2025-10-09 Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos Aktų salėje vyko „Istorijos pamoka kitaip”: Lietuvos laisvės kovotojų, šaulių, Lietuvos partizanų, 1991 m. sausio 13 d. įvykių dalyvių gyvenimo pavyzdžiai ateities kartoms bei fotografijų parodos „Pirmasis husarų (gusarų) Lietuvos Didžiojo Etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos pulkas 1919-1940“ pristatymas.
Renginys buvo skirtas paminėti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 35-ąsias metines bei Pirmojo husarų (gusarų) Lietuvos Didžiojo Etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos pulko įkūrimo 106-ąsias metines.
„Istorijos pamokoje kitaip” apie Lietuvos šaulius ir partizaninio karo Lietuvoje (1944-1953) reikšmę kalbėjo LŠS Karaliaus Mindaugo 10-osios rinktinės,Vilniaus šaulių 1003-osios kuopos vadas dr. Kostas Ivanauskas, kuris vėliau moksleivius pakvietė stoti į Lietuvos šaulių sąjungą.
Istorinių nuotraukų parodą, remiantis įvairiais šaltiniais, pristatė LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas, LŠS Vytauto Didžiojo II-osios rinktinės, ŠAK Kultūros ir meno būrio šaulys dr. Raimundas Kaminskas primindamas, kad pirmasis husarų (gusarų) Lietuvos Didžiojo Etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos pulkas ar tam tikri jo vienetai veikė ir Vilniaus mieste 1920 m. bei 1939-1940 m.
Pamokoje savo mintimis ir patirtimi dalijosi LŠS Karaliaus Mindaugo 10-osios rinktinės šaulė Asta Jolanta Miškinytė, kuri mokiniams pristatė savo šeimos istoriją ir išsaugotą Lietuvos trispalvę partizanų vėliavą. LK KASP Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės karys Eimantas Čėsnys mokiniams papakojo apie savo patirtis Lietuvos kariuomenėje ir paragino besidominčius mokinius, prie jos vienais ir kitais būdais prisijungti.
Pastebėtina, kad prie šios „Istorijos pamokos kitaip” organizavimo prisidėjo ir pilietinio ugdymo „lauke” aktyviai veikiantis Sausio 13-ąją žuvusiųjų artimųjų bendrijos „Atmintis gyva” vadovas Robertas Vaitkus, kurio šeimos istorijos pavyzdžiai tampa svarbūs ir įdomūs.
Istorijos šaltiniai primena, kad pirmasis Lietuvos raitelių- gusarų (husarų) karinis vienetas – eskadronas – pradėjo kurtis prie Kauno miesto komendantūros, toje vietoje, kur buvo vokiečių arklidės Ukmergės pl. 9 (dabar Savanorių pr.7 pastato kiemas) 1919 m. sausio 6–7 dienomis.
1919 m. gegužės 12 d. Lietuvos kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas išleido įsakymą iš visų raitųjų dalinių formuoti Pirmąjį lietuvių raitelių pulką, kurio vadu bus paskirtas Švedų kariuomenės majoras G. E. Goegeris. Nuo 1919 m. liepos 1 d. pulkui ėmė vadovauti karininkas Pranas Jackevičius.
Pulko štabas kūrėsi pulko kareivinėse prie dabartinio Radvilėnų plento Kaune. Pulko kariai dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais, lenkų kariuomene ir Klaipėdos sukilimo operacijose.
Pirmojo Lietuvos valstybės prezidento Antano Smetonos 1927-09-25 aktu Nr. 384 1-asis gusarų (husarų) pulkas pavadintas 1-oju gusarų (husarų) Didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščio Janušo Radvilos pulku.
Vėliau prezidento Antano Smetonos 1939-10-07 aktu 1-asis gusarų (husarų) Didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščio Janušo Radvilos pulkas pavadintas 1-uoju husarų kunigaikščio Janušo Radvilos pulku.
Sovietų okupacijos laikotarpiu 1-ojo husarų kunigaikščio Janušo Radvilos pulko vado 1940-07-28 įsakymu Nr. 225 pulkas nuo 1940-07-25 m. pavadintas 1-uoju husarų pulku.
1-ojo husarų pulko vado 1940-10-27 įsakymu Nr. 286 1-asis husarų pilkas nuo 1940-10-27 m. išformuotas.
Vėliau šio pulko karių nemažai dalyvavo ir Lietuvos partizanų kare 1944-1953 m.
Šio pulko vadai buvo 1920-1929 m. – Povilas Plechavičius; pulkininkas leitenantas J. Bačkus; 1935-1939 m. – pulkininkas Aloyzas Valušis; 1939-1940 m. – pulkininkas Izidorius Kraunaitis; 1940 m. – pulkininkas Kazimieras Gudelis.
Laiko tėkmėje keitėsi ir pulko pavadinimas: 1-asis raitelių pulkas (1919-10-25–1921-07-09), 1-asis kavalerijos pulkas (1921-07-10–1922-03-31), 1-asis gusarų pulkas (1922-04-01–1927-09-24), 1-asis gusarų Didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos pulkas (1927-09-25–1939-10-06) 1-asis husarų kunigaikščio Jonušo Radvilos pulkas (1939-10-07–1940-07-24).
1927 m. rugsėjo 25 d. pirmasis Lietuvos valstybės prezidentas A. Smetona įteikė pulkui vėliavą su šūkiu: „Nugalėsime ar mirsim“.
Šio pulko karių kepurės buvo raudonos. Munduras pilkai žalsvas, apykaklės trikampiai balti, su Gedimino stulpais, kraštai ir rankovių antsiuvai (iki 1931 m.) balti, kelnės raudonos (husariškos) su baltu kraštu, batai su rozetėmis aulo viršuje.
1931 m. pulkas buvo pirmasis Lietuvos tarpukario kariuomenėje, kaip skiriamąjį ženklą antpečiuose pradėjęs naudoti pulko globėjo Jonušo Radvilos monogramą „JR“ su kunigaikščio karūna.
… bet aš 1991 metų sausyje buvau gyvojoje barikadoje…
MIELOSIOS SESĖS, GERBIAMI BROLIAI,
Mes esame Sąjūdžio epochos žmonės. Mums labai svarbus praeitas kelias.
