Kardinolas Sigitas Tamkevičius
- Žmogaus teisės okupacijos metais
Iš anksto atsiprašau už savo nevisai politkorektišką kalbą. Esu tokio amžiaus ir tokio luomo
žmogus, kuriam sąžinė neleidžia kalbėti kitaip, nei mąstau ir žvelgiu į žmonių gyvenimą ir jų
teises. Politkorektiškumu grindžiama diplomatija man nepriimtina.
Sovietinį gyvenimą Lietuvoje mačiau nuo pačių pirmųjų pokario metų. Okupacijos metais
žmonių visuomenė buvo kuriama ant melo. Ryškiausiu pavyzdžiu galėtų būti anuometinės
tikinčiųjų žmonių teisės. Sovietinė propaganda teigė: „Tarybų valstybė nesikiša į Bažnyčios
vidaus reikalus, į jos kanoninę, religinę veiklą. Tarpininkas tarp valstybės ir religinių
susivienijimų yra Religijų reikalų taryba prie TSRS Ministrų Tarybos. Kunigus katalikų
bendruomenėms rengia Kauno tarpdiecezinė kunigų seminarija. Jos reikalus tvarko Lietuvos
vyskupų konferencija ir seminarijos rektoratas. Religinių bendruomenių centrai gali leisti
religinę literatūrą. Vykstant sekuliarizacijos procesui, daugelis bažnyčių Vilniuje liko
nenaudojamų; šie pastatai dabar tarnauja kultūrai ( iš „Bažnyčia Lietuvoje“, 1987 m.). Šitaip
skelbė užsieniui skirta propaganda.
Tuo tarpu kunigai neturėjo teisės net tėvų prašomi pamokyti vaikus tikėjimo tiesų. Už vaikų
katekizaciją kunigai buvo teisiami. RRT įgaliotinis kontroliavo ir varžė vyskupų bei kunigų
veiklą. Vyskupai be RRT įgaliotinio sutikimo negalėjo kunigą paskirti net į mažiausią parapiją.
Per visą sovietmetį oficialiai nebuvo išleistas net Tikybos pirmamokslis, labiausiai reikalinga
knygelė; katekizmai ir maldaknygės buvo leidžiami pogrindyje, rizikuojant laisve.
Už laisvę ir tikinčiųjų teises kovojome vieninteliu anuomet turėtu ginklu – sovietinės valdžios
nusikaltimų viešinimu. Tai buvo kova prieš melą. Nuo 1972 metų per 17 metų šitai sėkmingai
atliko pogrindyje leidžiama LKB Kronika, ir nuo 1978 metų – rizikuojant laisve oficialiai
veikiantis Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komitetas.
Esu giliai įsitikinęs, kad žmogaus teisės visuomet turi remtis į tiesą apie žmogaus prigimtį,
lytiškumą, šeimą ir žmogaus orumą. - Žmogaus teisės prigimties ir tikėjimo šviesoje
Žmogaus teisės yra prigimtinės todėl, kad jos yra susijusios su žmogaus prigimtimi. Žmogaus
teisės yra reikalingos, kad žmogus galėtų gyventi jo prigimtį atitinkantį orų gyvenimą.
Mūsų laikų problema yra ta, kad žmogaus teisės vis dažniau atsiejamos nuo žmogaus
prigimties ir suvokiamos tik kaip individų interesų tenkinimui skirti reikalavimai.
Vadovaudamasis tokia šiuolaikine individualistine žmogaus teisių samprata šiuolaikinis
individas reikalauja iš likusios visuomenės tenkinti jo pageidavimus.
Teisės yra teisingumo reikalavimai. Tai reiškia, kad turėti per daug teisių visuomenėje yra
lygiai taip pat neteisinga, kaip ir jų turėti per mažai.
Teisės, negali būti atsietos ne tik nuo teisingumo, bet ir nuo bendrojo gėrio. Atskirtos nuo
bendrojo gėrio teisės lieka tik užgaidomis. Pati Visuotinė žmogaus teisių deklaracija nurodo į
gėrius, sudarančius visos visuomenės bendrąjį gėrį – į gyvybę, laisvę, teisingumą, saugumą,
šeimą, išsilavinimą. Šie gėriai yra reikalingi kiekvienam visuomenės nariui. Žmogaus teisės
užtikrina, kad šie gėriai būtų teisingai prieinami visiems visuomenės nariams. Tačiau tuo pat
metu, tai reiškia, kad visi visuomenės nariai tuos gėrius turi naudoti atsakingai ir juos tausoti.
Šiandien dažnai pabrėžiant įvairias teises pamirštama, kad jos gali egzistuoti tik tuomet, jei
egzistuoja visuomenė. O visuomenė normaliai gali egzistuoti tik tuomet, jeigu jos nariai
apriboja savo privačių interesų tenkinimą dėl bendrojo gėrio. Visuotinės žmogaus teisių
deklaracijos 29 straipsnis kalba: “Kiekvienas turi pareigas bendruomenei, kurioje vienintelėje
yra galimas laisvas ir visokeriopas jo asmenybės vystymasis“.
