Kasmetinis nario mokestis mokamas iki vasario 1 d. – 20 eurų į atsiskaitomąją sąskaita: LT487044060007490641

NGS info

2026 m. sausio 15 d. Kaune prie Mažosios Lietuvos visuomenės kultūros veikėjo, laikraštininko, šaulio, Tilžės akto signataro Jono Vanagaičio (1869-1946) memorialinės lentos B. Sruogos gatvėje prie namo Nr. 21 Kauno visuomenininkai organizavo gėlių padėjimą ir žvakių uždegimą Klaipėdos krašto dienos proga.Vėliau Kauno evangelikų liuteronų Švč. Trejybės parapijos salėje vyko atminimo popietė skirta Klaipėdos krašto dienos progai paminėti. Atminties popietės dalyviams savo istorinės atminties refleksijas pristatė Kauno evangelikų liuteronų bažnyčios klebonas kun. Saulius Juozaitis, Mažosios Lietuvos kultūros paveldo tyrėjas, doc. dr. Martynas Purvinas, doc. dr. Algimantas Kurlavičius, Jono Vanagaičio provaikaitis Jurgis Šefleris, J. P. Aleksos giminaitis, visuomenininkas Valentinas Aleksa. Renginio dalyviams buvo proga susipažinti su spaudiniais apie Mažosios Lietuvos žmones (Joną Vanagaitį), organizacijas ir istorinius įvykius.Renginį vedė dr. Raimundas Kaminskas. Prieš 103-ius metus Lietuvos Vyriausybei parėmus Klaipėdos krašto gyventojų sukilimą, Klaipėdos kraštą užėmė Lietuva. Maždaug 2,4 tūkst. kvadratinių kilometrų ploto Klaipėdos kraštas, kurį sudarė dabartiniai Klaipėdos ir Neringos miestai, taip pat Klaipėdos, Šilutės, Tauragės, Jurbarko ir Kretingos rajonų bei Pagėgių savivaldybės, prie Lietuvos prijungtos po 1923-iųjų sukilimo.1923 m. sausio 10–15 d. vykusi Klaipėdos krašto operacija buvo vienas drąsiausių ir sėkmingiausių žingsnių neseniai nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos valstybės istorijoje, kuris leido šaliai prieiti prie Baltijos jūros. Klaipėdos krašto „sukilėlių“ pagrindiniai štabo veikėjai buvo Ypatingosios paskirties rinktinės vadas Jonas Polovinskas-Budrys (slapyvardis Hansas Budrys) (1889-1964); Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmininkas Martynas Jankus (1858-1946); komiteto sekretoriai Jonas Vanagaitis (1869-1946) bei Vilius Šaulinskis (1893-1935); Klaipėdos krašto savanorių 1-ojo pulko vadas Mykolas Kalmantas-Kalmantavičius (slapyvardis Mikas Bajoras) (1895-1976); Klaipėdos krašto savanorių kariuomenės ltn. Steponas Darius (1896-1933); Šilutės apskrities komendantas šaulys Jurgis Brūvelaitis (1900-1995); operacijos dalyvis žurnalistas Juozas Pronskus ((1893-1984); Klaipėdos miesto, geležinkelio stoties ir uosto komendantas Jurgis Viesulas (Vesols). Kelios nuotraukos iš renginio.

Laisvės gynėjo 35-osios dienos proga nuoširdžiai sveikinu Jus visus — tuos, kurie stovėjote istorijos priešakyje, ir tuos, kuriems ši laisvė šiandien yra gyvenimo pamatas.

Prieš trisdešimt penkerius metus Jūs tapote gyva Lietuvos sąžine. Be ginklų, bet su tvirta valia, be baimės, bet su begaline meile Tėvynei stojote ginti ne tik valstybės, bet ir pačios laisvės esmės. Tą naktį ir tomis dienomis gimė ne tik apginta Nepriklausomybė – gimė ir stipri, savimi tikinti tauta.

Nepriklausomybės gynėjų drąsa ir pasiaukojimas yra pamatinė mūsų valstybės atrama. Tai nėra tik istorijos puslapis – tai gyva vertybė, kurią privalome saugoti, perduoti ir ginti kiekvieną dieną.

Laisvė nėra duotybė. Ji yra atsakomybė. Šiandien, minėdami Laisvės gynėjo dieną, lenkiame galvas prieš žuvusius, gerbiame sužeistuosius ir dėkojame kiekvienam, kuris tuomet stovėjo, budėjo, meldėsi, vežė, gydė ir gynė. Jūs esate mūsų valstybės garbė.