Ir ypatingai kai Sąjūdžio atkurtą Lietuvą panoro užkariauti sovietinio komunistinio, kagėbistinio režimo Rusijos ginkluotosios pajėgos. Patyrę daug aukų, mes nugalėjome ir esame lygiaverčiais demokratinio pasaulio valstybių partneriais. Kiekvienas mūsų, dalyvavęs Laisvės atkūrimo epopėjoje, susirinkimuose, mitinguose, barikadose, dainuodavome, giedodavome, melsdavomės ir visa tai palengvino ir ryškino mūsų darbus ir užmojus. Kiekvienas mūsų mėgsta vienokią ar kitokią muziką; vienaip ar kitaip su ja elgiasi. Kasdieniame gyvenime mes mėgstame laisvalaikį arba kažką darydami pasiklausyti muzikos, padainuoti arba paniūniuoti. Mūsų atmintyje yra įvairių lietuviškų ir įvairių kitų tautų dainų įvairiomis temomis. Kai kurios dainos arba melodijos užvaldo mus ir neleidžia jų pamiršti arba jas prisimename ypatingais atvejais. Daugeliui ir man patinka italų dainos – ir ypatingai italų 1943-ųjų metų išsilaisvinimo iš fašizmo daina BELLA CIAO. Šios dainos įvairiausių atlikimo variantų galima surasti interneto platybėse. Pateikiu keletą kūriniųnurodydamas atlikėjus pasviru šriftu, kuriuos galėsite pasižiūrėti, surinkę raktažodžius YouTube: Ivas Montanas – Yves Montand „Bella ciao“, kariškiai – „Bella Ciao“- Italian Partisan Song,kvartetas – Bella Ciao par I Orchestre de Dominique et Stephanie, jaunimas – Becky G -Bella Ciao, vaikai – Bella Ciao (cover) Ariana Maistrov & Ilinka Verbitchy. Panašią melodiją dainuoja lietuviai – „Nešpėtni bernai“ Alovėje 2024 08 24 Melodiją Bella Ciao rasite įrašo 28 minutėje 14 sek. Šios melodijos, dainos arba maršai vartojami įvairiuose koncertuose, pasirodymuose. Net 2025-08-16 prezidentui Donaldui Trumpui sutinkant prezidentą Vladimirą Putiną Aliaskoje skambėjo ši melodija. Nesu nei muzikos žinovas, nei atlikėjas, nei poetas, bet ši daina ir melodija mane dar kartą privertė sugrįžti į Lietuvos gynybą 1991 metų sausį – tada Lietuvoje buvo apie 35 tūkst. rusų kariškių. Pabandžiau parašyti keletą posmelių. GAL PAIMKIME smuikelį, akordeoną, gitarą, armoniką, pučiamąjį, bandoniją, kitą instrumentą arba delnais į kelius ar stalą ir PABANDOME tempo
Kai mes budėjom prie Telebokšto
O Bella Ciao! Bella Ciao! Bella Ciao, Ciao, Ciao
Čia rusai šaudė ir buožėm daužė.
MUZIKA (melodija)
(Dainuojant bet kuria kalba tariama Bela Čiau! Bela Čiau! Bela Čiau, Čiau, Čiau – lietuviškai Sudie Mieloji! Sudie Mieloji! Sudie Mieloji, Sudie, Sudie. (Gal Brangioji – gal mirties akivaizdoje būta ir kitokių kreipinių).
Atsiprašau italų, kad jų melodiją nukopijavau ir panaudojau. O gal jie prisiminę išsilaisvinimo kovas paniūniuos ar padainuos Una matina mi son svegliato… Tai širdį uždeganti, didvyriškumą, meilę,pasiaukojimą, patriotiškumą ir atmintį skatinanti daina. Ačiū Italijai. Jų muzika yra aukščiausio pasaulinio lygio. Todėl ir ši daina įvairiausiom progom dainuojama.
Artėja 35-osios pergalės prieš rusiškąjį imperializmą metinės. Lietuva jau dabar ruošiasi iškilmingai paminėti šį jubiliejų. Ir Nepriklausomybės kovų dalyviai, ir jaunoji karta šiai iškilmingai datai skirs ypatingą dėmesį. Aš norėčiau, kad renginių organizatoriai įdarbintų šią dainą 2026-aisiais minint 35-ąsias Pergalės metines. Norėčiau, kad 2026 sausio 12 Nepriklausomybės aikštėje degant laužams kai aidint Garbės sargybos kuopos saliutų salvėms dangų nutvieks šūvių fejerverkai ir bus paminėti 14 nužudytų Lietuvos didžiavyrių, kad scenoje koks nors ansamblis arba grupė, arba kas nors atliktų šią dainą. Galvoju, kad nuo šios dienos su šia daina susipažins daugiau žmonių ir Nepriklausomybės aikštėje tą dainą arba itališkąją dainuos ir mobiliųjų telefonų liepsnelės įsilies į ugnies ir fejerverkų liepsną, džiaugsmą ir triumfą.
Šį laišką skiriu ir JOS EKSCELENCIJAI ITALIJAI, Jo Ekscelencijai Italijos Prezidentui Sergio Mattarella ir Jos Ekscelencijai Ministrei Pirmininkei Giorgija Meloni ir dėkoju už ypatingą Laisvės kovotojų dainą. Laiške įrašau, kad 1991 sausyje tarp Parlamento barikadų gynėjųvaikščiojo 2 vaikinukai su granata. Paklausti, kam nešiojatės tą granatą, jie atsakė – ginsime Lietuvą, Aukščiausiosios Tarybos jie neužims. Šiandien sunku įsivaizduoti GYVĄJĄ BARIKADĄ – tai dešimtys tūkstančių gynėjų apjuosę Parlamentą ir visi žinojo, kad joks priešas Parlamento neįveiks, kol nebus įveikta gyvoji barikada.
Mes anų metų sausyje išeidami atsisveikindavome. Tai būdavo aukščiausio lygio priesaika Tėvynei, Šeimai ir Aukščiausiajam, nes nežinojome ar sugrįšime. ŽMONĖS ĖJO Į KARĄ.
Mes džiaugiamės, kad italų naikintuvai saugo Lietuvą.
Una matina mi son svegliato
O Bella Ciao! Bella Ciao! Bella Ciao, Ciao, Ciao
Man atrodo, kad ši odė tiktų bet kuriame jubiliejiniame renginyje arba tiesiog primins anų metų sausį. Mes tuo prisimintume ir pagerbtume analogų neturinčią kovą ir pergalę prieš žiauriausią pasaulio priešą.
GARBĖ SAUSIO KARŽYGIAMS IR DIDŽIAVYRIAMS
KAM NUSVIRO GALVA,
TAM DANGAUS ANGELAI
VAINIKĄ IŠ DEIMANTŲ PINA.
Jiems laurais spindinčias karūnas
Nupins poetai dainose,
Garbė ir meilė Jiems tebūna
Per amžius mūsų širdyse.
Leonas Kerosierius
Parlamento gynėjas
Tel. 0674 38465, el. paštas leonaslabora@gmail.com
2025-09-28 Lazdijų r. Bestraigiškės miške prie partizanų bunkerio Kauno visuomeninių organizacijų atstovai paminėjo Lietuvos laisvės kovotojų 74 -ąsias žūties metines. Tylos minute, malda iš partizanų maldaknygės RŪPINTOJĖLIS ir žvakėmis buvo pagerbti bei prisiminti už laisvę žuvę Lietuvos Didvyriai.
Prieš 74 metus, 1951 m. rugsėjo 27 d. Bestraigiškės miške sovietinė MGB pagal savo klastos planą, panaudojusi užverbuotą buvusį Šarūno rinktinės adjutantą B. Saveikį- Klajūną- agentą Bronių ir grupę agentų – sokolovininkų, perrengtų „lenkų partizanais“, įvykdė operaciją, per kurią žuvo: Dainavos apygardos vadas Juozas Gegužis- Diemedis, Šarūno rinktinės vadas Bronius Šalaševičius- Žilvitis ir jo adjutantas Gediminas Urmanavičius- Pavasaris, Mindaugo tėvūnijos partizanai: Stasys Krukonis- Žvaigždikis,Algirdas Salinis- Skirmantas, Juozapavičiaus tėvūnijos partizanas Bolius Vailionis- Narsuolis, sužeistas ir suimtas A. Juozapavičiaus tėvūnijos vadas Juozas Karpavičius-Medelis, – vėliau užverbuotas agentu Juozu.
Pasak LGGRTC istorikės Rūtos Trimonienės, Lietuvos partizanas, Juozas Gegužis gimė 1923 m. balandžio 17 d. Alytaus aps. Seirijų vls. Gervėnų k. Juozo Gegužio ir Marjonos Žurinskaitės-Gegužienės šeimoje. Baigė Seirijų pradžios mokyklą. Mokėsi Alytaus gimnazijoje vėliau perėjo į Alytaus mokytojų seminariją, kurią baigė 1943 m. Nacių okupacijos metais dirbo Seirijų valsčiaus sekretoriumi.
