Dėl prof. Valdo Rakučio pasisakymų Holokausto ir sovietinių nukaltimų klausimu

Vilnius, 2021 m. vasario … d.

Pastaruoju metu vėl suaktyvėjo viešosios erdvės veikėjų, prisiskyrusių sau tiesos monopolį, mėginimai
slopinti mokslininkų bei politikų diskusijas Holokausto tema, jeigu jos neatitinka iš anksto nustatytų
ideologinių schemų ir neoficialios cenzūros reikalavimų.
Naujųjų amžių istoriko, Lietuvos Respublikos Seimo nario prof. Valdo Rakučio viešas pasisakymas dėl
žydų tragedijos nacistinės Vokietijos okupacijos metais labai užkliuvo šiems veikėjams, kurie tuoj puolė
viešai smerkti ir kaltinti pasisakymo autorių. Nuo profesionalaus istoriko, kuris esą netinkamai išsireiškė,
politiškai atsiribojo ir jo parlamentinės partijos vadovybė bei kiti politikai, nors savo pasisakyme prof.
Valdas Rakutis kėlė labai aktualią problemą, kad Holokausto tema yra tapusi aktyviai naudojamu Rusijos
režimo propagandos įrankiu. Valdas Rakutis savajame pasisakyme pabrėžė, kad siekiant atsispirti tokiam
informaciniam karui yra būtina visapusiškai, nevienmatiškai ištirti nusikaltimus prieš žmogiškumą,
kolaboravimo su okupaciniais režimais reiškinius.
Po viešų smerkiančių puolimų dėl pasisakymų Holokausto tema aukštą kvalifikaciją turintis profesionalas
Valdas Rakutis atsistatydino iš Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininko pareigų.
Dėl to tenka labai apgailestauti, nes, viena vertus, toks viešas linčas turi antikonstitucinio persekiojimo
už pažiūras pobūdį, o antra vertus, ir pačiame viešai prof. Valdo Rakučio išreikštame požiūryje išvis
nebuvo nieko žalingo – nei teisiškai, nei morališkai. O svarbiausia, jo pasisakyme nebuvo jokių faktų, dėl
kurių teisingumo tie veikėjai, pretenduojantys į viešus cenzorius, būtų galėję bent ginčytis (kaip antai,
nėra kaip paneigti ir faktų dėl dalies žydų tautybės asmenų aktyvaus dalyvavimo okupacinio sovietinio
režimo represijose prieš Lietuvos piliečius, o taip pat ir dalies žydų bendradarbiavimo su nacistiniu
režimu, naikinant savo tautiečius).
Kaip ir polemikos dėl K.Škirpos, J.Noreikos atveju, toliau vykdomas viešas beatodairiškas spaudimas,
vadovaujantis tik vienpusiška istorijos interpretacija, ignoruojančia sovietų įvykdyto genocido pasekmes,
prieštarauja Europos Parlamento 2009 m. balandžio 2 d. rezoliucijai dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo.
Ten aiškiai pasakyta: „istorinių faktų neįmanoma interpretuoti visiškai objektyviai“ ir kad „visiškai
objektyvaus istorinio jų perteikimo nėra“. Niekas neturi teisės tvirtinti, kad istoriją „interpretuoja
objektyviai“. Tačiau akivaizdu, kad būtent šito – išimtinės teisės „objektyviai“ interpretuoti istoriją – kai
kas gviešiasi. Ir tai daro net ne istorikai, o naujoji privalomo požiūrio „žurnalistika“.
NOKT griežtai nepritaria tokiai agresyviai polemikai, kai nė nediskutuojama dėl pačių oponento
pateikiamų faktų, o jis iš karto grūdamas į inkvizicinę Prokrusto lovą. Pastebime, kad šitoks negarbingos
polemikos stilius Lietuvos žiniasklaidos erdvėje, deja, tampa dažnesniu tada, kai oponentas išpažįsta
patriotines pažiūras, savo darbais siekia stiprinti valstybę, ugdyti pilietinę sąmonę.
NOKT ir ją vienijančios visuomeninės, patriotinės organizacijos tokiems naujiesiems inkvizitoriams,
intenetinio karo užsakovams primena, kad Lietuvos Respublika yra demokratinė valstybė. Joje
Konstitucija garantuoja piliečiams laisvą saviraišką, kiekvieną pilietį gina nuo persekiojimo už pažiūras.
Lietuvos Respublikos Seimo nariams irgi nėra nustatyta jokių tabu, apie ką negalima kalbėti, jeigu toks
kalbėjimas nepažeidžia kitų žmonių teisių, viešosios tvarkos ir doros.

NOKT kreipiasi į Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą, prie jo esantį
Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos ir Visuomeninės tarybos narius ir prašo artimiausiu metu
surengti Seime garbingą ir atvirą diskusiją dėl prof. Valdo Rakučio pasisakymų Holokausto ir sovietinių
nusikaltimų klausimu. Negalime leisti, kad tiesos vardan būtų persekiojama ir pati tiesa.

NOKT pirmininkas Dr. Audrius Skaistys

Lietuvos Respublikos Prezidentui J. E. Gitanui Nausėdai

KREIPIMASIS
2020-12-03, Nr.NGS-VS-01

Lietuvos Nepriklausomybės gynėjų sąjungos Vilniaus skyrius pritaria LNGS nario, valdymo sistemų eksperto
Vincento Jasiulevičiaus išdėstytoms idėjoms ir siūlymams kaip kompleksiškai – sistemiškai spręsti Lietuvos
problemas, vykdyti Lietuvos ūkio plėtrą ir kurti Gerovės valstybę.
Pabrėžtinai atkreipiame Jūsų Ekselencijos dėmesį į Seimo narių skyrimą ministrais ir manome, kad tai yra
prieštaravimas Lietuvos Konstitucijai: įstatymų leidėjas ir vykdantis parlamentinę priežiūrą Seimas negali
kontroliuoti Vykdomosios valdžios – Vyriausybės sudarytos iš Seimo narių. Akivaizdu, kad tai yra įteisintas
interesų konfliktas ir demokratijos nekūrimas, nes pažeistas valdžių atskyrimo principas.
Lietuvos Nepriklausomybės gynėjų sąjungos nariai negali būti nuošalyje kai matome, kad per 30 metų
Lietuva eina nykimo kryptimi, todėl kreipiamės į Jūsų Ekselenciją kaip Lietuvos Konstitucijos garantą.
Prašome Jūsų Ekselenciją Lietuvos Prezidentą, su atydžiu dėmesiu atkreipti į valdymo sistemų eksperto
Vincento Jasiulevičiaus siūlymus bei jo parengtus projektus, kurie buvo registruoti Seime, tačiau tolimesnė
eiga jiems nesuteikta.

Priedas: Valdymo sistemų eksperto Vincento Jasiulevičiaus 2020-12-02 Kreipimasis – siūlymas.

Pagarbiai,
Lietuvos Nepriklausomybės gynėjų sąjungos
Vilniaus skyriaus pirmininkas Vladas Turčinavičius

Gerb. Bičiuliai,

Švęsdami Kristaus Išganytojo atėjimo šventę, prisiminkime tuos, kurie kovojo prieš neprietelius, užgniaužusius mūsų laisvę, prieš koloborantus, stiprinusius priespaudą, kovojusius su jais, bet nesulaukusius Tėvynės laisvės.

Prisiminkime per sausio įvykius, pasienyje kritusius mūsų didvyrius.
Prisiminkime tuos tautiečius, Jų šeimas, kurie iš visos Lietuvos atskubėjo ginti Jos širdį – Aukščiausiąją Tarybą.

