamas į paraštes. Atsiranda net tokių mūsų teisės
  korifėjų ir žinovų, kurie teigia, kad sovietinės okupacijos metu tokios LKP
  nebuvo.
  Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio ir valstybės saugumo
  komiteto pirmininko Lauryno Kasčiūno, Seimo narių Audroniaus Ažubalio,
  Valdo Rakučio, Angelės Jakavonytės, visuomeninių organizacijų ir atvykusių iš
  visos Lietuvos į 2023m. kovo 13 d. į konferenciją tikslas buvo ne tik išklausyti
  pranešimų, bet galutinai pareikalauti, kad į užmarštį nebūtų nustumta
  nusikalstama SSKP ir jos satalitinės LKP veikla, kad jos nusikaltimai būtų kaip

7
ir kitose minėtose šalyse įvardinti ĮSTATYMU. Gaila, kad šioje konferencijoje
nedalyvavo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė
Kuzmickienė. Ji turėtų būti pirmoji tokio įstatymo priėmimo Lietuvoje šalininkė.
Deja, prieš konferenciją visai priešingą mintį, lyg pagal užsakymą,
skleidė žiniasklaida. LRS koridoriuose zujo, šmėžavo korespondentai, ėmė
interviu iš Seimo narių J.Sabatausko, A.Širinskienės, A.Syso, buvusio
Konstitucinio teismo pirmininko D. Žalimo, istorikų, kurie teigė, kad po kilnia
priedanga konferencijos organizatoriai – populistai „pramušė dugną“, kad LKP
jau įvertinta dar 1949 m. partizanų deklaracijoje ir to pakanka, kad sovietmečiu
tokios partijos nebuvo, o tik SSKP padalinys, kad nuo 1989 m. atsiskyrusią nuo
SSKP skelbti nekorektiška, kad tai prieštarauja konstitucijai, kad po 33 metų
LKP nusikaltimų įvertinimas yra pigus populizmas.
Delfyje,kaip atsakas į įvykusią 2013-03-13 d. konferenciją, to reikėjo
tikėtis, pasirodė straipsnis su keistu pavadimu „Istorikas į miltus sumalė
konservatorių pasiūlymą: istorijoje būdavo tokių pomirtinių egzekucijų“. Jame
signataras Genzelis pasiūlė konferencijos organizatoriams pasitikrinti sveikatą
pas psichiatrus ir pavadino pavėluotą LKP įvertinimą raganų medžiokle. XX
amžiaus istorikas Algimantas Kasparavičius nuklido keletą amžių atgal apie
pomirtines egzekucijas, kai už nusikaltimus iškasdavo lavonus, nukirsdavo galvą
ir pamaudavo 3 metams ant baslio, tuo duodamas suprasti, kad LKP įvertinimas
kaip nusikalstamas pavėluotas. Istorikas, grįžęs keletą amžių atgal, po 33 metų,
sugretino, kaip „iškaseną“, LKP nusikaltimus Pagal jį šią „egzekuciją“ galėjo
padaryti konservatoriai, kai buvo valdžioje. Jis klausia, kas bus su
Nepriklausomybės aktu ir tais signatarais, su jų funkciniu statusu- 30-40
procentu buvusių komunistų atsidurtų nusikaltėlių gretose. Gerbiamas XX
amžiaus istorikas net neužsimena apie SSKP ir jos satelito LKP nusikaltimus,
sovietinės okupacijos metus, apie komunistinį terorą ir nusikaltimus
žmoniškumui. Juk Lietuva ir jos žmonės nesiruošia Antakalnio kapinėse iškasti
LKP CK politinio biuro garbingai palaidoto, LKP I sekretoriaus, Lietuvos
budelio Antano Sniečkaus palaikų. Pakanka to, kad prakeikė jį, sniečkų giminė,
net motina. Jis kvietė ją iš JAV grįžti į sovietų Lietuvą, bet jį atsisakė. Lietuvos
tikslas yra po 80 metų surasti išniekintus, nukankintus pelkėse, kemsynuose,
karjeruose, tualetuose, po pastatais, šuliniuose užkastus Lietuvos patriotus,
partizanus. Lietuva dar laukia, kada bus su Rusija pariteto pagrindais sutarta dėl
archeologinių tyrimų, dėl tūkstančių valstybės vadovų, ministrų, generolų,
dvasininkų, partizanų, politinių kalinių, tremtinių palaikų sugrąžinimo į Tėvynę.