Tegul Jūsų stiprybė ir vienybė lieka įkvėpimu jaunajai kartai. Tegul Lietuvos vėliava visada plevėsuoja virš drąsios šalies, kuri žino, ką reiškia ją apginti.

Su pagarba ir dėkingumu

Arnoldas Kulikauskis

Nepriklausomybės gynėjų sąjungosgeneralinis sekretorius

Prieš 35 metus, tuometinių įvykių verpetas mane stipriai įtraukė. Gal teisingiau būtų pasakyti: įsitraukiau pats ir savo noru.
Valia ir ryžtas dominavo, o kodėl? Pasakysiu atvirai – visa tai kilo iš pasąmonės, kuri buvo genetiškai gyva ir, kaip daugelyje mūsų, tuomet laukė tinkamo istorinio momento.
Kalbant apie visuomenės pilietiškumą ir sąmoningumą 1991 metais ir dabar, negalima sudėlioti akcentų, nematant mano paminėtos pasąmonės kodų, kurių sėmėmės iš istorijos ir kas gražiai atspindėta mūsų himno žodžiuose: „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“.
Istorinis 1990-ųjų momentas nėra trafaretinis, kaip trafaretu neperkopijuosi kitų mūsų pilietinio pasipriešinimo veiksmų, tokių kaip:

• knygnešių šviesa XIX amžiuje, – 1918-1920 metų savanorių kovos, – 1941-ųjų sukilimas, – pokario rezistencija, – gėlių vaikų laikmetis su Romo Kalantos auka, – ir tai, ką minime dabar – 1990-ųjų dainuojančios revoliucijos laikmečio.
  Šiuose mano paminėtuose epizoduose matome, kad kiekvienas pilietinio pasipriešinimo būdas ir metodas kiekvienam laikmečiui yra skirtingas ir jis būdingas tik tam konkrečiam laikmečiui ir nulemtas konkrečios situacijos. Čia tiktų du raktiniai žodžiai – TADA ir DABAR.
  TADA žiūrėjome to meto nežiniai į akis, matėme ją ir čiupinėjome. Praktiškai neturėdami (ar mažai turėdami) ginklų daug „dirbome krumpliais“ ir stiprinome valią, dirbome tobulėdami dvasiškai. Nepriklausomybės atkūrimo priešaušryje turėjau garbėskartu su bendraminčiais telkti, pradžioje žaliaraiščius, vėliau
  savanorius Kaune, ir 1990-ųjų lapkritį vadovauti pirmajai
  nepriklausomos Lietuvos atgimstančios kariuomenės rikiuotei
  Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje.
  DABAR, rodos, mums niekas negrasina, esame NATO ir ES nariai,
  ženkliai ir matomai investuojame į savo saugumą, o visuomenės
  pilietiškumo ir sąmoningumo pavyzdžius galime pamatyti
  realiame gyvenime, kuomet piliečiai susitelkia. Pavyzdžiui,
  prisiminkime piliečių susitelkimą, kai kilo grėsmė viešajam
  saugumui – padedant nustatyti Kaune pagrobtos ir garaže laikytos
  mergaitės buvimo vietą ar Kalniečių parke sulaikant dviguba
  žmogžudyste įtariamą asmenį. Tai yra tai, kas tiesiogiai veikia mus
  čia ir dabar.
  TADA ekonominės blokados sąlygomis ieškojome būdų ir formų
  tobulėti ir stiprėti. Jautėme tiek mūsų savivaldos, tiek įmonių ir
  visuomenės paramą. Reikalas buvo bendras.
  DABAR išorines grėsmes vertiname skaitydami „atverstą Ukrainos
  knygą”. Siekiant pasiruošti blogiausiam scenarijui jau dabar
  piliečiams yra sudarytos galimybės gauti žinių, domėtis ir
  įsitraukti per šiam tikslui sukurtas pilietinio pasipriešinimo
  edukacines platformas. Aktyvūs piliečiai gali jungtis prie:
• Šaulių sąjungos,
• prie komendantūrų,
• gali dalyvauti neginkluoto pilietinio pasipriešinimo veiklose,
  o pavyzdžiui, pinant maskuojančius tinklus, kurie siunčiami
  Ukrainos laisvės gynėjams,
  o liejant apkasų žvakes ukrainiečių kariams,
  o ar dalyvaujant kitoje savanoriškoje veikloje stiprinant ir
  Lietuvos saugumą.Svarbu žinoti ir turimus instrumentus mūsų teisinio reglamentavimo
  dėžutėse. O ten daug veikų numatyta, mobilizacijos ar karo atveju
  nereikės, kaip dabar, atsakinėti į klausimus: kur mano vieta? Nes ta
  vieta bus susieta su to meto situacija ir ji bus prievolinė:
• tai ir būtinieji bei privalomieji darbai,
• laikinas turto paėmimas bei rekvizicija,
• sienų uždarymas ir tiesioginis valdymas,
• kainų reguliavimas ir prekių skirstymas bei resursų – tiek
  materialiųjų, tiek finansinių perskirstymas.
  Galiu jus patikinti, kad visi šie veiksmai yra numatyti Lietuvos
  teisinėje bazėje, veikimo algoritmai išbandomi pratybose, kurias
  organizuoja ir kuriose dalyvauja ir mūsų – Mobilizacijos ir pilietinio
  pasipriešinimo departamentas.
  TADA rizikuodami savo gyvybėmis, šią riziką investavome į
  Nepriklausomybę, į ateitį. Nei mes, nei žmonės budėję prie
  strateginių objektų nekėlėme klausimų: kas pasirūpins mano
  šeima? Ką galiu prarasti?
  DABAR nežiūrint didelio įdirbio, dar turime dirbti stiprindami
  valią, ryžtą, kad turėtume drąsos priimti reikiamus sprendimus.
  Kad ir kokie bravūriški norėtume atrodyti, visgi egzistuoja
  takoskyra tarp dviejų požiūrių – „kas pasirūpins manimi” ir „kur aš
  galiu prisidėti negailėdamas jėgų ir gyvybės”. Vykdydami
  pilietinio pasipriešinimo edukaciją, matome, kad nemaža dalis
  žmonių nori išgirsti ne apie auką ant valstybės aukuro, o apie saugią
  vietą. O tai, deja, kitas žanras, susijęs su civiline gynyba, sauga ir
  šioje vietoje turėtume atkreipti dėmesį į poreikį ją stiprinti.
  TADA gyvenome tarsi transo būsenoje, kuri šiandien sunkiau
  suvokiama to nepatyrusiems, nes šiandien rutininiai reikalai neleidžia
  pilnai suvokti realios grėsmės.DABAR mūsų yra tiek, kiek yra. Jei reikės kariauti, teks kautis ne kompiuterinių žaidimų ekrane, o realiai su orda, neskaičiuojančia savo žmonių. Ir prisidėti prie valstybės gynybos bus galima ne tik ginklu, o sąžiningai atliekant Lietuvos valstybės institucijų paskirtus darbus, įvairiomis formomis remiant kovojančius mūsų karius. Todėl čia svarbu neprarasti drąsaus tikėjimo savimi ir toliau jį stiprinti. Ir jei reikės mokėti, … mokėti atiduoti tai, ką turime brangiausio.
  Šiame kontekste ypač prasmingi Dainavos apygardos partizanų vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko žodžiai: „Ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijome, jei mes nugalėjome mirtį…”
  Priminsiu, – kiekvienas laikmetis reikalauja atitinkamų sprendimų. Paklauskime savęs, kokia būtų Lietuva, jei:
• XIX a. nebūtume turėję mūsų didvyrių knygnešių, – jei nebūtume turėję 1918-1920 metų laisvės kovų savanorių, – jei 1941-ųjų sukilėliai, ar pokario partizanai nebūtų Tautai priminę – mes nesitaikstysime su svetimųjų valdžia,
• jei nebūtume turėję dainuojančios revoliucijos – ar atverstos Ukrainos knygos?
  Tie pavyzdžiai rodo, kad tie, kurie MOKĖJO didelę kainą, – jie išliko amžinai gyvi mūsų atmintyje.
  Istorija kiekvienai kartai duoda šansą būti drąsiu. Būkime drąsūs!

Dr. Raimundas Kaminskas

2025-10-09 Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos Aktų salėje vyko „Istorijos pamoka kitaip”: Lietuvos laisvės kovotojų, šaulių, Lietuvos partizanų, 1991 m.  sausio 13 d.  įvykių dalyvių gyvenimo pavyzdžiai ateities kartoms  bei fotografijų parodos „Pirmasis husarų (gusarų) Lietuvos Didžiojo Etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos pulkas 1919-1940“ pristatymas.  

Renginys buvo skirtas paminėti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 35-ąsias metines  bei  Pirmojo husarų (gusarų)  Lietuvos Didžiojo Etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos pulko  įkūrimo 106-ąsias metines.

„Istorijos pamokoje kitaip” apie Lietuvos šaulius  ir partizaninio karo Lietuvoje (1944-1953)  reikšmę kalbėjo  LŠS Karaliaus Mindaugo 10-osios rinktinės,Vilniaus šaulių  1003-osios kuopos vadas  dr. Kostas Ivanauskas, kuris vėliau  moksleivius pakvietė stoti į Lietuvos šaulių sąjungą.