Prisiminkime, kad pas mus į pagalbą tuomet atskubėjo kaimynai iš Ukrainos, Latvijos, Lenkijos, Petrapilio, Baltarusijos (Gudijos), kad vyko didžiuliai mitingai Maskvoje, Donecke, Užkaukazėje, pasaulyje.

Pasveikinkime vieni kitus, kurie patikėjo prof. Vytauto Landsbergio kalba, kai jis paklausė, ar iškęsime sovietų blokadą? Šimtatūkstantinė minia sugriaudėjo:
iškentėsime, iškentėsime….Landsbergis, Landsbergis…..

Pasveikinkime bebaimius parlamento gynėjus: A.T.Apsaugos, šaulius, pasieniečius, SKAT tarnybos, Geležinio Vilko Mokomojo junginio savanorius, policininkus, muitininkus, kurie atlaikė jedinstvininkų, autonomininkų išpuolius.

Padėkokime dabar atliekantiems savo pareigą saugant mūsų Lietuvos sienas, pasieniečiams, muitininkams, KAM struktūrų karininkams ir kariams, viešąją tvarką palaikantiems policininkams, visuomenininkams.

Dėkokime MŪSŲ medikams už Jų ištvermę nenuilstamai kovojant prieš pandemiją.

Palinkėkime, kad mūsų broliams baltarusiams, ukrainiečiams ir visiems pasaulyje patiriantiems smurtą, pavyktų nusikratyti despotų rėžimų, okupantų ir įsigalėtų taika.

Būkite sveiki sulaukę šv. Kalėdų, tebūnie ateinantys metai sveikesni, kūrybiškesni, derlingesni.

Dear All,

Kindest greetings at Christmas. We wish you all the best luck in the New Year. Wishing good health and success to you and yours. It’s the time to unite in the fight against injustice and coronavirus pandemic.

Padėkime vieni kitiems ir Dievas mums padės!

Pagarbiai,
Krašto apsaugos bičiulių klubo vardu
Dim. maj. Antanas Burokas

Kadangi kinietiškas gripas neaplenkė kai kurių NGS valdybos narių ir nebuvo pateikti sekretoriatui ar valdybos pirmininkui skyrių 2020 – 2021 m. veiklos planai, negalėjo vykdyti veiklos įstatų rengimo grupė ( be to nepradėjo veiklos ir LRS komitetai), todėl vertindamas šias aplinkybes nusprendžiu atidėti planuotą NGS valdybos lapkričio 27 d. nuotolinį susirinkimą iki atskiro mano sprendimo.
Kviečiu skyrių vadovus ir darbo grupes tęsti numatytą veiklą įgyvendinant NGS valdybos paskutinius nutarimus. Raginu atsiųsti veiklos planus el. paštu word formatu.
Primenu skyrių vadovams būtinybę sumokėti sąjungai nario mokestį iki šių metų pabaigos.

Su geriausiais linkėjimais sveikatai

Arnoldas Kulikauskis

NGS valdybos pirmininkas

2020-11-19

2018-03-06 „Vilnijos” draugija, „Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga“, „Lietuvos pensininkų
sąjūdis”, Leonas Kerosierius ir Eglė Mirončikienė kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydami
panaikinti 2018-02-07 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 1-1348 Dėl Lecho
Kačynskio vardo suteikimo gatvei ir jos ribų. Taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos
Konstitucinį Teismą dėl Lenko kortos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai vertinimo.
Pareiškėjų vertinimu,gatvės pavadinimas L. Kačinskio vardu kursto tautinę nesantaiką, nes jo
vardas siejamas su LLRA-KŠS, kurios viena iš pagrindinių veiklos sričių yra Lietuvos Respublikos
valstybinės kalbos statuso menkinimas, Lietuvos asmenvardžių, vietovardžių, viešųjų užrašų
nevalstybine kalba, dvikalbystės Vilniaus apskrityje įteisinimas, lietuvių istorinės atminties
niekinimas. Partijos lyderiai šmeižia Lietuvą, jos vadovus, atvirai demonstruoja lojalumą kitai
valstybei bei priešina Lietuvos piliečius tautiniu ir kalbiniu pagrindu.
Pareiškėjai nurodė, kad L. Kačinskis Lietuvoje yra žinomas kaip Lietuvai nenaudingos Lenkų
kortos iniciatorius. Tai yra vienašališkas ir nediskretiškas Lenkijos veiksmas. Lietuvos interesų
požiūriu, tokie veiksmai laikytini tam tikro nelojalumo valstybei išraiška. Lenko korta vertintina
kaip įsipareigojimas užsienio valstybei ir galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
L. Kačinskis buvo nuoseklus J. Pilsudskio idėjų tęsėjas, rėmė Lietuvoje veikiančias
organizacijas, kurios rūpinasi šio lietuvių tautos priešo atminimo įamžinimu, stato paminklus
lietuvius žudžiusios Armijos Krajovos kariams, švenčia Vilniaus užgrobimo metines.
Be to, miesto tarybos sprendimas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių
interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas. Iš viešai pateiktos informacijos
žinoma, kad 2008 m. pats L. Kačinskis įteikė lenko kortas per 70 asmenų, tarp jų ir LLRA-KŠS
vadovui V. Tomaševskiui bei kitiems šios partijos nariams, kurie aktyviai proteguoja L. Kačinskio
vardo įamžinimą. Lenko korta suteikia jo turėtojui daug politinių, socialinių, ekonominių ir
kultūrinių teisių, todėl Vilniaus miesto tarybos nariai, priklausantys LLRA-KŠS frakcijai, taip pat
turintys Lenko kortą, nuo balsavimo šiuo klausimu privalėjo nusišalinti.

Sprendimas dėl L. Kačinskio gatvės priimtas, pažeidžiant Lietuvos Respublikos vietos
savivaldos įstatymo, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento reikalavimus. Jis
buvo priimtas skubos tvarka, nepasitarus su visuomene, vietos bendruomenėmis, neatsižvelgus į
Vilniaus miesto pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisijos viešą raginimą neskubėti
įamžinti L. Kačinskio atminimo.
2018-10-19 Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjų skundą atmetė ir nusprendė,
kad pareiškėjai neturi teisės skųsti Vilniaus m. savivaldybės tarybos sprendimo, nes neturi
materialinio suinteresuotumo, o ginti viešojo intereso neturi teisės.
Tačiau „Vilnijos” draugija, „Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga“, „Lietuvos pensininkų sąjūdis”,
Leonas Kerosierius ir Eglė Mirončikienė apskundė tokį sprendimą ir 2020-05-20 Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismas priėmė nutartį grąžinti bylą nagrinėti iš naujo. Teismas nurodė,
kad tautiniai, patriotiniai jausmai ir draudimas kurstyti nesantaiką yra Konstitucijos
saugomos vertybės, todėl teismas privalėjo ištirti, ar gatvės pavadinimas L. Kačinskio vardu
pažeidė šias vertybes ir įstatymų saugomą interesą.
2020-11-19, po beveik 3 metų bylinėjimosiVilniaus apygardos administracinis teismas iš naujo
išnagrinėjo „Vilnijos“ draugijos, „Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos“, Lietuvos pensininkų
sąjūdžio, Leonao Kerosieriaus ir Eglės Mirončikienė skundąir jį patenkino visiškai.

Teismas Lietuvos Respublikos vardu panaikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos
2018-02-07 sprendimą „Nr.1-1348 dėl „Dėl Lecho Kačynskio vardo suteikimo gatvei ir jos ribų“.