8
Todėl norėčiau šiems aukšto rango teisininkams, istorikams, Seimo
nariams, žurnalistams priminti, kad tokiems komunistų nusikaltimams senaties
nėra ir tie nusikaltimai prieš Lietuvos partizanus, politinius kalinius, tremtinius,
valstiečius, tikinčiuosius, kunigus, mokytojus, vaikus ir senelius yra nežmoniški
ir reikalauja įstatyminio įvertinimo.
Dar nepastatytas Vilniuje per amžius kovojusiems ir žuvusiems už
Lietuvos laisvę paminklas. Nesuprantama kodėl Vytį su Laisvės kovų memorialu
ruošiamasi pastatyti tik 2026 metais. Laisvės kovų ir istorinės atminties
komisijos pirmininkė P. Kuzmickienė sukūrė dar vieną versiją. Jono Žemaičio-
Vytauto paminklas, esantis Vilniuje, prie Krašto apsaugos ministerijos galėtų
atstovauti per amžius kovojusius ir žuvusius už Lietuvos laisvę. Galima suprasti,
kad Lukiškių aikštėje paminklo žuvusiems už laisvę nebereikės. Noriu priminti,
kad Kryžkalnyje jau yra paminklas visiems partizanams. Jono Žemaičio
paminklas, kaip partizanų vado, prezidento paminklas didingai stovi prie KAM.
Jis negali apimti visų istorinių laisvės kovų Lietuvoje. Visa tai rodo, kad
paminklo pastatymas Lukiškių aikštėje sąmoningai, ar iš nesupratimo, ar pagal
kažkieno užsakymą vilkinamas.
Lukiškių aikštėje visuomeninių, patriotinių organizacijų pajėgomis
suformuotas šimtmečio ratas, įamžintos ir pašventintos jo gelmėje 100 relikvijų,
įrengtos, kad paminklas stabiliai stovėtų konstrukcijos. Belieka, kad virš
šimtmečio rato iškiltų istorinė mūsų Vytis, parodanti, kad Vilnius buvo, yra ir
bus Lietuvos sostinė.
Vilniuje turi būti pastatytas paminklas Lietuvos prezidentui Antanui
Smetonai, apgintas Jo sūnėno Juozo Krikštaponio garbingas vardas. Dar reikėtų
atlikti papildomus tyrimus dėl prezidento Antano Smetonos žūties gaisre.
Sklando versija, kad jo žūtis susieta su iš Lietuvos pasiųsta KGB tarnyba. Dar
nesurasti prezidento sūnėno, apšmeižto holokaustu, Juozo Krikštaponio palaikai.
Kreipiuosi į visus LRS narius ir kviečiu vieningai įvertinti komunistinio
teroro padarinius. Neįvertinsime to šį pavasarį, kiti vis vien įvertins vėliau.
Neatidėliokime. Bus gėda Jūsų vaikams ir vaikaičiams, visai Lietuvai.

Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas
2023 m.balandžio 04 d.

Išrašas iš 2023 03 23d. 19 val. vykusio susirinkimo protokolo:

1. Patvirtintas NGS narių, turinčių teisę balsuoti, sąrašas (pritarta bendru sutarimu).
2. Patvirtinas mandatų projektas ir nuspręsta juos atspausdinti (pritarta bendru sutarimu).
3. Patvirtinta NGS ataskaitinio susirinkimo darbotvarkė (pritarta bendru sutarimu).
4. Įteikti Lietuvos kariuomenės gynybos štabo majorui Dariui Kondratavičiui NGS medalį (pritarta bendru sutarimu).
5. Trakų skyriaus narį Almantą Jonušką pašalinti iš NGS narių, įpareigoti nedelsiant grąžinti NGS nario pažymėjimą ir NGS ženklelį (pritarta bendru sutarimu). Almanto Jonuškos NGS pažymėjimas skelbiamas negaliojnčiu.

Valdas MINTAUČKIS

Metai bėga. Nuo pokario metų iki šių dienų laiko tarpas nenumaldomai ilgėja, blėsta atmintis, dienos bėga su savimi nusinešdamos ir tų dienų liaudininkus.
Daugelio tų įvykių liaudininkė, nesenai devyniasdešimt devynių metų jubiliejų atšventusi, 1924 metais vasario 29 dieną gimusi Adelė Randytė apie pokario metus sutiko pasidalyti iki tol niekur neskelbtais prisiminimais.