Istorinių nuotraukų parodą, remiantis įvairiais šaltiniais,  pristatė LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas, LŠS Vytauto Didžiojo II-osios rinktinės, ŠAK Kultūros ir meno būrio šaulys  dr. Raimundas Kaminskas primindamas, kad pirmasis husarų (gusarų) Lietuvos Didžiojo Etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos pulkas ar tam tikri jo vienetai veikė ir Vilniaus mieste 1920 m. bei 1939-1940 m. 

Pamokoje savo mintimis ir patirtimi dalijosi  LŠS Karaliaus Mindaugo 10-osios rinktinės  šaulė Asta Jolanta Miškinytė, kuri mokiniams pristatė savo šeimos istoriją ir išsaugotą Lietuvos trispalvę partizanų vėliavą. LK KASP Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės karys Eimantas Čėsnys mokiniams papakojo apie savo patirtis  Lietuvos kariuomenėje ir paragino besidominčius mokinius, prie jos vienais ir kitais būdais prisijungti.  

 Pastebėtina, kad prie šios „Istorijos pamokos kitaip” organizavimo prisidėjo ir   pilietinio ugdymo    „lauke” aktyviai veikiantis Sausio 13-ąją žuvusiųjų artimųjų bendrijos „Atmintis gyva” vadovas Robertas Vaitkus, kurio šeimos istorijos pavyzdžiai tampa svarbūs ir įdomūs.

 Istorijos šaltiniai primena, kad pirmasis Lietuvos raitelių- gusarų (husarų) karinis vienetas – eskadronas – pradėjo kurtis prie Kauno miesto komendantūros, toje vietoje, kur  buvo vokiečių  arklidės Ukmergės pl. 9 (dabar Savanorių pr.7 pastato kiemas) 1919 m. sausio  6–7 dienomis.

1919 m. gegužės 12 d. Lietuvos kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas išleido įsakymą iš visų raitųjų dalinių formuoti Pirmąjį lietuvių raitelių pulką, kurio vadu bus paskirtas Švedų kariuomenės majoras G. E. Goegeris. Nuo 1919 m. liepos 1 d. pulkui ėmė vadovauti karininkas Pranas Jackevičius.

Pulko štabas kūrėsi pulko kareivinėse prie dabartinio Radvilėnų plento Kaune. Pulko kariai dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais, lenkų kariuomene ir Klaipėdos sukilimo operacijose.

Pirmojo Lietuvos valstybės prezidento Antano Smetonos 1927-09-25 aktu Nr. 384 1-asis gusarų (husarų) pulkas pavadintas 1-oju gusarų (husarų) Didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščio Janušo Radvilos pulku.

Vėliau prezidento Antano Smetonos 1939-10-07 aktu 1-asis gusarų (husarų) Didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščio Janušo Radvilos pulkas pavadintas 1-uoju husarų kunigaikščio Janušo Radvilos pulku.

 Sovietų okupacijos laikotarpiu 1-ojo husarų kunigaikščio Janušo Radvilos pulko vado 1940-07-28 įsakymu Nr. 225 pulkas nuo 1940-07-25 m. pavadintas 1-uoju husarų pulku.

1-ojo husarų pulko vado 1940-10-27 įsakymu Nr. 286 1-asis husarų pilkas nuo 1940-10-27 m. išformuotas.

 Vėliau šio pulko karių nemažai dalyvavo ir Lietuvos partizanų kare 1944-1953 m.

 Šio pulko vadai buvo 1920-1929 m. – Povilas Plechavičius; pulkininkas leitenantas J. Bačkus; 1935-1939 m. – pulkininkas Aloyzas Valušis; 1939-1940 m. – pulkininkas Izidorius Kraunaitis; 1940 m. – pulkininkas Kazimieras Gudelis.

Laiko tėkmėje keitėsi ir pulko pavadinimas: 1-asis raitelių pulkas (1919-10-25–1921-07-09), 1-asis kavalerijos pulkas (1921-07-10–1922-03-31), 1-asis gusarų pulkas (1922-04-01–1927-09-24), 1-asis gusarų Didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos pulkas (1927-09-25–1939-10-06) 1-asis husarų kunigaikščio Jonušo Radvilos pulkas (1939-10-07–1940-07-24).

 1927 m. rugsėjo 25 d. pirmasis Lietuvos valstybės  prezidentas A. Smetona  įteikė pulkui vėliavą su šūkiu: „Nugalėsime ar mirsim“.