Eglė Mirončikienė
Leonas Kerosierius

2020 m. rugsėjo 29 d. antradienis,

NGS VALDYBOS SUSIRINKIMO PROTOKOLAS

Susirinkimą veda valdybos pirmininkas Arnoldas Kulikauskis.

Protokolą rašo Leonas Kerosierius ir Sigitas Žilius

PASTABA: protokolą iš pradžių rašo Leonas Kerosierius.

Dalyvauja: 16 narių iš 17 valdybos narių. Neatvyko: G. Juškevičius,

Nuotoliniu būdu dalyvauja Vladas Turčinavičius, Albinas Klimas.

Vitas Antanas Kelevišius: siūlau patvirtinti pirmininką Arnoldą Kulikauskį laikinai eiti pareigas iki nebus registruoti nauji įstatai Registrų centre.

Arnoldas Kulikauskis: Kviečiu balsuoti – patvirtinti pirmininką Arnoldą Kulikauskį laikinai eiti pareigas iki nebus registruoti nauji įstatai Registrų centre – kas už tai?

Valdyba balsavo:13- už; 3 – susilaikė.

PASTABA: protokolą toliau rašo Sigitas Žilius.

Arnoldas Kulikauskis perskaito darbotvarkę:

1. Įstatų rengimo grupės suformavimas.
2. NGS veiklos organizavimas ir darbo grupių suformavimas
3. Kiti klausimai

1. Įstatų rengimo grupės suformavimas.

Arnoldas Kulikauskis: prašom siūlyti narius į darbo grupę.

Pasiūlyti: Zigfridas Jankauskas, Eduardas Šablinskas, Valdas Turčinavičius, Albinas Klimas, Albertas Vitartas.

Zigfridas Jankauskas atsisako dalyvauti įstatų rengimo grupėje.

Arnoldas Kulikauskis:

Įstatų rengimo grupės sudėtis: Eduardas Šablinskas, Valdas Turčinavičius, Albinas Klimas, Albertas Vitartas. Prašom balsuoti – kas už šios sudėties grupę?

Valdyba balsuoja: 12 – už, 1 – prieš, 1 – susilaikė.

Nutarta: įstatų rengimo grupė patvirtinta.

Eduardas Šablinskas: grupė planuoja paruošti įstatų metmenis iki gruodžio 1d.

Pritarta bendru sutarimu.

• NGS veiklos organizavimas ir darbo grupių suformavimas

Arnoldas Kulikauskis: siūlau išrinkti NGS atsakingą sekretorių ir jam deleguoti NGS atstovavimo, veiklos organizavimo, koordinavimo funkcijas.

Pasiūlytas Gintas Vilkelis.

Gintas Vilkelis: padėkojo už pasiūlytas pareigas ir pasiūlė sustiprinti NGS veiklą sukuriant sekretoriatą iš kelių asmenų.

Pasiūlyti į sekretoritą Sigitas Žilius, Leontina Telksnienė.

Bendru sutarimu pritarta sekretoriato funkcijoms ir sudėčiai.

Arnoldas Kulikauskis: siūlau suformuoti viešųjų ryšių grupę; prašom siūlyti.

Pasiūlyti Sigitas Žilius, Leontina Telksnienė.

Viešųjų ryšių grupės sudėtis patvirtinta vienbalsiai.

Arnoldas Kulikauskis: siūlau sukurti ryšių su kitomis organizacijomis ir renginių organizavimo grupę.

Pasiūlyti: Arūnas Surdokas, Leonas Kerosierius, Rimvydas Mintautas.

Ryšių su kitomis organizacijomis ir renginių organizavimo grupė patvirtinta bendru sutarimu.

Arnoldas Kulikauskis: NGS veiklos didžiulė problema – lėšų trūkumas. Visuotiniame susirinkime buvo pažymėta, kad kai kurie skyriai po keleta metų nemoka nario mokesčio. Tai gyvybiškai svarbus dalykas. Kviečiu Zigfridą Jankauską imtis šios problemos.

Zigfridas Jankauskas: esu užimtas žmogus, todėl atsisakau.

Leonas Kerosierius: aš galiu imtis šios klausimo.

Valdyba vienbalsiai patvirtina Leoną Kerosierių atsakingu už nario mokesčio surinkimą NGS.

• Kiti klausimai

Sigitas Žilius: siūlau vykdyti NGS valdybos susirinkimus nuotoliu būdu ZOOM ar TEAMS program aplinkoje tokiu būdu užtikrinant žmonių saugumą ir taupesnį lėšų naudojimą.

Lentina Telksnienė: galima pabandyti vykdyti susirinkimą Google aplinkoje.

Pasiūlyta Leontinai Telksnienei parengti programą nuotoliniam susirinkimų rengimui.

Bendru sutarimu pritarta nuotoliniam susirinkimų rengimui.

Nutarta sekantį NGS susirinkimą rengti 2020. Spalio 27.

NGS valdybos protokolą pasirašo:

Pirmininkas Arnoldas Kulikauskis

Sekretorius Leonas Kerosierius

Sekretorius Sigitas Žilius

Zigfridas Jankauskas

Ką tik paminėjome Kovo 11-ąją, Atkurtos Lietuvos 30-ties metų jubiliejų. Prisimenant tas dienas reikėtų pabrėžti, kad jau 1990 kovo 16 d. prasidėjo savanorių registracija. Registracijos štabas, įsikūręs Gedimino pr. 1, Vilnius, LPS būstinėje. 1990 metų kovo 22 d. „Vakarinių naujienų“ laikraštyje atspausdintas kreipimasis, raginantis Lietuvos vyrus 19-40 metų stoti į savanorius (priedas nr. 1 iš autoriaus asmeninio archyvo). Kovo 20 dieną asmeniškai teko registruotis, stebėtina, kad buvo daug norinčių tapti savanoriais ir ginti Lietuvos valstybę. Savanorių registravimo metu buvo vedamas registracijos žurnalas ir pildomos Lietuvos Respublikos savanorio anketos (priedai nr. 2-3 iš autoriaus asmeninio archyvo). Visi užsiregistravę savanoriai, pakviesti į Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos patalpas, buvo suskirstyti į penketukus ir pradėjome saugoti civilinės paskirties objektus. Asmeniškai, kaip penketuko vadui su priskirtais savanoriais, teko saugoti Respublikinė tarpmiestinę telegrafo stotį, Televizijos bokštą. Budėjimas tęsėsi ištisą balandžio mėnesį (priedai nr. 4-5).

Dauguma pirmųjų savanorių tapo Pasienio apsaugos tarnybos nariais, Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus nariais, SKAT (Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos) nariais ir kitų tarnybų aktyviais nariais. Dauguma gynė Aukščiausiąją Tarybą 1991 metų sausio-rugpjūčio mėnesiais. Registracijos žurnalas ir anketos po daugelio metų rastos LR Seime, kur jos šiuo metu yra ir saugomos, deja nepublikuojamos. Autoriaus turimame sąraše nurodytos 925 pavardės, deja jos jau surašytos abėcėlės tvarka, o ne pagal registracijos datą. Malonu pabrėžti, kad minėtame sąraše yra daug Lietuvos kariuomenės Kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyriaus narių, kurie tarnavo Pasienio apsaugos tarnyboje, SKAT-e (dalį publikuoju priede nr. 6). Gal neišvardinau visų pavardžių, nes visų LKKSS VAS narių sąrašu nedisponuoju. Manau ši tema – pirmųjų savanorių registracijos – bus dar nagrinėjama, tikiuosi bus išleista knygelė. Paskutiniu metu pirmieji savanoriai ir jų nuveikti darbai yra primiršti.