TRIPOLIUVKA

Tai jaukus, kažkada taip vadintas Trilaukio vienkiemis, už Jasionių gyvenvietės Utenos rajone važiuojant į Kauno pusę ir tik gal kokie 70 metrų nuo paplentės. Šeimininkai, Rozalija ir Pranas Grikepeliai į savo šeimą priėmė anksti tėvų netekusią, vos ketverių metukų sulaukusią Rozalijos sesers dukrą, šių įvykių liudininkę Adelę Randytę. Sodyba yra išlikusi ir stovi Utenos rajono savivaldybės Leliūnų seniūnijos Jasonių seniūnaitijos teritorijoje.

BUNKERIS

Grikepelių sodyboje, nuo trobos siauro kiemo skiriamas stovėjo erdvus, plūktinėmis molinėmis sienomis tvartas. Tai buvo į dvi dalis padalintas pastatas, kurio viename gale buvo laikomi gyvuliai, o kitoje dalyje laikomas šienas. Šienas buvo kraunamas ir ant lubų, o į vieškelį atsuktame gale buvo mažytis langelis.
Švarioje tvarto dalyje buvo įrengtas įėjimas į bunkerį. Pats bunkeris buvo iškastas lauke, už pamatų, tik įėjimas padarytas iš prietvarčio. Turėjo nedidelį koridoriuką. Partizanai bunkerį kasė naktimis, žemes išbarstydami laukuose. Lauke, užmaskuota šakų krūva, buvo įrengta vėdinimo anga.
Buvo ganėtinai saugu – einant į tvartą be įtarimų atnešdavom maistą. Partizanai pro ant aukšto esantį langelį stebėdavo judėjimą plentu Automobilių tais laikais buvo nedaug, judėjimas keliu buvo mažas. Jei pamatydavo ką nors ateinant, pasislėpdavo bunkeryje. Patalpa buvo gana didelė, ant gultų galėjo išsitiesti pastoviai gyvenę kovotojai. .
Sargybos, kaip tokios nebuvo – kieme vaikščiodami šeimynykščiai viską matydavo, man pačiai daug kartų teko stebėti aplinką. Sodybą saugojo ir protingas šuo – jei eidavo skrebai ar kareiviai, labai aršiai puldavo, atėjus kaimynams ar partizanams, tik amtelėdavo.
Kartais ateidavo dar penki šeši partizanai. Kad sniege nesimatytų pėdsakų žiemą ateidavo taku nuo plento. Šalia kelio stovinti sodyba neiššaukdavo įtarimo, o kitoje kelio pusėje augęs didelis iki Vyžuonų besitęsiantis miškas – patogus pasitraukimo kelias.
Iš šios slėptuvės partizanai ėjo į užduotis miesto apylinkėse ir pačioje Utenoje.
Bunkeryje lankiausi dažnai – atnešdavau maisto, be to partizanai turėjo baterijomis maitinamą radiją. Dažnai užeidavau pasiklausyti. Radiją naudodavome tik žinių klausymui. Kai partizanai išsikraustė, neprižiūrimo bunkerio vietoje pradėjo slūgti žemė, dėdė užmetė prikirstų alksnių, kibirais nešė smėlį ir šiukšles. Taip po truputį bunkerį užpylė. Sodyba buvo parduota kitiems šeimininkams, tačiau nepakitusi išliko iki šių dienų.

