Zigfridas Jankauskas

Nepastebimai bėga laikas, užsimiršta įvykiai, faktai, datos, atsiranda vietos istorijos interpretacijai. Lankantis darbo reikalais UAB „Alpera“ man, kaip Nepriklausomybės gynėjų sąjungos pirmininko pavaduotojui, buvo papasakota štai tokia istorija.

Petras Maciulevičius tuo metu dirbo Vilniaus kombinato „Dailė“ direktoriumi. Kai prasidėjo Televizijos bokšto šturmas ir jo užėmimas, po tos tragiškos nakties jis sugalvojo, kad tą įvykį reikia įamžinti. Pasikvietė kelis skulptorius – Petrą Mazūrą ir Vaclovą Krūtinį (jis, deja, jau miręs) ir davė jiems nurodymą suvirinti kryžių bei jį nuvežti prie Televizijos bokšto ir pastatyti. Sumontuotas kryžius po dviejų-trijų dienų buvo nuvežtas į vietą, kur planavo jį statyti. Be abejo tuo metu jokių leidimų nebuvo net planuota gauti, o tuo metu matyt jų ir nereikėjo.

Pasitarę rado geriausią vietą, traktorius pradėjo kasti duobę. Tuo metu pasirodė penki-šeši SSRS spec. dalinio kareiviai, berods atvažiavę su šarvuočiu ir pradėjo klausinėti kas čia daroma. Jų akys stiklinės, atrodė kaip narkomanai. Tada P. Maciulevičius pasakė, kad nori pastatyti kryžių ir tuo įamžinti žuvusiuosius. Vyresnysis jiems liepė nešdintis, nes neva ne kryžių jūs norit čia statyt, o komunikacijas sugadinti.

Kryžiaus statytojai suprato, kad nepavyks įvykdyti savo sumanymo, greitai susirinko įrankius ir tuo metu nusprendė, kad geriausia bus atvežtą kryžių paguldyti ant kalnelio, kur jis tebeguli iki šiol. Labai gerai matomas, kai atvažiuoji link bokšto, sutvarkyta aplinka, apšviestas.

Kaip straipsnio pradžioje rašiau, dažnai istoriniai faktai yra interpretuojami. Taip ir šiuo metu, prieš kokius 10-15 metų, asmuo, pasivadinęs Kauniečiu ir dar keli viešino, kad tai jie tą kryžių pastatė. Tad šio straipsnio tikslas yra įvardinti tikruosius atminimo kryžiaus autorius, iniciatorius ir vykdytojus. Kuklus žmogus, koks yra Petras Maciulevičius, kantriai tylėjo beveik trisdešimt metų.

Štai tokį pasakojimą išgirdau iš Pauliaus Maciulevičiaus, Petro sūnaus ir dabartinio UAB „Alpera“ vykdančiojo direktoriaus.

Tikslinga būtų šalia kryžiaus pritvirtinti lentelę su autorių pavardėmis.

                                                                               Vladas Turčinavičius

      Nuolankumas ir prisitaikėliškumas, savo valstybės interesų nesuvokimas stipriai įaugęs į mūsų, lietuvių, o ypač į valdžios atstovų protus ir sielas.

      “Tradicinė tapatybės sąmprata skiriama apibrėžti neatsiejamai individo ir visuomenės savivokos reikšmių sistemai, pagrįstai savimonės pastovumu, tapatumu ir perimamumu. Tapatybė žmogų – pastato į centrą, suteikia jam ašį, įgalinančią įsukti savo kūrybos ratą. Bet kokia periferinė tapatybė tėra fikcija – kitų (svetimų) centrų kultūrų antspaudas mūsų sąmonėje”- rašo etnologas Jonas Vaiškūnas (www.delfi.lt; 2007.01. 30).

       Pastaruoju laiku bandoma atgaivinti Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos (LDK) tapatybę, tai visiškai teisingas kelias, tuo labiau, kad  mūsų tautos daugumai, o ypač valdžios atstovams, mokytiems Sovietų sąjungos istorijos, tai visiškai nearti dirvonai. Visos okupacijos, didelei mūsų tautos daliai, išugdė nevisavertiškumo jausmą.

      Mokslas įrodė, kad mūsų Lietuvos (baltiškos kultūros) yra toli į Rytus ir Pietus: Maskvos ir Tvėrės kunigaikštijose, Gudijoje ir Ukrainoje, o ypač Lenkijoje. Todėl pravartu kalbėti ne apie LDK imperialistinį aspektą, o apie tai, kodėl mes po keleto šimtų, gal tūkstančio metų likome tokie maži, tik palikdami savo kultūros pėdsakus kaimyninėse tautose. Mums primestą, paskutiniųjų Europos pagonių neigimo monoparadigmą, kuri pastato mus į ginties ir prisitaikymo pozicijas, laikas keisti į poliparadigmą – Lietuvą vertinti baltų kultūros kontekste, kurios reliktai ir paveldas tęsiasi nuo Vyslos iki Okos, vakarų – rytų kryptimi ir Ilmenio ežero ir Kijevo, šiaurės – pietų kryptimi, neatmetant ir paskutiniųjų tyrinėjimų Ispanijoje – baltų genčių palikimo ispanų kalboje. O kodėl buvome paskutiniai pagonys vidury Europos? Todėl, kad buvome stiprūs savo kultūra ir organizacine karine struktūra, kad tuo metu net kardu ir kryžiumi skleidžiama krikščionybė negalėjo nugalėti (oi, reikia visaapimančiai tyrinėti pirmąjį tūkstantmetį). Lietuvio ir Lietuvos savigarba ir savimonė turėtų būti ugdoma teigiama pagonybės poliparadigma, nes visos Europos tautos turėjo pagonijos laikotarpį, toliau sektų LDK suvokimu, XX a. atgimusia Lietuva ir moderniąja Lietuva, lygiateise ir lygiaverčia su kitomis Europos Sąjungos narėmis. Dabarties Lietuvos ir lietuvio tapatybės matmenis būtina praplėsti LDK istoriniu ir kultūriniu paveldu, plačiai jį skelbiant visuomenėje, o ne tik tarp akademinių sluoksnių. Istoriniai, literatūriniai ir religiniai tekstai, jos gyventojų skelbti šimtmetiniais LDK laikais, senąja rusėnų, ar religine slavų, ar lotynų, ar lenkų kalbomis yra Lietuvos kūryba, nes dauguma tautų tais laikais kūrė ne savo kalba, bet skelbiamos religijos kalba. Daugelio Europos tautų kalbos tapo lotynizuotos ar slavizuotos ir išnyko, tačiau iš baltų kalbų išliko tik lietuvių ir latvių kalbos, o tai rodo mūsų kultūros gilumą ir stiprumą. Tad pažvelkime istoriniu žvilgsniu į dabarties oficialius įvykius ir jų traktavimą.

      Dar į Europos informacijos erdvę neįvedėme savo didingos istorijos, kultūros paminklų, o jau stengiamės minėti 1791 metų gegužės 3-iosios Konstitucjos dieną, kuri taip ir liko tik popieriuje, nors ir buvo laikinai panaikintas LDK valstybingumas Jei ši konstitucija būtų veikusi, tai Lietuvos likimas būtų analogiškas anksčiau įvykusiam Mozūrijos kunigaikštystės likimui.

      Juk pirmiau buvo lietuvių teisinės kultūros paminklai – Lietuvos statutai. Kaip jie atsirado, juk iš dangaus nenukrito, o tai buvo mūsų bendros baltiškosios kultūros kūrinys. Gal jis siejasi su gotų teisynu, o gal baltų, kaip teigia žymusis tyrinėtojas, poliglotas Česlovas Gedgaudas („Mūsų praeities beieškant“, Meksika „Del Toro“ sp. 1972 m.). Jis teigia, kad gotų kalbą sudaro apie 60 proc. baltiški žodžiai ir įrodo, jog gotai visiškai ne germanų gentis (tą patvirtina ir Jūratės Statkutės de Rosales tyrinėjimai). Mūsų tautosaka išsaugojusi daug ikirašytinių žinių – mes, kai ko nors nežinome, atsimename girdėtą močiučių posakį: „Bala žino“. Tačiau Č.Gedgaudas rašo, kad 5-ojo amžiaus gotų (gal baltų) teisynas saugojamas Prancūzijoje ir vadinasi „Les Balagines“ (skaitoma: Lė Balažin). Belieka istorikams tyrinėti šią temą.

       Apginant Lietuvos savarankiškumą didžiulę įtaką turėjo Lietuvos statutai: kanclerio Alberto Goštauto rūpesčiu išleistas 1-asis bei 1588 m. išleistas 3-iasis,  po Liublino unijos įtvirtinęs Lietuvos savarankiškumą, o jo civilinė dalis Rusijos imperijos Lietuvos gubernijoje galiojo iki 1840m. Šie mūsų teisinės kultūros paminklai turi būti minimi, jie svarbūs ir fenomenalūs to meto Europos istorijos ir kultūros kontekste.

       Mane sujaudino akademiko Zigmo Zinkevičiaus straipsnis: „Karaliaus Mindaugo ir pirmojo Lietuvos krikšto reikšmės menkinimas“ (Lietuvos aidas, nr.151, 2007.07.05). Čia autorius iškėlė Lietuvos įžymaus įvykio ir istorinės asmenybės menkinimo problemą, aš pridėčiau, kad Lietuvos menkinimas vykdomas iš Vakarų ir iš Rytų gal tūkstantmečius, nes mes ilgiausiai išlikome pagoniškosios kultūros, o kaimynams nepavyko jėga primesti krikščionybės, tačiau šis menkinimo stereotipas gyvas ir dabar. Kas valdo informaciją, tas valdo viską – Vakarų link valdė Lenkija, o Rytų, jau vėliau – Rusija. Autorius pastebi, kad „svarbiausia Mindaugas sukūrė Europos modelio Lietuvos valstybę, orientuotą į Vakarų pasaulį. Tai įvyko, kai Europoje kūrėsi klasikinės Prancūzijos, Anglijos, Ispanijos monarchijos, tarp kurių Mindaugas rengė vietą Lietuvai“. Visa tai palietė Lenkijos valdovų, priėmusių katalikybę dar X amžiuje, ambicijas bei Rusios kunigaikštijų, skleidusių stačiatikybę taip pat nuo X amžiaus, nepasitenkinimą. Štai čia ir prasidėjo kaimyninių šalių Mindaugo šmeižimas bei intrigos. Mindaugas buvo vadinamas „brolžudys“, vėliau – „atsimetėlis nuo krikščionybės“, nors Vatikano dokumentuose apie atsimetimą nėra. Galima tik įsivaizduoti, kaip Mindaugo „su dideliu skaičiumi pagonių“ krikštas įžeidė Lenkijos valdovus, kuri beveik 200 metų buvo katalikybės skleidėja Rytuose, bet nesugebėjo Lietuvos apkrikštyti, o štai popiežius Inocentas IV, padedant Rygos arkivyskupui (ne Lenkijai) 1253 metais karūnuoja Mindaugą Lietuvos karaliumi ir paskelbia Lietuvos karalystę krikščionybės forpostu Rytuose. Jeigu atsirado Lietuvos karalystė lygiavertė Lenkijai, o ne vasalinė kunigaikštija,  tai jos nepajungsi savo įtakon, štai kodėl prasidėjo intrigos prieš Mindaugą, o vėliau jo, kaip karaliaus ištrynimas iš istorijos bei Lietuvos pirmojo krikšto menkinimas ir nutylėjimas. Taip buvo ir 1987 metais, minint Jogailos krikšto 600-asias metines, kada vėl iki debesų buvo iškeltas antrasis krikštas su Jogaila. Juk Mindaugo buvo sudaryta savarankiška Lietuvos bažnytinė provincija, veikė keletas bažnyčių, išliko krikščioniška bendruomenė iki Vytauto Didžiojo laikų. Vadinamas antrasis Lietuvos krikštas susijęs daugiau su Jogailos asmenybe, jis tuo metu, būdamas Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu buvo priėmęs stačiatikybę, tačiau 1386 m. gavęs Lenkijos karalystę atsimetė nuo stačiatikybės ir tapo kataliku. Po Jogailos krikšto Lietuvos bažnytinė provincija buvo prijungta prie lenkiškosios Gnezno provincijos.