Nuo 1945 m. vasaros J. Gegužis Karininko Juozapavičiaus grupės partizanas. Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities (PLPS) vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio adjutantas ir štabo darbuotojas: atlikdavo įvairius vado pavedimus, rašomąja mašinėle spausdino aplinkraščius, įsakymus ir kitus dokumentus, prisidėjo prie „Laisvės varpo“ (išėjo trys numeriai) leidybos, taip pat lydėdavo srities vadą kelionėse vizituojant partizanus.
1946 m. liepos pradžioje, vengiant sovietų persekiojimo, PLPS vadavietė buvo perkelta į Žaliamiškį (dabar Druskininkų sav. Leipalingio sen. teritorija). Į ją kartu su J. Vitkumi, srities štabo vadu Sergijumi Staniškiu-Antanaičiu, štabo nariuAntanu Kulikausku-Daktaru persikėlė ir J. Gegužis-Laisvūnas. 1946 m. liepos 2 d. Kazimieraitį su Laisvūnu, išėjusius iš bunkerio į pamiškę, prie Janavo kaimo užklupo MVD kariuomenės būrys. J. Gegužiui pavyko pasitraukti, o srities vadas J. Vitkus, sunkiai sužeistas, mirė atvežtas į Guobinių kaimą.
1946 m. spalio 13 d. J. Gegužis, kaip Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Karininko Juozapavičiaus grupės štabo viršininkas, dalyvavo Pietų Lietuvos partizanų srities vadų posėdyje, kuriame informavo apie Kazimieraičio žūtį, dalyvavo sprendžiant PLPS štabo veiklos atgaivinimo klausimą.
1947 m. rugpjūčio 11 d., žuvus Dainavos apygardos vadui Domininkui Jėčiui-Ąžuoliui, rugsėjo 24–25 d. Varėnos aps. Marcinkonių vls. miškuose vykusiame Dainavos apygardos vadų sąskrydyje naujuoju apygardos vadu buvo išrinktas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Šiame posėdyje dalyvavo ir Karininko Juozapavičiaus grupės štabo viršininkas J. Gegužis-Diemedis. Jis kartu su apygardos vado adjutantu Lionginu Baliukevičiumi-Dzūku buvo išrinkti posėdžio sekretoriais. Tų pačių metų spalio 20-ąją J. Gegužis buvo paskirtas Dainavos apygardos Šarūno rinktinės štabo viršininku.
1949 m. kovo 7 d. žuvus Šarūno rinktinės vadui Benediktui Labėnui (Labenskui)-Kariūnui J. Gegužis laikinai perėmė rinktinės vado pareigas. Tų pačių metų gegužės 19–20 d. vykusiame Dainavos apygardos vadų posėdyje Diemedis buvo išrinktas Šarūno rinktinės vadu. Kartu su kitais partizanais leido rinktinės laikraštį „Laisvės rytas“, taip pat ėjo Šarūno rinktinės Karo lauko teismo pirmininko pareigas. A. Ramanausko-Vanago nuomone, tai buvo „ypatingai uolus ir pareigingas vadas“.
1950 m. gegužės 30 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto aktu Nr. 22 J. Gegužiui-Diemedžiui suteiktas kapitono laipsnis, o liepos 12-ąją Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vado S. Staniškio-Vilties jis buvo paskirtas srities vado pavaduotoju ir Dainavos apygardos vadu.
1951 m. rugsėjo 27 d. tuometiniame Veisiejų r. (dabar – Lazdijų r. sav.) Bestraigiškės miške žuvusiųjų partizanų palaikai buvo niekinti Seirijų miestelio aikštėje. Vėliau užkasti. Yra manoma, kad jie buvo surasti ir palaidoti Seirijų miestelio kapinėse.
LR Prezidento 1998 m. gegužės 18 d. dekretu J. Gegužis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius), 2005 m. gruodžio 22 d. jam pripažintas kario savanorio statusas, o Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 8 d. dekretu jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).
Mes, Nepriklausomybės gynėjai, ruošėmės šalies gynybai nuo išorės priešo miklindami akį, grūdindami ištvermę, stiprindami raumenis, remdami Lietuvos kariuomenę. Kultūros žmonių sąjūdis vieningai pirmieji stoja ginti demokratinės šalies idealų ir pilietinių teisių visai kitų ginklų negu planavo Nepriklausomybės gynėjai – atvirą širdimi ir romantiška siela. Mes suprantame – tik tokiais stipriausiais ginklais galime sustabdyti cinikus ir demagogus vedančius į totalitarizmą.
Mes, Nepriklausomybės gynėjai, jus palaikome ir stojame į jūsų rikiuotę.
2025.06.09Mes, Lietuvos Laisvės gynėjai manome, kad pateikti įstatymų projektai dėl Sausio 13-osios įamžinimo svarstomi netinkamame kontekste ir pati idėja komunikuojama su klaidinančia argumentacija. Manome, kad, kad šio įvykio įprasminimą matuoti prarastu pelnu dėl nedarbo dienų ar valandų yra nepriimtina ir nedera su pačia Sausio 13-osios dvasia. Ši diena nėra ekonominis rodiklis, o laisvės, solidarumo ir pilietinės drąsos simbolis. Jos reikšmės vertinimas „prarasto pelno“ ar „nedirbtų valandų“ kriterijais redukuoja istorinę atmintį ir žeidžia žuvusiųjų auką. Todėl įprasminimas turėtų būti grindžiamas vertybiniais, pilietiniais ir istoriniais argumentais, o ne ekonominiais skaičiavimais. Taip pat manome, jog sąlyga, kad visuotinė nedarbo diena būtų galima tik panaikinus kitą atmintiną darbo dieną, prieštarauja pačiai idėjai etninės kultūros požiūriu, nes Sausio 13-oji pradedama lyginti su Vėlinėmis ir taip prarandamas jos unikalus, modernios laisvės kovos turinys.Laisvės kova, kurios rezultatą turime, nėra tik etninių lietuvių ar bažnyčios sukurtas reiškinys. Joje dalyvavo konstitucinė Tauta, apimanti visą, skirtingo etniškumo ir religinių pažiūrų, pilietinę visuomenę. Tačiau Jos balsas liko neišgirstas. Siekdami stabdyti Sausio 13-osios reikšmės menkinimą, kreipiamės į Seimo Žmogaus teisių komitetą, visus Seimo narius, kad Laisvės aukų atminimas nebūtų palaikomas tik švietimo įstaigose, uždegant žvakutes ir organizuojant aiškinamuosius pokalbius klasėse. Kviesdami išsaugoti valstybės pamatus ir patriotinę dvasią, siūlome šią datą įprasminti giliau: sudaryti daugiau galimybių Sausio 13-ąją visiems Lietuvos gyventojams lankyti memorialines vietas, susitikti su dar gyvais Laisvės gynėjais ir puoselėti patriotinį ugdymą šeimose. Neturėtume menkinti žmonių sąmoningumo ar baimintis, kad nedarbo diena bus išnaudota vien savanaudiškai.Pažymėdami egzistencinę reikšmę Lietuvos valstybingumui, paskelbkime Sausio 13-ąją valstybine švente. Nėra reikšmingesnės didvyrių krauju apšlakstytos datos dabartinės Nepriklausomybės gynimo sagoje.