Tad 30-ųjų pirmųjų savanorių registracijos metinių proga sveikinu visus, pasiryžusius ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Tebūnie jūsų darbai neužmiršti ir kaip pavyzdys ateinančioms kartoms.

Nepelnytai užmiršti atkurtos Lietuvos savanoriai. II dalis

Džiugu, kad parašytas straipsnis apie 1990-ųjų metų savanorius neliko nepastebėtas, sulaukta daug skambučių, noro pasitikslinti. Tad tenka rašinį pratęsti. Tikslinga pastebėti, kad 1990 metų balandžio 4 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos prezidiumas, nutarimu Nr. I-110 nustatė savanorių, dabar jau vadinamų draugovininkais, veiklos sąlygas, saugojant valstybinius objektus (priedas Nr. 1). Pirmajame straipsnyje publikavau budėjusių 1990 m. balandžio 2-3 dienomis (iki nutarimo pasirodymo) sąrašą. Jau po nutarimo pasirodymo, budėjimai vyko toliau (priedas Nr. 2).

                         Gavus iš Lietuvos kariuomenės Kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyriaus narių sąrašą (dėkingas Linui Ladigai), teko patikslinti registruotų savanorių sąrašą su LKKSS VAS skyriaus sąrašu. Malonu pastebėti, kad dauguma 1990-ųjų metų savanorių tęsė savo pasižadėjimą Tėvynei ir tarnavo įvairiose karinėse struktūrose. Tad skaitytojų dėmesiui publikuojame sąrašą savanorių, kurie buvo registruoti 1990-ųjų metų kovo-balandžio mėnesiais LPS būstinėje (priedas Nr. 3).

Priedas Nr. 3:

1. Ališauskas Gintaras, Romualdo
2. Andriušaitis Artūras, Broniaus
3. Arnastauskas Algimantas, Alfonso
4. Balčikonis Kęstutis, Juozo
5. Chmeliauskas Stasys, Vaclovo
6. Černiauskas Vytautas
7. Dapkus Gintaras, Aleksandro
8. Gabrusėnas Gintaras, Vilhelmo
9. Grigonis Rimantas, Jono
10. Imbrasas Algimantas, Kazimiero
11. Jonaitis Vytautas, Boleslovo
12. Jurčiukonis Gediminas, Albino
13. Jurgelionis Kąstytis, Jono
14. Kastanauskas Gediminas, Petro
15. Krakauskas Juozas
16. Lapinskas Česlovas, Adolfo
17. Latvys Vytautas, Antano
18. Laucius Giedrius, Jono
19. Mateika Jeronimas, Balio
20. Matiukas Andrius, Donato
21. Medeckas Petras, Antano
22. Miliauskas Eugenijus, Alekso
23. Mintautas Romas, Jono
24. Mitkus Kęstutis, Vytauto
25. Mockus Vasaris, Algimanto
26. Musteikis Petras, Klemenso
27. Paulionis Regimantas, Kazio
28. Petkevičius Virginijus, Edvardo
29. Petronavičius Laimutis, Mečislovo
30. Piliponis Kostas, Valentino
31. Polėkas Romualdas, Antano
32. Potapovas Vytautas, Vytauto
33. Puidokas Algimantas, Algimanto
34. Saulius Algimantas, Algimanto
35. Sinkevičius Vytautas, Petro
36. Slavinskas Algis, Juozo
37. Sokolovas Raimundas Vasilijus
38. Surgailis Artūras, Juozo
39. Šileikis Vytautas, Algirdo
40. Šimanskas Romualdas, Horacijaus
41. Švenčionis Giedrius, Juozapo
42. Vyrukaitis Vincas, Vinco
43. Vitkauskas Šarūnas, Valentino
44. Voverys Juozas – Vytautas, Liudviko
45. Zaskevičius Eugenijus Stanislovas, Algimanto
46. Žilanas Boleslovas, Boleslovo

Budėjimas III dalis

Kaip jau minėjau ankstesniuose straipsniuose, užsiregistravę savanoriai buvom pakviesti į Aukščiausiosios Tarybos pastatą. Salė pilnutėlė. Po suskirstymo į penketukus, gavau pirmąją užduotį saugoti Tarpmiestinę telefonų-telegrafo stotį (Žemaitės g.). Objektą saugojo Kauno savanoriai. Tad jiems padėkojom ir pasakėm, kad Vilniaus objektus nuo 1990 balandžio 2-3 saugos Vilniaus savanoriai. Saugojom beginkliai, tai buvo nesmurtinis pasipriešinimas. Puikiai žinojom, kad sovietinė kariuomenė čia pat Šiaurės miestelyje.

                         Vėl AT pastato salė. Prieš savanorius Artūras Merkys, Saulius Rudžionis, Saulius Steponavičius, Giedrius Papinigis. Nežinojome jų pareigų. Buvome informuoti: jeigu mus sulaikytų, būtų taikomas pagal tarptautinę teisę kario savanorio statusas. Padiktuoti penki telefono numeriai, vienas iš jų „salės“ ir penketuko vadas privalėjo skambinti iš budėjimo vietos.

                         Užduotis gauta saugoti Televizijos bokštą. Lauke nakčiai lieka „pavargęs“ „žiguliukas“, sueiname į vestibiulį prie centrinio įėjimo, kuriame stovi stalas ir penkios kėdės. Čia mūsų postas. Tikslinga pastebėti, kad savanorių penketukai buvo „sustiprinami“ vienu iš deputatų. Taip, jau centrinėje salėje budėdavo TSRS liaudies deputatai Egidijus Klumbys (1990 10 4-20), Vilniaus m. deputatas Gediminas Motuza (1990 04 12), Kąstytis Jurgelionis (1990 04 10). Turėdavom jiems informuoti apie padėtį, o be to pranešti budinčiam į AT.

                         Priimant postą, tekdavo apeiti ilgą jungiamąjį koridorių su daugybe langų. Jau AT buvau įspėtas, kad jedinstvininkai nakčiai palieka neuždarytus langus. Informacija pasitvirtino, tekdavo langų uždarymo rankenėles sukti į reikiamą padėtį. Bemiegės naktys ilgos. Nudžiugindavo Vilniaus rokeriai, kurie laikas nuo laiko informuodavo, kad iš Šiaurės miestelio technika ir kareiviai nejuda. Ačiū jiems! Jokiuose oficialiuose pranešimuose nesu skaitęs ar girdėjęs apie jų kilnų poelgį. Įdomu būtų jeigu jie pasidalintų tų dienų atsiminimais.

Vieno budėjimo metu buvom informuoti, kad bus atlyginta už budėjimus. Asmeniškai atsisakiau, nes tuo metu turėjau darbą, dienomis dirbau, naktimis budėjau. Ryte namuose keletas valandų snūstelėjimo… Vėliau gavosi paradoksali situacija: išleistame leidinyje apie KAD kūrimąsi, mano penketuko nariai išvardyti, mano (kadangi algalapyje nėra pavardės) nėra. Keistoki sprendimai. Dirbantieji gaudavome LR Aukščiausiosios Tarybos nutarimą dėl sąlygų sudarymo atlikti užduotis (priedas nr. 1).

                         Didžiuojuosi savo penketuku, du iš jų tapo AT AS darbuotojais, pats pasirinkau KAD, vėliau SKAT. Išliko to laiko savanorių sąrašų, kitų dokumentų, išsaugotų ir pučo metu. Būtų prasminga, kad ir kiti pirmųjų karinių struktūrų kūrėjai pasidalintų prisiminimais. Vienintelis leidinys, kuriame šis laikotarpis paminėtas, tai Vytauto Voverio „Trečioji savanorių karta“ (Vilnius, 2006, 20 psl.).

