Valdas Mintaučkis

Alaušų kaime, prie didžiausio Utenos rajono ežero Alaušo gimusiam ir ten vaikystę praleidusiam Aleksiejui sausio įvykių metu buvo vos 17. Besimokydamas Utenos regioniniame profesinio engimo centre laiko beveik neturėjo: paskaitos mokykloje, dziudo treniruotės Remonto mechaninėje gamykloje pas dziudo trenerį Viktorą Budzinskį, po to per visą Uteną į trenerio į Andriaus Zelevo karatė klubą antros vidurinės mokyklos sporto salėje. Vakarienei batonas, trys šaukšteliai cukraus ir indelis grietinės. Ryte viskas kartodavosi nuo pradžių. Treneriai jame suformavo ne tik kovinius įgūdžius, jie suformavo discipliną ir pagarbą žmogui,-juk po kovos ringe kovotojai vienas kitam nusilenkia ir paduoda ranką. Sausio dvyliktosios naktį su draugu Žanu Sipovičiumi tuomet jau dirbusiu Krašto apsaugos departamente susitiko Utenio aikštėje ir, kartu su tremtiniais, politiniais kaliniais, Sąjūdžio atstovais bei savo mokytoju Edmundu Pupiniu autobusu išvažiavo prie Aukščiausios Tarybos. Parlamento gynėjų daugėjo. Laiptine užsikabarojo ant kitoje pusėje Gedimino prospekto stovinčio namo stogo, žiūrėdamas į aikštėje šurmuliuojančią ir barikadas statančią minią, girdėjo prof. V. Landsbergio kreipimąsi, kunigo Roberto Grigo laiminimą, lietuvio karinio korespondento kovojusio Afganistane amerikiečių pusėje, pasakojimus. Tai paliko didžiulį įspūdį ir supratimą, kad vyksta kažkas svarbaus, jis esąs ten, kur turi būti. Nuo tos akimirkos tapo kariu. Kitą dieną įėjo į molotovo kokteilių kvapais prisigėrusį Aukščiausios Tarybos pastatą, pasendinęs save visais dviem metais, po nuodugnios kraštiečio iš Vyžuonų patikros buvo priskirtas Vilniaus būriui ir gavo pirmą kovinę užduotį – saugoti pastato langus, stogą ir žmones. Taip prasidėjo knygos „Tarp dangaus ir žemės“ autoriaus, Lietuvos kariuomenės pulkininko Aleksiejaus Gaiževskio kario kelias. Tarnavo Mokomajame junginyje, Lietuvos kariuomenės pirmosios sudėties specialios paskirties oro desanto būryje, mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Algirdo batalione, Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos batalione ir LDK Vytenio batalione štabo viršininku, vėliau tapo šio bataliono vadu. Vadovavo Jungtinio štabo kovinių operacijų paramos skyriui, daugiau nei trejus metus Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centrui, vėliau Jonušo Radvilos mokomajam pulkui, du kartus dalyvavo tarptautinėse operacijose Afganistane, 2018-2021 buvo Lietuvos atstovas strateginėje NATO vadavietėje JAV, Norfolke, kuri užsiima strateginiu planavimu 20 metų į priekį, skaičiuoja tektoninių plokščių judėjimą, klimato kaitą, migrantų srautus ir nestabilias geopolitines situacijas. Viską galima įtakoti, numatyti grėsmes ir jas pristabdyti. Atliekant įvairias mokslinių studijų programas štabe dirbo virš 200 institutų. Pulkininkas dabar tarnauja Lietuvos kariuomenės Gynybos štabo karinio rengimo valdybos, kuri sinchronizuoja ir vertina visus Lietuvoje vykstančius mokymus ir pratybas pradedant kosmosu, karinėmis jūrų ir oro pajėgomis įskaitant kibernetinę erdvę viršininku. Sausio mėnesio pabaigoje mums pasakė, kad