Apžvalgą parengė Sigitas Žilius

Vokietijai ruošiantis karui iškilo žmonių apsaugos nuo hipotetinių priešo aviacijos reidų užduotis. Įvairių pastatų rūsiuose buvo pradėtos statyti bombų slėptuves. Tokių bunkerių – slėptuvių statybos poreikis buvo didžiulis. Galiausiai buvo pasiūlyta originali idėja, kuri apsaugotų žmones ir taip pat gerokai sumažintų statybos kaštus. Šios idėjos autorius buvo architektas Leo Winkelis. Trečiojo dešimtmečio pradžioje L. Winkelis be jokio įsakymo pradėjo kurti perspektyvius objektus apsaugai nuo oro antskrydžių. Išstudijavus esamas idėjas ir pasiūlymus, tiek pritaikytus praktikoje, tiek likusius tik popieriuje, architektas pasiūlė bombų slėptuvių ne įkasti į žemę, o statyti ant paviršiaus specialių bokštų pavidalu. 1934 metų rugsėjį L. Winckelis gavo panašaus dizaino apsauginės konstrukcijos patentą. Po daugiau nei dvejų metų architektas atidarė savo įmonę, kuri užsiėmė bombų slėptuvių statyba, taip pat pardavė licencijas tokiems darbams ir vykdė jų kontrolę.Turėdamas nemažą projektų vystymo ir statybų patirtį, L. Winkel suprato, koks sunkus ir daug laiko reikalaujantis darbas yra požeminių slėptuvių statyba. Norint sukurti tokį objektą, reikėjo rasti arba atlaisvinti palyginti didelį neužstatytą žemės sklypą, išgauti iki kelių tūkstančių kubinių metrų grunto, išpilti didelį kiekį betono. Taip pat reikėtų atlikti hidroizoliaciją, atvesti komunikacijas (taip pat esamų vamzdynų ir kabelių klausimą) ir tt Toks objektas galėtų puikiai tarnauti, tačiau statybose buvo ilgai trunkančios ir brangios. L. Winckelis pasiūlė alternatyvų slėptuvės dizainą, o tai leido drastiškai sumažinti išlaidas.

Būsima gynybinė konstrukcija turėjo būti kūgio formos bokštas, esantis žemės paviršiuje arba šiek tiek pagilintas. Tai leido drastiškai sumažinti būtinų žemės kasimo darbų dydį, taip pat sumažinti statybos sąnaudas. Be to, ateityje buvo nustatyti kiti privalumai, kurie tiesiogiai veikė žmonių išlikimą viduje. Pirmoji bombų slėptuvės bokšto versija buvo sukurta 1934 m. ir netrukus buvo užpatentuota. Ateityje šis bokšto dizainas buvo šiek tiek pakeistas, siekiant toliau tobulinti. Pirmajame projekto variante buvo pasiūlyta statyti bokštą su požeminiais aukštais. Tokiu atveju reikėjo kasti reikiamo dydžio duobę ir joje sutvarkyti platų bokšto pamato žiedą. Tiesiai virš žiedo, žemiau žemės lygio, buvo du aukštai. Virš žemės buvo numatyti dar septyni. Tuo pačiu metu dėl pagrįstai sumažėjusio grindų aukščio bendri bokšto matmenys išliko palyginti nedideli. Statinio aukštis virš žemės buvo 20 m, o didžiausias skersmuo neviršijo 5,5-5,8 m. Požeminė cilindrinė bokšto dalis turėjo stovėti tiesiai ant pamatų. Virš žemės lygio konstrukcijos forma pasikeitė į smailėjantį kūginį. Sienų storis turėjo būti keliasdešimt ar daugiau centimetrų. Tiksli šio parametro reikšmė priklausė nuo medžiagos – betono ar gelžbetonio. Iš viršaus bokšto sienų suformuotą pagrindinį nupjautą kūgį buvo pasiūlyta uždaryti galinga tokios pat kūgio formos betonine galvute. Ši konstrukcijos dalis turėjo būti viena iš pagrindinių galimo bombos smūgio atlaikymo priemonių. Aplink paaukštintos bokšto dalies apačią būtų galima nutiesti papildomą grunto pylimą. Jos užduotis buvo sumažinti priešo amunicijos poveikį konstrukcijai sprogimo ant žemės metu.

1934 metų projektas numatė 200 žmonių bombų slėptuvės statybą. Žmonės turėjo patekti į bokšto vidų per du įėjimus. Vienas buvo pirmame aukšte ir galėjo turėti nedidelius laiptelius, o antrasis buvo priešingoje bokšto dalyje ir vedė į antrą aukštą, todėl jame buvo įrengti atitinkami laiptai. Šalia dviejų įėjimų buvo įrengti sandarūs prieškambariai su tvirtų metalinių durų komplektu. L. Winkelio bokšto vidinis tūris buvo padalintas į devynis aukštus: du požeminius ir septynis antžeminius. Pačioje apačioje buvo planuojama pastatyti filtravimo bloką ir kitas gyvybę palaikančias sistemas. Likusi dalis buvo skirta žmonių sėdynėmis ar gultais.

Judėjimas tarp aukštų turėjo būti spiraliniais laiptais bokšto centre (vėliau buvo sukurta projekto versija su laiptais palei sienas). Jo pagalba žmonės galėjo patekti į reikiamą aukštą, kur jų laukė mediniai suolai. Pasikeitus bokšto skersmeniui, sėdimų vietų skaičius aukštuose skyrėsi. Vidutiniškai kiekvienas aukštas turėjo po 20-25 vietas. Siūloma bombų slėptuvių konstrukcija turėjo daug pranašumų prieš požemines konstrukcijas. Visų pirma, ji buvo paprastesnė ir pigesnė statybiniu požiūriu.. Be to, dėl santykinai mažo bokštelio skersmens sumažėjo tiesioginio bombos smūgio tikimybė, o ant pastogės nukritusios bombos turėjo slysti žemyn, nepadarydamos didelės žalos bokšteliui ar žmonėms. Antrojo pasaulinio karo metais Leo Winkelio bokštai turėjo dar keletą pranašumų prieš požeminius bunkerius. Taigi sugriuvus kaimyniniams pastatams, tokių slėptuvių durys nebuvo užpiltos šiukšlėmis ir leido žmonėms išeiti į lauką, o dujiniai degimo produktai gaisrų metu beveik nepateko į gyvenamąjį tūrį.

Architektas išradėjas pasiūlė savo projektą Vokietijos vadovybei ir sugebėjo ją sudominti. 1935 m. Rekhlino poligone pradėtas statyti eksperimentinis bokštas, kuris turėjo būti naudojamas bandymams. Statyba buvo baigta 1935–1936 m. žiemos viduryje. Sausio 8 d., po 36 d., prasidėjo bandymai, kurių metu buvo planuojama išbandyti bokšto atsparumą bombų smūgiams. Per pirmąsias kelias dienas bokštą užpuolė pikiruojantys bombonešiai Ju-87, tačiau nė viena iš penkiasdešimties bombų nepataikė tiesiai į taikinį. Dėl to turėjo atsisakyti aviacijos ir pereiti prie kito pastatų bandymo metodo. Per naują bandymų etapą 500 kg kalibro bombų ir 1000 kg sveriančios bombos buvo tiesiog pakabintos virš skirtingų bokšto dalių ir toje padėtyje susprogdintos. Siekiant suprasti sprogimo bangos poveikį, į bokšto vidų buvo varomi nedideli galvijai. Visi išoriniai sprogimai, neatsižvelgiant į bombos tipą, apgadino išorinę pastogės ar sienų dalį, tačiau viduje nebuvo įtrūkimų ar skeveldrų. Po sprogimo bokštas šiek tiek siūbavo, tačiau rimtesnės žalos nepatyrė. Savo ruožtu viduje esantys gyvūnai buvo užgauti, todėl buvo rekomenduota žmones pasodinti bent 30 cm atstumu nuo sienų.1936 m. pabaigoje Leo Winkel įkūrė savo įmonę L. Winkel & Co, kuri turėjo disponuoti projekto patentu.

1937 m. liepos mėn., remiantis bokšto prototipo bandymų rezultatais, įmonė gavo teisę statyti gynybinius statinius, taip pat parduoti licenciją jų statybos ir valdymo statytojams. Tuo pačiu metu pasirodė oficialus Luftschutzturme sleptuvės pavadinimas „Bauart Winkel“ (oro gynybos bokštas „Projektas Winkel“) arba LS-Turm Winkel. Ateityje panašios struktūros gavo kitus pavadinimus, pavyzdžiui, Winkelturm – „Winkelio bokštas“.

Iki 1937 metų vidurio L. Winkelis su kolegomis Aviacijos ministerijos užsakymu sukūrė kelis gynybinių bokštų variantus. Visi jie buvo pagrįsti 1934 metų projektu, tačiau skyrėsi dydžiu ir pajėgumu. Iš viso buvo sukurtos devynios modifikacijos. Keturi, talpinantys nuo 168 iki 400 žmonių, turėjo būti pastatyti iš gelžbetonio, o penkių tipų betoniniai bokštai galėtų talpinti nuo 164 iki 500 žmonių. Buvo manoma, kad statant bokštus iš betono, be metalinių konstrukcijų, sumažės medžiagų sąnaudos. Pagal naujus projektus visų tipų bokštai turėjo būti kelių aukštų, kad tilptų žmonės, kurie buvo planuojami susodinti ant suoliukų. Siekiant optimizuoti erdvės išnaudojimą, buvo galima sunumeruoti vietas, po kurių kiekvienam bokšto „gyventojui“ buvo suteiktas savas numeris. Gavus oro antskrydžio pavojaus signalą, jis turi nedelsdamas eiti į savo aukštą ir užimti savo vietą. Bokštai turėjo gyvybę palaikančių įrankių rinkinį. Rūsyje įrengta filtravimo instaliacija. Be to, buvo įrengtos geriamojo vandens talpyklos, tualetai ir kt. Esant miesto komunikacijoms bokštas galėtų prisijungti prie jų. Priešingu atveju reikėjo imtis tam tikrų priemonių, pavyzdžiui, nuotekas išleisti į atskirą kubilą ir įrengti savo generatorius. Leo Winkelio projektas greitai susidomėjo ne tik kariuomenė, bet ir pramonė. Dėl to pirmoji bombų slėptuvė buvo pradėta statyti likus maždaug metams iki oficialaus kariuomenės patvirtinimo. Pirmuoju naujo tipo prieglobsčiu laikomas bokštas, pastatytas 1936 m., vienoje iš Thyssen gamyklų Duisburge. 1937 m. spalio – gruodžio mėn. Siegen mieste pagal kariuomenės jau patvirtintą projektą „Type 247“ buvo pastatyti 3 bokštai. Šios dvi konstrukcijos iš tikrųjų tapo pirmaisiais Winkel bokštais, pastatytais visaverčiam naudojimui, tačiau jie nėra laikomi serijiniais.