      Šio pulko karių kepurės buvo raudonos. Munduras pilkai žalsvas, apykaklės trikampiai balti, su Gedimino stulpais, kraštai ir rankovių antsiuvai (iki 1931 m.) balti, kelnės raudonos (husariškos) su baltu kraštu, batai su rozetėmis aulo viršuje.

     1931 m. pulkas buvo pirmasis Lietuvos tarpukario kariuomenėje, kaip skiriamąjį ženklą antpečiuose pradėjęs naudoti pulko globėjo Jonušo Radvilos monogramą „JR“ su kunigaikščio karūna.

Leonas Kerosierius

               ​   Vilnius,   2025-10-10

Dainas rašo poetai ir muzikai. 

… bet aš 1991 metų sausyje buvau gyvojoje barikadoje… 

MIELOSIOS SESĖS, GERBIAMI BROLIAI,

    Mes esame Sąjūdžio epochos žmonės. Mums labai svarbus   praeitas kelias.

Ir ypatingai kai Sąjūdžio atkurtą Lietuvą panoro užkariauti sovietinio komunistinio, kagėbistinio režimo Rusijos ginkluotosios pajėgos. Patyrę daug aukų, mes nugalėjome ir esame lygiaverčiais demokratinio pasaulio valstybių partneriais. Kiekvienas mūsų, dalyvavęs Laisvės atkūrimo epopėjoje, susirinkimuose, mitinguose, barikadose, dainuodavome, giedodavome, melsdavomės ir visa tai palengvino ir ryškino mūsų darbus ir užmojus. Kiekvienas mūsų mėgsta vienokią ar kitokią muziką; vienaip ar kitaip su ja elgiasi. Kasdieniame gyvenime mes mėgstame laisvalaikį arba kažką darydami pasiklausyti muzikos, padainuoti arba paniūniuoti. Mūsų atmintyje yra įvairių lietuviškų ir įvairių kitų tautų dainų įvairiomis temomis. Kai kurios dainos arba melodijos užvaldo mus ir neleidžia jų pamiršti arba jas prisimename ypatingais atvejais. Daugeliui ir man patinka italų dainos – ir ypatingai italų 1943-ųjų metų išsilaisvinimo iš fašizmo daina BELLA  CIAO. Šios dainos įvairiausių atlikimo variantų galima surasti interneto platybėse. Pateikiu keletą kūriniųnurodydamas atlikėjus pasviru šriftu, kuriuos galėsite pasižiūrėti, surinkę raktažodžius YouTube: Ivas Montanas – Yves Montand „Bella ciao“, kariškiai –  „Bella Ciao“- Italian Partisan Song,kvartetas –  Bella Ciao par I Orchestre de Dominique et Stephanie, jaunimas –  Becky G -Bella Ciao, vaikai –  Bella Ciao (cover) Ariana Maistrov & Ilinka Verbitchy. Panašią melodiją dainuoja lietuviai –  „Nešpėtni bernai“ Alovėje 2024 08 24   Melodiją Bella Ciao rasite įrašo 28 minutėje 14 sek. Šios melodijos, dainos arba maršai vartojami įvairiuose koncertuose, pasirodymuose. Net 2025-08-16 prezidentui Donaldui Trumpui sutinkant prezidentą Vladimirą Putiną Aliaskoje skambėjo ši melodija. Nesu nei muzikos žinovas, nei atlikėjas, nei poetas, bet ši daina ir melodija mane dar kartą privertė sugrįžti į Lietuvos gynybą 1991 metų sausį – tada Lietuvoje buvo apie 35 tūkst. rusų kariškių. Pabandžiau parašyti keletą posmelių. GAL PAIMKIME smuikelį, akordeoną, gitarą, armoniką, pučiamąjį, bandoniją, kitą instrumentą arba delnais į kelius ar stalą ir PABANDOME tempo

Kai mes budėjom prie Telebokšto

O Bella Ciao! Bella Ciao! Bella Ciao, Ciao, Ciao

Čia rusai šaudė ir buožėm daužė.

MUZIKA (melodija)

(Dainuojant bet kuria kalba tariama Bela Čiau! Bela Čiau! Bela Čiau, Čiau, Čiau – lietuviškai Sudie Mieloji! Sudie Mieloji! Sudie Mieloji, Sudie, Sudie. (Gal Brangioji – gal mirties akivaizdoje būta ir kitokių kreipinių).

Greitukės klykė, dangus drebėjo 

O Bella Ciao! Bella Ciao! Bella Ciao, Ciao, Ciao

Upeliais kraujas liejos čia. 

MUZIKA (melodija)

Nužudė rusai dukrelę mielą

O Bella Ciao! Bella Ciao! Bella Ciao, Ciao, Ciao

Ir trylika karžygių sūnų.