                         Pridedu 1990 m. balandžio 10, 12, 23-iosios potvarkių kopijas. Kitų budėjimo dienų potvarkiai liko pas kitus penketuko narius.

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

Zigfridas Jankauskas

Nepastebimai bėga laikas, užsimiršta įvykiai, faktai, datos, atsiranda vietos istorijos interpretacijai. Lankantis darbo reikalais UAB „Alpera“ man, kaip Nepriklausomybės gynėjų sąjungos pirmininko pavaduotojui, buvo papasakota štai tokia istorija.

Petras Maciulevičius tuo metu dirbo Vilniaus kombinato „Dailė“ direktoriumi. Kai prasidėjo Televizijos bokšto šturmas ir jo užėmimas, po tos tragiškos nakties jis sugalvojo, kad tą įvykį reikia įamžinti. Pasikvietė kelis skulptorius – Petrą Mazūrą ir Vaclovą Krūtinį (jis, deja, jau miręs) ir davė jiems nurodymą suvirinti kryžių bei jį nuvežti prie Televizijos bokšto ir pastatyti. Sumontuotas kryžius po dviejų-trijų dienų buvo nuvežtas į vietą, kur planavo jį statyti. Be abejo tuo metu jokių leidimų nebuvo net planuota gauti, o tuo metu matyt jų ir nereikėjo.

Pasitarę rado geriausią vietą, traktorius pradėjo kasti duobę. Tuo metu pasirodė penki-šeši SSRS spec. dalinio kareiviai, berods atvažiavę su šarvuočiu ir pradėjo klausinėti kas čia daroma. Jų akys stiklinės, atrodė kaip narkomanai. Tada P. Maciulevičius pasakė, kad nori pastatyti kryžių ir tuo įamžinti žuvusiuosius. Vyresnysis jiems liepė nešdintis, nes neva ne kryžių jūs norit čia statyt, o komunikacijas sugadinti.

Kryžiaus statytojai suprato, kad nepavyks įvykdyti savo sumanymo, greitai susirinko įrankius ir tuo metu nusprendė, kad geriausia bus atvežtą kryžių paguldyti ant kalnelio, kur jis tebeguli iki šiol. Labai gerai matomas, kai atvažiuoji link bokšto, sutvarkyta aplinka, apšviestas.

Kaip straipsnio pradžioje rašiau, dažnai istoriniai faktai yra interpretuojami. Taip ir šiuo metu, prieš kokius 10-15 metų, asmuo, pasivadinęs Kauniečiu ir dar keli viešino, kad tai jie tą kryžių pastatė. Tad šio straipsnio tikslas yra įvardinti tikruosius atminimo kryžiaus autorius, iniciatorius ir vykdytojus. Kuklus žmogus, koks yra Petras Maciulevičius, kantriai tylėjo beveik trisdešimt metų.

Štai tokį pasakojimą išgirdau iš Pauliaus Maciulevičiaus, Petro sūnaus ir dabartinio UAB „Alpera“ vykdančiojo direktoriaus.

Tikslinga būtų šalia kryžiaus pritvirtinti lentelę su autorių pavardėmis.

                                                                               Vladas Turčinavičius

      Nuolankumas ir prisitaikėliškumas, savo valstybės interesų nesuvokimas stipriai įaugęs į mūsų, lietuvių, o ypač į valdžios atstovų protus ir sielas.

      “Tradicinė tapatybės sąmprata skiriama apibrėžti neatsiejamai individo ir visuomenės savivokos reikšmių sistemai, pagrįstai savimonės pastovumu, tapatumu ir perimamumu. Tapatybė žmogų – pastato į centrą, suteikia jam ašį, įgalinančią įsukti savo kūrybos ratą. Bet kokia periferinė tapatybė tėra fikcija – kitų (svetimų) centrų kultūrų antspaudas mūsų sąmonėje”- rašo etnologas Jonas Vaiškūnas (www.delfi.lt; 2007.01. 30).

       Pastaruoju laiku bandoma atgaivinti Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos (LDK) tapatybę, tai visiškai teisingas kelias, tuo labiau, kad  mūsų tautos daugumai, o ypač valdžios atstovams, mokytiems Sovietų sąjungos istorijos, tai visiškai nearti dirvonai. Visos okupacijos, didelei mūsų tautos daliai, išugdė nevisavertiškumo jausmą.

      Mokslas įrodė, kad mūsų Lietuvos (baltiškos kultūros) yra toli į Rytus ir Pietus: Maskvos ir Tvėrės kunigaikštijose, Gudijoje ir Ukrainoje, o ypač Lenkijoje. Todėl pravartu kalbėti ne apie LDK imperialistinį aspektą, o apie tai, kodėl mes po keleto šimtų, gal tūkstančio metų likome tokie maži, tik palikdami savo kultūros pėdsakus kaimyninėse tautose. Mums primestą, paskutiniųjų Europos pagonių neigimo monoparadigmą, kuri pastato mus į ginties ir prisitaikymo pozicijas, laikas keisti į poliparadigmą – Lietuvą vertinti baltų kultūros kontekste, kurios reliktai ir paveldas tęsiasi nuo Vyslos iki Okos, vakarų – rytų kryptimi ir Ilmenio ežero ir Kijevo, šiaurės – pietų kryptimi, neatmetant ir paskutiniųjų tyrinėjimų Ispanijoje – baltų genčių palikimo ispanų kalboje. O kodėl buvome paskutiniai pagonys vidury Europos? Todėl, kad buvome stiprūs savo kultūra ir organizacine karine struktūra, kad tuo metu net kardu ir kryžiumi skleidžiama krikščionybė negalėjo nugalėti (oi, reikia visaapimančiai tyrinėti pirmąjį tūkstantmetį). Lietuvio ir Lietuvos savigarba ir savimonė turėtų būti ugdoma teigiama pagonybės poliparadigma, nes visos Europos tautos turėjo pagonijos laikotarpį, toliau sektų LDK suvokimu, XX a. atgimusia Lietuva ir moderniąja Lietuva, lygiateise ir lygiaverčia su kitomis Europos Sąjungos narėmis. Dabarties Lietuvos ir lietuvio tapatybės matmenis būtina praplėsti LDK istoriniu ir kultūriniu paveldu, plačiai jį skelbiant visuomenėje, o ne tik tarp akademinių sluoksnių. Istoriniai, literatūriniai ir religiniai tekstai, jos gyventojų skelbti šimtmetiniais LDK laikais, senąja rusėnų, ar religine slavų, ar lotynų, ar lenkų kalbomis yra Lietuvos kūryba, nes dauguma tautų tais laikais kūrė ne savo kalba, bet skelbiamos religijos kalba. Daugelio Europos tautų kalbos tapo lotynizuotos ar slavizuotos ir išnyko, tačiau iš baltų kalbų išliko tik lietuvių ir latvių kalbos, o tai rodo mūsų kultūros gilumą ir stiprumą. Tad pažvelkime istoriniu žvilgsniu į dabarties oficialius įvykius ir jų traktavimą.

      Dar į Europos informacijos erdvę neįvedėme savo didingos istorijos, kultūros paminklų, o jau stengiamės minėti 1791 metų gegužės 3-iosios Konstitucjos dieną, kuri taip ir liko tik popieriuje, nors ir buvo laikinai panaikintas LDK valstybingumas Jei ši konstitucija būtų veikusi, tai Lietuvos likimas būtų analogiškas anksčiau įvykusiam Mozūrijos kunigaikštystės likimui.