Oficialiai serijinė Luftschutzturme Bauart Winkel bokštų statyba buvo pradėta 1937 m. lapkritį. Pirmąsias tokio tipo konstrukcijas užsakė Duisburgo organizacija Duisburg-Ruhrorter Haefen AG (Uosto administracija). Pagal pasirašytą sutartį L. Winkelio įmonė dokumentus turėjo perduoti už statybas atsakingam Franzui Brueggemannui. Buvo užsakyti du betoniniai bokštai. Dviejų objektų statyba buvo baigta tik 1939 m. Darbo tempai buvo ne kartą keičiami, be to, kelis kartus buvo sustabdyti. Dėl šalies vadovybės nustatytų apribojimų, susijusių su Zigfrido linijos statyba, Duisburgo statybvietėse nuolat trūko cemento, darbo jėgos ir kt. Pradėjus statyti pirmojo tipo L. Winckel bokštus, architektai pradėjo projektuoti naują tokios apsauginės konstrukcijos versiją. Bandymų metu buvo atskleisti kai kurie pirminio dizaino trūkumai, kuriuos pasiūlyta ištaisyti naujajame projekte. Visų pirma nuspręsta atsisakyti požeminių aukštų ir statyti bokštus su minimaliu skverbimu į žemę. Be to, buvo pasiūlyta keletas naujovių, susijusių su konstrukcijos stiprumu. Ši bokšto versija ateityje gavo pavadinimą „2 tipas“ arba 2A.

1938 m. pradžioje Leo Winkel gavo antrą patentą bombų priedangos bokštui, šį kartą su patobulinta konstrukcija. Vėl buvo pasiūlyta slėptuves statyti iš betono arba gelžbetonio. Taip pat išsaugoti ir talpos parametrai. Taigi betoninėje konstrukcijoje galėjo tilpti nuo 164 iki 500 žmonių, o gelžbetoninio bokšto viduje buvo įrengta 168-400 vietų. Bendri bokšto matmenys priklausė nuo talpos ir naudojamos medžiagos. Taigi 500 vietų betoninės konstrukcijos aukštis buvo 23 m, o pagrindo skersmuo – 11,5 m. Skirtingai nei pirmojo varianto bokšte, atnaujintoje 2A tipo pastogėje nebuvo išplėtotos požeminės dalies. Palyginti paprastas pamatas, kuris tarnavo kaip pirmo aukšto grindys, buvo pagilintas apie 1 m. Bokšto šoninį paviršių sudarė trys kūginės sekcijos su skirtingais pasvirimo kampais į vertikalę. Keitėsi ir sienų storis. Didžiausio betoninio bokšto (500 žmonių) atveju apatinė sienų dalis buvo 2 m storio. Iki maždaug 10 m aukščio storis sumažėjo 5 cm vienam aukščio metrui. Visa viršutinė konstrukcijos dalis buvo 1,5 m sienų storio, o maksimalus kūginio stogo storis galėjo siekti 2 m, priklausomai nuo bokšto tipo ir medžiagos. Gelžbetoniniai bokštai turėjo sieneles nuo 1,1 m storio (apačioje) iki 0,8 m aukščiau.

Pastogės betoninių sienų viduje buvo 5-10 cm storio dangos, kurių apatinis paviršius buvo padengtas tinkleliu, lentomis ir pan., kad būtų sulaikomos skeveldros. „2A tipo“ bokštų aukštų vidinis aukštis siekė 2 m. Siekiant išlaikyti priimtiną visos konstrukcijos aukštį esant maksimaliam aukštų skaičiui, grindys buvo pagamintos spiralinės konstrukcijos pavidalu. Centrinėje pastato dalyje buvo numatyti tiesūs laiptai, kurie buvo naudojami vietoj buvusių sraigtinių. Patekti į antrojo modelio bokštą buvo galima pro vienas iš trijų durų. Trijuose apatiniuose aukštuose buvo atskiros durys su skirtingo aukščio laiptais. Kad būtų patogiau naudotis, trys durys buvo įvestos į skirtingas bokšto puses su 120 ° atstumu tarp gretimų durų. Tai leido žmonėms patekti į pastogę iš trijų pusių, nesudarant minios prie vieno ar dviejų įėjimų. Įėję pro duris žmonės turėjo eiti per ankštą prieškambarį. Suoliukai žmonėms buvo įrengti platformose tarp laiptų ir sienų.Palyginti patogiai viešnagei bokšte turėjo būti įrengtas elektrinis apšvietimas ir sanitariniai mazgai. Jei įmanoma, jie būdavo prijungti prie esamų tinklų, tačiau nebuvo atmestas autonominių sistemų naudojimas. Taip pat numatyta filtravimo įranga, skirta gyvenamųjų patalpų vėdinimui.

Viršutiniame aukšte buvo sumontuotos Drägerwerke arba Auer firmų gaminamos filtrų-vėdinimo sistemos, kurių našumas iki 2,4 kub.m per minutę, su elektrinėmis arba rankinėmis pavaromis. Atmosferos oras išeidavo pro skylutes bokšto šoninėse sienose, uždarytas vožtuvais. Pastarojo konstrukcija leido apsaugoti vidinį bokšto tūrį nuo išorinių sprogimų – padidėjus išoriniam slėgiui, įleidimo vožtuvai buvo uždaryti. Išgrynintas oras skirstomaisiais vamzdžiais tekėjo į visus aukštus. Be to, oras iš kitų bokštų buvo paimamas kitais vamzdynais ir buvo išmetamas, o tai užtikrino nuolatinį oro atsinaujinimą su jo valymu. Esant poreikiui iš vėdinimo sistemos buvo galima išjungti filtrus, o tai padidino oro atsinaujinimo spartą bokšte. 1940 m. buvo šiek tiek atnaujintos visų tipų bokštų vėdinimo sistemos. Žiemą pilnai išnaudoti pastoges nebuvo įmanoma, nes jos užšalo, o oro temperatūra pastatų viduje nukrito žemiau nulio. Pirmo aukšto elektriniai židiniai situacijai įtakos neturėjo. 1940 metų pavasarį buvo nuspręsta į bokštų vėdinimą įvesti įmontuojamus elektrinius šildytuvus. Tokios korekcijos leido gerokai pagerinti sąlygas bombų slėptuvėje. Kiek žinoma, Vermachtas tapo pirmuoju antrojo projekto Winkel Towers užsakovu. 1939 metais tokie objektai pradėti statyti įvairiuose kariniuose objektuose. Iš viso per kelerius metus buvo pastatytos 34 „2A” tipo bombų slėptuvės. Pastebėtina, kad dauguma jų (19 vienetų) pasirodė Viunsdorfo vyriausiosios vadovybės būstinės teritorijoje. Taip pat panašių statinių atsirado ir kituose miestuose bei kituose objektuose.

Netrukus pramonės įmonių, geležinkelių ir kitų klientų interesais pradėtos statyti antžeminės bombų slėptuvės. Vokietijos ir Austrijos teritorijoje esančių gamyklų personalui apsaugoti buvo pastatyti 29 L. Vinkelio bokštai. Be to, yra fragmentiškų duomenų apie dar dvi dešimtis tokių objektų, tačiau jų neparemia kiti šaltiniai arba dėl jų kyla ginčų. 1934 ir 1938 m. projektus sukūrė Leo Winkel. Be to, kitos organizacijos pasiūlė keletą alternatyvių pokyčių. Taigi 1940 m. Vokietijos geležinkelių administracija įsakė Bruggemann kompanijai pastatyti keletą bokštų pagal pakeistą projektą. Ši bombų slėptuvės versija daugumoje šaltinių vadinama „2C”. Projekto „2C” bokštas buvo 22,3 m aukščio ir maksimalus skersmuo 17,6 m, sienomis iki 1,9 m storio, būdingos lenktos formos. Tokia pastogė išsiskyrė vienu požeminiu aukštu, kuriame buvo speciali įranga. Be to, siekiant optimizuoti vidinės erdvės naudojimą, „2C” tipo bokšte buvo spiralinės grindys, panašios į tas, kurios buvo naudojamos projekte 2A. Viršutiniame aukšte buvo įrengtos angos aplinkai stebėti: aukšte budėjo ugniagesiai. Iš viršaus bokštą gynė didelė kūgio formos betoninė galva. 2C versijos bokštuose tilpo iki 400 žmonių. Įėjimui buvo pasiūlyta naudoti trejas duris – 2, 3 ir 6 aukštuose. Perėjimas tarp aukštų turėtų būti centriniais laiptuose.