       Mums reikia tikrosios istorijos, o ne kaimyninių valstybių klastotos ar nutylėtos mūsų istorijos, todėl pritardamas akademiko Z.Zinkevičiaus mintims, manau kad Lietuvos tikroji krikšto data turėtų būti atstatyta ir susieta su karaliumi Mindaugu įteisinant ją Vatikane ir Lietuvoje. Viliuosi, kad mūsų Bažnyčios ir Valstybės vadovai pasinaudos palankia aplinka Vatikane, kur Lietuvių koplyčioje paminėtas pirmasis Mindaugo Lietuvos krikštas, nes pirmasis krikštas vyko per vokiškąją liniją – Rygos arkivyskupiją – tai galėtų sužadinti artimiau bendrauti su Latvija, o ne tik su Lenkija, lig šiol jai tik  nuolankiai prisitaikant.

       Prisimenant kaimynų skleidžiamas tendencingas istorijas apie tai, kad Mindaugas sukūrė Lietuvos valstybę „išžudęs ir išblaškęs savo varžovus: brolius, brolėnus ir seserėnus“ bei „žmonių kančiomis ir krauju“ (S. Lazutka), verta priminti, kad „jie patys savo valstybes kūrė kur kas žiauriau negu Mindaugas ir kiti Lietuvos valdovai, kurie prieš juos tėra nekalti avinėliai“(Z.Zinkevičius). Taigi pažvelkime ką rašo metraščiai.

       Lenkija karalyste tapo taip pat ne staiga: vandalų (vanduolių) kunigaikštis Daugonis apsikrikštijo 966 m. ir tapo Meška I, o Boleslovas I Narsusis karaliumi karūnuotas 1025 m. Vėliau karalystė buvo patekusi į šv.Romos imperijos sudėtį ir suverenitetą atgavo jau 1076 m. valdant Boleslovui II Drasiajam, kuris pasižymėjo ypatingu žiaurumu, žudė savo priešus net bažnyčiose, o šv. Stanislovui laikant mišias nukirto jam galvą prie altoriaus (tai pavaizduota Vilniaus Arkikatedros altoriaus paveiksle).

       Kijevo Rusia, priėmusi stačiatikybę 988 m., sėkmingai ją plėtė į šiaurę, o XIII amžiuje buvo belikę neapkrikštytos tik Lietuvos kunigaikštystės vakaruose, o Nalšios kunigaikštis Daumantas priėmęs stačiatikybę valdė Pskovo kunigaikštystę ir jau dalyvavo sąmoksle prieš Mindaugą. Taigi intrigas prieš Mindaugą rezgė ir Rusios kunigaikštijos, tik joms sutrukdė Aukso Ordos puolimai. Kijevo Rusios valdovo – krikštytojo Vladimiro žiaurumai pranoksta lenkų ir lietuvių valdovų žiaurumus. Vladimiras buvo Kijevo Rusios Didžiojo kunigaikščio Sviatoslavo ir sugulovės tarnaitės (chazarų žydaitės) sūnus- benkartas. Tėvas jam patikėjo valdyti Naugardą, tai jis savo brolius Jaropolką ir Olegą nužudė ir tapo Kijevo Didžiuoju kunigaikščiu. Valdydamas iki 1015 m. karinių draugovių (būrių) padedamas su kardu krikštijo šiaurines Rusios kunigaikštijas. Kaip rašo metraščiai tai buvo žudikas ir moterų žagintojas, turėjo apie 800 žmonų ir sugulovių.

      Ilgą laiką karalius Mindaugas okupuotai lietuvių tautai buvo nežinomas, todėl daugelio sąmonėje ir liko kažkas mistiško. Vilniuje pastatytas jam paminklas yra labai gerai, tačiau to nepakanka. Manyčiau jo valdymą ir jo valstybę tikslinga labiau „įžeminti“, materializuoti. Tam pasitarnautų prie paminklo spalvotomis trinkelėmis apibrėžtos Lietuvos karalystės sienos, pažymint to laiko žymiausius miestus. Ši informacija pasitarnautų mūsų jaunajai kartai ir užsieniečiams. Kartu norisi priminti, kad informacija apie Gedimino valstybės sienas ir valdymo laikotarpį turėtų būti patalpinta ir prie Gedimino paminklo. Dabar netoli paminklo stūkso akmuo su iškaltais 1323 metais, lyg tai Vilniaus paminėjimo ar įkūrimo metai, bet juk tai klastotė, nes šiais metais Gediminas perkėlė Lietuvos sostinę į Vilnių. Gerbkime save, savo istoriją, tai ir kiti mus gerbs.

       Sovietų laikais iškeltas į padanges Žalgirio mūšis, nes tik tai buvo leidžiama, juk nukreipta prieš Vakarus. 1998m. aplankiau Žalgirio (Griunvaldo) mūšio laukus dabar priklausančius Lenkijai. Atsiveria nuostabūs laukų toliai ir didingas paminklas, tačiau plėvesuoja tik dabartinės Lenkijos vėliavos, pagalvojau, o kodėl nėra Lietuvos istorinės vėliavos su Vytimi, o gal tiktų ir dabartinė trispalvė? Juk su Lenkija pasirašyta Draugiškų santykių ir geros kaiminystės sutartis dar 1994 m., tačiau mūsų atsakingi valdžios atstovai tuo nepasirūpino. Neiškentęs 2006 m. priminiau mūsų UR Ministerijai apie būtinybę, kad Lietuvos vėliavos nuolat plevėsuotų Žalgirio mūšio vietoje. Gavau atsakymą, kad jos iškeltos minint 2006 m. Žalgirio mūšio 596-asias metines, bet ar jos plevėsuos po 600-ųjų Žalgirio metinių ir visą laiką, nežinau. Tiesa, tik 2020 m. Prezidentas Gitanas Nausėda atidengė paminklinų akmenį su Vyčiu. Kalbant apie Žalgirio mūšį, kaip nepaminėti Vytauto Didžiojo, kurį turėtume vadinti Lietuvos karaliumi, juk Šv. Romos imperatoriaus teisinis aktas apie Vytauto paskelbimą karaliumi egzistuoja ir karūna buvo nuliedinta, tik dėka klastingų kaimynų – lenkų, ji buvo pagrobta, o antrosios nesulaukė, nes Vytautas mirė. Šis teisinis aktas turėtų būti surastas Vatikane ir atspausdintas Lietuvos spaudoje, o ne nuolankiai nutylimas. A.Smetonos valdomoje Lietuvoje rugsėjo 8-oji  buvo šventė – Vytauto karūnavimo (1430 m.) diena, o dabartinėje Lietuvoje visiškai pamiršta. Tai mūsų valdžios prisitaikėliškumo pavyzdys ar valstybės interesų nepaisymas.

       Ir vėl tenka priminti: „Kas valdo informaciją, tas valdo viską“. Jeigu 1569m. Liublino unijos sutartis sujungė dvi valstybes, suverenius subjektus į sąjungą, net herbas buvo sukurtas lygiavertis su Vytimi ir Ereliu, tai po 200 metų Vakarų informacinėje erdvėje, o dalinai ir Rytų, tokios kaip Lietuvos nebeliko, o buvo žinoma tik Žečpospolita Polska. Gan įtartinai skamba dabar propaguojamas terminas: Dviejų Tautų Respublika (ar tik neprimestas strateginės kaimynės?), būtų priimtiniau – Dviejų Valstybių Sąjunga (po Liublino sutarties pasirašymo vadinosi Lenkijos ir Lietuvos Valstybė), nes tas propaguojamas pavadinimas įžeidžia kitas tautas, gyvenusias Lenkijoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje. Štai dėl ko, per šimtmečius skleistos tendencingos ar nutylėtos informacijos apie Lietuvą, po 1918 m. Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos atstovams buvo sunku įrodyti Vakarams apie lietuvių ir Lietuvos egzistavimą.

        Mes švenčiame Žalgirio mūšio metines ir pabrėžiame didvyriškas kovas su kryžiuočiais, tačiau, kaip rašo istorikas Tomas Baranauskas (www.delfi.lt; 2006.09.08): „O juk karas su Rusija, prasidėjęs beveik kartu su Rusijos valstybės susikūrimu XV a. 2-oje pusėje, truko ne ką trumpiau, nei karas su kryžiuočiais – 175 metus (1492 – 1667 m.). Šiuo laikotarpiu Lietuva su Rusija kariavo devynis karus,…“ Norėdami savo tapatybę susieti su LDK, turėtume minėti žymius Lietuvos istorijos įvykius, faktus ir datas susijusias su Rytais. Minėtini didvyriški Lietuvos istorijos įvykiai, turėję įtakos ne tik Lietuvai, bet ir Europai: Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo pergalė 1362 metais prieš Aukso Ordą prie Mėlynųjų Vandenų (dabar Ukraina) – galėtų būti plačiai švenčiama kartu su ukrainiečiais, kurie labiau gerbia Algirdą negu lietuviai; atmintina diena – rugsėjo 8-oji – 1514 m. įvykęs Oršos mūšis, didžiausia Lietuvos karinė pergalė prieš Maskvos kunigaikštiją, minėtina drauge su Gudija.

        Vien ko verti Lietuvos Didžiojo etmono Jono Karolio Katkevičiaus (sulenkintai –Chodkevičiaus) karo žygiai XVII a. pradžioje: 1605 m. rugsėjo 27-oji diena Salaspilio (dabar Latvijoje) mūšis, įėjęs į pasaulio karo meno enciklopediją, nustebino visą Europą, kai J. K. Katkevičius turėdamas 3.800 karių sumušė Švedijos karaliaus Karolio 14.000 kariuomenę. 2005 metais minint šio mūšio 400-asias metines mūsų valdžios atstovai net nedalyvavo kartu su latviais, švedais ir lenkais atidengiant Salaspilyje paminklą. Jie atidavė laurus dabartiniei Lenkijai (ir vėl istorijos klastotė), nors tuomet mūšyje jų kariuomenė visiškai nedalyvavo – po Liublino unijos Lietuva turėjo savo atskirą nuo Lenkijos kariuomenę, iždą, antspaudą ir teisinę sistemą – Lietuvos statutus. Sakau, gal dabarties Lietuvoje, einantys į valdžią pivalo išlaikyti egzaminus iš istorijos. Na, o mūsų tauta turėtų nekartoti rusų primestą posakį: „Sumušti kaip švedai prie Poltavos“, o kartoti: „Sumušti kaip švedai prie Salaspilio“. Visa Europa turi būti dėkinga už J.K.Katkevičiaus žygį 1621 m. prie Dniestro, ties vietove Chocimu, kai etmonas su 40.000 lietuvių ir lenkų kariuomene davė atkirtį 300.000 turkų kariuomenei ir pastarieji buvo priversti pasitraukti.