      Juk pirmiau buvo lietuvių teisinės kultūros paminklai – Lietuvos statutai. Kaip jie atsirado, juk iš dangaus nenukrito, o tai buvo mūsų bendros baltiškosios kultūros kūrinys. Gal jis siejasi su gotų teisynu, o gal baltų, kaip teigia žymusis tyrinėtojas, poliglotas Česlovas Gedgaudas („Mūsų praeities beieškant“, Meksika „Del Toro“ sp. 1972 m.). Jis teigia, kad gotų kalbą sudaro apie 60 proc. baltiški žodžiai ir įrodo, jog gotai visiškai ne germanų gentis (tą patvirtina ir Jūratės Statkutės de Rosales tyrinėjimai). Mūsų tautosaka išsaugojusi daug ikirašytinių žinių – mes, kai ko nors nežinome, atsimename girdėtą močiučių posakį: „Bala žino“. Tačiau Č.Gedgaudas rašo, kad 5-ojo amžiaus gotų (gal baltų) teisynas saugojamas Prancūzijoje ir vadinasi „Les Balagines“ (skaitoma: Lė Balažin). Belieka istorikams tyrinėti šią temą.

       Apginant Lietuvos savarankiškumą didžiulę įtaką turėjo Lietuvos statutai: kanclerio Alberto Goštauto rūpesčiu išleistas 1-asis bei 1588 m. išleistas 3-iasis,  po Liublino unijos įtvirtinęs Lietuvos savarankiškumą, o jo civilinė dalis Rusijos imperijos Lietuvos gubernijoje galiojo iki 1840m. Šie mūsų teisinės kultūros paminklai turi būti minimi, jie svarbūs ir fenomenalūs to meto Europos istorijos ir kultūros kontekste.

       Mane sujaudino akademiko Zigmo Zinkevičiaus straipsnis: „Karaliaus Mindaugo ir pirmojo Lietuvos krikšto reikšmės menkinimas“ (Lietuvos aidas, nr.151, 2007.07.05). Čia autorius iškėlė Lietuvos įžymaus įvykio ir istorinės asmenybės menkinimo problemą, aš pridėčiau, kad Lietuvos menkinimas vykdomas iš Vakarų ir iš Rytų gal tūkstantmečius, nes mes ilgiausiai išlikome pagoniškosios kultūros, o kaimynams nepavyko jėga primesti krikščionybės, tačiau šis menkinimo stereotipas gyvas ir dabar. Kas valdo informaciją, tas valdo viską – Vakarų link valdė Lenkija, o Rytų, jau vėliau – Rusija. Autorius pastebi, kad „svarbiausia Mindaugas sukūrė Europos modelio Lietuvos valstybę, orientuotą į Vakarų pasaulį. Tai įvyko, kai Europoje kūrėsi klasikinės Prancūzijos, Anglijos, Ispanijos monarchijos, tarp kurių Mindaugas rengė vietą Lietuvai“. Visa tai palietė Lenkijos valdovų, priėmusių katalikybę dar X amžiuje, ambicijas bei Rusios kunigaikštijų, skleidusių stačiatikybę taip pat nuo X amžiaus, nepasitenkinimą. Štai čia ir prasidėjo kaimyninių šalių Mindaugo šmeižimas bei intrigos. Mindaugas buvo vadinamas „brolžudys“, vėliau – „atsimetėlis nuo krikščionybės“, nors Vatikano dokumentuose apie atsimetimą nėra. Galima tik įsivaizduoti, kaip Mindaugo „su dideliu skaičiumi pagonių“ krikštas įžeidė Lenkijos valdovus, kuri beveik 200 metų buvo katalikybės skleidėja Rytuose, bet nesugebėjo Lietuvos apkrikštyti, o štai popiežius Inocentas IV, padedant Rygos arkivyskupui (ne Lenkijai) 1253 metais karūnuoja Mindaugą Lietuvos karaliumi ir paskelbia Lietuvos karalystę krikščionybės forpostu Rytuose. Jeigu atsirado Lietuvos karalystė lygiavertė Lenkijai, o ne vasalinė kunigaikštija,  tai jos nepajungsi savo įtakon, štai kodėl prasidėjo intrigos prieš Mindaugą, o vėliau jo, kaip karaliaus ištrynimas iš istorijos bei Lietuvos pirmojo krikšto menkinimas ir nutylėjimas. Taip buvo ir 1987 metais, minint Jogailos krikšto 600-asias metines, kada vėl iki debesų buvo iškeltas antrasis krikštas su Jogaila. Juk Mindaugo buvo sudaryta savarankiška Lietuvos bažnytinė provincija, veikė keletas bažnyčių, išliko krikščioniška bendruomenė iki Vytauto Didžiojo laikų. Vadinamas antrasis Lietuvos krikštas susijęs daugiau su Jogailos asmenybe, jis tuo metu, būdamas Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu buvo priėmęs stačiatikybę, tačiau 1386 m. gavęs Lenkijos karalystę atsimetė nuo stačiatikybės ir tapo kataliku. Po Jogailos krikšto Lietuvos bažnytinė provincija buvo prijungta prie lenkiškosios Gnezno provincijos.

       Mums reikia tikrosios istorijos, o ne kaimyninių valstybių klastotos ar nutylėtos mūsų istorijos, todėl pritardamas akademiko Z.Zinkevičiaus mintims, manau kad Lietuvos tikroji krikšto data turėtų būti atstatyta ir susieta su karaliumi Mindaugu įteisinant ją Vatikane ir Lietuvoje. Viliuosi, kad mūsų Bažnyčios ir Valstybės vadovai pasinaudos palankia aplinka Vatikane, kur Lietuvių koplyčioje paminėtas pirmasis Mindaugo Lietuvos krikštas, nes pirmasis krikštas vyko per vokiškąją liniją – Rygos arkivyskupiją – tai galėtų sužadinti artimiau bendrauti su Latvija, o ne tik su Lenkija, lig šiol jai tik  nuolankiai prisitaikant.

       Prisimenant kaimynų skleidžiamas tendencingas istorijas apie tai, kad Mindaugas sukūrė Lietuvos valstybę „išžudęs ir išblaškęs savo varžovus: brolius, brolėnus ir seserėnus“ bei „žmonių kančiomis ir krauju“ (S. Lazutka), verta priminti, kad „jie patys savo valstybes kūrė kur kas žiauriau negu Mindaugas ir kiti Lietuvos valdovai, kurie prieš juos tėra nekalti avinėliai“(Z.Zinkevičius). Taigi pažvelkime ką rašo metraščiai.

       Lenkija karalyste tapo taip pat ne staiga: vandalų (vanduolių) kunigaikštis Daugonis apsikrikštijo 966 m. ir tapo Meška I, o Boleslovas I Narsusis karaliumi karūnuotas 1025 m. Vėliau karalystė buvo patekusi į šv.Romos imperijos sudėtį ir suverenitetą atgavo jau 1076 m. valdant Boleslovui II Drasiajam, kuris pasižymėjo ypatingu žiaurumu, žudė savo priešus net bažnyčiose, o šv. Stanislovui laikant mišias nukirto jam galvą prie altoriaus (tai pavaizduota Vilniaus Arkikatedros altoriaus paveiksle).