MUZIKA (melodija)

Mes nugalėjom žiauriausią priešą

O Bella Ciao! Bella Ciao! Bella Ciao, Ciao, Ciao

Tai buvo sausio tryliktoje.

MUZIKA (melodija)

Mes giesmes giedam, dainas dainuojam

O Bella Ciao! Bella Ciao! Bella Ciao, Ciao, Ciao

Apgintoj žemėj Lietuvos

Sveika Mieloji! Sveika Mieloji! Sveika Mieloji, Sveika, Sveika

Apgintoj žemėj Lieieietuuvos.

MUZIKA (melodija)

Atsiprašau italų, kad jų melodiją nukopijavau ir panaudojau. O gal jie prisiminę išsilaisvinimo kovas paniūniuos ar padainuos Una matina mi son svegliato… Tai širdį uždeganti, didvyriškumą, meilę,pasiaukojimą, patriotiškumą ir atmintį skatinanti daina. Ačiū Italijai. Jų muzika yra aukščiausio pasaulinio lygio. Todėl ir ši daina  įvairiausiom progom dainuojama.

Artėja 35-osios pergalės prieš rusiškąjį imperializmą metinės. Lietuva jau dabar ruošiasi iškilmingai paminėti šį jubiliejų. Ir Nepriklausomybės kovų dalyviai, ir jaunoji karta šiai iškilmingai datai skirs ypatingą dėmesį. Aš norėčiau, kad renginių organizatoriai įdarbintų šią dainą 2026-aisiais minint 35-ąsias Pergalės metines. Norėčiau, kad 2026 sausio 12 Nepriklausomybės aikštėje degant laužams kai aidint Garbės sargybos kuopos saliutų salvėms dangų nutvieks šūvių fejerverkai ir bus paminėti 14 nužudytų Lietuvos didžiavyrių, kad scenoje koks nors ansamblis arba grupė, arba kas nors atliktų šią dainą. Galvoju, kad nuo šios dienos su šia daina susipažins daugiau žmonių ir Nepriklausomybės aikštėje tą dainą arba itališkąją dainuos ir mobiliųjų telefonų liepsnelės įsilies į ugnies ir fejerverkų liepsną, džiaugsmą ir triumfą. 

Šį laišką skiriu ir JOS EKSCELENCIJAI ITALIJAI, Jo Ekscelencijai Italijos Prezidentui Sergio Mattarella ir Jos Ekscelencijai Ministrei Pirmininkei Giorgija Meloni ir dėkoju už ypatingą Laisvės kovotojų dainą. Laiške įrašau, kad 1991 sausyje tarp Parlamento barikadų gynėjųvaikščiojo 2 vaikinukai su granata. Paklausti, kam nešiojatės tą granatą, jie atsakė – ginsime Lietuvą,  Aukščiausiosios Tarybos jie neužims. Šiandien sunku įsivaizduoti GYVĄJĄ BARIKADĄ – tai dešimtys tūkstančių gynėjų apjuosę Parlamentą ir visi žinojo, kad joks priešas Parlamento neįveiks, kol nebus įveikta gyvoji barikada. 

Mes anų metų sausyje išeidami atsisveikindavome. Tai būdavo aukščiausio lygio priesaika Tėvynei, Šeimai ir Aukščiausiajam, nes nežinojome ar sugrįšime. ŽMONĖS ĖJO Į KARĄ.

Mes džiaugiamės, kad italų naikintuvai  saugo Lietuvą.

Una matina mi son svegliato

O Bella Ciao! Bella Ciao! Bella Ciao, Ciao, Ciao

Man atrodo, kad ši odė tiktų bet kuriame jubiliejiniame renginyje arba tiesiog primins anų metų sausį. Mes tuo prisimintume ir pagerbtume analogų neturinčią kovą ir pergalę prieš žiauriausią pasaulio priešą.

GARBĖ SAUSIO KARŽYGIAMS IR DIDŽIAVYRIAMS

KAM NUSVIRO GALVA,

TAM DANGAUS ANGELAI

VAINIKĄ IŠ DEIMANTŲ PINA.

Jiems laurais spindinčias karūnas

Nupins poetai dainose,

Garbė ir meilė Jiems tebūna

Per amžius mūsų širdyse.

Leonas Kerosierius 

Parlamento gynėjas

Tel.  0674 38465,    el. paštas  leonaslabora@gmail.com

dr. Raimundas KAMINSKAS

2025-09-28 Lazdijų r. Bestraigiškės miške prie partizanų bunkerio Kauno visuomeninių organizacijų atstovai paminėjo Lietuvos laisvės kovotojų 74 -ąsias žūties metines. Tylos minute, malda iš partizanų maldaknygės RŪPINTOJĖLIS ir žvakėmis buvo pagerbti bei prisiminti už  laisvę žuvę Lietuvos Didvyriai.