      Didysis Lietuvos etmonas J.K.Katkevičius su Lietuvos kariuomene ir Lenkijos kariuomene vadovaujama etmono Žolkievskio 1611-12 m. dalyvavo batalijose Maskvoje, tačiau dabartinė Rusijos valdžia, minėdama šią datą lapkričio 7-ąją (vietoje boševikų Spalio perversmo šventės), net nė vienu žodžiu nekalba apie Lietuvos dalyvavimą. Atrodytų, kad minėti Lietuvą, dabar labai sumažėjusią, neleidžia Rusijos imperinės ambicijos. Ji akcentuoja, kad 1605-1612 m. Maskvą buvo užėmusi tik Lenkija. Tai vis istorijos iškraipymai, kurie ne motais mūsų ambasadoriams Maskvoje, Vyriausybės ir Seimo nariams – jie nereiškia jokių pretenzijų dėl mūsų istorijos faktų nutylėjimo. Baigiant apie J. K. Katkevičių, LDK Didįjį etmoną, kunigaikštijai jau esant sąjunginėje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje, reikia pasakyti, kad tai gabiausias karo vadas po Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių, nepelnytai primirštamas, o reikėtų jam pastatyti paminklą Vilniuje, skvere priešais Katkevičių rūmus, dabar Vilniaus paveikslų galerija. Turime iškelti savo didvyrius, įžymiasias asmenybes (pvz.: Kazimieras Simanavičius- pirmasis daugiapakopių raketų kūrėjas ir kt.), statyti paminklus ne tik aukoms nuo svetimųjų intervencijų, o po to tik dejuoti bei jas apraudoti, bet kurti herojiškus paminklus Lietuvos valstybės didvyriams, įžymiems laimėtiems mūšiams, nulėmusiems Lietuvos ir Europos istoriją.

       Kultūros darbuotojai ir atsakingi asmenys, kalbėdami apie Lietuvos istoriją po trečiojo 1795 m. Žečpospolitos padalinimo ir Lietuvai patekus į Rusijos okupaciją, naudoja terminą „Caro valdžia“, tai skamba mums, o ypač užsieniečiams, lyg tai savojo caro, o ne okupanto valdžia. Manytina, kad tai sovietų propagandos primestas terminas, kai bolševikai visas negeroves vertė ant caro galvos. Mums lietuviams daiktus reikia vadinti tikraisiais vardais: „Okupacinė caro valdžia“, „Rusijos imperijos okupacija“.Taip kalbėti įpareigoja istoriniai faktai: po sąjunginės Lietuvos ir Lenkijos valstybės pasidalinimo Rusijos imperatorė Jekaterina nepaliko autonominio administracinio vieneto – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos Rusijos imperijos sudėtyje, bet sau pasiliko Lietuvos Didžiosios kunigaikštienė titulą. Jau kitas caras LDK pavadino Lietuvos gubernija, o po 1831 m. sukilimo Lietuvos gyberniją suskaldė į tris gubernijas ir pavadino Šiaurės vakarų kraštu, kad net Lietuvos vardo niekur neišliktų. Nors Jekaterina, derėdamasi su Prūsija ir Austrija dėl Žečpospolitos pasidalinimo, pretenzijas gauti visą Lietuvos kunigaikštiją grindė tuo, kad ji, dar nuo Vytauto Didžiojo laikų, yra vienintelė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio titulo paveldėtoja. Visiškai priešingai Rusijos imperija elgėsi Suomijos atžvilgiu, ji į imperiją įjungta buvo kaip Suomijos kunigaikštija su autonomijos teisėmis, dėl to Helsinkyje stūkso paminklas carui Aleksandrui I.

       Dabar mūsų oficialūs atstovai Karaliaučių (Mažvydo, Donelaičio, Kanto, Vydūno gimtinę) vadina Kaliningradu ir taip rodo savo neišprusimą bei prisitaikėlišką, negerbiančią savęs ir istorijos, moralę. O juk šis pavadinimas likęs nuo Stalino bendražygio Kalinino (jis pasirašinėdavo Stalino priešininkų žudymo nutarimus) vardo, primesto sovietinių okupantų. Žodžiu, garsiausio XXa. nusikaltėlio Stalino, kurį nusikaltėliu pripažino tie patys komunistai dar N.Chruščiovo laikais, sėbro Kalinino vardą vis kartoja mūsų valdžios atstovai ir tai jau tampa normaliai įprasta. Tai analogiška, jeigu vadintumėte šį miestą kito nusikaltėlio Hitlerio sėbrų Gebelso ar Geringo vardu – Geringburgu (pastarasis buvo Reichstago pirmininkas, kaip ir Kalininas – Verchovnovo sovieta)?!

         Nevisavertiškumas pasireiškia ir frazėje: „Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimas“. Galima manyti, kad buvo tik vardas, o objekto, subjekto nebuvo, bet juk tai prieštarauja elementariai logikai, nes logika sako, jeigu yra vardas tai yra ir objektas ar subjektas. Gal čia nuolankiai įsiteikiama tuomet galiojusiai nuostatai, kad kol popiežius nepalaimino tautos, valstybės, tol jos nėra. Tada kai Cezaris nugalėjo Galiją, tai jos nebuvo, o tik vardas egzistavo. Arba šv. Brunonas žuvo nuo piktosios dvasios, vardu Lietuva (Litua – taip lotyniškai buvome įvardinti Kvedlinburgo metraščiuose). Tačiau Hipatijaus metraštis rašo: „1040 m. Jaroslav ide na Litvu“ (Jaroslavas puola Lietuvą). Vadinasi, praėjus vos 31 metams užpuolama Lietuvos valstybė. Manau visiems reikia elgtis oriai ir švęsti Lietuvos tūkstantmetį  (Litua Millenium), o ne vardo minėjimą. Verta priminti, kad Mindaugo karūnavimo minėjimo diena, pavadinta Valstybės diena, taip pat savyje neša netikslumą, o turėtų vadintis Lietuvos Karalystės diena. Tuomet į savo vietą atsistotų ir Lietuvos (valstybės) tūkstantmečio minėjimas 2009 metais.

       Galima teigti, kad pasyvioji gintis, prisitaikymas ir nutylėjimai veda į lėtą išnykimą („išlieka tik kovojanti valia“, – teigė Fridrikas Nyčė [Nicshe]), tik radikaliai gindami savo interesus ir juos iškeldami, skleisdami savo didingą istoriją, senąją ir šiandienos kultūrą tapsime įdomiais kitiems ir ugdysime bei sustiprinsime Lietuvos ir lietuvio tapatybę ir išguisime svetimųjų mums į sąmonę įbruktą nevisavertiškumo jausmą.

Vladas Turčinavičius

                                                                                        2020.07.12

Lietuva jau 30 metų nepriklausoma valstybė, bet stebint mūsų valdžių elgesį vidaus ir užsienio srityje, susidaro vaizdas, kad jie dar nepribrendo savarankiškai valdyti valstybės, gal jie nesuvokia, kad Lietuva yra istorijos ir tarptautinės teisės subjektas.

Stebėtina, kad mūsų istorikai nerašo, o valdžios atstovai nesiremia svarbiausiu santykių su Rusija pamatu: 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos Respublikos Taikos sutartimi su Sovietų Rusija. Kaip tik šiandien sukanka 100 metų nuo šios Sutarties pasirašymo bei Lietuvos valstybės suvereno teisių gražinimo.

Istoriškai pažvelgsiu į buvusios didelės valstybės Lietuvos Dižiosios kunigaikštijos santykius su Rusijos imperija XIX a.

Po 2-jo ATR pasidalijimo 1793 07 22 Gardino Seimas sutiko, kad Baltoji Rusia iki Nemuno aukštupio atitektų Rusijai kaip stačiatikių rusėnų žemės ir tarėsi su Rusija dėl ilgalaikės taikos. Taip pat Seimas priėmė svarbiausią Lietuvai dokumentą – patvirtino sutartį su Rusijos imperija, kurioje prisiekė „amžiną ir nepajudinamą taiką“ tarp ATR ir Rusijos su apibrėžta Lietuvai siena tarp etninių lietuvių katalikų ir stačiatikių rusėnų. Lenkijos karalius ir Lietuvos DK Stanislovas Augustas Poniatovskis savo ir būsimų valdovų vardu atsisakė nuo bet kokių pretenzijų į Rusijos užimtas teritorijas, o imperatorė Jekaterina II pažadėjo nekelti jokių pretenzijų dėl kitų ATR teritorijų.

Deja, grįžusio iš Amerikos Nepriklausomybės karų generolo Tado Kosciuškos sukeltas sukilimas dėl unitarinės Lenkijos valstybės atstatymo sulaužė šią sutartį ir buvo pralaimėtas bei tapo pretekstu visiškai panaikinti Lenkijos ir Lietuvos Rzeczpospolitą, ją pasidalijant tarp ano meto imperijų: Rusijos, Prūsijos ir Austrijos. Remiantis istoriniais faktais galima teigti, kad T. Kosciuškos sukilimas buvo beprasmis Lietuvos valstybingumui, atnešęs lietuvių tautai žudynes, o ypač pabrėžtina, kad T. Kosciuškos įsakymu buvo išžudytas LDK valdantysis elitas, veikiantis dėl Lietuvos valstybingumo išsaugojimo. Lietuvos DK Didžiojo kunigaikščio titulas atiteko Rusijos valdovei Jekaterinai II, kuris buvo paveldimas vėlesnių Romanovų dinastijos palikuonių.  Vilčių ir pastangų atstatyti LDK valstybingumą Rusijos imperijos sudėtyje buvo iki 1815 m. Vienos kongreso, apie tai rašiau ankstesniuose straipsniuose ir šiuos Lietuvos valstybingumo atstatymo žygius darė kunigaikštis, Rusijos Senato senatorius ir imperatoriaus Aleksandro I slaptasis patarėjas, Mykolas Kleopas Oginskis. Stebėtina, kad mūsų istorikai M. K. Oginskio politinės veiklos netyrinėja, gal jiems draudžia Lenkija, o gal nedrįsta žvelgti į istoriją iš Lietuvos interesų.

1814-15 m. Vienos kongresas sprendė Europos politinę ir ekonominę tvarką po Napoleono karų, kuris buvo sušauktas Austrijos, Jungtinės Karalystės, Prūsijos ir  karo laimėtojos Rusijos iniciatyva kuriame dalyvavo 216 valstybių vadovai. Nors Vienoje buvo susirinkę visi valstybių atstovai, lemiamą žodį turėjo tik Austrijos, Jungtinės Karalystės, Prūsijos, Rusijos, bei Prancūzijos atstovai. Vienos kongresas, vietoje Napoleono 1807 m. įsteigtos Varšuvos kunigaikštystės su Užnemunės Dainava ir Suduva, įkūrė Lenkijos karalystę Rusijos imperijos sudėtyje, Rusijai priskyrė ir autonominę Suomijos kunigaukštystę, ne veltui imperatoriui Aleksandrui I Helsinkyje buvo pastatytas ir stovi paminklas. Na, o Lietuvos DK suvereno teisės buvo  paliktos Rusijos imperijai ir ar buvo kongrese kalbama apie LDK nežinoma, nes Lietuvos istorijos institutas apie tai netyrinėja.

Lenkijos  Karalystė buvo vadinama Kongresinė ir turėjo autonomines teises Rusijos imperijoje, savo Seimą, Vyriausybę ir net kariuomenę. Šis Lenkijos Seimas savo nutarimuose net Lietuvos  vardo nemini, o vadina Vilniaus vaivadija, priešingai Rusijos imperija pagal  1792 m. II pasidalijimo sienas buvusią LDK teritoriją pavadino Lietuvos gubernija, kurioje vedė autonominę Lietuvos švietimo ir kultūros politiką. Ši palanki lietuvių tautai politika tęsėsi iki 1831 m. sukilimo, kurį tenka vadinti beprasmiu lietuvių tautai, nes tauta patyrė represijas, o autonominė kultūrinė švietėjiška politika buvusioje LDK teritorijoje buvo nutraukta ir Vilniaus universitetas uždarytas.