esame kovinė jėga, reikia struktūrizuotis ir reorganizuotis, nes SKAT buvo savanoriai, o reikėjo reguliarių kariuomenės padalinių, reikėjo saugoti objektus, patruliuoti, ruošti pasalas, ruoštis šauktinių priėmimui. Tuomet Lietuvoje veikė OMON, KGB ir kitokie padaliniai. Česlovas Jezerskas tapo naujojo junginio vadu. Į formuojamo spec. paskirties oro desanto būrį aranką vykdė būrio vadas, penkiskart TSRS čempionas Pranas Kasteckas – nerealus laukinio charakterio kovinis vadas. Jis iš kelių šimtų žmonių atrinko ne tuos, kurie nebijojo mirti, bet tuos, kurie mokėjo atsikelti. Mirties baimė yra natūrali. Iki šios dienos, prieš kokį svarbų renginį, aš po stalu pakišu ranką ir žiūriu, ar ji virpa. Per dieną būdavo trys kovinės savigynos treniruotės. Mus mokė kovoti, stabdyti, naikinti greitais efektyviais judesiais, kadangi plikomis rankomis turėjome eiti prieš ginkluotus žmones. Ginklas buvo laikomas provokacine priemone, kadangi sovietinės struktūros galėjo mus sunaikinti kaip teroristus. Mokėjome naudotis sprogmenimis ir buvome pasiruošę sumokėti pačią didžiausią kainą. Vėliau, kai mūsų padalinį išformavo, operacijose dalyvaudavome kaip atskiri žmonės. Kadangi buvome dislokuoti Kapsų gatvėje, vietiniai pradėjo skriausti šauktinius, teko panaudoti senus įgūdžius, teko susidurti su brigada. Tada jie vardais nesivadino – tarpusavyje naudojo šaukinius pravardes ir kai šios knygos pagrindu buvo pastatytas kino filmas „Spec.žvėrynas“ premjeroje, atvykęs iš Norfolko, dalyvavo pirmos sudėties būrio karys Aleksiejus Gaiževskis – Voras.
Citata iš knygos: Norėdamas padėkoti kariui už jo tarnybą, pirmiausia turi tarti AČIŪ jo šeimai. Gyvybę karys aukoja tik už tai, ką iš tiesų myli ir nori apsaugoti. Tėvynė – tai ne žemės lopinėlis ir ne sąskaita banke. Tėvynė yra ten, kur kario širdis. Jei saugai ir brangini savo šeimą, turi dėl to kovoti. Ačiū mano mylimai ir brangiai ŠEIMAI už palaikymą, kantrybę, už tai, kad esate su manimi.
Iš plk. Aleksiejaus Gaiževskio interviu: Yra žuvusių karių, yra per anksti išėjusių draugų. Buvome vieningi, tokiais ir likom. Kas metai einame prie draugo kapo, švenčiame Geležinio vilko, kariuomenės dieną, važiuojame pas Edgaro Kopciko mamą. Ji neteko sūnaus, vieno iš dviejų. Mes pasakėme: mama, tu netekai vieno, bet gavai mus visus keturiolika. Atsirado nematytų nuotraukų ir filmuotos medžiagos. Mes tiesiog išėjome iš namų, tik paskambinę, pranešę tėvams. Žinojome, kad neturėsime ryšio su šeima, kad būsime išvežti į miškus, treniruojami, mokomi tol, kol pasieksime lygį, kol būsime paruošti operacijoms. Būrys vykdė vado įsakymus, privalėjo besąlygiškai vykdyti užduotis. Mus mokė ne muštis, o sunaikinti. Kova galėjo trukti iki dešimties sekundžių. Kodėl mus išblaškė po visą pasaulį? Mes, buvę kaip vienas kamuolys, ir staiga mūsų neliko. Skirtingi tų žmonių likimai. Kai kurie žmonės nebegalėjo susitaikyti su tuo, kad staiga jie jau ne spec. padalinio kariai. Jie nesusivokė erdvėje. Tada juk nebuvo jokių psichologinių pagalbų. Tiesiog. Iki pat dabar yra dienos, kai mes susirenkame ir pasakojame vienas kitam istorijas. Tik mums žinomas.