Prieš 74 metus, 1951 m. rugsėjo 27 d. Bestraigiškės miške sovietinė MGB pagal savo klastos planą, panaudojusi užverbuotą buvusį Šarūno rinktinės adjutantą B. Saveikį- Klajūną- agentą Bronių ir grupę agentų – sokolovininkų, perrengtų „lenkų partizanais“, įvykdė operaciją, per kurią žuvo: Dainavos apygardos vadas Juozas Gegužis- Diemedis, Šarūno rinktinės vadas Bronius Šalaševičius- Žilvitis ir jo adjutantas Gediminas Urmanavičius- Pavasaris, Mindaugo tėvūnijos partizanai: Stasys Krukonis- Žvaigždikis,Algirdas Salinis- Skirmantas, Juozapavičiaus tėvūnijos partizanas Bolius Vailionis- Narsuolis, sužeistas ir suimtas A. Juozapavičiaus tėvūnijos vadas Juozas Karpavičius-Medelis, – vėliau užverbuotas agentu Juozu.

Pasak  LGGRTC istorikės Rūtos Trimonienės, Lietuvos partizanas, Juozas Gegužis gimė 1923 m. balandžio 17 d. Alytaus aps. Seirijų vls. Gervėnų k. Juozo Gegužio ir Marjonos Žurinskaitės-Gegužienės šeimoje. Baigė Seirijų pradžios mokyklą. Mokėsi Alytaus gimnazijoje vėliau perėjo į Alytaus mokytojų seminariją, kurią baigė 1943 m. Nacių okupacijos metais dirbo Seirijų valsčiaus sekretoriumi.

Nuo 1945 m. vasaros J. Gegužis Karininko Juozapavičiaus grupės partizanas. Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities (PLPS) vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio adjutantas ir štabo darbuotojas: atlikdavo įvairius vado pavedimus, rašomąja mašinėle spausdino aplinkraščius, įsakymus ir kitus dokumentus, prisidėjo prie „Laisvės varpo“ (išėjo trys numeriai) leidybos, taip pat lydėdavo srities vadą kelionėse vizituojant partizanus.

1946 m. liepos pradžioje, vengiant sovietų persekiojimo, PLPS vadavietė buvo perkelta į Žaliamiškį (dabar Druskininkų sav. Leipalingio sen. teritorija). Į ją kartu su J. Vitkumi, srities štabo vadu Sergijumi Staniškiu-Antanaičiu, štabo nariuAntanu Kulikausku-Daktaru persikėlė ir J. Gegužis-Laisvūnas. 1946 m. liepos 2 d. Kazimieraitį su Laisvūnu, išėjusius iš bunkerio į pamiškę, prie Janavo kaimo užklupo MVD kariuomenės būrys. J. Gegužiui pavyko pasitraukti, o srities vadas J. Vitkus, sunkiai sužeistas, mirė atvežtas į Guobinių kaimą.

1946 m. spalio 13 d. J. Gegužis, kaip Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Karininko Juozapavičiaus grupės štabo viršininkas, dalyvavo Pietų Lietuvos partizanų srities vadų posėdyje, kuriame informavo apie Kazimieraičio žūtį, dalyvavo sprendžiant PLPS štabo veiklos atgaivinimo klausimą.

1947 m. rugpjūčio 11 d., žuvus Dainavos apygardos vadui Domininkui Jėčiui-Ąžuoliui, rugsėjo 24–25 d. Varėnos aps. Marcinkonių vls. miškuose vykusiame Dainavos apygardos vadų sąskrydyje naujuoju apygardos vadu buvo išrinktas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Šiame posėdyje dalyvavo ir Karininko Juozapavičiaus grupės štabo viršininkas J. Gegužis-Diemedis. Jis kartu su apygardos vado adjutantu Lionginu Baliukevičiumi-Dzūku buvo išrinkti posėdžio sekretoriais. Tų pačių metų spalio 20-ąją J. Gegužis buvo paskirtas Dainavos apygardos Šarūno rinktinės štabo viršininku.

1949 m. kovo 7 d. žuvus Šarūno rinktinės vadui Benediktui Labėnui (Labenskui)-Kariūnui J. Gegužis laikinai perėmė rinktinės vado pareigas. Tų pačių metų gegužės 19–20 d. vykusiame Dainavos apygardos vadų posėdyje Diemedis buvo išrinktas Šarūno rinktinės vadu. Kartu su kitais partizanais leido rinktinės laikraštį „Laisvės rytas“, taip pat ėjo Šarūno rinktinės Karo lauko teismo pirmininko pareigas. A. Ramanausko-Vanago nuomone, tai buvo „ypatingai uolus ir pareigingas vadas“.