„Bauart Winkel“ bombų slėptuvės bokštų statyba tęsėsi iki ketvirtojo dešimtmečio pradžios. 1941 m. viduryje Aviacijos ministerija įsakė sustabdyti naujų apsauginių konstrukcijų statybą. Oficiali to priežastis buvo faktinis krypties monopolizavimas L. Winkel & Co, taip pat rimti nukrypimai nuo pirminių projektų statybos metu. Ateityje jau pradėti statyti bokštai buvo baigti statyti, bet naujų nebekurti. Viena iš to priežasčių – pradėti įgyvendinti nauji projektai, sunaudoję daug metalo, cemento ir kitų statybinių medžiagų. Įvairių šaltinių duomenimis, 1936–1940 metais buvo pastatyta nuo 96 iki 130 skirtingų versijų L. Winkel bokštų. Suskaičiuoti šias konstrukcijas tam tikru mastu trukdo sunkumai su dokumentais, taip pat neįprasti kai kurių bokštų konstrukcijos ypatumai. Žinomuose vadovavimo dokumentuose yra nurodyti ne visi pastatyti bokštai. Komandos įsakymu ant visų bokštų turėjo būti įrengtas ženklas, nurodantis kontrolės įmonę ir statybas vykdžiusią organizaciją. Kažkodėl ne visi bokštai gavo tokius ženklus. Gali būti, kad kai kurios slėptuvės buvo pastatytos be L. Winckel firmos licencijos, tačiau vis dėlto pradėtos eksploatuoti ir panaudotos žmonių apsaugai. Antihitlerinės koalicijos lėktuvams pradėjus masinį Vokietijos bombardavimą, buvo pradėtos visapusiškai ir reguliariai naudoti antžemines bombų slėptuves. Remiantis pranešimais, karo metu nė viena iš šių konstrukcijų nepatyrė rimtos žalos ir nebuvo sunaikinta. Tai, visų pirma, palengvino nedidelis bokštų dydis ir jų vieta: dažnai slėptuvės buvo tam tikru atstumu nuo galimų bombonešių taikinių. Be to, mažas bokštų plotas ir kūgio sienų forma prisidėjo prie žmonių apsaugos. Nepaisant to, žinomas vienas atvejis, kai L. Winkelio bokštą boba buvo pataikiusi tiesiai. 1944 m. spalio 12 d., per Brėmeno oro smūgį, viena iš bombų pataikė į Focke-Wulf gamyklos bokšto sienos ir stogo sandūrą. Sprogimas padarė didelę skylę bokšte ir žuvo keli žmonės viršutiniuose aukštuose. Kiti bombos pastogėje buvę žmonės nenukentėjo. Konstrukcija taip pat nebuvo apgadinta, išskyrus skylę sienoje ir stoge.

Informacija apie tai, kad bombų slėptuvėms nėra didelės žalos, rodo didelį tokių apsaugos priemonių efektyvumą. Tokie bokštai, nesunaikinami bombarduojant, išgelbėjo žmones nuo sužalojimų ir mirties. Taigi jie visiškai susidorojo su savo užduotimi. Pagal pastatytą skaičių Vinkelio bokštai buvo negausūs lyginant su kitomis apsauginėmis konstrukcijomis, o tai neleido jiems rimtai sumažinti civilių aukų.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, buvusias bombų slėptuves nuspręsta nugriauti. 1948 m. naujai vietos valdžiai buvo įsakyta sunaikinti nebereikalingus bokštus. Tačiau labai tvirtų konstrukcijų griovimas buvo sunkus ir brangus, todėl atsirado alternatyvus pasiūlymas. Kai kurie bokštai buvo demilitarizuoti darant duris ir langus, po to panaudoti šalies ūkyje. Daugeliu atvejų jie buvo naudojami kaip sandėliai.

Išsprendus problemas, susijusias su nekilnojamuoju turtu, slėptuvės -sandėliukai pamažu buvo pradėti griauti. Dėl griovimo sunkumų iki šiol buvo sunaikinti ne daugiau kaip du trečdaliai pastatytų Winkel bokštų. Iki mūsų laikų gyveno apie 40-45 panašių objektų. Dabar jie naudojami įvairiems tikslams arba tiesiog stovi be darbo, pritraukia turistus. Be to, kai kuriuose miestuose naujuose architektūriniuose projektuose buvo atsižvelgta į neįprasto tipo bokštus ir jie sėkmingai įtraukiami į miesto kraštovaizdį.

Lietuvoje tokios bombų slėptuvės būtų praktiškas ir greitas sprendimas.

Pirmoji lietuviška mokykla Kauno Vilijampolėje buvo pradėta statyti prieš 115 metų (1910 m.) lietuvių bendruomenės lėšomis ir pavadinta kun. Aleksandro Dambrausko (1860-1938) vardu. Mokyklai vadovavo lietuvių švietimo draugija „Saulė” veikusi 1906-1940 m.Iniciatyva statyti lietuvišką mokyklą Vilijampolėje kilo Kaune 1908 metais. Kun. A. Dambrausko jubiliejaus komitetas 1909 m. išleido atsišaukimą „Nepraleiskime geros progos“, kuriame pažymima, kad „sukanka 25 metai raštiško darbo kun. Aleksandro Dambrausko-Jakšto.“ (Pastebėtina, kad studijuodamas Žemaičių kunigų seminarijoje Aleksandras Dambrauskas 1883 m. jau įsteigė ir redagavo klierikų laikraštį „Lietuva“). Komitetas surinko 1800 rublių ir nusprendė kun. A. Dambrausko darbus įamžinti įsteigiant jo vardo mokyklą. Vietą jai rado, kaip rašoma, „Vilijampolės Slabadoje, kurią šiemet geležinis tiltas sujungs su Kaunu. Surastas ir plecus su dideliais namais mokyklai…“Šią iniciatyvą palaikė vietos lietuvių bendruomenė. To meto laikraščiai rašė, kad surinkus iš visuomenės 3200 rublių Vilijampolėje buvo nupirkta žemė ant Neries kranto ir pastatyti dideli namai – „13 sieksnių ilgio ir 6 platumo“, o „Saulės“ švietimo draugijos valdyba gavo leidimą tuose namuose atidaryti dvi klasę mokyklą. 1910 m. „Lietuvos žinios“ Nr. 26 rašė, kad „kun. Dambrausko vardo mokyklos mūras jau pastatytas ant Vilijos kranto“. Tačiau 1910-aisiais mokyklos namų statymo komitetas kreipėsi į visuomenę su prašymu paremti mokyklos statybas, nes darbai laikinai buvo sustoję. Tais pačiais metais „Vienybė“ Nr. 45 straipsnyje „Nebaigtas darbas“ rašė: „Slabada priskiriama prie tokių Kauno tvirtumos vietų, kur be komendanto pavelijimo nevalia statyti naujų namų. Kadangi mokyklai statomi namai dideli, tai komendantas galėjo pavelyti pastatyti sienas, o išgavimui paveldejimo statyti pečius reikėjo kreipties į ciesoriaus kanceleriją. Bet kol paduotas Aukščiausiuoju vardu prašymas suvaikščiojo po visas įstaigas, išėjo visi metai, todėl ir darbas buvo sustojęs. Dabar gauta jau pavelijimas statyti ir pečius pastatytuose namuose. Pečių, langų, durų ir viso vidaus įtaisymas dar atsieis kokiuos 2000 rublių, o tuo tarpu sustojus darbui sustojo ir aukų plaukimas, pirmiausia sudėtas išteklius pasibaigė.“Tačiau lietuvių paramos dėka mokykla ant aukšto Neries kranto Vilijampolėje galutinai baigta statyti tik 1911 m. birželio 21 d. ir buvo pašventinta. To meto spaudoje mokykla vadinama kun. A. Dambrausko vardu. Šios mokyklos pašventinimas aprašytas laikraštyje „Vienybė“ (1911 m. Nr. 26) straipsnyje „Paminklas darbui“. Po šv. Mišių Kauno Arkikatedroje „už kun. Dambrausko sveikatą“ visi svečiai „pripildė didelę mokyklos salę Vilijampolėje, išpuoštą Šv. Zitos draugijininkių vainikais“.Kun. A. Dambrausko veiklos ir lietuviškos mokyklos atidarymo reikšmę parodo Žemaičių vyskupo Gasparo Felikso Cirtauto (1841-1913) dalyvavimas atidarymo iškilmėse, kuris savo kalboje pabrėžęs šio kunigo darbų indėlį į lietuvių tautos švietimą. Mokyklą pašventino tuo metu dar kanauninkas (nuo 1926 m. Kauno arkivyskupas metropolitas) Juozapas Jonas Skvireckas (1873-1959). Mokyklos atidaryme kalbą sakė kun. Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933), sveikino Šv. Kazimiero, „Saulės“, „Blaivybės“, Šv. Zitos, Šv. Juozapo, „Žiburio“ bendrijos, laikraščių „Viltis“, „Šaltinis“ atstovai, Peterburgo dvasinės akademijos profesoriai, tuo metu kunigai Jurgis Matulevičius-Matulaitis (1871 – 1927), Pranciškus Petras Būčys (1872–1951) ir kiti. Mokyklos atidarymą raštu taip pat sveikino prof. Petras Leonas (1864-1938), prof. Eduardas Volteris (1856–1941), Antanas Smetona (1874-1944). 1912 metais mokyklos kapelionu buvo paskirtas kun. A. Maliauskis (1877–1941).Pastebėtinas ir toks istorinis faktas, kad sovietmečiu šioje mokykloje mokėsi Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis Romas Kalanta (1953-1972). Šiandien Kauno Vilijampolėje, lietuviškų mokyklų steigimo klausimas jau neaktualus, tačiau išlieka svarbus raginimas auklėti jaunimą pilietine, patriotine bei krikščioniška dvasia. Vilijampolės bendruomenės nariai ir jų svečiai turi sužinoti turtingą, permainingą vietovės istoriją, kurioje gimė, gyveno ir dirbo mūsų protėviai.Būtų prasminga, kad prie šios buv. mokyklos pastato Vilijampolėje būtų įrengta informacinė-memorialinė lenta arba atminimo žymeklis.