PARTIZANAI

Trilaukio sodyboje iškastame bunkeryje slapstėsi Kaulinio Vinco – Miškinio būrio partizanai:
Antanas Šapoka – Liepa, g.1926 m. Antakalnių k., Utenos vls. Aitvaro būrio partizanas. 1947 12 05 dalyvavo pasikėsinime prieš Utenos suaugusių gimnazijos direktorių komunistą Povilą Kuliešį ir buvo mirtinai sužeistas. Man labiausiai įstrigo atvejis, kai atvežė sužeistą ir be sąmonės esantį Liepą, laiptukais nuleido į bunkerį. Ryte surado medicinos seserį, gyvenusią Antakalnio kaime, kurios pavardės neprisimenu. Ji tik sutvarstė sužeistąjį. Per naktį budėjau prie jo, o ryte ant mano rankų Liepa mirė. Kitą naktį partizanai jį išvežė ir palaidojo Antakalnio kaimo kapinėse.
Pranas Pakalnis – Briedis gimęs 1923 metais Padbuožės kaime. Girdėjau kalbas, kad jį išdavė brolis, kuris norėjo partizaną legalizuoti. Paskyrė susitikimo vietą ir išdavė.
Juozas Laučius – Barzda , gimęs 1922 m. Utenos valsčiaus Grybelių kaime. Jų šeima nuomavo profesoriaus Adolfo Šapokos žemę ir ilgą laiką gyveno Grybeliuose. Barzda gal norėjo save parodyti žmonėms vaikščiojo apsirengęs tvarkinga šaulio uniforma, ant diržo pasikabinęs šovinines. Sakydavau jam: „Juozai nedemonstruok, yra gerų akių yra blogų akių. Kam nors įskundus padarys pasalą.“ Pas Černius sodyboje buvo rengiamos gegužinės pamaldos „mojavos“, Barzda ateidavo ir tenai. Kiek girdėjau Juozą Laučių nušovė ant Pakalnių ežero ledo. Juozas Laučius turėjo brolį, kito būrio partizaną
Bražeika Algirdas, Gabrio – Šeduikis, g.1923 m. Grybelių k., Utenos vls. Aitvaro būrio partizanų vadas. Žuvo 1950 01 10 Antalgėje su Antanu Lauciumi
Čėža Kazys – gyveno labai trumpai. Kartą be ginklo išėjo pas savo merginą ir buvo sugautas, kažkoks Ragauskas jį užtarė ir po kiek laiko Čėžą Kazį paleido. Legalizavosi, sukūrė šeimą. Nieko neišdavė
Vincas Kaulinis – Miškinis dažnai dienos metu slėpdavosi mūsų bunkeryje, tačiau pastoviai Trilaukyje negyveno. Vincas buvo Lietuvos policininkas, turėjo karininką brolį.
Teko sutikti daug partizanų, daugelį jų mačiau po vieną ar du kartus.
Partizanai gyveno dvi žiemas, vasarai kažkur išeidavo. Kol gyveno mūsų bunkeryje sekėsi laimingai, kai partizanai išsikraustė iš mūsų bunkerio, vienas po kito žuvo.
Dažnai pas mus užeidavo svečiai – partizanai iš kitur. Tik spėdavo išeiti partizanai, atlėkdavo skrebai. Dažniausiai naktimis. Šviesdavo į langus prožektoriais, trankydavo į duris, reikalaudami įleisti.
Mamytė Rozalija rūkė, į laikraštį drebančiomis rankomis susisukdavo bankrutkę. Ko čia kūryji – klausinėdavo skrebai. Atsakydavo – baisiai duntį sopa.
Buvo didelė nervinė įtampa, baimė dėl savęs ir dėl partizanų. Lipdavo vieni kitiems ant kulnų, tačiau susišaudymų nebuvo.
Kartą pamatėme, kad kaime vyksta gaudynės, laukais artėjo kareivių rikiuotė. Su babyte Rozalija suklupom ant kelių ir pradėjome melstis – atras partizanus ir visus sušaudys, tačiau lemtis buvo mūsų pusėje – nedaėję iki sodybos kareiviai pasuko Avižienių link vedančio kelio pusėn ir praėjo pro šalį..

KRAUTUVĖLĖ

Babytė Rozalija Utenoje, Basanavičiaus ir Vyžuonų gatvių sankryžoje turėjo nedidelę kasdieninės paklausos maisto ir ūkio prekėmis prekiavusią parduotuvėlę. Tai buvo pigi parduotuvėlė: mažų barankėlių ryšuliukas kainavo 10 centų, didelė baranka 5 centus Aš dažnai dirbdavau toje parduotuvėlėje. Babytė Rozalija sakydavo, kad reikia pirkti pelėms nuodų, mat aš suvalgiusi saldainius, popierėlius mesdavau ant viršutinės lentynos.
1940 metais per Uteną važiavo rusų kareiviai. Viena mašina sustojo, kareiviai užėjo į vidų. Kiek prisimenu, buvo penktadienis „Daite ėto, daite to“ Davėm. Babytė neparduotų, bet bijojo – juk kareiviai užėjo. Vos visos parduotuvės neišpirko. Kareiviai kišo pinigus. Pinigų vertės nežinojome. Gal pinigai beverčiai – bus bankrotas ir tik vėliau paaiškėjo, kad gerai uždirbom. Būriui išėjus babytė iškart uždarė parduotuvę ir daugiau neprekiavo. Kai užėjo rusai, viską nacionalizavo. Mūsų krautuvėlės kurį laiką nelietė, kadangi buvo labai maža .
Pirmieji kareiviai Utenoje beveik visi buvo siauraakiai juodbruvi Azijos gyventojai.
Kareiviai atrodė labai varganai, apauti pusbačiais, kojas apvynioję bintais.