1950 m. gegužės 30 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto aktu Nr. 22 J. Gegužiui-Diemedžiui suteiktas kapitono laipsnis, o liepos 12-ąją Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vado S. Staniškio-Vilties jis buvo paskirtas srities vado pavaduotoju ir Dainavos apygardos vadu.

1951 m. rugsėjo 27 d. tuometiniame Veisiejų r. (dabar – Lazdijų r. sav.) Bestraigiškės miške žuvusiųjų partizanų palaikai buvo niekinti Seirijų miestelio aikštėje. Vėliau užkasti. Yra manoma, kad jie buvo surasti ir palaidoti Seirijų miestelio kapinėse.

LR Prezidento 1998 m. gegužės 18 d. dekretu J. Gegužis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius), 2005 m. gruodžio 22 d. jam pripažintas kario savanorio statusas, o Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 8 d. dekretu jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).

Kelios nuotraukos.

Mes, Nepriklausomybės gynėjai, ruošėmės šalies gynybai nuo išorės priešo miklindami akį, grūdindami ištvermę, stiprindami raumenis, remdami Lietuvos kariuomenę.
Kultūros žmonių sąjūdis vieningai pirmieji stoja ginti demokratinės šalies idealų ir pilietinių teisių visai kitų ginklų negu planavo Nepriklausomybės gynėjai – atvirą širdimi ir romantiška siela. Mes suprantame – tik tokiais stipriausiais ginklais galime sustabdyti cinikus ir demagogus vedančius į totalitarizmą.

Mes, Nepriklausomybės gynėjai, jus palaikome ir stojame į jūsų rikiuotę.

Tas laisvės nevertas, kas negina jos!

Nepriklausomybės gynėjų sąjungos valdyba

2025.06.09Mes, Lietuvos Laisvės gynėjai manome, kad pateikti įstatymų projektai dėl Sausio 13-osios įamžinimo svarstomi netinkamame kontekste ir pati idėja komunikuojama su klaidinančia argumentacija. Manome, kad, kad šio įvykio įprasminimą matuoti prarastu pelnu dėl nedarbo dienų ar valandų yra nepriimtina ir nedera su pačia Sausio 13-osios dvasia. Ši diena nėra ekonominis rodiklis, o laisvės, solidarumo ir pilietinės drąsos simbolis. Jos reikšmės vertinimas „prarasto pelno“ ar „nedirbtų valandų“ kriterijais redukuoja istorinę atmintį ir žeidžia žuvusiųjų auką. Todėl įprasminimas turėtų būti grindžiamas vertybiniais, pilietiniais ir istoriniais argumentais, o ne ekonominiais skaičiavimais. Taip pat manome, jog sąlyga, kad visuotinė nedarbo diena būtų galima tik panaikinus kitą atmintiną darbo dieną, prieštarauja pačiai idėjai etninės kultūros požiūriu, nes Sausio 13-oji pradedama lyginti su Vėlinėmis ir taip prarandamas jos unikalus, modernios laisvės kovos turinys.Laisvės kova, kurios rezultatą turime, nėra tik etninių lietuvių ar bažnyčios sukurtas reiškinys. Joje dalyvavo konstitucinė Tauta, apimanti visą, skirtingo etniškumo ir religinių pažiūrų, pilietinę visuomenę. Tačiau Jos balsas liko neišgirstas. Siekdami stabdyti Sausio 13-osios reikšmės menkinimą, kreipiamės į Seimo Žmogaus teisių komitetą, visus Seimo narius, kad Laisvės aukų atminimas nebūtų palaikomas tik švietimo įstaigose, uždegant žvakutes ir organizuojant aiškinamuosius pokalbius klasėse. Kviesdami išsaugoti valstybės pamatus ir patriotinę dvasią, siūlome šią datą įprasminti giliau: sudaryti daugiau galimybių Sausio 13-ąją visiems Lietuvos gyventojams lankyti memorialines vietas, susitikti su dar gyvais Laisvės gynėjais ir puoselėti patriotinį ugdymą šeimose. Neturėtume menkinti žmonių sąmoningumo ar baimintis, kad nedarbo diena bus išnaudota vien savanaudiškai.Pažymėdami egzistencinę reikšmę Lietuvos valstybingumui, paskelbkime Sausio 13-ąją valstybine švente. Nėra reikšmingesnės didvyrių krauju apšlakstytos datos dabartinės Nepriklausomybės gynimo sagoje.