1991 m. sausio 8 d. Nepriklausomybės priešininkų „Jedinstvo“ minia užgulė parlamento
rūmus, reikalaudama vyriausybę atsistatydinti. Įsiaudrinę „Jedinstvininkai“ veržėsi į
tuometinę Aukščiausiąją Tarybą (LR Seimą), bet gynėjų buvo sustabdyti ir nuraminti
vandens čiurkšlėmis. Bandymai vyko ir Sausio 11-13 ąją kruvinosiomis dienomis. Valia būti
laisviems ir nepriklausomiems vienijo gynėjus. Daug išbandymų mūsų valiai teko per tuos
daugiau nei tris dešimtmečius. Nepalūžome.
Vienas iš mūsų tada ir šiandiena – signataras, profesorius Vytautas Landsbergis, pirmasis
atkurtos valstybės vadovas. Jo mintys, žodis ir valia telkė bei vedė tuomet ir šiandiena
Nepriklausomybės gynėjus.
Manome, kad Penktoji kolona toliau ieško būdų ir kėsinasi į mūsų vadovo garbę – kai kurie Seimo nariai siūlo panaikinti profesoriaus Vytauto Landsbergio pirmojo atkurtos valstybės vadovo statusą.
Tuo nori pažeminti gyvus ir mirusius gynėjus, patriotus, valstybę. Jie vėl tikrina
Nepriklausomybės gynėjų ryžtą gintis. Nepavargome, valia neišseko.
Viską pamename, stebime ir budime.
Nepriklausomybės gynėjų sąjunga

Patvirtinti NGS nario mokesčiai: stojamasis – 70 eurų, kasmetinis – 20 eurų, pereinamasis iš asocijuoto į tikruosius narius – 20 eurų.

Įstatuose numatyta kasmetinius nario mokesčius sumokėti iki 2025 m. vasario 1 d. Jeigu nariai sumokėjo mažesnę sumą negu 20 eurų, tuomet reikia primokėti skirtumą. NGS nario mokesčiai mokami tiesiogiai į NGS sąskaitą LT487044060007490641.

2025-02-26 Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejuje  vyko mokyklos – darželio „Gilė” I b klasės mokinių  edukacija. Edukacijos iniciatorė mokytoja Lineta Barkevičienė. Edukaciją vedė pirmasis SKAT Kauno rinktinės vadas, Lietuvos parlamento gynimo štabo narys, garbės savanoris, dim. mjr. Vitalijus Edvardas Straleckas.

Kelios dr. Raimundo Kaminsko nuotraukos iš renginio.

Dr. Raimundas Kaminskas

Prieš 125 metus, (1900 m. vasario 24 d.) Pašventyje (Jurbarko r.) gimė Lietuvos kariuomenės savanoris, ilgametis Lietuvos saugumo institucijų karininkas, buv. Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis. Lietuvos Nepriklausomybės kovų su bermontininkais metu A. Povilaitis buvo sužeistas. Lietuvai išsaugojus valstybingumą A. Povilaičio karjera dvi dešimtis metų tęsėsi Lietuvos saugumo institucijose. 1920-1927 m. jis ėjo Saugumo policijos valdininko pareigas, 1927-1931 m. tapo Kriminalinės policijos valdybos direktoriaus asmeniniu sekretoriumi, 1931-1934 m. vadovavo Valstybės saugumo policijai, o 1934-1940 m. – Valstybės saugumo departamentui.1933 m. A. Povilaitis pabaigė eksternu Kauno suaugusiųjų gimnaziją. Vėliau įstojo į Vytauto Didžiojo Universitetą, kuriame 1939 m. baigė Teisių fakulteto Ekonomikos skyrių. 1935-1940 m. redagavo „Kriminalistikos žinyną“.1939 m. baigė rašyti leidinį „Neramios dienos: sukilimai Lietuvoje nuo nepriklausomybės atgavimo iki šių metų sausio mėn. 1 dienos“, išleistą tik 1996 m. Rašė straipsnius periodiniams leidiniams „Lietuvos ūkis“, „Ūkininko patarėjas“, „Lietuvos aidas“, „Vairas“.A. Povilaitis tapo pirmąja sovietinių Lietuvos okupantų teroro auka. 1940 m. birželį A. Povilaitį sovietų okupantai melagingai kaltino prisidėjus prie 1939 m. spalį Lietuvoje dislokuotų raudonarmiečių grobimo. Okupacijos išvakarėse, sovietams spaudžiant, atleistas iš pareigų. Sovietams okupuojant Lietuvą, vienu iš birželio 14-osios sovietų ultimatumo reikalavimų buvo atiduoti teismui A. Povilaitį ir vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą. Jie abu buvo suimti. A. Povilaitis kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, vėliau sovietinių okupantų išvežtas į Lubiankos kalėjimą Maskvoje. Čia buvo žiauriai tardomas ir 1941 m. liepos 12 d. sušaudytas – Maskvos Butyrkų kalėjime.Augustinas Povilaitis buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo 4-ojo laipsnio (1931 m.), Gedimino 3-ojo laipsnio ordinais, Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (2006 m., po mirties).Pastebėtina, kad prieš 67 metus -1958 metais Vakarų Vokietijoje, Baden-Viurtembergo žemėje, Ulmo mieste vyko Tilžės gestapo ir SD (Saugumo tarnybos, vok. Sicherheitsdienst) einsatzkomandos (Einsatzkommando Stapo und SD Tilsit) vadų ir narių teismo procesas, kuriame buvo nuteista 10 asmenų, kurie buvo susiję su Lietuvos žydų genocidu ir kitais nusikaltimais. Apie tai galime rasti Aleksandro Vitkaus leidinyje ULMO BYLA 2024 m. Istorikas Rimantas Jokimaitis pastebėjo, kad Ulmo proceso archyviniuose dokumentuose yra tam tikrų duomenų apie tai, kad Vokietijos pasienio policijos Smalininkuose vadas pasakojo vykdęs ypatingą užduotį – turėjo paimti buvusio Lietuvos saugumo vado Augustino Povilaičio paslėptą dėžę „su Lietuvos valstybei svarbiais dokumentais, užkastą sodyboje už 4–5 km nuo sienos“. (Mit der kämpfenden Truppe ging der Angekl. Carsten in Ausführung eines Sonderauftrags mit vor und barg wichtige litauische Staatspapiere, die von dem im Jahr 1940 von den Russen verhafteten litauischen Sicherheitspolizeichef Povilaitis bei einem etwa 4-5 km von der Grenze entfernten litauischen Gut in einer Kiste verpackt vergraben worden waren).Ši informacija gali būti tam tikra užuomina, kad tie Augustino Povilaičio slėpti dokumentai galbūt yra išlikę Vokietijos ar kituose archyvuose ir laukia Lietuvos tyrėjų… Nepamirškime atminimo tų, kurie dirbo, kovojo ir žuvo už Lietuvos valstybę! Nuotraukose pažintinė-tiriamoji ekskursija AUGUSTINO POVILAIČIO GYVENIMO TAKAIS JURBARKO RAJONE vykusi 2023-08-15.

Vytenis Aleksandraitis

Taigi, atsiradus archyvuose naujiems duomenims apie Juozą Krikštaponį, reikėtų reikalauti nedelsiant toliau tęsti išsamius tyrimus ir organizuoti konferencijų ciklą, kuris 2021 m. buvo žadėtas Ukmergėje, bet buvo nutrauktas dėl prasidėjusio Ukrainoje karo. Todėl reikėtų svarstyti:

I. APIE J. KRIKŠTAPONIO  ĮKALINIMO VOKIEČIŲ KALĖJIME FAKTĄ.

Visų pirma, reikėtų, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC-o, arba Centro) darbuotojai perskaitytų iki galo Priedą 1 ; pridėtą prie Pa-2 sprendimo 2 dėl J. Krikštaponiui atminimo šalinimo, nes to priedo 10 psl. yra pažymėta, jog J. Krikštaponis, grįžęs iš kalėjimo, slapstėsi nuo
vokiečių visą jų okupacijos laikotarpį. Jo slapstymasis, dar patvirtintas naujai atrastu 1947 m. NKVD dokumentu 3 , kuris įrodo, jog J. Krikštaponis iš kalėjimo buvo išleistas, tame 10 psl. 4 paminėto J. Krikštaponio giminaičio generolo S. Raštikio įtakos dėka, tikrai, ne už „gražias akis“, o gražinimui jį į karinę tarnybą.
          II. KADA J. KRIKŠTAPONIS GALĖJO KALĖTI?
Pagal sesers Veronikos prisiminimą – brolis grįžo labai sublogęs 5 , todėl akivaizdu, kad po kalėjimo, greičiausiai, ant kojų nepastovintis – nusilpęs, karinei tarnybai galėjo netikti ir reikėjo atsigauti namuose. Savo spontanišką protestą prieš nacį Ukmergės restorane J. Krikštaponis galėjo atlikti jausdamas neapykantą naciams dėl svarbių istorinių priežasčių: po Laikinosios vyriausybės išvaikymo (LLV) ir po
Holokausto Ukmergėje vykdymo metu. Juolab, J. Krikštaponiui rugpjūčio 1 d. tapus 2-osios kuopos vadu, po LLV išvaikymo – žydų trėmime į Vilijampolės getą kuopai vadovavo 6 jau ne J. Krikštaponis. O J. Krikštaponio kalinimas kartu su komunistais vienoje kameroje, taip pat byloja apie tai, kad jis buvo suimtas tik 1941 metais, nes pagal Standartenführer-io Karl-o Jäger-io Holokausto kroniką, kurioje pateikta Holokausto vykdymo ataskaita iki 1941 m. gruodžio 1 dienos 7 ; kalėjimuose
komunistai buvo „laikomi iki 1-3 ir 6 mėnesių 8 , …“.
         III. AR J. KRIKŠTAPONIS APSKRITAI BUVO BALTARUSIJOJE?
J. Krikštaponio kalinimas kelis mėnesius Kauno kalėjime neigia jo buvimą Baltarusijoje. Tą buvimą ten neigia ir Ypatingojo (LYA) archyvo dokumentų VISUMA, iš kurių matyti, kad 2-oje kuopoje tikro vado nebuvo. Jos vadai „spec. operacijose“ nuolat keisdavosi, paminėta iki 7-ių karininkų, kai kurie iš jų net iš kitų kuopų. Tikriausiai todėl tą kuopą labiau negu kitas naciai naudojo nusikalstamiems veiksmams.