Po 1863 m. sukilimo Rusijos valdžia vykdė represijas prieš lietuvių tautą, o 1864 m. įvedė lietuviškos spaudos draudimą lotynišku raidynu, nors iki sukilimo S. Daukanto,  M. Valančiaus ir kitų Žemaitijos šviesuolių pastangomis veikė lietuviškos mokyklos ir buvo leidžiama lietuviška spauda. Galima daryti išvadą, kad abu sukilimai  buvo beprasmiai lietuvių tautai, atnešę didžiules žmonių aukas, o  žvelgiant ano meto Lietuvos šviesuolių akimis buvo sukeltas Lenkijos politikų mesianizmo vykdyto lietuvių ir kitų  LDK tautų atžvilgiu bei sukilimą skatino Vakarų imperijos, turėdamos tikslą susilpninti Rusijos imperiją. Žodžiu, karštuoliai ir lengvatikiai lenkai sukėlė abu sukilimus, kuriuose daugiausiai buvo žudoma ir nukentėjo lietuvių tauta.

Rusijos caro valdžia padarė ir nuolaidų valstiečiams, pataisė 1861 m. reformą, sumažino privalomosios žemės išpirkos mokestį, paspartindama baudžiavos liekanų likvidavimą ir kapitalizmo raidą. Susidarė sąlygos augti ūkininkams visoje Lietuvos gubernijoje (Rusijos Šiaurės vakarų krašte), ne tik Užnemunės Dainavoje ir Sūduvoje, kurioje baudžiava buvo panaikinta Napoleono dar 1807 m. ir ši Užnemunės teritorija buvo pavadinta Suvalkų gubernija. XIX a. antroje pusėje išsilavinusių ūkininkų sūnų dėka ėmė sparčiai rastis tautinė nekilmingųjų inteligentija. Nekilmingųjų sluoksnis tapo laisvės vedliu į 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybę. Užnemunės Lietuvoje užgimė idėja atkurti Nepriklausomą Lietuvą, kurią plėtojo nauji lietuvių tautos Didžiavyriai Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir kiti lietuvių šviesuoliai. Jie tęsė S. Daukanto ir M. Valančiaus idėjas: ugdyti lietuvių tautinę savimonę per kultūrą, švietimą, kalbą.

Trumpai apie Lietuvos atgimimo patriarchą, Didžiavyrį Joną Basanavičių (1851-1927), gimęs Ožkabaliuose, Vilkaviškio apskrityje, lietuvių tautos atgimimo puoselėtojas, įkūręs ir redagavęs įžymųjį lietuvišką laikraštį „Aušra”, mokslininkas, gydytojas, vienas svarbiausių Lietuvos Nepriklausomybės siekėjų. 1879 m. birželio 11 d. baigęs Maskvos universitetą gavo teisę verstis gydytojo praktika. Kultūrinę, švietėjišką ir politinę veiklą pradėjo dar studijuodamas Maskvos universitete. Tyrė Lietuvos istoriją, etnologiją, lietuvių kultūrą, kalbą, rinko tautosaką, rūpinosi lietuvių tautos švietimu, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu. 

Lietuvos Didžiavyris Vincas Kudirka (1858-1899) gimė Paežeriuose Vilkaviškio apskrityje – baigęs Marijampolės gimnaziją įstojo studijuoti mediciną į Varšuvos universitetą, kurį baigė 1889 m. Dar studijuodamas įsitraukė į politinę veiklą, dėl ko teko dviem metams nutraukti studijas. Gan per trumpą laiką gydytojas V. Kudirka paliko gilų ženklą lietuvių tautinio sąjudžio veikloje, prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, J. Basanavičiaus „Aušros” tesėjas, tautos atgimimo laikraščio „Varpas” įkūrėjas ir redaktorius, Lietuvos himno „Tautiškos giesmės” autorius.

Apgailėtina, kad šių didžiavyrių paminklai sostinėje Vilniuje buvo pastatyti tik 2009 m. V. Kudirkai ir 2018 m. J. Basanavičiui, nors 1990 m. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, pirmoji Sąjudžio laikų Vilniaus Taryba paminklų sąraše šiuos asmenis įrašė pirmuosius.

Nekilmingųjų sluoksnis, išugdytas XIX a. antroje pusėje, atvedęs ir įgyvendinęs Lietuvos Nepriklausomybę, tai ne tik 20 asmenų Nepriklausomybės signatarų, bet būtina vardinti dar keletą Didžiavyrių: broliai Vileišiai – Petras (1851-1926), Antanas (1856-1919), Jonas (1872-1942). Ypač minėtini Lietuvos bajorai atsikratę prolenkiškos tapatybės (vis tik ką daro švietimas ir apsišvietusių lietuvių įtaka) ir savo veiklą skyrę Lietuvai: Žemaitijos bajorai – Stanislovas Narutavičius (1862-1932), broliai Biržiškos – Mykolas (1882 – 1962), Vaclovas (1884-1956) ir Dzūkijos bajoras Donatas Malinauskas (1869-1942). Galima pabrėžti, kad šie Lietuvai nusipelnę asmenys išsimokslino Rusijos universitetuose: Sankt-Peterburgo, Maskvos, Kijevo, Varšuvos, bet ne Vilniaus universitete, kuris buvo uždarytas dėl Lenkijos sukelto 1831 m. sukilimo.

Žvelgiant į XX a. istorinius įvykius yra minėtini: Rusijos valdžios sprendimas naudingas Lietuvos atgimimui – 1904 m. sugražinta lietuviška spauda, o 1905 m. įvykęs lietuviškų gubernijų atstovų Didysis Vilniaus Seimas, vadovaujant Jonui Basanavičiui nusprendė atkurti Lietuvos autonomiją – dar buvo vadovaujamasi paskutinių LDK vadovų tikslais.

Lietuvai atsikurti ir naujoms valstybėms Estijai ir Latvijai atsirasti bei įsitvirtinti palankios sąlygos susidarė prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir 1914 m. JAV prezidentui Tomui Vudro Vilsonui paskelbus Tautų apsisprendimo deklaraciją. Po bolševikų 1917 m. perversmo šią Tautų apsisprendimo teisę pripažino ir Sovietų Rusija, ji 1917 m. lapkričio 16 d. paskelbė „Rusijos tautų teisių deklaraciją“. Ši Deklaracija skelbė visų tautų lygias teises, jų suverenumą ir teisę patiems apsispręsti bei kurti savarankiškas valstybes. Nors Sovietų Rusijos deklaracija buvo daugiau propagandinė ir iš esmės šios deklaruojamos teisės vėliau buvo taikomos kitoms daugiatautėms valstybėms, ji padėjo skleisti komunistinę doktriną pasaulyje. Tačiau visa tai yra Sovietų Rusijos dviveidiško imperinio elgesio taktika, pagal kurią Lietuva neprivalo paklusti, o nuolat Rusijai priminti ir reikalauti elgtis pagal Tarptautinės teisės nuostatas. Sovietų Rusija privalėjo po Deklaracijos paskelbimo pripažinti Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės okupaciją kuri prasidėjo po 1831 m. sukilimo.

Tarptautinės teisės ir Tautų apsisprendimo deklaracijos nuostatas atitinka lietuviškų gubernijų atstovų konferencijos, vykusios 1917 m. rugsėjo mėn. Vilniuje, priimta Lietuvos valstybės atkūrimo deklaracija, kurioje buvo išrinkta  Lietuvos Taryba. Demokratiškai išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba, pirmininkaujant Jonui Basanavičiui, 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą: „Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybės šiuo pareiškimu:

Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.

Lietuvos Taryba pranešdama apie tai vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę“.

Nors pirmoji valstybė, 1918 m. kovo 23 d. pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę de fakto, buvo Vokietija, tačiau esanti Lietuvoje Vokietijos kariuomenė trukdė Nepriklausomybę įgyvendinti. Tik Vokietijai pralaimėjus I pasaulinį  karą, Reichstagas pripažino tautų apsisprendimo teisę ir 1918 m. spalio 20 d. Lietuvai leido sudaryti Vyriausybę. Vokietijai strategiškai buvo naudinga turėti kaimynystėje Lietuvos valstybę, o ne Rusijos imperiją, juolab Sovietų Rusiją.

Pabrėžtina, kad 1918 m. rugpjūčio 29 d. Rusijos imperijos teisių perėmėja Sovietų Rusija panaikino Abiejų Tautų Respublikos (Rzeczpospollitos) pasidalijimų aktus.

Nors Sovietų Rusija 1919 m. dar bandė įsitvirtinti Lietuvos teritorijoje, pasiųsdama Raudonosios armijos būrius, tačiau Lietuvos savanorių kariuomenės ji buvo išvyta už Daugpilio. D. Britanija ir Estija taikos sutartis su Sovietų Rusija pasirašė dar 1920 m. vasario mėn., tuo pripažindamos bolševikinę Rusijos vyriausybę, ir tik praėjus pusei metų Sovietų Rusija atsisakė Lietuvos suvereno teisių, kurios buvo atitekę po Rzeczpospolitos pasidalijimų Rusijos imperijai bei lyg tai patvirtintų Vienos kongrese. Lietuvos santykiai su Sovietų Rusija galutinai buvo nustatyti Lietuvos Respublikos ir Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašytąja Taikos sutartimi. Pirmuoju Sutarties straipsniu Rusija iškilmingai patvirtino Lietuvos teises į nepriklausomybę ir kartu atsisakė bet kokių Rusijos siekių į Lietuvos teritoriją šiais žodžiais: „Pasirėmus „Rusijos tautų teisių  deklaracija“, visos tautos turi laisvą apsisprendimo teisę, kuri gali būti išplėsta ligi visiško atsiskyrimo nuo valstybės, kurios dalį sudarė Rusija, be paslėptų minčių pripažįsta Lietuvos valstybę nepriklausoma ir suverenia su visomis teisėmis ir išvadomis, išplaukiančiomis iš šio pripažinimo. Rusija amžiams atsisako suvereninių teisių į lietuvių tautą ir jos žemę. Ankstesnis Lietuvos priklausymas Rusijai lietuvių tautos jokiu požiūriu neįpareigoja savoje teritorijoje“. Ši Taikos sutartis apibrėžė sienas, lietuvių  gyvenamoje teritorijoje  su Gardino ir Lydos sritimis ir tai beveik atitiko 1792 m. II padalijimo sienas, tarp stačiatikių rusėnų ir katalikų lietuvių.

Štai kur pagal tarptautinę teisę yra tolimesnių santykių tarp Rusijos ir Lietuvos pamatas, todėl galima tik apgailestauti, kodėl dabartinės Lietuvos valdžia nemini šios sutarties 100-mečio, o viešojoje erdvėje per 30 metų neaptinkame jokių diskusijų šia tema.