Pikapo tipo automobiliai (angl. pickup trucks) yra plačiai naudojami įvairiuose kariniuose konfliktuose dėl savo mobilumo, universalumo ir prieinamumo. Juos lengva modifikuoti, pritaikant sunkesnės ginkluotės naudojimui, karinių krovinių gabenimui, sužeistųjų evakavimui ir kitoms kovinėms reikmėms. Tai svarbus faktorius šiuolaikiniame kare, kuris turėtų būti aktualus Lietuvos kariuomenei ir kitoms pajėgoms.
Pikapų naudojimo kare istorija
Afrikoje pikapai (ypač „Toyota Hilux“ ir „Land Cruiser“) tapo pagrindinėmis transporto priemonėmis įvairiuose konfliktuose dėl savo patikimumo ir lengvo pritaikymo karinėms reikmėms. 1987 m. Čado ir Libijos konflikte, kuris dar yra žinomas kaip „Didysis Toyota karas“, Čado pajėgos naudojo pikapus kaip greitas ir manevringas kovines platformas, kurios leido joms efektyviai kovoti su geriau ginkluotomis Libijos pajėgomis ir nugalėti.
Sirijoje pikapai dažnai naudojami kaip mobilios platformos, ant kurių montuojami įvairūs ginklai, įskaitant kulkosvaidžius bei priešlėktuvines ir prieštankines sistemas. Jų universalumas leidžia greitai prisitaikyti prie besikeičiančių kovos sąlygų. Atsukus kelis varžtus, vieną ginklą nuimti, o kitą sumontuoti.
Ukrainoje nuo pat jos konflikto su Rusija pradžios pikapai tapo neatsiejama šalies gynybos dalimi, svarbiu pagalbininku tiek kariams, vykdant įvairias kovines užduotis, tiek savanoriams. Ypač aktualūs dėl savo prieinamumo ir sąlyginio pigumo jie buvo konflikto pradžioje, kai trūko specializuotos karinės technikos. Tačiau jų paklausa didelė ligi šiol. Neatsitiktinai buvo sutarta dėl „Isuzu D-Max“ pikapų, kuriuos jau naudoja Ukrainos kariškiai, gamybos šalyje.
JAV kariuomenė taip pat naudoja pikapus, pritaikytus karinėms reikmėms. Pavyzdžiui, „Transporto priemonės pėstininkų būriui“ (angl. „Infantry Squad Vehicle“) koncepcija paremta „Chevrolet Colorado ZR2“ modeliu ir skirta greitam karių judėjimui bei manevravimui mūšio lauke.
U.S. Army Staff Sgt. Stephen House, a cavalry scout assigned to Cross Domain Effects Company, 1st Battalion, 21st Infantry Regiment, 2nd Light Brigade Combat Team, 25th Infantry Division, drives an Infantry Squad Vehicle (ISV) awaiting a supply drop to arrive in support of Exercise Balikatan 25, in Itbayat Airport, Itbayat, Philippines, April 24, 2025. Balikatan is a longstanding annual exercise between the Armed Forces of the Philippines and U.S. military designed to strengthen our ironclad alliance, improve our capable combined force, and demonstrate our commitment to regional security and stability. (U.S. Army photo by Sgt. Brandon Roland)
Kodėl pikapai tokie populiarūs kare?
Galima išskirti kelias pikapų populiarumo kare priežastis.
Mobilumas: pikapai gali sėkmingai ir greitai judėti skirtingo reljefo sąlygomis, įskaitant miškus, dykumas ir kalnuotas vietoves, kas itin svarbu, kai reikalingas operacinis greitis ir manevravimas.
Universalumas: pikapai gali būti naudojami įvairiems kariniams tikslams (pavyzdžiui, kaip skirtingos ginkluotės platforma ar kaip karių ir amunicijos transportavimo priemonė). Pakeisti paskirtį užtrunka kiek reikia laiko atsukti keturis varžtus.
Prieinamumas ir patikimumas: šiandien yra daug laiku patikrintų pikapų modelių su padidinto tvirtumo detalėmis ir mažesniu kiekiu elektronikos, kas lemia jų patikimumą ir palengvina jų remontą.
Ekonomiškumas: palyginus su šarvuota technika, pikapai yra pigesni ir reikalauja mažesnių eksploatacinių (kuro ir kitų) sąnaudų.
Pikapai reikalingi Lietuvos gynybai
Pikapo tipo automobiliai yra neatsiejama šiuolaikinių konfliktų dalis – ypač tada, kai reikalingas greitas ir lankstus veikimas mažomis grupėmis. Naudoti juos įvairioms reikmėms mūsų šalyje galėtų tiek reguliari kariuomenė, tiek nereguliarios karinės pajėgoms ir savanoriai.
Šiame kontekste būtų tikslinga pakeisti įstatymus, atleidžiant pikapų pirkėjus nuo PVM, kelių mokesčių ir gamtosauginių reikalavimų bei kompensuojant jiems techninę apžiūrą (ar net remontą), jeigu jie, LR Seimui paskelbus karinę padėtį, sutiktų perduoti įsigytus automobilius kariuomenei (transporto priemonės pardavimo atveju savininko įsipareigojimas turėtų likti ir kitam savininkui). Manytina, kad tai paskatintų paprastus piliečius ir verslą pirkti pikapus ir taip investuoti į gynybinio transporto parko kūrimą.
Dar tokie pikapai galėtų būti registruojami specialiame registre, suteikiant jiems specialius valstybinius numerius. Tai ne tik padėtų kariuomenei ir savivaldai valdyti jų parką, bet ir leistų jų savininkams didžiuotis tuo, kad prisideda prie šalies gynybos, bei pakeltų jų prestižą visuomenės akyse. Ukrainoje pikapai tapo ne tik efektyviu kariniu įrankiu, bet ir papildomai sutelkė visuomenę, tapę pasipriešinimo simboliu.
Krašto apsaugos ministerija galėtų nuspręsti dėl minimalių reikalavimų jiems, susijusių su komplektacija ar net spalva, ir galbūt, organizuoti specialius karinio pikapų vairavimo kursus (kurių metu, pavyzdžiui, būtų mokoma kaip išvengti drono atakos, naudoti gervę, važiuoti bekele ir t.t.).
***
Galima paklausti, kam kariuomenei reikalingi pikapai, jeigu yra lengvos šarvuotos mašinos (tokios kaip „Humvee“ ar „Joint Light Tactical Vehicle“ / JLTV). Čia tas pats kaip klausti, ar reikia kariuomenei motociklų ir bagių? Apie tai kitame straipsnyje.
Šiuolaikiniame kare mobilumas ir greitis yra išskirtinai svarbūs faktoriai – todėl jame reikalingos visos transporto priemonės, įskaitant turinčius savų reikšmingų pranašumų pikapus, ir kuo daugiau.