               Liudijimus apie J. Krikštaponio buvimą Baltarusijoje davusių asmenų parodymai negali būti laikomi tikrai patikimais. Krištaponį kaip buvusį Baltarusijoje paminėjo tik du kuopų vadai – mirtininkai (1962 m. nuteisti mirties nuosprendžiu), kurie žinojo, jog J. Krikštaponis buvo žuvęs, ir todėl galėjo jam versti kaltę taip teisindami savo veiksmus. Kitas „liudininkas“ „J.“ S. Rutkauskas jau buvo teistas už
partizaninę veiklą, todėl taip pat galėjo žinoti apie J. Krikštaponio žūtį, ir dėl tos priežasties galėjo klaidinti okupantų tardytojus. Kita vertus, neatmestina, kad jis nesąmoningai supainiojo J. Krikštaponį su Nikodemu Reikalu, nes jie buvo panašūs(aukšti ir liekni).
              Dar vieno – pagrindinio J. Krikštaponio kaltintoju laikomo Martyno Kačiulio minėto Pa-2 sprendimo priedo 4-tame psl. reikalaujama ištirti jo prieštaringų vertinimų priežastį. Tačiau tos priežastys jau yra nustatytos, nes šis „liudininkas“ tarpukariu buvo du kartus kalėjęs už komunistinę-pogrindinę veiką, sovietinės okupacijos išlaisvintas iš kalėjimo ir įdarbintas okupantų karinėje bazėje. Užėjus
vokiečiams, jam 2-asis batalionas tapo puiki slėptuvė nuo atpildo. Bet, sovietų okupantams vėl sugrįžus, jis atsidūrė jau sovietinėje kariuomenėje, su ja nuėjo iki Berlyno – gavo du medalius, o po to 25-iems metams įkalintas garsiajame Javas lageryje. Už jame drausmės pažeidimus 10-čia m. sutrumpinama bausmė ir tampa sovietinės prokuratūros specialiuoju „liudytoju“, pasakodamas neįtikinamus dalykus apie „Krištaponį Rudenske“, nors jis pats, kaip 1982-08-16 Tarptautinėje apklausoje Vilniuje prasitarė, jog iš Kauno į Minską vyko po 8-ių dienų, ir pagal aritmetiką gavosi dvi dienos po Rudenske įvykdytų žudynių. Galima manyti, kad JAV teisininkai, turėjo pastebėti tokią „parodymų“ koliziją. Todėl per apklausos pietų
pertrauką M. Kačiulį ir paėmė į Neringos restoraną papietauti, kas matosi tos
apklausos stenogramoje.
             Dėka civilizuotai apklausą vykdančių JAV teisininkų teigiamos įtakos, M.Kačiuliui, pagal psichologijos dėsnius, galėjo kažkiek atsistatyti atmintis ir galėjo prisiminti du minėtus panašius 2-osios kuopos vadus J. Krikštaponį bei N. Reikalą, kurį pastarąjį prieš 34 metus NKVD 1948 m. tardyme ir parodė Baltarusijoje vadovavusį. Todėl nenuostabu, jog po pietų M. Kačiulis vėl keičia prieš pietus duotą
parodymą, pabrėždamas apie pakeistus 2-osios kuopos vadus „ne Krištaponį, o Reikalą“ 9 .
             Tokio „liudytojo“ „parodymų“ J. Krikštaponio veiklą tyręs istorikas A.Rukšėnas neturėjo rimtai vertinti, tuo labiau, kad KGB tyrėjai, būtent, N. Reikalą nustato kaip 2-osios kuopos vadą nuo 1941 m. spalio mėnesio. Kvestionuoti KGB specialistų-kriminalistų teigimą nebuvo pagrindo. Minėto istoriko teiginys apie J.Krikštaponio išvykimą į Minską neįtikina, nes majoro A. Impulevičiaus 1941-10-06 įsakymas Nr. 42 10 , parašytas 5 val. ryto Šančiuose „dėl išvykos į Minską“, šokiruojančiai būtuoju kartiniu laiku, konstatuojant, kad batalionas „išvyko“ 11 .
Panašu, kad bataliono vadas, atėjęs į kareivines, nerado savo bataliono, ir todėl tik konstatavo, jog batalionas IŠVYKO, kas yra „įsakymo“ parodija. Todėl prieš kelias dienas rašytas pusės tūkstančių pavardžių apimties įsakymo projektas neturi jokio realaus pagrindo, nes pasirašant tą įsakymą, nebuvo galimybės patikrinti, kas išvyko, o kas ne. Deja, istorikai į šią svarbią aplinkybę neatkreipė dėmesio.
Įsakymo patikimumas kelia abejonių ir dėl tos priežasties, kad jame randamas galimai neegzistavęs BENDRAVARDPAVARDIS „Jonas Klimavičius 12 , kurio egzistavimas istoriniuose dokumentuose dar neaptiktas 13 . Tuo labiau, šokiruojančiai „sutampantys“ „abiejų Klimavičių?“ visi biografijos duomenys,
panašu į pasaką, ant kurio vieno iš jų, J. Krištaponis neteisėtai „tarpininkauja“, pasirašydamas ant melagingo 14 Raporto, aiškiai ne „Minske“, o, greičiau, Kauno kalėjime 15 , su tikslu; tuo melagingu Raportu – apgauti GESTAP-ą ir, greičiausiai, su tikslu jį patį ištraukti iš kalėjimo. Kam ne aišku, siūlytina per nuorodas pamatyti tų dokumentų vaizdus.
Kad batalionas išvyko iš Kauno ne spalio 6 d., o spalio 5 d. 16 yra ir liudininkų, tarp kurių intelektualiausias puskarininkis Edvardas Guoga, pasižymėjęs kaip Valkų mūšio vienas iš vadų, Magadano kalinys 17 ir kovų atminties puoselėtoju – memuarų rašytojas 18 . Jo patikimiausias liudijimas dėl išvykimo datos yra todėl, kad per tokią pačią Tarptautinę apklausą į JAV atstovo klausimą jis paaiškino, jog „tokios datos nepamirštamos“ 19 . E. Guoga ir dėl leitenanto Krikštaponio aiškiausiai paliudijo, kad jis kuopos vadu buvo, kol batalionas buvo Kaune 20 , o vėliau nurodė vadu buvusį J. Krikštaponio pavaduotoją Vladą Tamošiūną. J. Krikštaponį kaip kuopos vadą tik Kaune minėjo apie 8-9 liudininkai. Svarbu, kad kaip kuopos vadą Baltarusijoje nurodė žymiai daugiau liudininkų, nei ten N. Reikalą liudijo. Tačiau istorikai tų protokolų, gausiai Tamošiūną liudijančių, net nematė – todėl prifantazavo, jog, neva, “J. Krištaponis su N. Reikalu kaitaliojosi“, kai tokios nesąmonės niekas neliudijo.
          IV. AR PATIKIMI TEIGINIAI APIE KRIKŠTAPONIO DALYVAVIMĄ ŽUDYNĖSE?
Kai kurių mokslinių publikacijų autorių (dr. M. Pociaus, dr. A. Rukšėno ir dr. A. Bubnio) tuos 8-9 liudininkus kartu su E. Guoga; J. Krikštaponį tik Kaune liudijančius, pavertė, atseit, Didvyrio „dalyvavimą žudynėse patvirtinančius 21 “ dokumentus neišlaiko kritikos, nes kaip matyti, minėti istorikai nepasinaudojo visa
esamų dokumentų medžiaga, panaudojo tik jos dalį, iki galo, gal, juos neperskaitydami, o daugelio kitų apskritai nestudijavo. Nepatikimas ir istorikų teiginys apie J. Krikštaponio „demobilizaciją“. Jos negalėjo būti, nes pagal NKVD 1947 m. dokumente J. Krikštaponio paminėtą „bėgimą iš vokiečių armijos bei
slapstymąsi Ukmergės rajone“ – joks „paleidimas į atsargą“ būti negalėjo, nes besislapstančių nuo kariuomenės niekada nedemobilizuoja. Bet visuomenei ir mokslininkams apgauti, sugalvoti neegzistuojantys J. Krikštaponio „demobilizacijos dokumentai“ su jų signatūromis, vedančiomis į nieką 22 – t. y. į svetimo karininko Vsevoldo Krylovo ir į iki 1939-1940 m. m. NKVD bylas. Net ir pastarojoje nekaip
negali būti būsimųjų 1942-ųjų metų ateities „raganų išpranašautos“ žinios.