       Sovietų Rusija 1922 m. tapusi Sovietų sąjunga,  1926 m. rugsėjo 28 d. pasirašė su Lietuva Nepuolimo paktą, kuris dar kartą patvirtino 1920 m. Taikos sutartį su nubrėžtomis sienomis, kurio pirmasis ir antrasis straipsnis  nustatė: 1. „Taikos sutartis, pasirašyta tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos Maskvoje, 1920 m. liepos 12 d., kurios visi nuostatai palieka galioje ir nepažeidžiami, lieka Lietuvos – Sovietų Sąjungos santykių pagrindu. 2. Lietuvos Respublika ir Sovietų Sąjunga įsipareigoja tarpusavy visomis aplinkybėmis respektuoti jų suverenumą, kaip ir jų teritorijų integralumą ir nepažeidžiamumą“. Sovietų komisaras užsienio reikalams Maksim Litvinov pareiškė: „Visas pasaulis turi matyti, kad mūsų pasirašytos sutartys nėra laikinos ir nepriklauso nuo konjuktūros, nuo atsitiktinių aplinkybių, bet yra išreiškimas mūsų pastovios ir amžinos taikos, kurios pagrindiniu elementu yra jaunų Pabaltijo valstybių nepriklausomybių išlaikymas…“

Po Pilsudskio perversmo Lenkijoje, Kaune susidarė įspūdis, jog Lenkija Lietuvos atžvilgiu turi pavojingų kėslų. Savaitę prieš pasirašant Nepuolimo sutartį Maskvoje, 1926 rugsėjo 21, Lietuvos vyriausybė per savo atstovus užsienyje įteikė įvairių kraštų vyriausybėms memorandumą, iškeliantį Lenkijos agresyvumą ir jos grasinimą karu rytų Europai – štai pavyzdys dabartinei Lietuvos valdžiai, kaip duoti atkirtį neteisėtiems Lenkijos reikalvimams keisti lietuvių kalbos raidyną bei rašyti pase pavardes lenkų raidėmis. Būdamas Maskvoje premjeras Mykolas Sleževičius gavo iš Sovietų sąjungos užsienio reikalų komisaro Georgijaus Čičerino notą, kuri patvirtino, „kad faktiškas Lietuvos sienų sulaužymas, kuris Lenkijos buvo padarytas priešingai lietuvių tautos valiai, nepakeitė Socialistinių Tarybų Respublikų Sąjungos nusistatymo dėl teritorinio Lietuvos suvereniteto, nustatyto 1920 metų liepos mėn. 12 d Taikos sutarties Lietuvos su Rusija 2 straipsnyje ir jo priede.“

Pagaliau iš G. Čičerino notos paaiškėjo ir tai, dėl ko Lietuva dar neturėjo raštiško pareiškimo iš Sovietų Sąjungos dėl jos sutarties su Lenkija. Jos 1921.III.18  Taikos sutartis su Lenkija pasirašyta Rygoje, nors ir nustatė Lenkijos valstybės sieną toli į rytus nuo Kerzono linijos, Maskva notoje dar kartą raštiškai patvirtino Lietuvai, kad ir toliau galioja 1920 m. Taikos sutartis su Lietuva ir joje apibrėžtomis sienomis.

Šiomis sutartimis nustatyti santykiai dar labiau sustiprėjo Sovietų Sąjungai 1934 m. įstojus į Tautų Sąjungą ir tapus Tarptautinės teisės subjektais. Tačiau Sovietų Sąjungai 1939 m. žiemą užpuolus Suomiją, o Vakarų valstybės, vengdamos konflikto su Sovietų sąjunga, efektyviai nepadėjo Suomijai, tačiau 1939.XII.14 ją tik pašalino iš Tautų sąjungos. Prisitaikanti Lietuva, norėdama išlikti ištikima savo neutralumo politikai, 1939 m. rugsėjo 1 d. griežtai laikėsi tarptautinių ir iš dvišalių sutarčių išplaukiančių įsipareigojimų.

Kai Lietuva vykdanti neutralumo politiką 1939 m. rugsėjo pirmoje pusėje nėjo atsiimti Pietryčių Lietuvos su Vilniumi, tuomet Sovietų sąjunga rugsėjo 17 d. puolė Lenkijos okupuotą Pietryčių Lietuvą, ją okupavo, tuo pažeidė tarptautinę teisę ir sutartis su Lietuva. 1939 m. spalio 10 d. Prievartine sutartimi su Lietuva sugražino tik dalį Lietuvos teritorijos su Vilniumi, tačiau privertė mūsų vadovus įsileisti 25 tūkst. Raud. Armijos karių ir sukurti 5-ias jų karines bazes. Tai buvo sovietų imperializmo ir begėdiškos politinės suktybės išraiška, nes Kremlius pažeisdamas 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį ir vėlesnes ją patvirtinančias sutartis, ne tik padiktavo sąlygas, bet ir atplėšęs daugiau kaip pusę Vilniaus krašto teritorijos prijungė ją prie Sovietų imperijos. Tai buvo pradžios žygis 1940 m. birželio 16 d. visiškai Lietuvos okupacijai, kai Sovietų sąjunga po grasinančio ultimatumo Lietuvai, įvedė 250 tūkst Raudonosuios armijos karių. Diktuojant Krermliui buvo sudaryta vadinama Liaudies vyriausybė su Justu Paleckiu priešakyje. Surengtas  Liaudies Seimo rinkimų farsas, nes nebuvo renkama, o tik balsuojama už Komunistų partijos pasiūlytus kandidatus ir sovietų teroro struktūrai NKVD verčiant piliečius eiti ir balsuoti. Ši vyriausybė ir Seimas negalėjo priimti sprendimų, kurie būtų išreiškę Lietuvos valstybės ir tautos valią, nes esant okupacinei Sovietų sąjungos kariuomenei, nei referendumai, nei rinkimai pagal tarpatautinę teisę nėra laikomi laisvi ir tuo pačiu teisėti. Tad Lietuvos komunistų partijos vadovaujama delegacija 1940 m. rugpjūčio 3 d. nuvykusi į Maskvą ir pareiškusi norą  būti priimtai į Sovietų sąjungą yra neteisėtas veiksmas. Po Lietuvos okupacijos ir inkorporacijos prasidėjo Lietuvos piliečių ir vadovų teroras ir tremtys. Visa tai vykdė sovietinės teroro organizacijos  NKVD, KGB, prisidengę socialinių klasių kovos ideologija vykdė tautos genocidą. Teroras tęsėsi iki pat nacionalsocialistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų sąjungos 1941 m. birželio 22 d. karo pradžios.

Politinė organizacija Lietuvių aktyvistų frontas, kuris 1940 m. buvo įkurtas Lietuvos diplomatų Vakarų valstybėse, o jo vadovaujantys centrai veikė Vilniuje ir Kaune bei jo sukūrimui pritarė Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Lietuvių aktyvistų frontas pogrindyje  subūrė apie 36 tūkstančius Lietuvos piliečių, kurių tikslas buvo atkurti Lietuvos valstybės suverenumą, todėl organizavo Lietuvoje sukilimą prieš Sovietinius okupantus. Sukilimas prasidėjo 1941 m. birželio 22 d.  sukilėliai užėmė Vilnių, Kauną, kitus miestus ir buvo išvyta okupacinė Raudonoji armija, o birželio 23 d. jau buvo sudaryta Laikinoji Lietuvos Vyriausybė, kuri paskelbė Lietuvos valstybės Aktą atstatantį Lietuvos valstybės Nepriklausomybę ir viešai – per radiją paskelbė Laikinosios Vyriausybės sudėtį. Akivaizdu, kad naujasis okupantas nacistinė Vokietija užėmė Lietuvą kaip suverenios valstybės teritroriją, todėl po penkių savaičių Laikinąją Lietuvos vyriausybę paleido.

Pirma, todėl atsižvelgiant į tarptautinę teisę tenka pabrėžti, kad 1941 m. Laikinosios Lietuvos Vyriausybės Birželio 23 d. Nepriklausomybės deklaracija yra veiksni ir ja reikia remtis kalbant su Vakarais, registruojant JT bei duodant atkirtį dabartinės Rusijos valdžios propagandai.  Reikia reikalauti Seimo, kad 1941 m. Birželio 23 d. paskelbtas Nepriklausomybės Aktas būtų priimtas  Lietuvos valstybės Aktu. Ypač dabar tapo labai svarbu ir lengviau  kai  Europos Teismas pripažino teisėta Lietuvos partizanų kovą prieš sovietinius okupantus, o partizanų naikinimą lietuvių tautos genocidu.

Antra, pagal teisinę logiką tais atvejais kai tuo pačiu klausimu yra du teisės aktai, tai galioja tas, kuris yra paskesnis. Net jei 1940 m. liepos mėn. neteisėtai išrinkto Liaudies Seimo  nutarimu Lietuvos valstybės suverenumas tapo atiduotas Sovietų Sąjungai, o 1941 m. Tautos sukilimu jis iš Sovietų Sąjungos atkovotas ir Birželio 23 d. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės Nepriklausomybės Atkūrimo Aktu   paskelbtas pasauliui ir tapo Tautos kaip suvereno teisės turėtojos atkurtas. Tokiu atveju teisiškai akivaizdu, kad sąjungininkai 1944 metais negalėjo laikyti Lietuvą išvaduota kaip Sovietų Sąjungos respublika. Sovietų sąjungine respublika pagal statusą Lietuva  jau nebebuvo nuo 1941 m. birželio 23-osios ir faktiškai ją išvadavo kaip suverenios Lietuvos valstybės teritoriją, laikinai okupuotą nacistinėsVokietijos. Tai reiškia, kad po karo Lietuva turėjo suvereno teisę lygią su tokiomis išvaduotomis šalimis, kaip Lenkija, Čekoslovakija ar kitos šalys ir po karo gavusios atskiros Liaudies demokratinės valstybės statusus. Sovietų Sąjunga, diktavusi sąlygas Vakarų sąjungininkams dalinantis pokarinę Europą, šią Lietuvos teisę į suverenumą pažeidė be teisėto pagrindo priskirdama ją Sovietų Sąjungos teritorijai. Akivaizdu, kad tam, jog po karo Lietuva teisėtai galėtų būti laikoma Sovietų Sąjungos dalimi, teisiškai buvo būtina iš naujo atlikti 1940 m. įvykdytą Lietuvos “įstojimo” į ją ceremonialą arba rengti referendumą Jungtinių Tautų priimta tvarka – dalyvaujant jų atstovams ir JT kariniems daliniams. Nei viena, nei kita atlikta nebuvo, todėl Sovietų Sąjungos veiksmai, vykdyti po karo Lietuvos valstybės kaip teisėtos suvereno teisės turėtojos atžvilgiu, be pagrindo laikant ją Sovietų Sąjungos teritorijos dalimi, yra neteisėti ir nusikalstami.

Akivaizdu, kad Sovietų sąjungos diktatoriaus J. Stalino veiksmai prieš karą ir po karo yra nusikalstami prieš tarptautinę teisę ir prieš humanitarinę teisę ir nagrinėtini Tarptautiniame Teisme. Tenka priminti Lietuvos valdžiai, kad J. Stalinas 1956 m. Sovietų sąjungos valdžios buvo pripažintas nusikaltėliu, todėl šiuolaikinės Rusijos propagandai bei jos prezidentui, vykdančiam II Pasaulinio karo kilimo priežasčių reviziją, yra pats laikas apie tai priminti, o gal net pradėti derybas su Rusija dėl šių nusikaltimų ir Lietuvos piliečių genocido kompensacijų bei Lietuvos teritorijų grobimo. Ypač svarbu Europos sąjungai kelti klausimus dėl karinės bazės likvidavimo Karliaučiaus srityje ir Kultūros paveldo konvencijos pažeidimų pakeičiant srities istorinius pavadinimus  sovietiniais pavadinimais.

„Lietuvai šiandien būtina turėti savo istorijos ir kultūros politiką. Istorijos politika nėra istorijos profesorių politikavimas. Istorija yra mokslas ir ją reikia tyrinėti. Požiūrio į istorinius įvykius derinimas tik su viena tauta, valstybe ir apeinant kitas, dalyvavusias tuose pačiuose įvykiuose, yra negalimas iš principo“.- sako teisininkas Liudvikas Rasimas, Nepriklausomybės paskelbimo signataras.

2020-07-12

                           Išdavikų gynėjų akistata su dokumentais.                          

P. Cvirka, pasirašydamas „Lietuvos įstojimo į sovietų socialistinių respublikų sąjungos sąstatą Deklaraciją”, savo parašu įteisino žiaurią sovietinę mūsų Tautos genocido okupaciją. Šis išdavikas sąmoningai išdavė mūsų Valstybę, mūsų Tautą – savo parašu įteisino mūsų Valstybės okupaciją.

Pagaliau šį išdavikišką aktą – Deklaracijos dokumento originalą – LGGRT Centrui patvirtino Rusijos Federacijos valstybinis archyvas.  