ZBITNEVAS

Utenos skrebų vadas buvo Zbitnevas. Buvau pakliuvusi ant jo „kabliuko“. Mane stebėjo. Viskas prasidėjo nelauktai netikėtai, – iš Grybelių kaimo kilusių partizanų brolių Juozo ir Antano Laučių tėvai buvo išvežti į Sibirą, o sesuo Onutė slapstėsi. Ji paklausė, ar tėvai gali iš tremties rašyti laiškus mano adresu. Aš sutikau. Tais laikais paštininkų nebuvo, laiškus reikėdavo pasiimti pašte.
Laučiūtės kartą ėjo pasižiūrėti, kaip atrodo jų vienkiemis ir pamatė, kad skrebai kasa jų bulves. Seserys išsigandusios ėmė bėgti, skrebai šaudė joms į kojas. Nesužeidė, bet sugavo. Pas Onutę rado man adresuotą laišką iš Sibiro. Užkliuvau, ir nuo tada Zbitnevas pradėjo mane persekioti. Gyvenant Jasonyse, tikrindavo net naktimis. Tu pažįsti Barzdą? – klausinėdavo. Aš atsakydavau, kad ne. Visi vaikai pažysta Barzdą o tu ne! Vaikai gal ir pažįsta aš ne,- atsakydavau.
Mane kamavo, kviesdavo į saugumą. Atsisakydavau, nenueidavau, Garsinosi atsivešią. Tokie santykiai nieko gero nežadėjo. Mano dėdė buvo bailiukas, jam nesakydavau, kad kviečia tardymui. Užbėgdavau pas draugę ir prašydavau – jei manęs nepaleis, tai nors duonos abišalę atsiųsk.
Skrebarnia buvo dabartinėje Aušros gatvėje.
Kad niekas nekibtų, badžiau įsidarbinti. Nuėjau pas valsčiaus pirmininką Michailovą. Jis išklausinėjo ar aš niekam nepriklausau, mane įdarbino. Pradirbus gal kokį mėnesį mane atleido dėl to, kad Zbitnevas sakęs, jog aš turiu ryšį su banditais.
Buvau baigusi dvi tuometinės gimnazijos klases. Visos gimnazijos negalėjau baigti, kadangi neturėjome pinigų susimokėti už mokslą. Sužinojau, kad tuo laiku Vilniuje buvo ruošiami ar tai sąskaitininkų, ar tai buhalterių kursai. Užėjusi į Utenos į ūkio skyrių, pasipašiau, kad išsiųstų mokytis. Išsiuntė. Pokaryje įgyta buhalterės specialybė išliko visam gyvenimui – dirbau tuometiniame ZAGS’ e, ilgus metus Utenos politechnikume, o į užtarnautą poilsį išėjo būdama jungtinės medicinos mokyklos ir politechnikumo buhaltere.
Atsigavau kai grįžau baigusi mokslus. Zbitnevo jau nebuvo. Pasakojo, kad tardydamas kažkokią moterį, ją bandė išprievartauti. Moteris padavė skundą ir Zbitnevą iš Utenos rajono išgrūdo. Buvo labai bjaurus. Buvo dar toks bjaurus Koškinas.

PAŠTO VIRŠININKAS

Utenos pašto viršininku buvo paskirtas Čipkus. Jis turėjo du sūnus Romą ir Ričardą, besimokantį Kauno technikos mokykloje ir dirbusį pašte prie radijo transliacijos. Iš Utenos į Kauną važinėdavo dviračiu.
Tais laikais radijas buvo tik laidinis, butuose buvo radijo imtuvai, vadinti “taškais“, o mieste ant stulpų kabojo dideli garsiakalbiai. Ričiardas kelis kartus per radijo taškus ir garsiakalbius transliavo patriotines dainas. Kartą darbe pas Ričiardą atbėgo pašto tarnautoja, pranešdama, kad ateina keli ginkluoti vyrai. Gal jo suimti? Ričiardas išėjo pro galines duris ir pabėgo, išėjo partizanauti.
Partizanavo apie Antakalnio kaimą. Jį kažkas išdavė. Buvo vasaros metas, jį kažkas prie bunkerio pašaukė „Ričiardai, išlysk“ Buvo saulėta diena, jis išlindęs iš bunkerio, prisidengė ranka nuo saulės. Į jį kelis kartus šovė ir įmetė į bunkerį.
Žmonės bijojo užminavimo ir nesiartino prie bunkerio. Kai niekas prie bunkerio neatėjo, po kelių dienų ištraukė ir palaidojo.
Liko dviejų metų dukra, kuri išgirdusi šūvius klykdavo: „Mano tėvelį šaudo“
Ričiardas buvo labai geras pažystamas. Gyveno Vyžuonų gatvėje. Aš, jo šeima ir dar keli jauni žmonės buvome draugai.