Istorikai tikriausiai nematė NKVD persekiojamų J. Krikštaponio bendražygių ir jo sesers Veronikos Krikštaponytės bylose esamo 1955 m. Pabaltijo karinės apygardos Karinio prokuroro padėjėjo – justicijos majoro Mamulin-o konstatavimo apie J.Krikštaponio namuose buvimą vokiečių okupacijos metu 23 . Tą patį Juozo buvimą namuose teigė ir Lėno-Užulėnio apylinkių gyventojai sujaudinti, po 2011-04-09
bolševikinio Anarchizmo puoselėtojo Evaldo Balčiūno paskleisto šmeižto 24 ekstremistiniame ANTIFA tinklalapyje, o taip pat teisėsaugininkų paieškomojo bei Rusijos politinio prieglobsčio pasiprašiusiojo Giedriaus Gabrilavičiaus piketų Ukmergėje, juodinančių Partizaninį judėjimą. Tada žmonės buvo pasimetę – pradėjo abejoti dėl Didvyrio pagerbimo. Tada buvusio politkalinio ir Ukmergės LLKS pirmininko Zigmo Vašatkevičiaus 25 organizuotos ekspedicijos metu apklausti J.Krikštaponį pažinoję žmonės paliudijo, jog apie jį sukurptas šmeižtas. Tuo labiau, kad buvęs meras Rolandas Janickas irgi nesiruošė vadovautis tik prielaidomis grįsta A. Rukšėno „pažyma“.

Todėl pastarajam būtina atsimerkti ir suvokti, kad istorija privalo būti mokslu, o ne užsakomąja religija ir privalo keistis požiūris dėl atsiradusių naujų aplinkybių, aptiktų archyvuose. Tuo labiau, kad tokios svarbios asmenybės nustatinėjimas neturėtų apsiriboti tik vienu angažuotu ar aplaidžiai „tiriančiuoju“ – jo kokybę privalėtų kolektyvas tikrinti, o ne aklai plagijuoti sveiku protu nesuvokiamus nusirašymus, apie kuriuos dar atskirai reikia nagrinėti. Todėl panašias istorijas privalu tirti pagal mokslinius ir kriminalistinius principus ir laikas nustoti šmeižti dvigubą Didvyrį – jį nedelsiant būtina skelbti kaip pavyzdinę asmenybę, paviešinat
nuslėptus jo labai svarbius biografijos faktus:
1  tai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC-o, arba Centro) paruošta „pažyma“, kurios autorius keistai nenurodytas, bet pagal GOOGLĘ galima nustatyti ir manyti, kad tai PLAGIATAS, viską su grubiausiomis klaidomis aklai nurašius nuo 2021 m. Lietuvos istorijos instituto [toliau LII(Lii), arba Instituto] dr. Mindaugo Pociaus istorinės archyvinės Pažymos (rašytinos iš didžiosios
raidės dėl svarbių istorinių atradimų), ir kurios internetinis adresas:

https://www.genocid.lt/UserFiles/File/Draudimas/Sprendimai/20230629_isvada01_priedas.pdf
2 2023-08-17 sprendimas PA-2 dėl viešo objekto pakeitimo, kurio internetinis adresas:
genocid.lt/UserFiles/File/Draudimas/Sprendimai/20230817_sprendimas_krikstaponis.pdf
3 tai 1947 m. lapkričio 7 d. (Didžiojo Spalio perversmo šventės dieną) NKVD suimtos ir kalintos Juozo Krikštaponio buvusios žmonos Kunigundos SLIESORAITYTĖS tardymo metu tardytojo užrašytas alegorinis sakymas „Krikštaponis bėgo iš vokiečių armijos ir slapstėsi Ukmergės rajone,“ kurį atradau iš pastarajai skirtos 1947-12-27 baudžiamosios bylos Nr. 1258, esančios LYA archyvo K-1 fonde, skirtame okupantų
politinėms baudžiamosioms byloms apraše 58-tame (pagal okupacinį Rusijos b.k.straipsnio numerį), kur minėtai P-4455 byloje tardymo protokolo 4 psl. (archyviniame 27 lape), kurio nuotraukos adresas:
http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/ypating-archyv/sliesor-7-tard-protok-4-psl-27-lap.jpg, o pačios Kunigundos kalinimo nuotraukos internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/ypating-archyv/sliesor-baudz-bylos-portret.jpg
4 to minėto Priedo –istorinės-archyvinės „pažymos“ (jos plagiato) 10 psl. duomenų vaizdo nuotraukos internetinis adresas:
http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/pazymos-11-psl-pabaiga.JPG 5 sesers prisiminimas, kad brolis SUBLOGĘS grižo, pagal kraštotyrininkės Audronės Astrauskaitės 2009 m. lapkričio 25 d. straipsnį XXI amžius laikraštyje Nr.83 (1775) skirtą Lietuvos kariuomenės dienai „Įvykdė Lietuvos kario priesaiką“, kuriame rašė, kad „Artimieji nešdavo maisto, bet jis prašė nenešti – kaip kitiems užtenka, taip ir jam užteks, nes paskui jį įtaria šnipą. Grįžo iš kalėjimo sublogęs, nes maistas buvo prastas“. Šio straipsnio internetinis adresas yra:
https://web.archive.org/web/20141222151402/http:/www.xxiamzius.lt/numeriai/2009/11/25/atmi_04.html
6 .žydų trėmimui į Vilijampolės getą („žydų areštuose“), pagal 1961 m. J.
Nacevičiaus liudijimą, kažkodėl 2-ai kuopai vadovauja ne J. Krikštaponis, o Juodis. To liudijimo-protokolo vaizdo internetinis adresas yra:
http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/20240516_142646.jpg (P.S.: tame protokole pabraukimai rudu pieštuku atlikti KGB-istų) 7 taip vadinamojo Holokausto kronika yra garsiausiame pasaulyje Standartenführer-io Karl-o Jäger-io žudynių ataskaitoje, kurią galima pamatyti ne tik Vikipedijoje, bet ir
kaip ir „originalą?“ (greičiau sovietiniais laikais išverstą į liet. kalbą?) patalpintas yra

E. Balčiūno Anarchijos-Antifa ekstremistiniame tinklalapyje pagal internetinį adresą:
http://www.anarchija.lt/politika/1733-holokausto-lietuvoje-buhalterija-karlo-jagerio-suvestines-zinios-apie-operatyvinio-burio-3-teritorijoje-iki-1941-gruodzio-1-ivykdytas-egzekucijas
8 čia aukščiau paminėtos Holokausto kronikos (ataskaitos) pabaigoje citatos nuotraukos internetinis adresas yra:
http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/istrauka-is-karlo-gegerio-ataskaitos.jpg  
9 aukso spalva papuošta E. Guogos liudijimas:
http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/ypating-archyv/guogos-teig-apie-kriksta-kaune-didele-raiska-vm.jpg
10 įsakymo Nr.42 1-mo psl. vaizdo nuotraukos internetinis adresas:
http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_110615-isak-42-159-m-m.jpg
11 įsakymo Nr. 42 dalis, kurioje aiškus žodžio „išvyko“ vaizdo nuotraukos internetinis adresas: http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/isak-42-2-4-paragr.jpg
12 įsakymo Nr. 42 tarp, neva, „išvykusių“ karininkų virš J. Krištaponio yra Stankaičio pavardė įrašyta, kuris neišvyko, nes susirgo ir vėliau pristatė raportą su gydytojo pažyma, dėl ko A. Impulevičius rašė kitą įsakymą ir atitaisė buvusį įsakymą Nr. 42, ką dėl J. Krikštaponio tai padaryti negalėjo, nes iš kalėjimo ar GESTAP-o sulaikymo vietos jis jokio „raporto“ parašyti negalėjo. Be to, JEIGU IR VYKO DERYBOS DĖL
IŠ KALĖJIMO IŠLEIDIMO, PRIKURIANT KITĄ BENDRAVARDPAVARDĮ NEEGZISTUOJANTĮ „Joną Klimavičių“, tai akivaizdu, kad J, Krikštaponio iš įsakymo išmesti negalėjo, tikint, kad bus, gal, greitai išleistas, tuo labiau, kad iš sąrašo braukti reikalingo karininko nėra jokios loginės būtinybės. O du bendravardpavardžiai mažame kolektyve, dar su vienodomis labai keistomis biografijomis, turint mirties nuosprendžius paskelbtus, ir jas sovietams neįvykdžius, kai Minske ir ypatingai Červenėje daug sušaudytų politinių
kalinių, tai mirtininkų palikimas ir net neišvežimas, kai garsus tardytojas Eusejus Rozauskas siekė sušaudyti visus iki vieno kalinius, bet tam negavo leidimo – tai tokia dviejų „bendravardpavardžių“ pasaka čia labai keista, kai jie dar gimę abu 1907 m., vienas Marijampolėje, o kitas Kapsuke, ir istorikai, gal, nežino, kad tai tas pats miestas? Jei žinotų, tai tas keistas rebusas būtų iš karto išaiškintas?:
http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_111115-isak-42-karininkai.jpg

13 LGGRTC-os sudarytame bataliono karininkų sąraše matome tik vieną Joną Klimavičių, o Lietuvos karininkų sąvade-enciklopedijoje yra dar vienas Jonas Klimavičius, bet jis kaip voldemarininkas, dalyvavęs maište, buvo nuteistas-kalinamas ir slaptu įsakymu paleistas į atsargą dar gerokai prieš karą, ir apie jį jokių
kitų žinių nėra. O 2021-12-02 Ukmergės mokslinėje konferencijoje A. Rukšėnas galimai apgaudinėjo konferencijos klausytojus, sakydamas, kad, neva, „2-oje kuopoje buvo toks Jonas Klimavičius“, kai jo tarnybos sąraše, gal, net jo paties sudarytame J. Klimavičius tik vienas yra iš 3-čiosios kuopos.