Tenka apgailestauti, kad šio dokumento faktą dėl neveiklumo ar gal sąmoningai sovietinės ideologijos koronaviRUSO paveikti, lyg šiol neigė mūsų istorikai-ekspertai bei sovietkultūrininkai. Ypač, neigdami bent kokį išdavikų pasirašytą dokumentą, atliktą išdavystės faktą, nuožmiai gina cvirką ir kitus išdavikus – nėrį, venclovą, paleckį literatūrologas-kultministras Kvietkauskas, Lietuvos rašytojų sąjungos vadovybė. Tyliai pritaria ir Seimo kultkomitetas. Kurčias ne tik Vilniaus meras net ir šiems viešiems teiginiams: ”… Nuo 1940 m. P. Cvirka išliko ištikimas tarybinės Tėvynės patriotas, rašytojas-bolševikas… Kūnu ir krauju, širdimi ir siela P. Cvirka buvo suaugęs su Tarybų valdžia, su Komunistų partija. Komunistų partijai, Tarybų valdžiai jis atidavė iki atodūsio visą savo gyvenimą, savo likimą… P. Cvirkos paminklas, įkūnijantis V. Lenino, F. Dzeržinskio bolševikinę dvasią, bus tvirtas kaip ir P. Cvirkos komunistinė dvasia…”

Ministre-literatūrologe, Lietuvos rašytojų sąjungos vadovybe, Seimo kultkomitete, užuot įsikūnydami į išdavikišką cvirkų dvasią, užuot teisindami šį aršų kolaborantą, litersukčių cvirką, nuplagijavusį svetimų autorių romanus, pasisąvinusį svetimus kūrinius ir honorarus, užuot skleidę jo išdavikišką propagandą, paimkit į rankas krauju 1949 metais rašytą mūsų didžiavyrių Laisvės kovotojų Deklaraciją ir perskaitykit šias eilutes: „Lietuvos Laisvės Kovos deklaracija kaip aukščiausias Tautos politinis organas 1949-11-16, reikšdama lietuvių Tautos valią, griežtai pabrėžia, kad asmenys okupacijos metais išdavę Tėvynę, bendradarbiavę su priešu, savo veiksmais pakenkę tautos išsilaisvinimui, susitepę išdavystėmis ar krauju yra atsakingi prieš teismą”. 

Ir, kad dar aiškiau suvoktumėte Deklaracijos esmę, perskaitykite ir Lietuvos Respublikos Seimo 1999-01-12 priimtą įstatymą: „1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija yra valstybės teisės aktas… pagal LR Konstituciją, galiojančius LR teisinius aktus už įvykdytus ypač sunkius nusikaltimus – už sąmoningą mūsų Valstybės išdavimą ir kolaboravimą; už organizavimą ir dalyvavimą sąmoksle valstybės perversmui įvykdyti ir įvykdymą; už veiklą kitai valstybei prieš LR santvarką, suverenitetą, teritorijos vientisumą; už pagalbą okupacinėms valdžios struktūroms įtvirtinant okupaciją, slopinant Lietuvos gyventojų pasipriešinimą; už Tėvynės išdavimą vertinti valstybės išdavikais”.

LR kultūros ministre su savo bendraminčiais, nedelsiant palikite šias garbingas pareigas – atsistatydinkite.

Premjere, Vilniaus mere, nutraukite mūsų Valstybei priešiškos ideologijos organizacijų, namų-muziejų kaip nėries, venclovos ir kt., finansavimą bei egzistavimą.

Seimo kultkomiteto Pirmininke, nedelsiant įgyvendinkite aukščiau minėtus mūsų Valstybės teisės aktus.   

              Pagarbiai –  Jonas Užurka.  

NGS edukacinės grupės vadovo vardu dar 2017.08.28 d. ir 2017.10.04 d. raštais buvo kreiptasi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centromemorialinį departamentą prašant įamžinti, t. y. pastatyti paminklus (vietovėse, kuriose rusų okupantų buvo nužudyti 4 ir daugiau Lietuvos partizanų) Stakliškių seniūnijos tokiose vietovėse: 1) Gojaus miške; 2) Gripiškių kaime; 3) Alšininkų kaime ir 4) Stakliškių miestelyje. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centromemorialinį departamentui aktyviai talkinau patikslinant istorinius duomenis pagal Stakliškių ir Butrimonių bažnytinius archyvus bei derinant  su vietovių žemės savininkais paminklų pastatymo vietas.

Taigi 2019 m. gruodžio mėn. 10 d. Gojaus miške jau yra pastatytas toks paminklas, o 2020 m. dar bus pastatyti Gripiškių ir Alšininkų kaimuose.

 Žuvusių Lietuvos partizanų pagerbimo ir minėto paminklo pašventinimo ceremonija vyks 2020 m. kovo mėn. 11 d. 10:00 val. šv. mišios Stakliškių, Jiezno ir Butrimonių bažnyčiose (nuo Gojaus išvardinti miesteliai yra vienodai nutolę), po to vykstame į Gojaus mišką šventinti paminklo ir 11:45 val. turime būti vietoje. Iš Vilniaus vykstantys (atrodo ir kauniečiai) renkamės Stakliškių bažnyčioje.

Kviečiu prisijungti prie NGS delegacijos, o dar geriau ir su transportu. Priede rasite plakatą, skirtą šiam renginiui. Susiskambinam!

Geros dienos,

Dr. Kazys Algirdas Kaminskas

NGS edukacinės grupės vadovas,

2017 m.gegužės 2d. Lietuvos patriotinės organizacijos įkūrė ,, Vyčio su laisvės kovotojų memorialu projektas” paramos fondą, kurio pagrindinis tikslas yra Lukiškių aikštėje, Vilniuje pastatyti memorialą laisvės kovotojams atminti su Vyčio skulptūra. Fondas aktyviai bendradarbiavo su LR Seimu, LR Vyriausybe ir tikėjosi, kad 2018m.vasario 16 d., Lietuvos atkūrimo šimtmečio proga memorialas bus pastatytas.

Pagal paruoštą ir visus leidimus gavusį projektą, fondas surinko lėšas už kurias buvo įrengti memorialo pamatai, vadinamo ,,Šimtmečio” rato centre iškilmingai įleista 111 laisvės kovas menančių relikvijų.

Deja, įvairių valstybinių institucijų dėka, ši idėja nebuvo įgyvendinta. Kultūros ministerija paskelbė inscenizuotą ,, konkursą – kūrybines dirbtuves” ir sužlugdė šį projektą. Dėl konkurso komisijos neteisėtų veiksmų vyksta teisiniai ginčai, kurie užsitęs dar ne vienus metus.

Fondas nutarė, kad daugiau laukti negalima ir reikia įgyvendinti tiek LR Seimo, tiek LR Vyriausybės , tiek visuomeninių organizacijų sprendimus dėl memorialo laisvės kovotojams atminti su Vyčio skulptūra pastatymo Lukiškių aikštėje Vilniuje.

Kviečiame visus Lietuvos piliečius, įmones, visuomenines organizacijas paremti šį kilnų projektą, pervedant lėšas į mūsų fondo sąskaitą. Kova turi savo kainą, todėl turim surinkti lėšas, kad kovotojų už Lietuvos laisvę atminimui skirtas memorialas su Vyčiu būtų įgyvendintas .

Fondo sąskaita  LT20 7300 0101 5227 5340. Bankas AB Swedbank.

Išsamesnę informaciją apie projekto eigą galite sužinoti  žemiau nurodytais kontaktais. Paramos fondo,,Vyčio su laisvės kovotojų memorialu projektas”

Valdybos pirmininkas                      Jonas Burokas

LAISVĖS GYNĖJŲ IŠKILMINGA RIKIUOTĖ IR SUSITIKIMAS

2020 m. sausio 12 d., Vilnius

LIETUVOS LAISVĖS GYNĖJŲ GALERIJA

10.00–11.40 val. Registracija Lietuvos Laisvės gynėjų galerijoje

10.30–11.40 val. Bendravimas prie kavos Lietuvos Laisvės gynėjų galerijoje

12.00–12.20 val. Iškilminga Laisvės gynėjų rikiuotė Lietuvos Laisvės gynėjų galerijoje

Raportas

Sveikinimai:

Pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovo, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio

Lietuvos kariuomenės vado gen. ltn. Valdemaro Rupšio

Iškilmingas Laisvės gynėjų rikiuotės apėjimas

12.30–14.10 val.

Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios AKTO salė

LAISVĖS GYNĖJŲ SUSITIKIMAS

Pirmininkauja buvę Lietuvos šaulių sąjungos vadai, Parlamento gynėjai: Gediminas Jankus, Rimvydas Mintautas, Lietuvos šaulių sąjungos V. Putvinskio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius

Lietuvos valstybės himnas

Kunigo Roberto Grigo maldos žodis

Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio sveikinimo žodis

12.40–13.10 val. Pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovo, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio kalba   13.10–13.30 val. Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų vado brg. gen. Raimundo Vaikšnoro pranešimas „Lietuvos kariuomenės dabartis“   13.30–13.35 val. Lietuvos policijos generalinio komisaro gen. Renato Požėlos sveikinimo žodis   13.35–13.40 val. Muitinės departamento prie Finansų ministerijos atstovo Vito Volungevičiaus sveikinimo žodis   13.40–13.50 val. Ukrainiečių Laisvės gynėjų sveikinimas Sveikina Yurii Katrych

13.50–14.00 val. Latvijos delegacijos sveikinimas Sveikina Rygos Marupės barikadų statytojų vadovas Janis Ozols   14.00–14.10 val. Rezoliucijų priėmimas ir 2021 metų Laisvės gynėjų dienos 30-mečiui skirto Laisvės gynėjų susitikimo Organizacinio komiteto sudarymas   14.10–15.10 val. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos vyrų choro „Kariūnas“ (vadovas – Linas Balandis, chormeisterė-koncertmeisterė – Ieva Skorubskaitė) ir Lietuvos karo akademijos kariūnų grupės „Vytis“ (vokalas – Rūta Visockytė, elektrinė gitara – Eimantas Jurgelevičius, perkusija – Marijus Žėkas) meninė programa Seimo Vitražo galerijoje   Bendravimas, kareiviška košė Lietuvos Laisvės gynėjų galerijoje

 Pastaba:

15.40 val. – prašytume pasiimti drabužius iš Seimo II ir III rūmų drabužinių. Nuo 16 val. iš Lietuvos Laisvės gynėjų galerijos pereiti į Seimo II ar III rūmus nebus galima.

Tą tragišką sausio 12-osios naktį, Vilniaus miesto Sąjūdžio Tarybos įpareigotas ir Vilniaus miesto tarybos deputatas (buvome prisiekę organizuoti sostinės objektų gynybą), saugojau Radijo rūmus Konarskio g. 49. Pasikvietęs Lietuvos televizijos Kino gamybos komplekso kolegas, septynis darbuotojus: Vytautą Kirvelevičių, Edmundą Garbauską, Vladą Stalenį, Česlovą Vaitkunską ir kt. sausio 12 d. 18 val. susirinkom Radijo rūmų II aukšte, Filmų įgarsinimo ir dubliavimo studijoje ir aparatinėje, kurios langai buvo kiemo pusėje. Apie 20 val. buvau pakviestas į  pasitarimą pas RTV komiteto pirmininką Skirmantą Valiulį (1938-2011), kuris pasakė, kad gali būti sovietų karinių jėgų puolimas su tikslu užimti Radiją ir Televiziją ir kad mes galime gintis tik taikiu būdu, be jėgos panaudojimo. Kai sugrįžau pas kolegas, pasitarėm ir nusprendėm pagrindines Radijo rūmų nuo gatvės ir šonines duris iš kiemo pusės užbarikaduoti.  Šis pastatas – tai Stalino laikų statinys su dvigubomis storomis durimis. Išorines ir vidines duris  perdengėm ir prikalėm skersinėmis lentomis, kad iš lauko negalėtų atidaryti, o dar iš  vidaus įėjimą ir laiptinę užstatėm stalais.