       Kijevo Rusia, priėmusi stačiatikybę 988 m., sėkmingai ją plėtė į šiaurę, o XIII amžiuje buvo belikę neapkrikštytos tik Lietuvos kunigaikštystės vakaruose, o Nalšios kunigaikštis Daumantas priėmęs stačiatikybę valdė Pskovo kunigaikštystę ir jau dalyvavo sąmoksle prieš Mindaugą. Taigi intrigas prieš Mindaugą rezgė ir Rusios kunigaikštijos, tik joms sutrukdė Aukso Ordos puolimai. Kijevo Rusios valdovo – krikštytojo Vladimiro žiaurumai pranoksta lenkų ir lietuvių valdovų žiaurumus. Vladimiras buvo Kijevo Rusios Didžiojo kunigaikščio Sviatoslavo ir sugulovės tarnaitės (chazarų žydaitės) sūnus- benkartas. Tėvas jam patikėjo valdyti Naugardą, tai jis savo brolius Jaropolką ir Olegą nužudė ir tapo Kijevo Didžiuoju kunigaikščiu. Valdydamas iki 1015 m. karinių draugovių (būrių) padedamas su kardu krikštijo šiaurines Rusios kunigaikštijas. Kaip rašo metraščiai tai buvo žudikas ir moterų žagintojas, turėjo apie 800 žmonų ir sugulovių.

      Ilgą laiką karalius Mindaugas okupuotai lietuvių tautai buvo nežinomas, todėl daugelio sąmonėje ir liko kažkas mistiško. Vilniuje pastatytas jam paminklas yra labai gerai, tačiau to nepakanka. Manyčiau jo valdymą ir jo valstybę tikslinga labiau „įžeminti“, materializuoti. Tam pasitarnautų prie paminklo spalvotomis trinkelėmis apibrėžtos Lietuvos karalystės sienos, pažymint to laiko žymiausius miestus. Ši informacija pasitarnautų mūsų jaunajai kartai ir užsieniečiams. Kartu norisi priminti, kad informacija apie Gedimino valstybės sienas ir valdymo laikotarpį turėtų būti patalpinta ir prie Gedimino paminklo. Dabar netoli paminklo stūkso akmuo su iškaltais 1323 metais, lyg tai Vilniaus paminėjimo ar įkūrimo metai, bet juk tai klastotė, nes šiais metais Gediminas perkėlė Lietuvos sostinę į Vilnių. Gerbkime save, savo istoriją, tai ir kiti mus gerbs.

       Sovietų laikais iškeltas į padanges Žalgirio mūšis, nes tik tai buvo leidžiama, juk nukreipta prieš Vakarus. 1998m. aplankiau Žalgirio (Griunvaldo) mūšio laukus dabar priklausančius Lenkijai. Atsiveria nuostabūs laukų toliai ir didingas paminklas, tačiau plėvesuoja tik dabartinės Lenkijos vėliavos, pagalvojau, o kodėl nėra Lietuvos istorinės vėliavos su Vytimi, o gal tiktų ir dabartinė trispalvė? Juk su Lenkija pasirašyta Draugiškų santykių ir geros kaiminystės sutartis dar 1994 m., tačiau mūsų atsakingi valdžios atstovai tuo nepasirūpino. Neiškentęs 2006 m. priminiau mūsų UR Ministerijai apie būtinybę, kad Lietuvos vėliavos nuolat plevėsuotų Žalgirio mūšio vietoje. Gavau atsakymą, kad jos iškeltos minint 2006 m. Žalgirio mūšio 596-asias metines, bet ar jos plevėsuos po 600-ųjų Žalgirio metinių ir visą laiką, nežinau. Tiesa, tik 2020 m. Prezidentas Gitanas Nausėda atidengė paminklinų akmenį su Vyčiu. Kalbant apie Žalgirio mūšį, kaip nepaminėti Vytauto Didžiojo, kurį turėtume vadinti Lietuvos karaliumi, juk Šv. Romos imperatoriaus teisinis aktas apie Vytauto paskelbimą karaliumi egzistuoja ir karūna buvo nuliedinta, tik dėka klastingų kaimynų – lenkų, ji buvo pagrobta, o antrosios nesulaukė, nes Vytautas mirė. Šis teisinis aktas turėtų būti surastas Vatikane ir atspausdintas Lietuvos spaudoje, o ne nuolankiai nutylimas. A.Smetonos valdomoje Lietuvoje rugsėjo 8-oji  buvo šventė – Vytauto karūnavimo (1430 m.) diena, o dabartinėje Lietuvoje visiškai pamiršta. Tai mūsų valdžios prisitaikėliškumo pavyzdys ar valstybės interesų nepaisymas.

       Ir vėl tenka priminti: „Kas valdo informaciją, tas valdo viską“. Jeigu 1569m. Liublino unijos sutartis sujungė dvi valstybes, suverenius subjektus į sąjungą, net herbas buvo sukurtas lygiavertis su Vytimi ir Ereliu, tai po 200 metų Vakarų informacinėje erdvėje, o dalinai ir Rytų, tokios kaip Lietuvos nebeliko, o buvo žinoma tik Žečpospolita Polska. Gan įtartinai skamba dabar propaguojamas terminas: Dviejų Tautų Respublika (ar tik neprimestas strateginės kaimynės?), būtų priimtiniau – Dviejų Valstybių Sąjunga (po Liublino sutarties pasirašymo vadinosi Lenkijos ir Lietuvos Valstybė), nes tas propaguojamas pavadinimas įžeidžia kitas tautas, gyvenusias Lenkijoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje. Štai dėl ko, per šimtmečius skleistos tendencingos ar nutylėtos informacijos apie Lietuvą, po 1918 m. Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos atstovams buvo sunku įrodyti Vakarams apie lietuvių ir Lietuvos egzistavimą.

        Mes švenčiame Žalgirio mūšio metines ir pabrėžiame didvyriškas kovas su kryžiuočiais, tačiau, kaip rašo istorikas Tomas Baranauskas (www.delfi.lt; 2006.09.08): „O juk karas su Rusija, prasidėjęs beveik kartu su Rusijos valstybės susikūrimu XV a. 2-oje pusėje, truko ne ką trumpiau, nei karas su kryžiuočiais – 175 metus (1492 – 1667 m.). Šiuo laikotarpiu Lietuva su Rusija kariavo devynis karus,…“ Norėdami savo tapatybę susieti su LDK, turėtume minėti žymius Lietuvos istorijos įvykius, faktus ir datas susijusias su Rytais. Minėtini didvyriški Lietuvos istorijos įvykiai, turėję įtakos ne tik Lietuvai, bet ir Europai: Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo pergalė 1362 metais prieš Aukso Ordą prie Mėlynųjų Vandenų (dabar Ukraina) – galėtų būti plačiai švenčiama kartu su ukrainiečiais, kurie labiau gerbia Algirdą negu lietuviai; atmintina diena – rugsėjo 8-oji – 1514 m. įvykęs Oršos mūšis, didžiausia Lietuvos karinė pergalė prieš Maskvos kunigaikštiją, minėtina drauge su Gudija.