TODĖL BUVAU PRIVERSTAS VAŽIUOTI Į ARCHYVUS IR TIKRINTI ISTORIKŲ PRIPASITYTUS
PAISTALUS. Taip, kad siūlyčiau pažvelgti į LGGRTC-o sudarytą sąrašo – jo vaizdo nuotraukos internetinis adresas yra:
http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lggrtc-batal-sar-klimaviciu.jpg
14 melagingas neaiškaus „Jono Klimavičiaus“ Raportas, dėl kurio istorikai A.Rukšėnas ir M. Pocius arba su tikslu apgaudinėti visuomenę, tuos raportus vadino „J,Krikštaponio raštais“, arba jie tų raportų nematė ir jiems abiem taip liepė rašyti, kad niekam nekiltų fantazijų apie J, Krikštaponio galimybę būti tuo pačiu metu Kauno kalėjime? Na, o, MELAGINGAS TAS RAPORTAS yra todėl, kad J. Klimavičiui, pagal Lietuvos karininkų sąvadą-enciklopediją, mirties bausmė gegužės mėn. yra pakeista į 10 m. lagerio, ir iki Birželio sukilimo tąsai, neva, „mirtininkas“ galėjo labai lengvai pasveikti, džiaugdamasis, kad gyvens. Todėl akivaizdu, kad tas Raportas BUVO SKIRTAS GESTAPUI APGAUTI, NES LYGIAI TOKS PAT RAPORTAS
YRA IR VOKIEČIŲ KALBA PARAŠYTAS, kur daugiau dvikalbių tokių dokumentų nesimatė. Dar keisčiau, kad kitoje pusėje ANT TUŠČIO LAPO J.KRIKŠTAPONIS „tarpininkavimo“ parašą deda, aiškiai ne Minske, o Kauno kalėjime, nes …(neaiškinu, nes bet koks vaikas tai gali pasakyti). To Raporto
nuotraukos internetinis adresas yra:
http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/klimaviciaus-raportas-398.jpg  
15 kita J. Klimavičiaus Raporto pusė ,,kai skaitant šį ilgą aiškinimo tekstą, reikia atsiversti ir žiūrėti į tą kitą Raporto pusę:
http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_103046.jpg, kurioje atlikta „tarpininkavimų“-derinimų procedūra ANT TUŠČIO LAPO (kitoje nugarinėje Raporto pusėje), atliekant „tarpininkavimo“ procedūras tam, kad nematyti teksto, ant ko pasirašai, kai vietos yra užtektinai suderinimus atlikinėti ir šalia teksto, dar keisčiau, kai gana ilgo teksto Raportas rašomas taupant popierių,
Panašu, jog MANIPULIACIJA su mažu Raporto formatu atliekama tam, kad apsisaugoti nuo to, jei nepavyktų apgauti GESTAP-ą, nes, labai panašu, kad J.Krikštaponis ne savo pavaldiniui negali juridiškai tarpininkauti, nes J. Klimavičius yra 3-ios, o ne 2-os kuopos karininkas, turintis savo tiesioginį vadą Juozą Ūselį, o, neva, -„2-oje kuopoje“ tas tariamas „J. Klimavičius-kvotų karininkas“, tai čia jau, tam, galimai, išgalvotam karininkui, labai keistai ir ne logiškai tokia pareigybė priskirta prie kuopos, kai tokia neeilinė pareigybė skirta visam batalionui turėtų būti normaliai priskiriama iš karto prie štabo, nes tai ne rikiuotės karininko pareigybė ir ta pareigybė turėtų būti pavaldi tiesiogiai bataliono vadui, o ne kuopos vadui. Nebent, priderinta asmeniškai prie J. Krikštaponio, kaip teisę išmanančiam – III-čio kurso VDU Teisės fakulteto klausytojui. Todėl, panašu, kad atlikta manipuliacija, akivaizdžiai „susargdinus“ kvotų karininką, atseit, „negalintį tarnauti“, rašant melagingą Raportą, jame nuslėpus mirties nuosprendžio panaikinimą ir tuo būdu atsiranda rimtas pretekstas J. Krikštaponį iškaulinti iš kalėjimo, nes batalione, neva, „nelieka“ karininko-juristo, ir tokį išsilavinimą turi kaip tik J. Krikštaponis. Taip, kad pagal parašus ir pagal J. Krikštaponio parašo registraciją štabo derinimų-tarpininkavimų registracijos žurnale ir nuo jo nurašant procedūros eilės numerį, akivaizdu, jog ne J. Krikštaponis tuos skaičius nurašo, o, greičiau J. Klimavičiaus
ranka ir visai kita – minkštesne plunksna tai atlikta. Todėl tai įrodymas, jog J.Krikštaponis „tarpininkavimą“ atlieka ne Minske, o greičiau Kauno kalėjime, nes keistai, tik po 4- ių dienų A. Impulevičius vizuoja „sergančiajam“-„nesiskaitant su liga“ išleidžiamojo iš tarnybos ir dar labai keistai taisant – atitaisant datą į pačią garsiausią pasaulyje lapkričio 7-osios datą, lyg jos „nežinotų“ A. Impulevičius, kai tai datai atžymėti Minske vokiečiai surengė kraupiaisiais komunistų šeimų (ir jų vaikų) masines žudynes iki 54-ių tūkstančių, kažkur prie Masiukovščinos gyvenvietės, ne visiškai nužudant žmones, o po to tankui traiškant nužudytuosius, nes ten, pagal pasakojimus, labai ilgai žemė krutėjo – tai Minsko kraštotyrininko Olego Usačiovo užrašyti parodymai, kuriam jis man neatsakė – ne aiškus jo likimas, kai sustiprėjo diktatūra dabartinė.
16 apklausos metu Edvardas Guoga garsiam politinių persekiojimų prokurorui Bakučioniui klausinėjant, labai aiškiai pasako, jog į Minską buvo išvykta spalio 5-tą dieną.
17 Magadano rajone jau ne kalinys Edvardas Guoga – jau tremtinys,
18 parašytas Edvardo Guogos memuarai kaip Tauro apygardos partizano prisiminimai, kuris nuo vaikystės gerai mokėsi ir todėl jo Atsiminimuose yra labai svarbios detalės fiksuotos, jame mini tarptautiniu reikalu važiuoti reikalavimą į saugumą – Bakučiuonis jį kviečia. Paskaityti verta: https://www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-25-t-1999/3716-isejo-broliai-tevynes-ginti
19 apklausos metu Edvardas Guoga atstovui iš JAV Specialiųjų tyrimų departamento atstovui Nilui Šerui patvirtino, kad išvykos į Minską spalių 5-tos dienos data yra nepamirštama.

NGS konferencijos dalyviai

Išrinkta NGS valdyba 2025 – 2029 m. laikotarpiui. Jais tapo (iš dešinės): Vitalijus Edvardas Straleckas, Vytautas Žemaitis, Arnoldas Kulikauskis, Leonas Kerosierius, Česlovas Jezerskas, Gintas Vilkelis, Sigitas Žilius.

Valdybos pirmininku išrinktas Česlovas Jezerskas. Generaliniu sekretoriumi išrinktas Arnoldas Kulikauskis. Valdybos sprendimu NGS pirmininko pavaduotoju išrinktas Gintas Vilkelis.

Artimiausiu metu valdyba įpareigota pateikti NGS veiklos programą 2025- 2029 m. laikotarpiui.

Išrinkta Etikos komisija. Jos nariai: Petras Paleckis, Jonas Gečas, Laimis Gulbinauskas. Komisijos pirmininku išrinktas Jonas Gečas.

Vienbalsiai revizore išrinkta Regina Geštautienė.

Patvirtinti NGS nario mokesčiai: stojamasis – 70 eurų, kasmetinis – 20 eurų, pereinamasis iš asocijuoto į tikruosius narius – 20 eurų. Įstatuose numatyta kasmetinius nario mokesčius sumokėti iki 2025 m. vasario 1 d. Jeigu nariai sumokėjo mažesnę sumą negu 20 eurų, tuomet reikia primokėti skirtumą. NGS nario mokesčiai mokami tiesiogiai į NGS sąskaitą LT487044060007490641.

Patvirtinti Etikos komisijos nuostatai. Galite susipažinti naujienose.

Patvirtinta NGS nario priesaika. Galite susipažinti puslapyje.

Apdovanoti NGS nariai: Gintautas Valinčius, Antanas Juknevičius, Darius Šlapakauskas, Antanas Juknevičius, Jonas Algimantas Paužuolis.

Arnoldui Kulikauskiui konferencija suteikė NGS garbės pirmininko vardą.

Konferencija vyko draugiškoje ir konstruktyvioje aplinkoje.

PATVIRTINTA

NGS konferencijos nutarimu

2025 m. sausio 25 d.  

ETIKOS KOMISIJOS NUOSTATAI

I SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS

1. Etikos komisijos nuostatai reglamentuoja Etikos komisijos (toliau – Komisija) sudarymą, tikslus, uždavinius ir funkcijas, jos darbo organizavimą, sprendimų priėmimą ir jų įforminimą, Komisijos narių teises, pareigas, atsakomybę ir kitus su Komisijos veikla susijusius klausimus.
2. Komisija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodeksu, šiais nuostatais ir kitais NGS konferencijos teisės aktais.
3. Komisija laikosi pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, sąžiningumo, skaidrumo ir viešumo, padorumo, pavyzdingumo, nesavanaudiškumo, nešališkumo ir atsakomybės principų.