Vokietijai ruošiantis karui iškilo žmonių apsaugos nuo hipotetinių priešo aviacijos reidų užduotis. Įvairių pastatų rūsiuose buvo pradėtos statyti bombų slėptuves. Tokių bunkerių – slėptuvių statybos poreikis buvo didžiulis. Galiausiai buvo pasiūlyta originali idėja, kuri apsaugotų žmones ir taip pat gerokai sumažintų statybos kaštus. Šios idėjos autorius buvo architektas Leo Winkelis. Trečiojo dešimtmečio pradžioje L. Winkelis be jokio įsakymo pradėjo kurti perspektyvius objektus apsaugai nuo oro antskrydžių. Išstudijavus esamas idėjas ir pasiūlymus, tiek pritaikytus praktikoje, tiek likusius tik popieriuje, architektas pasiūlė bombų slėptuvių ne įkasti į žemę, o statyti ant paviršiaus specialių bokštų pavidalu. 1934 metų rugsėjį L. Winckelis gavo panašaus dizaino apsauginės konstrukcijos patentą. Po daugiau nei dvejų metų architektas atidarė savo įmonę, kuri užsiėmė bombų slėptuvių statyba, taip pat pardavė licencijas tokiems darbams ir vykdė jų kontrolę.Turėdamas nemažą projektų vystymo ir statybų patirtį, L. Winkel suprato, koks sunkus ir daug laiko reikalaujantis darbas yra požeminių slėptuvių statyba. Norint sukurti tokį objektą, reikėjo rasti arba atlaisvinti palyginti didelį neužstatytą žemės sklypą, išgauti iki kelių tūkstančių kubinių metrų grunto, išpilti didelį kiekį betono. Taip pat reikėtų atlikti hidroizoliaciją, atvesti komunikacijas (taip pat esamų vamzdynų ir kabelių klausimą) ir tt Toks objektas galėtų puikiai tarnauti, tačiau statybose buvo ilgai trunkančios ir brangios. L. Winckelis pasiūlė alternatyvų slėptuvės dizainą, o tai leido drastiškai sumažinti išlaidas.
Būsima gynybinė konstrukcija turėjo būti kūgio formos bokštas, esantis žemės paviršiuje arba šiek tiek pagilintas. Tai leido drastiškai sumažinti būtinų žemės kasimo darbų dydį, taip pat sumažinti statybos sąnaudas. Be to, ateityje buvo nustatyti kiti privalumai, kurie tiesiogiai veikė žmonių išlikimą viduje. Pirmoji bombų slėptuvės bokšto versija buvo sukurta 1934 m. ir netrukus buvo užpatentuota. Ateityje šis bokšto dizainas buvo šiek tiek pakeistas, siekiant toliau tobulinti. Pirmajame projekto variante buvo pasiūlyta statyti bokštą su požeminiais aukštais. Tokiu atveju reikėjo kasti reikiamo dydžio duobę ir joje sutvarkyti platų bokšto pamato žiedą. Tiesiai virš žiedo, žemiau žemės lygio, buvo du aukštai. Virš žemės buvo numatyti dar septyni. Tuo pačiu metu dėl pagrįstai sumažėjusio grindų aukščio bendri bokšto matmenys išliko palyginti nedideli. Statinio aukštis virš žemės buvo 20 m, o didžiausias skersmuo neviršijo 5,5-5,8 m. Požeminė cilindrinė bokšto dalis turėjo stovėti tiesiai ant pamatų. Virš žemės lygio konstrukcijos forma pasikeitė į smailėjantį kūginį. Sienų storis turėjo būti keliasdešimt ar daugiau centimetrų. Tiksli šio parametro reikšmė priklausė nuo medžiagos – betono ar gelžbetonio. Iš viršaus bokšto sienų suformuotą pagrindinį nupjautą kūgį buvo pasiūlyta uždaryti galinga tokios pat kūgio formos betonine galvute. Ši konstrukcijos dalis turėjo būti viena iš pagrindinių galimo bombos smūgio atlaikymo priemonių. Aplink paaukštintos bokšto dalies apačią būtų galima nutiesti papildomą grunto pylimą. Jos užduotis buvo sumažinti priešo amunicijos poveikį konstrukcijai sprogimo ant žemės metu.
1934 metų projektas numatė 200 žmonių bombų slėptuvės statybą. Žmonės turėjo patekti į bokšto vidų per du įėjimus. Vienas buvo pirmame aukšte ir galėjo turėti nedidelius laiptelius, o antrasis buvo priešingoje bokšto dalyje ir vedė į antrą aukštą, todėl jame buvo įrengti atitinkami laiptai. Šalia dviejų įėjimų buvo įrengti sandarūs prieškambariai su tvirtų metalinių durų komplektu. L. Winkelio bokšto vidinis tūris buvo padalintas į devynis aukštus: du požeminius ir septynis antžeminius. Pačioje apačioje buvo planuojama pastatyti filtravimo bloką ir kitas gyvybę palaikančias sistemas. Likusi dalis buvo skirta žmonių sėdynėmis ar gultais.
Judėjimas tarp aukštų turėjo būti spiraliniais laiptais bokšto centre (vėliau buvo sukurta projekto versija su laiptais palei sienas). Jo pagalba žmonės galėjo patekti į reikiamą aukštą, kur jų laukė mediniai suolai. Pasikeitus bokšto skersmeniui, sėdimų vietų skaičius aukštuose skyrėsi. Vidutiniškai kiekvienas aukštas turėjo po 20-25 vietas. Siūloma bombų slėptuvių konstrukcija turėjo daug pranašumų prieš požemines konstrukcijas. Visų pirma, ji buvo paprastesnė ir pigesnė statybiniu požiūriu.. Be to, dėl santykinai mažo bokštelio skersmens sumažėjo tiesioginio bombos smūgio tikimybė, o ant pastogės nukritusios bombos turėjo slysti žemyn, nepadarydamos didelės žalos bokšteliui ar žmonėms. Antrojo pasaulinio karo metais Leo Winkelio bokštai turėjo dar keletą pranašumų prieš požeminius bunkerius. Taigi sugriuvus kaimyniniams pastatams, tokių slėptuvių durys nebuvo užpiltos šiukšlėmis ir leido žmonėms išeiti į lauką, o dujiniai degimo produktai gaisrų metu beveik nepateko į gyvenamąjį tūrį.
Architektas išradėjas pasiūlė savo projektą Vokietijos vadovybei ir sugebėjo ją sudominti. 1935 m. Rekhlino poligone pradėtas statyti eksperimentinis bokštas, kuris turėjo būti naudojamas bandymams. Statyba buvo baigta 1935–1936 m. žiemos viduryje. Sausio 8 d., po 36 d., prasidėjo bandymai, kurių metu buvo planuojama išbandyti bokšto atsparumą bombų smūgiams. Per pirmąsias kelias dienas bokštą užpuolė pikiruojantys bombonešiai Ju-87, tačiau nė viena iš penkiasdešimties bombų nepataikė tiesiai į taikinį. Dėl to turėjo atsisakyti aviacijos ir pereiti prie kito pastatų bandymo metodo. Per naują bandymų etapą 500 kg kalibro bombų ir 1000 kg sveriančios bombos buvo tiesiog pakabintos virš skirtingų bokšto dalių ir toje padėtyje susprogdintos. Siekiant suprasti sprogimo bangos poveikį, į bokšto vidų buvo varomi nedideli galvijai. Visi išoriniai sprogimai, neatsižvelgiant į bombos tipą, apgadino išorinę pastogės ar sienų dalį, tačiau viduje nebuvo įtrūkimų ar skeveldrų. Po sprogimo bokštas šiek tiek siūbavo, tačiau rimtesnės žalos nepatyrė. Savo ruožtu viduje esantys gyvūnai buvo užgauti, todėl buvo rekomenduota žmones pasodinti bent 30 cm atstumu nuo sienų.1936 m. pabaigoje Leo Winkel įkūrė savo įmonę L. Winkel & Co, kuri turėjo disponuoti projekto patentu.
1937 m. liepos mėn., remiantis bokšto prototipo bandymų rezultatais, įmonė gavo teisę statyti gynybinius statinius, taip pat parduoti licenciją jų statybos ir valdymo statytojams. Tuo pačiu metu pasirodė oficialus Luftschutzturme sleptuvės pavadinimas „Bauart Winkel“ (oro gynybos bokštas „Projektas Winkel“) arba LS-Turm Winkel. Ateityje panašios struktūros gavo kitus pavadinimus, pavyzdžiui, Winkelturm – „Winkelio bokštas“.