ŠEIMOS TRAGEDIJA

Kemešių šeimyna gyveno kitoje kelio pusėje, priešais mūsų sodybą. Graži stipraus ūkininko sodyba buvo matoma nuo kelio.
1945 metais plentu pravažiuojanti rusų kareivių pilna mašina. pamatę gražią sodybą įvažiavo į kiemą. Tuo laiku sodyboje buvo nuo kariuomenės besislapstantis šeimininko sūnus ir žentas.
Jie pamatę į kiemą įsukančią mašiną, pasislėpė po lova. Kareiviams reikėjo degtinės ir užkandos. Samagono tais laikais turėjo visi. Įdėjo kareiviams degtinės ir lašinių. Kareiviai išvažiavo.
Slapstęsi išlindo iš palovių ir pažiūrėjo pro langą. Kareiviai juos pamatė, sugrįžo. Kaune studijavusį sūnų Levuką išsivedė į kiemą ir be jokio teismo nušovė į smilkinį. Žentą ir kitą sūnų išsivežė į Uteną ir patardę po kiek laiko paleido.
Buvo baisi plikšala, aš ėjau iš Utenos į namus ir sutikau Kemešių vežantį į kailinius suvyniotą sūnų operuoti, tačiau bevežant Leonas mirė.
Kiek daug energingų vyrų žuvo pokario metais, patys geriausi padėjo galvas. Ar tai kas vertina šiame amžiuje?

VELYKŲ RYTAS

Buvo Velykų rytas. Eidami iš bažnyčios pro tą vietą, kur dabar yra Utenos kolegijos medicinos fakultetas pamačiau, kad iš bažnyčios grįždami žmonės ne namo eina, o į kalną lipa. Šiek tik žemiau buvo lentine tvora aptverta milicijos skyriaus teritorija. Parūpo nueiti ir man.
Pro tvoros plyšius matėsi devynių nukautų partizanų kūnai, susodinti prie sandėlio sienos. Man į atmintį įstrigo viena trumpais garbanotais plaukučiais, oranžiniu megztuku apsirengusi moteris. Žmonės kalbėjo, kad jie buvo nušauti apie Antakalnių kaimą.
Teko matyti prie skrebų būstinės dabartinėje Aušros gatvėje numestų partizanų kūnus. Kūnų demonstravimas kurstė tik neapykantą.

Primenu, kad visuotinis NGS suvažiavimas vyks 2023-04-15 12 val. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje.registracijos pradžia 11 val.

  Pateikiu ištrauką iš 2023-03-16 vykusio NGS valdybos posėdžio protokolo:

1. Pakartotinai raginame iki 2023m. kovo 21 d elektroniniu paštu atsiųsti man G. Vilkeliui , skyrių narių sąrašus ir NGS valdybos pirmininkui A.Kulikauskiui metines ataskaitas už 2021-2022 m. (pritarta vienbalsiai, bendru sutarimu)
2. Kitam NGS posėdžiui įpareigoti Sigitą Žilių paruošti balsavimui skirtų mandatų projektą visuotiniam NGS suvažiavimui (priimta vienbalsiai, bendru sutarimu).
3. Sekantį NGS valdybos posėdį skelbti 2023m. kovo 23 d. 16 val.Vilniaus įgulos karininkų ramovėje.(pritarta vienbalsiai, bendru sutarimu)
4. Padengus auką medalio gamybai, apdovanoti LK Gynybos štabo mjr. Darių Kondrotavičių (kuris 2018m. KNGP pripažintas Lietuvos Nepriklausomybės gynėju) NGS medaliu. (pritarta vienbalsiai, bendru sutarimu)
5. Į NGS valdybos posėdį, 2023m. 03 23 d. iškviesti Trakų skyriaus narį Almantą Jonušką, dėl jo amoralaus elgesio.(pritarta vienbalsiai,bendru sutarimu)

  Pagarbiai

Gintas Vilkelis

NGS sekretorius