 Visą vakarą ir naktį matėme, kaip  Goštauto gatve pro RTV pastato sklypą link Televizijos bokšto žlegsėjo tankai. Apie  1.30 val. nakties pamatėm tanką ir 5 tanketes, jau sukančius į Konarskio gatvę. Tankas sustojo prie sankryžos, o tanketės važiavo prie naujojo Televizijos pastato, dvi iš jų sustojo prie Radijo rūmų, kur stovėjo iš kitų Lietuvos vietovių atvykusių žmonių autobusai. Atvykę gynėjai tuoj pat apsupo tanką ir neleido jam judėti, o kiti gynėjai iš gatvės pusės supo Radijo pastatą. Mano kolegų grupė  buvo pastato viduje ir buvome išjungę apšvietimą II aukšte ir laiptinėje, į kurią vedė užbarikaduotos fasado durys. Laiptinė baigėsi II aukšte, ten poste budėjo policininkas, o III-iame Radijo rūmų aukšte buvo įrengta „Panoramos“ studija, į ją galima buvo patekti tik pro pastato galines laiptines. Iš „Panoramos“ studijos diktorė  Eglė Bučelytė pranešinėjo visai Lietuvai apie tai, kas vyksta Vilniuje. Ji kalbėjo ir  dar ilgai tęsė pranešimus net tada kai sovietų desantininkai  buvo užėmę  naują Televizijos pastatą ir išvaikę iš jo darbuotojus.

Tada su kolegomis gynėjais stovėjom II aukšto laiptų aikštelėj su mūrine sienele ir stebėjom, klausėm kas vyksta, staiga prie durų išgirdom ginančių iš išorės Radijo namą žmonių riksmą. Matyt, desantininkai juos stumdė ir mušė norėdami patekti į pastatą, girdėjom bildesį ir daužymą į duris, tačiau jų nepajėgė atidaryti ir tai tęsėsi apie pusantros valandos. Staiga išgirdom automatų  šūvių serijas į laiptinės langus: dužo stiklai, o kulkos prašvilpė virš mūsų galvų, išsigandę inkstinktyviai mes kritom už mūrinės laiptų sienelės, o kulkos įstrigo į aliuminines laiptinės lubas (regis, jos ir dabar ten yra – tai sovietų desantininkų antpuolio daiktinis įrodymas).  

Nutilus automato šūviams, visi atsargiai atsikėlėm ir, pasitraukę  už II aukšto durų su stiklais, stebėjom kaip iš lauko pakilęs desantininkas su automatu daužo lango rėmus ir stiklus.  Laiptinės langai buvo gan aukštai ir mažo ūgio desantininkams buvo sunkiai pasiekiami iš lauko pusės, matyt pirmasis buvo užlipęs ant kito kareivio ir sugebėjo su automato buože pasiekti langą. Paskui matėme, kaip per išdaužtą langą įlipo ginkluotas automatu desantininkas, kuris tamsoj nukrito nuo lango ir nusirito laiptais, o atsikėlęs pradėjo ardyti durų barikadą. Po to įlipo antras ir trečias, tik tuomet mes Sąjūdžio  gynėjai pasitraukėm į Kino garso aparatinę, kuri turėjo storas vokiškas akustines duris. Pro aparatinės akustines  duris desantininkams įeiti buvo neįmanoma. Visą tą laiką tankas, esantis Konarskio gatvės sankryžoje priešais Radijo rūmus iš pabūklo šaudė tuščiomis bombomis, kurių stiprus garsas išdaužė mūsų Kino aparatinės stiklus, o skleidžiamas infragarsas (tai labai žemo dažnumo signalai) buvusiems gynėjams aparatinėje įvarė tiek baimės, kad mano jaunųjų kolegų draugės (kai kurie su savo merginomis buvo atvykę lyg į nuotykį) iš išgąsčio net pasislėpė metalinėse drabužių spintose. Matyt, nuo tų šūvių man buvo įtrūkęs dešinės ausies būgnelis, ką pajutau gal po savaitės, kai jau buvo susiformavęs šašas, o per tą laiką vaikščiojau lyg apsvaigęs, dirbome kitose patalpose Saltoniškių gatvėje – ten buvo persikėlęs Filmavimo technikos cechas, po darbo išėjęs net pamiršdavau, kur mano automobilis „Žiguliai“ pastatytas.

 Aparatinėje vis dar girdėjome ir monitoriuje matėme Eglę Bučelytę. Tada supratome, kad sovietų kareiviai dar „Panoramos“ studijos  III aukšte nepasiekė. Akivaizdu, kad mūsų gynėjų grupė užbarikadavusi Radijo namų duris, sudarė galimybę diktorei Eglei Bučelytei dirbti  dar apie 2 valandas ilgiau ir Lietuvai pranešti žinias, kai Televizijos pastatas jau buvo užimtas anksčiau.

Mūsų gynėjų grupė buvo netekusi Edmundo Garbausko ir nežinojom, kur jis pradingo, o kai  užsirakinome garso aparatinėje, girdėjome koridoriuje vaikščiojančių žingsnius ir bildesį į duris, tačiau jų jau labai nedaužė ir nelaužė. Po pusvalandžio, apie 4 val. nakties, nutarėm iš aparatinės išeiti.  Aš ėjau pirmas, o paskui mane – mūsų gynėjų grupė. Kai tik pravėriau duris, mažo ūgio desantininkas su automato buože smogė man į kairį petį (buvau apsirengęs pašiltintu apsiaustu, todėl didelio skausmo nepajutau) ir spiegiančiu balsu sušuko „Idite!“(eikite). Matyt, jis išsigando, kai pamatė mus, aštuonetą vyrų. Aš jį sudraudžiau sušukdamas „Ticho, paren! (vaikine, ramiai). Bet jis toliau šūkčiodamas mus vorele varė  koridoriumi prie pagrindinio išėjimo. Pasisukę į ilgąjį koridorių, pamatėm ant grindų paguldytus policininką ir mūsų gynėją E. Garbauską. Buvom išvaryti į laiptinę prie fasadinių durų, o leidžiantis laiptais, desantininkas su automato buože vėl smogė paskutiniam ėjusiam gynėjui Vytautui Kirvelevičiui. Jis nuo smūgio ant laiptų susvyravo, tačiau greta buvę gynėjai nuo griūties sulaikė.

Išėję į Konarskio gatvę, pamatėm šimtus žmonių, kurie šaukė: „Lietuva!“ ir paniekinamai desantininkus vadino fašistais. Čia pat prie Radijo pastato stovėjo dvi tanketės. Iš jų garsiakalbių sklido „Lietuvos Nacionalinio gelbėjimo komiteto“ nario, „Maskvos platformos“ LKP nario Juozo Jermalavičiaus lojantis balsas, „informavęs“, kad jau nuversta „Landsbergio klika“ ir valdžia perėjo į „Nacionalinio gelbėjimo komiteto“ rankas. Konarskio gatvės pakraštyje stovėjo Greitosios pagalbos mašina, į kurią nešė sužeistąjį. Taip pat mačiau, kaip švilpdamos degančios trasuojančios kulkos nuo Televizijos pastato stovėjusių tankečių, skriejo į kitoje gatvės pusėje esančių gyvenamųjų namų viršutinius aukštus, kaip iš ten dužo ir krito stiklai. Vėliau supratau sovietų strategų scenarijų – šaudyti į neva butuose pasislėpusius Sąjūdžio šaulius, nors jų ten nebuvo.

Mes labai nusiminėme, kad mūsų tautos Atgimimas jau žlugo, kai kas ir ašaras braukė. Su tokia nuotaika ir išsiskirstėm. Aš savo „Žigulius“ buvau palikęs gyvenamojo namo kieme ir juos radau sveikus. Buvo apie 5 val. ryto, sėdau ir nuvykau prie Seimo pastato. Ten pamačiau degančius laužus ir tūkstančius Seimą supančių žmonių.  Jie gėrė arbatą – vėl prašvito akys ir atgimė viltis: dar ne viskas prarasta. Prie Seimo sutikau savo kolegas, Vilniaus savivaldybės Tarybos deputatus. Jie buvo pasiskirstę aplink po pastatą išdėstytus gynybinius postus. Pasikalbėjom apie padėtį prie TV bokšto ir apie įvykius prie RTV komiteto pastatų Konarskio gatvėje. Apie 6 val. grįžęs į namus Naujuose Verkiuose, radau iš nežinios susijaudinusią (mobiliųjų telefonų nebuvo) žmoną Valentiną. Pasak jos, visą naktį net Verkiuose buvo girdėti patrankų šūviai, o jokios žinios iš manęs nesulaukė.

Po šių įvykių Lietuvos radijas ir televizija  buvo užgrobtas ir tapo „Kaspervizija“  su sovietine komunistų propaganda ir taip tęsėsi iki 1991 08 21, kai Maskvoje įvykęs pučas buvo sutramdytas ir Michailas Gorbačiovas vėl pasirodė viešai. Rugpjūčio mėn. sugrįžę į savo darbo vietas, radom sunaikintą kino gamybos įrangą ir filmavimo aparatūrą, kino juostų ryškinimo patalpos buvo apnuodytos gyvsidabriu.

 Kai kas dar buvo atstatyta ir kurį laiką TV programa kino juostoje dar buvo kuriama. Tačiau palaipsniui, vykstant technikos pažangai, televizijoje pradėtos naudoti vaizdo kameros.