        Vien ko verti Lietuvos Didžiojo etmono Jono Karolio Katkevičiaus (sulenkintai –Chodkevičiaus) karo žygiai XVII a. pradžioje: 1605 m. rugsėjo 27-oji diena Salaspilio (dabar Latvijoje) mūšis, įėjęs į pasaulio karo meno enciklopediją, nustebino visą Europą, kai J. K. Katkevičius turėdamas 3.800 karių sumušė Švedijos karaliaus Karolio 14.000 kariuomenę. 2005 metais minint šio mūšio 400-asias metines mūsų valdžios atstovai net nedalyvavo kartu su latviais, švedais ir lenkais atidengiant Salaspilyje paminklą. Jie atidavė laurus dabartiniei Lenkijai (ir vėl istorijos klastotė), nors tuomet mūšyje jų kariuomenė visiškai nedalyvavo – po Liublino unijos Lietuva turėjo savo atskirą nuo Lenkijos kariuomenę, iždą, antspaudą ir teisinę sistemą – Lietuvos statutus. Sakau, gal dabarties Lietuvoje, einantys į valdžią pivalo išlaikyti egzaminus iš istorijos. Na, o mūsų tauta turėtų nekartoti rusų primestą posakį: „Sumušti kaip švedai prie Poltavos“, o kartoti: „Sumušti kaip švedai prie Salaspilio“. Visa Europa turi būti dėkinga už J.K.Katkevičiaus žygį 1621 m. prie Dniestro, ties vietove Chocimu, kai etmonas su 40.000 lietuvių ir lenkų kariuomene davė atkirtį 300.000 turkų kariuomenei ir pastarieji buvo priversti pasitraukti.

      Didysis Lietuvos etmonas J.K.Katkevičius su Lietuvos kariuomene ir Lenkijos kariuomene vadovaujama etmono Žolkievskio 1611-12 m. dalyvavo batalijose Maskvoje, tačiau dabartinė Rusijos valdžia, minėdama šią datą lapkričio 7-ąją (vietoje boševikų Spalio perversmo šventės), net nė vienu žodžiu nekalba apie Lietuvos dalyvavimą. Atrodytų, kad minėti Lietuvą, dabar labai sumažėjusią, neleidžia Rusijos imperinės ambicijos. Ji akcentuoja, kad 1605-1612 m. Maskvą buvo užėmusi tik Lenkija. Tai vis istorijos iškraipymai, kurie ne motais mūsų ambasadoriams Maskvoje, Vyriausybės ir Seimo nariams – jie nereiškia jokių pretenzijų dėl mūsų istorijos faktų nutylėjimo. Baigiant apie J. K. Katkevičių, LDK Didįjį etmoną, kunigaikštijai jau esant sąjunginėje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje, reikia pasakyti, kad tai gabiausias karo vadas po Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių, nepelnytai primirštamas, o reikėtų jam pastatyti paminklą Vilniuje, skvere priešais Katkevičių rūmus, dabar Vilniaus paveikslų galerija. Turime iškelti savo didvyrius, įžymiasias asmenybes (pvz.: Kazimieras Simanavičius- pirmasis daugiapakopių raketų kūrėjas ir kt.), statyti paminklus ne tik aukoms nuo svetimųjų intervencijų, o po to tik dejuoti bei jas apraudoti, bet kurti herojiškus paminklus Lietuvos valstybės didvyriams, įžymiems laimėtiems mūšiams, nulėmusiems Lietuvos ir Europos istoriją.

       Kultūros darbuotojai ir atsakingi asmenys, kalbėdami apie Lietuvos istoriją po trečiojo 1795 m. Žečpospolitos padalinimo ir Lietuvai patekus į Rusijos okupaciją, naudoja terminą „Caro valdžia“, tai skamba mums, o ypač užsieniečiams, lyg tai savojo caro, o ne okupanto valdžia. Manytina, kad tai sovietų propagandos primestas terminas, kai bolševikai visas negeroves vertė ant caro galvos. Mums lietuviams daiktus reikia vadinti tikraisiais vardais: „Okupacinė caro valdžia“, „Rusijos imperijos okupacija“.Taip kalbėti įpareigoja istoriniai faktai: po sąjunginės Lietuvos ir Lenkijos valstybės pasidalinimo Rusijos imperatorė Jekaterina nepaliko autonominio administracinio vieneto – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos Rusijos imperijos sudėtyje, bet sau pasiliko Lietuvos Didžiosios kunigaikštienė titulą. Jau kitas caras LDK pavadino Lietuvos gubernija, o po 1831 m. sukilimo Lietuvos gyberniją suskaldė į tris gubernijas ir pavadino Šiaurės vakarų kraštu, kad net Lietuvos vardo niekur neišliktų. Nors Jekaterina, derėdamasi su Prūsija ir Austrija dėl Žečpospolitos pasidalinimo, pretenzijas gauti visą Lietuvos kunigaikštiją grindė tuo, kad ji, dar nuo Vytauto Didžiojo laikų, yra vienintelė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio titulo paveldėtoja. Visiškai priešingai Rusijos imperija elgėsi Suomijos atžvilgiu, ji į imperiją įjungta buvo kaip Suomijos kunigaikštija su autonomijos teisėmis, dėl to Helsinkyje stūkso paminklas carui Aleksandrui I.

       Dabar mūsų oficialūs atstovai Karaliaučių (Mažvydo, Donelaičio, Kanto, Vydūno gimtinę) vadina Kaliningradu ir taip rodo savo neišprusimą bei prisitaikėlišką, negerbiančią savęs ir istorijos, moralę. O juk šis pavadinimas likęs nuo Stalino bendražygio Kalinino (jis pasirašinėdavo Stalino priešininkų žudymo nutarimus) vardo, primesto sovietinių okupantų. Žodžiu, garsiausio XXa. nusikaltėlio Stalino, kurį nusikaltėliu pripažino tie patys komunistai dar N.Chruščiovo laikais, sėbro Kalinino vardą vis kartoja mūsų valdžios atstovai ir tai jau tampa normaliai įprasta. Tai analogiška, jeigu vadintumėte šį miestą kito nusikaltėlio Hitlerio sėbrų Gebelso ar Geringo vardu – Geringburgu (pastarasis buvo Reichstago pirmininkas, kaip ir Kalininas – Verchovnovo sovieta)?!

         Nevisavertiškumas pasireiškia ir frazėje: „Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimas“. Galima manyti, kad buvo tik vardas, o objekto, subjekto nebuvo, bet juk tai prieštarauja elementariai logikai, nes logika sako, jeigu yra vardas tai yra ir objektas ar subjektas. Gal čia nuolankiai įsiteikiama tuomet galiojusiai nuostatai, kad kol popiežius nepalaimino tautos, valstybės, tol jos nėra. Tada kai Cezaris nugalėjo Galiją, tai jos nebuvo, o tik vardas egzistavo. Arba šv. Brunonas žuvo nuo piktosios dvasios, vardu Lietuva (Litua – taip lotyniškai buvome įvardinti Kvedlinburgo metraščiuose). Tačiau Hipatijaus metraštis rašo: „1040 m. Jaroslav ide na Litvu“ (Jaroslavas puola Lietuvą). Vadinasi, praėjus vos 31 metams užpuolama Lietuvos valstybė. Manau visiems reikia elgtis oriai ir švęsti Lietuvos tūkstantmetį  (Litua Millenium), o ne vardo minėjimą. Verta priminti, kad Mindaugo karūnavimo minėjimo diena, pavadinta Valstybės diena, taip pat savyje neša netikslumą, o turėtų vadintis Lietuvos Karalystės diena. Tuomet į savo vietą atsistotų ir Lietuvos (valstybės) tūkstantmečio minėjimas 2009 metais.

       Galima teigti, kad pasyvioji gintis, prisitaikymas ir nutylėjimai veda į lėtą išnykimą („išlieka tik kovojanti valia“, – teigė Fridrikas Nyčė [Nicshe]), tik radikaliai gindami savo interesus ir juos iškeldami, skleisdami savo didingą istoriją, senąją ir šiandienos kultūrą tapsime įdomiais kitiems ir ugdysime bei sustiprinsime Lietuvos ir lietuvio tapatybę ir išguisime svetimųjų mums į sąmonę įbruktą nevisavertiškumo jausmą.