Iki 1937 metų vidurio L. Winkelis su kolegomis Aviacijos ministerijos užsakymu sukūrė kelis gynybinių bokštų variantus. Visi jie buvo pagrįsti 1934 metų projektu, tačiau skyrėsi dydžiu ir pajėgumu. Iš viso buvo sukurtos devynios modifikacijos. Keturi, talpinantys nuo 168 iki 400 žmonių, turėjo būti pastatyti iš gelžbetonio, o penkių tipų betoniniai bokštai galėtų talpinti nuo 164 iki 500 žmonių. Buvo manoma, kad statant bokštus iš betono, be metalinių konstrukcijų, sumažės medžiagų sąnaudos. Pagal naujus projektus visų tipų bokštai turėjo būti kelių aukštų, kad tilptų žmonės, kurie buvo planuojami susodinti ant suoliukų. Siekiant optimizuoti erdvės išnaudojimą, buvo galima sunumeruoti vietas, po kurių kiekvienam bokšto „gyventojui“ buvo suteiktas savas numeris. Gavus oro antskrydžio pavojaus signalą, jis turi nedelsdamas eiti į savo aukštą ir užimti savo vietą. Bokštai turėjo gyvybę palaikančių įrankių rinkinį. Rūsyje įrengta filtravimo instaliacija. Be to, buvo įrengtos geriamojo vandens talpyklos, tualetai ir kt. Esant miesto komunikacijoms bokštas galėtų prisijungti prie jų. Priešingu atveju reikėjo imtis tam tikrų priemonių, pavyzdžiui, nuotekas išleisti į atskirą kubilą ir įrengti savo generatorius. Leo Winkelio projektas greitai susidomėjo ne tik kariuomenė, bet ir pramonė. Dėl to pirmoji bombų slėptuvė buvo pradėta statyti likus maždaug metams iki oficialaus kariuomenės patvirtinimo. Pirmuoju naujo tipo prieglobsčiu laikomas bokštas, pastatytas 1936 m., vienoje iš Thyssen gamyklų Duisburge. 1937 m. spalio – gruodžio mėn. Siegen mieste pagal kariuomenės jau patvirtintą projektą „Type 247“ buvo pastatyti 3 bokštai. Šios dvi konstrukcijos iš tikrųjų tapo pirmaisiais Winkel bokštais, pastatytais visaverčiam naudojimui, tačiau jie nėra laikomi serijiniais.
Oficialiai serijinė Luftschutzturme Bauart Winkel bokštų statyba buvo pradėta 1937 m. lapkritį. Pirmąsias tokio tipo konstrukcijas užsakė Duisburgo organizacija Duisburg-Ruhrorter Haefen AG (Uosto administracija). Pagal pasirašytą sutartį L. Winkelio įmonė dokumentus turėjo perduoti už statybas atsakingam Franzui Brueggemannui. Buvo užsakyti du betoniniai bokštai. Dviejų objektų statyba buvo baigta tik 1939 m. Darbo tempai buvo ne kartą keičiami, be to, kelis kartus buvo sustabdyti. Dėl šalies vadovybės nustatytų apribojimų, susijusių su Zigfrido linijos statyba, Duisburgo statybvietėse nuolat trūko cemento, darbo jėgos ir kt. Pradėjus statyti pirmojo tipo L. Winckel bokštus, architektai pradėjo projektuoti naują tokios apsauginės konstrukcijos versiją. Bandymų metu buvo atskleisti kai kurie pirminio dizaino trūkumai, kuriuos pasiūlyta ištaisyti naujajame projekte. Visų pirma nuspręsta atsisakyti požeminių aukštų ir statyti bokštus su minimaliu skverbimu į žemę. Be to, buvo pasiūlyta keletas naujovių, susijusių su konstrukcijos stiprumu. Ši bokšto versija ateityje gavo pavadinimą „2 tipas“ arba 2A.
1938 m. pradžioje Leo Winkel gavo antrą patentą bombų priedangos bokštui, šį kartą su patobulinta konstrukcija. Vėl buvo pasiūlyta slėptuves statyti iš betono arba gelžbetonio. Taip pat išsaugoti ir talpos parametrai. Taigi betoninėje konstrukcijoje galėjo tilpti nuo 164 iki 500 žmonių, o gelžbetoninio bokšto viduje buvo įrengta 168-400 vietų. Bendri bokšto matmenys priklausė nuo talpos ir naudojamos medžiagos. Taigi 500 vietų betoninės konstrukcijos aukštis buvo 23 m, o pagrindo skersmuo – 11,5 m. Skirtingai nei pirmojo varianto bokšte, atnaujintoje 2A tipo pastogėje nebuvo išplėtotos požeminės dalies. Palyginti paprastas pamatas, kuris tarnavo kaip pirmo aukšto grindys, buvo pagilintas apie 1 m. Bokšto šoninį paviršių sudarė trys kūginės sekcijos su skirtingais pasvirimo kampais į vertikalę. Keitėsi ir sienų storis. Didžiausio betoninio bokšto (500 žmonių) atveju apatinė sienų dalis buvo 2 m storio. Iki maždaug 10 m aukščio storis sumažėjo 5 cm vienam aukščio metrui. Visa viršutinė konstrukcijos dalis buvo 1,5 m sienų storio, o maksimalus kūginio stogo storis galėjo siekti 2 m, priklausomai nuo bokšto tipo ir medžiagos. Gelžbetoniniai bokštai turėjo sieneles nuo 1,1 m storio (apačioje) iki 0,8 m aukščiau.
Pastogės betoninių sienų viduje buvo 5-10 cm storio dangos, kurių apatinis paviršius buvo padengtas tinkleliu, lentomis ir pan., kad būtų sulaikomos skeveldros. „2A tipo“ bokštų aukštų vidinis aukštis siekė 2 m. Siekiant išlaikyti priimtiną visos konstrukcijos aukštį esant maksimaliam aukštų skaičiui, grindys buvo pagamintos spiralinės konstrukcijos pavidalu. Centrinėje pastato dalyje buvo numatyti tiesūs laiptai, kurie buvo naudojami vietoj buvusių sraigtinių. Patekti į antrojo modelio bokštą buvo galima pro vienas iš trijų durų. Trijuose apatiniuose aukštuose buvo atskiros durys su skirtingo aukščio laiptais. Kad būtų patogiau naudotis, trys durys buvo įvestos į skirtingas bokšto puses su 120 ° atstumu tarp gretimų durų. Tai leido žmonėms patekti į pastogę iš trijų pusių, nesudarant minios prie vieno ar dviejų įėjimų. Įėję pro duris žmonės turėjo eiti per ankštą prieškambarį. Suoliukai žmonėms buvo įrengti platformose tarp laiptų ir sienų.Palyginti patogiai viešnagei bokšte turėjo būti įrengtas elektrinis apšvietimas ir sanitariniai mazgai. Jei įmanoma, jie būdavo prijungti prie esamų tinklų, tačiau nebuvo atmestas autonominių sistemų naudojimas. Taip pat numatyta filtravimo įranga, skirta gyvenamųjų patalpų vėdinimui.