Su šiurpu ir negęstančio protesto jausmu širdyje mes, Lietuviai, prisimename ir niekad neužmiršime to, kaip prieš dešimt metų sovietiškasis okupantas mūsų Tėvynėje Lietuvoje griebėsi naikinti lietuvių šviesuomenę: kaip virš 12,000 asmenų, niekuo nenusikaltusių, – buv. Lietuvos valstybės vyrų, kilniausių Šv. Bažnyčios dignitorių, tautai daug nusipelniusių visuomenės veikėjų, idealistų-kultūros darbuotojų, mokslo, spaudos ir švietimo darbininkų, nepriklausomybės karo veteranų, patriotinio jaunimo ir t.t. – nugrūdo į kalėjimus, ir kaip šį savo siautėjimą
tas okupantas 1941 m. birželio mėn. antroje pusėje apvainikavo pirmuoju masiniu užpuolimu ant ramių Lietuvos gyventojų.
Apie 40,000 žmonių – vyrų ir moterų, jaunų ir žilagalvių senukų ir vaikų, inteligentų, ūkininkų ir paprastų darbininkų šeimų, – išplėšė iš mūsų tautos tarpo, sumetė į galvijams vežti vagonus, juos aklinai užkalė, ir, be lašo vandens alpstantiems vaikučiams, išvežė į bolševikinės imperijos tyrus ir kacetus… (gulagus)
Iš slaptų sovietiškų dokumentų, patekusių 1941 m, birželio mėn. 23 d. į lietuvių sukilėlių rankas, mes žinome, jog prie čia aukščiau suminėto aukščiausio laipsnio nusikalstamo darbo prieš žmoniją ir jos civilizaciją, Maskvos Vyriausybė pradėjo ruoštis nuo pat to momento, kaip užkergė Lietuvai 1939 m. spalio 10 d. sutartį su Sov. Rusija, lyg ant pasityčiojimo ją pavadindama “Draugystės ir savitarpio pagalbos”
sutartimi.
Deja, ši ano meto Kremliaus didžioji paslaptis ryškėjo tik palaipsniui, kai 1940 m.
birželio mėn. 15 d. Sov. Rusija, sulaužydama visus savo iškilmingus įsipareigojimus nepažeisti Lietuvos suverenumo ir jos teritorijos integralumo, klasta ir jėga paglemžė Lietuvos nepriklausomybę ir ėmė be atodairos ir be pasigailėjimo, be saiko ir be galo, vykdyti nekaltų žmonių areštus, ardyti krašto ūkį, išniekinti mūsų tautos šventoves, ir griauti visą kultūrinį ir socialinį gyvenimą, skubėdama išplėšti mūsų kraštą ir mūsų
tautą iš civilizuotos Vakarų Europos ir mus nustumti į Sov. Social. Respublikų Sąjungos materialinį ir dvasinį skurdą…
Joks iš lietuvių pusės pakantumas susilaikyti nuo pasipriešinimo aktų, kad
nesuerzinus prieš save sovietiškojo okupanto, nei kiek neprilaikė jo nuo grobikiškų darbų mūsų krašte ir nuo pikto pasikėsinimo eksterminuoti mūsų tautos šviesuomenę bei mūsų kultūrinio gerbūvio kūrėjus.
Tik po to, kai kalėjimai jau buvo sausakimšai prikimšti nekaltų žmonių, kai paaiškėjo, jog kalinamieji yra verčiami prisiimti ant savęs nusikaltimus, kurių jie niekad nebuvo padarę, ir kai vis daugiau ėmė pasitvirtinti, jog jie yra žiauriausiai kankinami ir sadistiškai nužudomi, tada tik visi pradėjo suprasti kas tai yra ta sovietinė santvarka tikrumoje, ir kad tai yra ne kas kita, kaip laukinė, Kremliaus kriminalistų sugalvota ir iš anksto suplanuota, žmonių laisvei ir žmogui, kaip tokiam, naikinti sistema, iš kurios būtų bergždžia tikėtis nors elementarių žmogaus teisių atsižvelgimo, arba laukti
paprasto žmogiško pasigailėjimo nekalto žmogaus.
Tam visam išryškėjus, o pro kalėjimų langus, kad ir apkaltus storomis lentomis, ir per ekzekucinių kamerų sienas nuolat, dieną ir naktį, girdint širdį rėžiančius duslius kankinamųjų šauksmus suteikti broliškos pagalbos, savaime pasidarė aišku, jog ten, kur siaučia sovietinis režimas, ten žmogui, mylinčiam savo Tėvynę, prisirišusiam prie Vakarų kultūros, tikinčiam į Dievą ir trokštančiam laisvės, gyvenimo nėra, o tik begalinės kančios; todėl savaime brendo mintis, kad geriau būtų mirti Laisvės Kovotojo mirtimi, negu pasiduoti nevilčiai bei leistis sovietiškųjų sadistų žvėriškai nužudytam arba deportuotam į Sov. Rusijos kacetus (gulagus) sistemingam nukankinimui be pėdsako…
Štai kodėl ryžtingesnieji mūsų tautos elementai apsisprendė pavartoti kraštutinę gelbėjimosi priemonę!
Štai kodėl jie slaptai būrėsi į bendrą Lietuvių Aktyvistų Frontą, nepabūgdami įžūliausių iš bolševikinio priešo pusės persekiojimų ir areštų!
Štai kodėl jie, nebebrangindami savo gyvybės, griebėsi plikom rankom nuplėšti šautuvą nuo rusų raudonarmiečių pečių, patys apsiginklavo, ir 1941 m. birželio mėn. 23 d. įstengė pravesti Lietuvių Tautos sukilimą, nesusvyruojant stoti ant barikadų prieš rusų Raud. Armijos tankus ir NKVD kulkosvaidžius!
Šiuo savo herojiniu žygiu Lietuvių Tauta davė prideramą atsakymą sovietiškajam okupantui už aukščiau suminėtą mūsų tėvų, brolių ir sesių masinį deportavimą iš savo krašto, o taip pat ir už visus kitus bolševikinius žiaurumus ir grobikiškus darbus Lietuvoje, laike pirmosios sovietų okupacijos.
Su ginklu rankoje nublokšdama sovietiškąjį jungą nuo savo pečių, atstatydama Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir pastatydama naują tautinę Krašto Vyriausybę, Lietuvių Tauta apnuogino prieš visą pasaulį ir istoriją Maskvos melą apie neva Lietuvos laisvą įsijungimą į Sov. Social. Respublikų Sąjungą 1940 m. Iš kitos pusės, tuo savo žygiu ji įspėjo Hitlerinę Vokietiją, jog Lietuvą vėl yra nepriklausoma valstybė, o savo laike sukilimo sudėtomis kraujo aukomis dar kartą parodėme visiems, jog nesame jokia vergų tauta, jog branginame Vakarų civilizaciją ir demokratines laisves ne vien ant popieriaus ir kad esame pasiryžę kovoti už savo tautinius idealus.

Šitaip užsigrūdinusi kovoje už savo teisę į valstybinę nepriklausomybę ir
susicementavusi tautine vienybe, Lietuvių Tauta taip pat vyriškai, per ištisus tris metus, priešinosi nacių okupacijai, sudėdama tūkstančius naujų aukų kovoje už savo laisvę ir bendrą su Didžiosiomis Demokratijomis reikalą. Ne Jos kaltė, kad pasėkoje II-jo pasaulinio karo Lietuva tapo iš naujo bolševikinio okupanto auka, ir kad tas žiaurusis okupantas štai jau šeši metai lieka nesudraustas ir gali toliau darytį Lietuvoje savo nusikalstamus darbus prieš žmoniją ir jos civilizaciją, vykdydamas tikrą tautų genocidą mūsų krašte.
Požiūriu priešbolševikinės kovos, 23 birželio lietuvių sukilimo reikšmė toli išsilieja už pačios Lietuvos ribų. Tuo mes, Lietuviai, galime pasididžiuoti prieš kitas tautas, nes kalbamas mūsų sukilimas teikia visoms tautoms pavyzdį kaip reikia kovoti su bolševikiniu žmonijos priešu ir kad tam neužtenka balsavimo kortelių, verbalinių notų, skaitlingų konferencijų ir begalinių kalbų Suvienytų Tautų Organizacijoje, New York’e.
Proga dešimties metų sukakties nuo 23 birželio mūsų tautos herojinio akto, tebūna leista man, kaip asmeniui, stovėjusiam Lietuvių Aktyvistų Fronto priekyje, kreiptis šiuo viešu žodžiu į mano kovos draugus – aktyvistus, – kurių šimtai randasi tremtyje, o taip pat į lietuvius tremtinius, kaip ano meto įvykių gyvus liudininkus, ir į visa lietuviškąją visuomenę visur laisvajame pasaulyje: Nepasiduokime jokiai nevilčiai!
Sovietinis okupantas turi ir bus kada nors pašalintas iš mūsų krašto! Lietuva vėl taps Nepriklausoma! Kitaip būt negali!
Kad tai greičiau įvyktų, suglauskime dar daugiau mūsų širdis ir protus, ir sutelkime visas mūsų pastangas galingam visų lietuvių protestui visame pasaulyje prieš sovietiškojo okupanto nusikalstamus darbus prieš žmoniją ir jos civilizaciją mūsų krašte. Protestuokime be paliovos, kad visi suprastų, kad tai, kas darosi Lietuvoje, gali pasidaryti visur kitur. Kad mūsų protestas gautųsi kuo efektingesnis, nevenkime kelti viešumon ir to, kuo mes, kaip tauta kovojanti prieš bolševizmą, galime pasididžiuoti: pasistenkime kaip kas tik gali – per spaudą, paskaitomis, gyvu žodžiu susirinkimuose, per asmeniškas pažintis arba betarpiškai per valstybės vyrus tų kraštų, į kur likimas atbloškė, kaip ir raštais tarptautinėms organizacijoms – nušviesti
mūsų tautos 23 birželio sukilimo gilią prasmę. Iškėliau 23 birželio sukilimo reikšmę priešbolševikinėje kovoje: mes ir tinkamai atžymėtume to įvykio, jau nuėjusio į garbingus Lietuvos istorijos lapus, dešimtąją sukaktį, ir atiduotume prideramą pagarbą mūsų tautos aukoms, kurias Ji sudėjo kovoje už savo laisvę.
Washingtonas, Kazys Škirpa, „Nepriklausoma Lietuva“, 1951 m. birželio 21 d.

Dr. Raimundas Kaminskas

2019-09-14 Varėnos raj. Kasčiūnų kaime vyko Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos (NOKT) sąskrydis, kuriame buvo aptariama, kaip visuomenininkai galėtų prisidėti stiprinant Lietuvos gynybines pajėgas ir ką kiekvienos organizacijos nariai galėtų daryti, jeigu kiltų grėsmė valstybei. Šiame renginyje dalyvavo LR Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, kariuomenės atstovai, NOKT nariai ir kiti svečiai.

Sąskrydyje  buvo diskutuojama ne tik  tik nacionalinio saugumo klausimais, bet ir apie istorinės atminties įamžinimo problemas. Renginio metu meninę programą pristatė operos solistai Liudas Mikalauskas, Jonas Sakalauskas, solistė Agnė Sabulytė bei folkloro ansamblis „Vilnelė“ (vadovė Laima Purlienė). 

Jakavonių sodyboje ant  Merkio upės kranto prie partizanų  vadavietės  partizanas, politinis kalinys, Vyčio kryžiaus III-ojo laipsnio ordino kavalierius Juozas Jakavonis-Tigras  pasidalino savo prisiminimais kaip čia, 1945 metų vasarą buvo įrengtas bunkeris, kuriame  gyveno ir slėpėsi Pietų Lietuvos partizanų vadai J. Vitkus – Kazimieraitis bei A. Ramanauskas – Vanagas. Kaip buvo  leidžiamas partizanų pogrindinis laikraštis „Laisvės varpas” bei planuojamas Merkinės puolimas. Pastebėtina, kad Juozas Jakavonis-Tigras buvo Kazimieraičio ir Vanago ryšininkas, kol 1946 m. gruodžio 8 d. nešdamas pogrindinę spaudą pakliuvo į NKVD pasalą ir buvo sugautas. Po ilgų tardymų Tigras buvo ištremtas į Sibirą. 1958 m. sugrįžo į Lietuvą, į gimtąją sodybą, kur 1988 metais atstatė buvusį bunkerį. Visi jo atsiminimai pristatyti  knygoje „Šalia mirties”.

NOKT misija yra telkti, vienyti ir koordinuoti pilietinių ir patriotinių šalies nevyriausybinių organizacijų veiklą saugant ir stiprinant Lietuvos nepriklausomybę; stiprinant šalies gynybinius pajėgumus; plėtojant švietėjišką veiklą, ugdant jaunosios kartos pilietiškumą, patriotiškumą bei tautinę tapatybę; įamžinant visų laikų Lietuvos nepriklausomybės kovų ir kovotojų atminimą; teisėtais būdais ginant susitarimą pasirašiusių organizacijų bei jų narių teisėtas teises. Tai užtikrina šios koordinacinės tarybos uždavinių įgyvendinimą, veiklos tęstinumą ir plėtimą. Veikla vykdoma vadovaujantis LR įstatymais ir NVO susitarimu.

Šiandien NOKT priklauso Lietuvos laisvės kovos sąjūdis, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Nepriklausomybės gynėjų sąjunga, Atsargos karininkų sąjunga, Krašto apsaugos bičiulių klubas, Lietuvos atsargos karininkų sąjunga, Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjunga, Lietuvai pagražinti draugija, Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacija, Lietuvos kariuomenės savanorių draugija, Vilniaus rokiškėnų klubas „Pragiedruliai“, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugija, Atlanto Sutarties Lietuvos bendrija, Lietuvos Vytautų, Pasieniečių klubas, Gerviečių klubas, Asociacija „Vilniui ir tautai“, Vilniaus molėtiškių draugija, Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga, Vilniaus zarasiškių klubas „Ežerėnai“ ir kitos organizacijos.

Ačiū NOKT pirmininkei Angelei Jakavonytei  už  puikų pilietinį-patriotinį renginį.

[Best_Wordpress_Gallery id=”28″ gal_title=”NOKT sąskrydis”]