Šiandien žmogaus laisvėms didžiausią pavojų kelia ne valdžios savivalė, bet nuo žmogaus
prigimties, bendrojo gėrio ir teisingumo reikalavimų atsietos žmogaus teisės. Kai individas
politikų valia įgija teises nepagrįstas teisingumu ir žmogaus prigimtimi, tokios teisės sukuria
likusiems visuomenės nariams pareigas tenkinti tokius reikalavimus, pvz., vyro reikalavimą,
kad ji laikytų moterimi, kokio nors jautraus piliečio reikalavimą, kad kunigas per pamokslą
nekalbėtų nusidėjėliams nemalonių dalykų ir t.t.
Nuo teisingumo atskirtos ir savavališkai išplėstos žmogaus teisės atima iš likusios visuomenės
laisvę vadovautis savo sąžine, įsitikinimais ir sveiku protu.
- Žmogaus teisių aktualijos
Būdamas nuoseklus krikščionis, aš gerbiu bet kokios seksualinės orientacijos žmones ir
nusikalsčiau prieš Dievą ir savo sąžinę, jei juos niekinčiau. Dauguma Lietuvos žmonių, net ir
nekrikščionių, laikosi panašios nuostatos. Įdomus faktas: Per 83 – jus savo gyvenimo metus
nesutikau žmogaus, kuris man girdint būtų paniekinamai kalbėjęs apie gėjus ar lesbietes. Tai
ką šiandien mes niekinančio kitus skaitome interneto komentaruose, turėtume mažiausiai
kreipti dėmesio, nes piktus ir žmones niekinančius komentarus gali rašyti pikti neišmanėliai
arba žmonės, suinteresuoti tautoje kelti sąmyšį. Save gerbiančios internetinės svetainės tokius
komentarus, net be įstatymo įpareigojimo turėtų kuo greičiausiai ištrinti. Žodžio laisvė
nesuderinama su piktais ir žmones niekinančiais komentarais. Netradicinės seksualinės
orientacijos žmonėms linkėčiau elgtis, kaip elgiamės mes, kunigai. Kai apie mus rašomi
niekinantys straipsniai ir atitinkami komentarai, nepuolame į panieką ir nešaukiame, kokie mes
nelaimingi ir kaip labai pažeidžiamos mūsų teisės. Išlaikoma ramybė yra svarbesnis ginklas
ginant savo teises, nei pastovus verkšlenimas, kad mus puola ir esame labai nelaimingi.
Man neramu, kai šiandien pastoviai girdžiu kalbant apie netradicinės orientacijos žmonių
teises, ir mažiausiai kalbant apie vaikų teises. Vaikai turi teisę turėti tėtį ir mamą, ir jie bus
labiausiai nuskriausti, jei juos augins dvi mamos arba du tėčiai. Todėl labai linkiu politikams
daugiau mąstyti apie vaikų teises, nes kokie bus vaikai, tokia bus ir ateities Lietuva, o vaikai
bus tokie, kiek turėsime vyro ir moters sukurtų darnių santuokų, kuriose tėvų meilės apsupti
augs laimingi vaikai.
Man neramu, kai matau vis labiau peršamą genderistinę ideologiją ir nesuprantančius arba
nenorinčius jos žalos suprasti įstatymų leidėjus, politikus ir žurnalistus. Kai šiandien tolimoje
Kalifornijoje trys vyrai sukūrę šeimą auginą vieną vaiką, mums atrodo, kad Lietuvoje taip
nebus. Bus, jei mes nebūsime pilietiški ir neapginsime elementarių žmogaus teisių,
išplaukiančių iš pačios žmogaus prigimties.
Man liūdna, kai politikai jaučiasi nepajėgūs priimti įstatymus, pilnai apginančius moterų teises,
ir tiesiog vergiškai prašo ratifikuoti Stambulo konvenciją, kad tarsi iš naujo Kremliaus mums
būtų nurodinėjama, kaip turime gyventi ir gerbti vieni kitus.
Man liūdna, kad neatsiklausus tautos referendumo būdu Partnerystės įstatymu bandoma keisti
Konstitucijoje įtvirtintą šeimos sampratą. Žmogaus teisės negali būti kuriamos ant emocijų –
meilės ar neapykantos – pamato, nes tuomet galima susikurti fašistinę ar neomarksistinę
ideologiją; jų atneštą „laimę“ mes turėjome progos patirti rudosios ir raudonosios okupacijos
metais.
Mes turime teisę elgtis pagal sveiką mūsų prigimtį – be valstybinės prievartos, be nuorodų, be
pasekmių mūsų reputacijai, darbo santykiams ir politinei karjerai. Kitaip yra sukuriamos
privilegijuotos grupės, žmonės pradeda bijoti pasakyti ko nors nepolitkorektiško arba kas būtų
palaikyta neapykantos kalba. Mes esame prieš tai, kad vienos siauros grupės ideologija arba
interesai padaromi pasaulio centru. Ne už tokią Lietuvą kovojome okupacijos metais, ir viliuosi,
kad sveikas protas nugalės!
Ačiū už dėmesį. 2021 05 24