Viršutiniame aukšte buvo sumontuotos Drägerwerke arba Auer firmų gaminamos filtrų-vėdinimo sistemos, kurių našumas iki 2,4 kub.m per minutę, su elektrinėmis arba rankinėmis pavaromis. Atmosferos oras išeidavo pro skylutes bokšto šoninėse sienose, uždarytas vožtuvais. Pastarojo konstrukcija leido apsaugoti vidinį bokšto tūrį nuo išorinių sprogimų – padidėjus išoriniam slėgiui, įleidimo vožtuvai buvo uždaryti. Išgrynintas oras skirstomaisiais vamzdžiais tekėjo į visus aukštus. Be to, oras iš kitų bokštų buvo paimamas kitais vamzdynais ir buvo išmetamas, o tai užtikrino nuolatinį oro atsinaujinimą su jo valymu. Esant poreikiui iš vėdinimo sistemos buvo galima išjungti filtrus, o tai padidino oro atsinaujinimo spartą bokšte. 1940 m. buvo šiek tiek atnaujintos visų tipų bokštų vėdinimo sistemos. Žiemą pilnai išnaudoti pastoges nebuvo įmanoma, nes jos užšalo, o oro temperatūra pastatų viduje nukrito žemiau nulio. Pirmo aukšto elektriniai židiniai situacijai įtakos neturėjo. 1940 metų pavasarį buvo nuspręsta į bokštų vėdinimą įvesti įmontuojamus elektrinius šildytuvus. Tokios korekcijos leido gerokai pagerinti sąlygas bombų slėptuvėje. Kiek žinoma, Vermachtas tapo pirmuoju antrojo projekto Winkel Towers užsakovu. 1939 metais tokie objektai pradėti statyti įvairiuose kariniuose objektuose. Iš viso per kelerius metus buvo pastatytos 34 „2A” tipo bombų slėptuvės. Pastebėtina, kad dauguma jų (19 vienetų) pasirodė Viunsdorfo vyriausiosios vadovybės būstinės teritorijoje. Taip pat panašių statinių atsirado ir kituose miestuose bei kituose objektuose.
Netrukus pramonės įmonių, geležinkelių ir kitų klientų interesais pradėtos statyti antžeminės bombų slėptuvės. Vokietijos ir Austrijos teritorijoje esančių gamyklų personalui apsaugoti buvo pastatyti 29 L. Vinkelio bokštai. Be to, yra fragmentiškų duomenų apie dar dvi dešimtis tokių objektų, tačiau jų neparemia kiti šaltiniai arba dėl jų kyla ginčų. 1934 ir 1938 m. projektus sukūrė Leo Winkel. Be to, kitos organizacijos pasiūlė keletą alternatyvių pokyčių. Taigi 1940 m. Vokietijos geležinkelių administracija įsakė Bruggemann kompanijai pastatyti keletą bokštų pagal pakeistą projektą. Ši bombų slėptuvės versija daugumoje šaltinių vadinama „2C”. Projekto „2C” bokštas buvo 22,3 m aukščio ir maksimalus skersmuo 17,6 m, sienomis iki 1,9 m storio, būdingos lenktos formos. Tokia pastogė išsiskyrė vienu požeminiu aukštu, kuriame buvo speciali įranga. Be to, siekiant optimizuoti vidinės erdvės naudojimą, „2C” tipo bokšte buvo spiralinės grindys, panašios į tas, kurios buvo naudojamos projekte 2A. Viršutiniame aukšte buvo įrengtos angos aplinkai stebėti: aukšte budėjo ugniagesiai. Iš viršaus bokštą gynė didelė kūgio formos betoninė galva. 2C versijos bokštuose tilpo iki 400 žmonių. Įėjimui buvo pasiūlyta naudoti trejas duris – 2, 3 ir 6 aukštuose. Perėjimas tarp aukštų turėtų būti centriniais laiptuose.
„Bauart Winkel“ bombų slėptuvės bokštų statyba tęsėsi iki ketvirtojo dešimtmečio pradžios. 1941 m. viduryje Aviacijos ministerija įsakė sustabdyti naujų apsauginių konstrukcijų statybą. Oficiali to priežastis buvo faktinis krypties monopolizavimas L. Winkel & Co, taip pat rimti nukrypimai nuo pirminių projektų statybos metu. Ateityje jau pradėti statyti bokštai buvo baigti statyti, bet naujų nebekurti. Viena iš to priežasčių – pradėti įgyvendinti nauji projektai, sunaudoję daug metalo, cemento ir kitų statybinių medžiagų. Įvairių šaltinių duomenimis, 1936–1940 metais buvo pastatyta nuo 96 iki 130 skirtingų versijų L. Winkel bokštų. Suskaičiuoti šias konstrukcijas tam tikru mastu trukdo sunkumai su dokumentais, taip pat neįprasti kai kurių bokštų konstrukcijos ypatumai. Žinomuose vadovavimo dokumentuose yra nurodyti ne visi pastatyti bokštai. Komandos įsakymu ant visų bokštų turėjo būti įrengtas ženklas, nurodantis kontrolės įmonę ir statybas vykdžiusią organizaciją. Kažkodėl ne visi bokštai gavo tokius ženklus. Gali būti, kad kai kurios slėptuvės buvo pastatytos be L. Winckel firmos licencijos, tačiau vis dėlto pradėtos eksploatuoti ir panaudotos žmonių apsaugai. Antihitlerinės koalicijos lėktuvams pradėjus masinį Vokietijos bombardavimą, buvo pradėtos visapusiškai ir reguliariai naudoti antžemines bombų slėptuves. Remiantis pranešimais, karo metu nė viena iš šių konstrukcijų nepatyrė rimtos žalos ir nebuvo sunaikinta. Tai, visų pirma, palengvino nedidelis bokštų dydis ir jų vieta: dažnai slėptuvės buvo tam tikru atstumu nuo galimų bombonešių taikinių. Be to, mažas bokštų plotas ir kūgio sienų forma prisidėjo prie žmonių apsaugos. Nepaisant to, žinomas vienas atvejis, kai L. Winkelio bokštą boba buvo pataikiusi tiesiai. 1944 m. spalio 12 d., per Brėmeno oro smūgį, viena iš bombų pataikė į Focke-Wulf gamyklos bokšto sienos ir stogo sandūrą. Sprogimas padarė didelę skylę bokšte ir žuvo keli žmonės viršutiniuose aukštuose. Kiti bombos pastogėje buvę žmonės nenukentėjo. Konstrukcija taip pat nebuvo apgadinta, išskyrus skylę sienoje ir stoge.
Informacija apie tai, kad bombų slėptuvėms nėra didelės žalos, rodo didelį tokių apsaugos priemonių efektyvumą. Tokie bokštai, nesunaikinami bombarduojant, išgelbėjo žmones nuo sužalojimų ir mirties. Taigi jie visiškai susidorojo su savo užduotimi. Pagal pastatytą skaičių Vinkelio bokštai buvo negausūs lyginant su kitomis apsauginėmis konstrukcijomis, o tai neleido jiems rimtai sumažinti civilių aukų.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, buvusias bombų slėptuves nuspręsta nugriauti. 1948 m. naujai vietos valdžiai buvo įsakyta sunaikinti nebereikalingus bokštus. Tačiau labai tvirtų konstrukcijų griovimas buvo sunkus ir brangus, todėl atsirado alternatyvus pasiūlymas. Kai kurie bokštai buvo demilitarizuoti darant duris ir langus, po to panaudoti šalies ūkyje. Daugeliu atvejų jie buvo naudojami kaip sandėliai.
Išsprendus problemas, susijusias su nekilnojamuoju turtu, slėptuvės -sandėliukai pamažu buvo pradėti griauti. Dėl griovimo sunkumų iki šiol buvo sunaikinti ne daugiau kaip du trečdaliai pastatytų Winkel bokštų. Iki mūsų laikų gyveno apie 40-45 panašių objektų. Dabar jie naudojami įvairiems tikslams arba tiesiog stovi be darbo, pritraukia turistus. Be to, kai kuriuose miestuose naujuose architektūriniuose projektuose buvo atsižvelgta į neįprasto tipo bokštus ir jie sėkmingai įtraukiami į miesto kraštovaizdį.
Lietuvoje tokios bombų slėptuvės būtų praktiškas ir greitas sprendimas.
Pirmoji lietuviška mokykla Kauno Vilijampolėje buvo pradėta statyti prieš 115 metų (1910 m.) lietuvių bendruomenės lėšomis ir pavadinta kun. Aleksandro Dambrausko (1860-1938) vardu. Mokyklai vadovavo lietuvių švietimo draugija „Saulė” veikusi 1906-1940 m.Iniciatyva statyti lietuvišką mokyklą Vilijampolėje kilo Kaune 1908 metais. Kun. A. Dambrausko jubiliejaus komitetas 1909 m. išleido atsišaukimą „Nepraleiskime geros progos“, kuriame pažymima, kad „sukanka 25 metai raštiško darbo kun. Aleksandro Dambrausko-Jakšto.“ (Pastebėtina, kad studijuodamas Žemaičių kunigų seminarijoje Aleksandras Dambrauskas 1883 m. jau įsteigė ir redagavo klierikų laikraštį „Lietuva“). Komitetas surinko 1800 rublių ir nusprendė kun. A. Dambrausko darbus įamžinti įsteigiant jo vardo mokyklą. Vietą jai rado, kaip rašoma, „Vilijampolės Slabadoje, kurią šiemet geležinis tiltas sujungs su Kaunu. Surastas ir plecus su dideliais namais mokyklai…“Šią iniciatyvą palaikė vietos lietuvių bendruomenė. To meto laikraščiai rašė, kad surinkus iš visuomenės 3200 rublių Vilijampolėje buvo nupirkta žemė ant Neries kranto ir pastatyti dideli namai – „13 sieksnių ilgio ir 6 platumo“, o „Saulės“ švietimo draugijos valdyba gavo leidimą tuose namuose atidaryti dvi klasę mokyklą. 1910 m. „Lietuvos žinios“ Nr. 26 rašė, kad „kun. Dambrausko vardo mokyklos mūras jau pastatytas ant Vilijos kranto“. Tačiau 1910-aisiais mokyklos namų statymo komitetas kreipėsi į visuomenę su prašymu paremti mokyklos statybas, nes darbai laikinai buvo sustoję. Tais pačiais metais „Vienybė“ Nr. 45 straipsnyje „Nebaigtas darbas“ rašė: „Slabada priskiriama prie tokių Kauno tvirtumos vietų, kur be komendanto pavelijimo nevalia statyti naujų namų. Kadangi mokyklai statomi namai dideli, tai komendantas galėjo pavelyti pastatyti sienas, o išgavimui paveldejimo statyti pečius reikėjo kreipties į ciesoriaus kanceleriją. Bet kol paduotas Aukščiausiuoju vardu prašymas suvaikščiojo po visas įstaigas, išėjo visi metai, todėl ir darbas buvo sustojęs. Dabar gauta jau pavelijimas statyti ir pečius pastatytuose namuose. Pečių, langų, durų ir viso vidaus įtaisymas dar atsieis kokiuos 2000 rublių, o tuo tarpu sustojus darbui sustojo ir aukų plaukimas, pirmiausia sudėtas išteklius pasibaigė.“Tačiau lietuvių paramos dėka mokykla ant aukšto Neries kranto Vilijampolėje galutinai baigta statyti tik 1911 m. birželio 21 d. ir buvo pašventinta. To meto spaudoje mokykla vadinama kun. A. Dambrausko vardu. Šios mokyklos pašventinimas aprašytas laikraštyje „Vienybė“ (1911 m. Nr. 26) straipsnyje „Paminklas darbui“. Po šv. Mišių Kauno Arkikatedroje „už kun. Dambrausko sveikatą“ visi svečiai „pripildė didelę mokyklos salę Vilijampolėje, išpuoštą Šv. Zitos draugijininkių vainikais“.Kun. A. Dambrausko veiklos ir lietuviškos mokyklos atidarymo reikšmę parodo Žemaičių vyskupo Gasparo Felikso Cirtauto (1841-1913) dalyvavimas atidarymo iškilmėse, kuris savo kalboje pabrėžęs šio kunigo darbų indėlį į lietuvių tautos švietimą. Mokyklą pašventino tuo metu dar kanauninkas (nuo 1926 m. Kauno arkivyskupas metropolitas) Juozapas Jonas Skvireckas (1873-1959). Mokyklos atidaryme kalbą sakė kun. Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933), sveikino Šv. Kazimiero, „Saulės“, „Blaivybės“, Šv. Zitos, Šv. Juozapo, „Žiburio“ bendrijos, laikraščių „Viltis“, „Šaltinis“ atstovai, Peterburgo dvasinės akademijos profesoriai, tuo metu kunigai Jurgis Matulevičius-Matulaitis (1871 – 1927), Pranciškus Petras Būčys (1872–1951) ir kiti. Mokyklos atidarymą raštu taip pat sveikino prof. Petras Leonas (1864-1938), prof. Eduardas Volteris (1856–1941), Antanas Smetona (1874-1944). 1912 metais mokyklos kapelionu buvo paskirtas kun. A. Maliauskis (1877–1941).Pastebėtinas ir toks istorinis faktas, kad sovietmečiu šioje mokykloje mokėsi Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis Romas Kalanta (1953-1972). Šiandien Kauno Vilijampolėje, lietuviškų mokyklų steigimo klausimas jau neaktualus, tačiau išlieka svarbus raginimas auklėti jaunimą pilietine, patriotine bei krikščioniška dvasia. Vilijampolės bendruomenės nariai ir jų svečiai turi sužinoti turtingą, permainingą vietovės istoriją, kurioje gimė, gyveno ir dirbo mūsų protėviai.Būtų prasminga, kad prie šios buv. mokyklos pastato Vilijampolėje būtų įrengta informacinė-memorialinė lenta arba atminimo žymeklis.
1991 m. sausio 8 d. Nepriklausomybės priešininkų „Jedinstvo“ minia užgulė parlamento rūmus, reikalaudama vyriausybę atsistatydinti. Įsiaudrinę „Jedinstvininkai“ veržėsi į tuometinę Aukščiausiąją Tarybą (LR Seimą), bet gynėjų buvo sustabdyti ir nuraminti vandens čiurkšlėmis. Bandymai vyko ir Sausio 11-13 ąją kruvinosiomis dienomis. Valia būti laisviems ir nepriklausomiems vienijo gynėjus. Daug išbandymų mūsų valiai teko per tuos daugiau nei tris dešimtmečius. Nepalūžome. Vienas iš mūsų tada ir šiandiena – signataras, profesorius Vytautas Landsbergis, pirmasis atkurtos valstybės vadovas. Jo mintys, žodis ir valia telkė bei vedė tuomet ir šiandiena Nepriklausomybės gynėjus. Manome, kad Penktoji kolona toliau ieško būdų ir kėsinasi į mūsų vadovo garbę – kai kurie Seimo nariai siūlo panaikinti profesoriaus Vytauto Landsbergio pirmojo atkurtos valstybės vadovo statusą. Tuo nori pažeminti gyvus ir mirusius gynėjus, patriotus, valstybę. Jie vėl tikrina Nepriklausomybės gynėjų ryžtą gintis. Nepavargome, valia neišseko. Viską pamename, stebime ir budime. Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