II SKYRIUS

KOMISIJOS TIKSLAS, UŽDAVINIAI IR FUNKCIJOS

• Komisijos tikslas – plėtoti demokratinį valdymą, didinti visuomenės pasitikėjimą NGS, skatinti narių atsakomybę už savo elgesį, veiklą ir atskaitomybę visuomenei.
• Komisijos uždavinys – užtikrinti, kad nariai laikytųsi Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso principų ir kitų teisės aktų reikalavimų.
• Komisija atlieka šias funkcijas:

6.1. prižiūri, kaip NGS nariai laikosi Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo, Reglamento, kitų teisės aktų, reglamentuojančių NGS narių veiklą ir elgesį, reikalavimų;

6.2. analizuoja NGS narių nedalyvavimo NGS, jos komitetų ir komisijų posėdžiuose priežastis, taip pat NGS įstatų, pareigų nevykdymo priežastis;

6.3. tiria ir priima sprendimus dėl NGS narių veiklos atitikties NGS įstatams, Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo, kitų teisės aktų, reglamentuojančių NGS narių veiklą ir elgesį, nuostatoms;

6.4. nagrinėja NGS narių, bendruomenės ir kitų organizacijų atstovų siūlymus ir pastabas dėl NGS narių veiklos skaidrumo;

6.5. analizuoja NGS valdymo organų pareigų nevykdymo priežastis;

6.6. teikia NGS Konferencijai ir/ar NGS valdybai pasiūlymą priimti sprendimą NGS nario įgaliojimų nutraukimo, jeigu šis NGS narys yra pažeidęs įstatus;

6.7. Etikos komisija savo iniciatyva teikia NGS nariams rekomendacijas dėl NGS įstatų  įgyvendinimo;

6.8. NGS narių ir savo iniciatyva teikia NGS valdybai rekomendacijas dėl NGS įstatų įgyvendinimo.

III SKYRIUS

KOMISIJOS SUDARYMAS IR JOS DARBO ORGANIZAVIMAS

              7. Komisija sudaroma NGS konferencijos sprendimu. Komisijos nariais gali būti NGS asocijuoti nariai, nariai.

              8. Komisijos pirmininkų tampa NGS konferencijoje daugiausiai balsų gavęs asmuo.

              9. Komisijos pirmininku gali būti renkamas nepriekaištingos reputacijos NGS narys.

                10. NGS narys, pretenduojantis būti išrinktų Komisijos nariu, privalo užpildyti NGS konferencijos patvirtintos formos deklaraciją, joje pateikdamas duomenis dėl atitikties nepriekaištingos reputacijos reikalavimams. Ši deklaracija pateikiama NGS konferencijai prieš balsavimą.

              11. Komisijos posėdžiams pirmininkauja Komisijos pirmininkas

              12. Pagrindinė Komisijos darbo forma – posėdis. Posėdis laikomas teisėtu, jei jame dalyvauja daugiau kaip pusė Komisijos narių.

              13. Komisijos posėdis šaukiamas Komisijos pirmininko iniciatyva pagal poreikį. Visi Komisijos sprendimai priimamai posėdyje dalyvaujančių Komisijos narių balsų dauguma. Jeigu balsai pasiskirsto po lygiai, lemia Komisijos pirmininko arba posėdžio pirmininko balsas.

14. Komisijos posėdis gali vykti fiziškai ir/ar nuotoliniu būdu.

15. Komisijos ir kiti posėdžio dalyviai prie nuotoliniu (mišriuoju) būdu vykstančio posėdžio iš anksto nurodytu vaizdo konferenciniu ryšiu turi jungtis savo vardu ir pavarde ir prieš diskutuodami prisistatyti. Posėdžio metu Komisijos nario įrenginyje privalo būti įjungta vaizdo kamera. Komisijos narys turi užtikrinti, kad posėdžio metu joks pašalinis asmuo nesinaudos jo įrenginiu.

16. Komisijos posėdžiai yra protokoluojami. Protokolą pasirašo posėdžio pirmininkas ir protokolą rašęs asmuo.

17. Komisijos posėdžių laikas, būdas ir darbotvarkė skelbiami NGS interneto svetainėje ne vėliau kaip prieš 1 darbo dieną iki posėdžio. Apie posėdžių laiką ir būdą Komisijos nariams turi būti pranešta ir sudaryta galimybė susipažinti su posėdžio medžiaga ne vėliau kaip prieš 1 darbo dieną.

18. Komisijos posėdžio darbotvarkė dėl svarbių priežasčių gali būti keičiama posėdžio metu, jei už tai balsuoja dauguma posėdyje dalyvaujančių Komisijos narių.

19. Komisijos narys iki posėdžio darbotvarkės patvirtinimo ar  prieš pradedant Komisijos posėdyje svarstyti klausimą, dėl kurio kyla interesų konfliktas, privalo (žodžiu arba raštu) informuoti Komisijos narius apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir, jeigu Komisija pareikštą nusišalinimą priima, jokia forma nedalyvauti toliau svarstant šį klausimą. Komisija savo valią dėl pareikšto nusišalinimo išreiškia balsuodama. Balsavimo rezultatai pažymimi posėdžio protokole. Komisija gali motyvuotu sprendimu, vadovaudamasi Etikos komisijos patvirtintais kriterijais, pareikšto nusišalinimo nepriimti ir įpareigoti Komisijos narį dalyvauti toliau svarstant šį klausimą.

20. Komisijos  pirmininkas:

20.1. planuoja ir organizuoja Komisijos darbą ir atsako už jai pavestų funkcijų vykdymą;

20.2. sudaro Komisijos posėdžio darbotvarkę, šaukia Komisijos posėdžius ir ne vėliau kaip prieš 1 darbo dieną iki posėdžio praneša apie tai Komisijos nariams;

20.3. pirmininkauja Komisijos posėdžiams ir pasirašo Komisijos posėdžio protokolus, kitus dokumentus, susijusius su Komisijos veikla;

20.4. kontroliuoja Komisijos pasiūlymų ir sprendimų pateikimą NGS konferencijai,  Valdybai ir kitoms institucijoms ir įstaigoms;

20.5. apie Komisijos atliktą tyrimą ir priimtą sprendimą praneša asmeniui, pateikusiam skundą Komisijai, asmeniui, dėl kurio yra priimtas sprendimas;

20.6. atstovauja Komisijai NGS Konferencijoje ir kitose institucijose, įstaigose ir organizacijose arba įgalioja tai daryti kitus Komisijos narius, pritarus Komisijai;

20.7. prireikus duoda pavedimus kitiems Komisijos nariams.

21. Komisijos sprendimai įforminami protokolu.

22. Komisijos dokumentai yra saugomi pas Komisijos pirmininką iki kadencijos pabaigos ir perduodami naujai išrinktam Komisijos pirmininkui.

IV SKYRIUS

KOMISIJOS NARIŲ TEISĖS IR PAREIGOS

23. Komisijos narys turi teisę:

23.1. siūlyti Komisijai svarstyti klausimus, susijusius su NGS nario veikla;

23.2. siūlyti kviesti į Komisijos posėdžius reikiamus asmenis;

23.3. ne vėliau kaip prieš 1 darbo dieną iki posėdžio susipažinti su numatomų svarstyti klausimų rengimo dokumentais ir kita reikalinga informacija.

24. Komisijos narys privalo:  

24.1. deklaruoti savo interesus, susijusius su svarstomu klausimu, ir nuo jo svarstymo nusišalinti;

24.2. dalyvauti Komisijos posėdžiuose. Jei Komisijos narys negali atvykti į posėdį, jis apie tai, nurodydamas neatvykimo priežastis, turi iš anksto pranešti Komisijos  pirmininkui;

24.3. laikytis konfidencialumo principo ir saugoti paslaptyje bet kokią su asmens duomenimis susijusią informaciją, su kuria jis susipažino atlikdamas savo funkcijas, nebent tokia informacija būtų vieša pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiga saugoti asmens duomenų paslaptį galioja ir pasibaigus narystei Komisijoje. Komisijos nariai turi pasirašyti konfidencialumo pasižadėjimą (priedas) iki išrinkimo į komisijos narius.

25. Komisija turi teisę:

25.1. Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso nustatyta tvarka ir terminais tirti NGS narių  ir/ar susijusių asmenų elgesį;

25.2. kreiptis į kitas įstaigas ar organizacijas su prašymu pateikti išvadas ir kitokią reikiamą medžiagą;

25.3. kviesti į savo posėdžius NGS narius bei kitus asmenis;

25.4. naudotis NGS priklausančiomis techninėmis ir organizacinėmis priemonėmis;

25.5. kitas NGS įstatuose nustatytas teises.

26. Komisijos sprendimai yra vieši ir turi būti skelbiami NGS interneto svetainėje.

27. Po kiekvieno Komisijos posėdžio gali būti parengiamas pranešimas visuomenės informavimo priemonėms. Pranešimą raštu arba žodžiu gali pateikti tik Komisijos pirmininkas ar Komisijos įgaliotas jos narys ir tik tokį, kokį įgaliojo pateikti Komisija.

V SKYRIUS

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

28. Komisija yra atskaitinga NGS konferencijai.

29. Komisija sudaroma ir naikinama, jos sudėtis keičiama, jos nuostatai tvirtinami, keičiami ir pripažįstami netekusiais galios NGS Konferencijos sprendimu.

30. Komisijos sprendimai gali būti skundžiami NGS Konferencijai.

____________________________

Etikos komisijos nuostatų

priedas

 

(Konfidencialumo pasižadėjimo forma)

 

KONFIDENCIALUMO PASIŽADĖJIMAS

_________Nr.

(data ir numeris)

Vilnius

Aš, ____________________________________________________________________,

^{(Etikos komisijos nario (-ės) vardas ir pavardė)}

suprantu, kad Etikos komisijos veikloje susipažinsiu su asmens duomenimis, kurie negali būti atskleisti, perduoti neįgaliotiems asmenims arba institucijoms.

Patvirtinu, kad esu susipažinęs (-usi) su Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais asmens duomenų apsaugą.

Pasižadu:

saugoti asmens duomenų paslaptį;

            asmens duomenis tvarkyti tik teisėtais tikslais;

            asmens duomenis tvarkyti tik tokios apimties, kuri būtina jiems tvarkyti ir Etikos komisijos nario funkcijoms atlikti.

            Žinau, kad:

asmens duomenys trečiosioms šalims teikiami tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka;

už neteisėtą asmens duomenų atskleidimą turėsiu atsakyti pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus.

                                               _____________                              _________________________

                                                        (parašas)                                            (vardas, pavardė)

________________________

Nutarta konferencija pravesti Lietuvos karo akademinos ramovės patalpose 2025m. sausio 25 d. 11 val. Konferencijai neįvykus dėl kvorumo stokos, nutarta pakartotinę konferenciją surengti tose pačiose patalpose 12 val.

Patvirtinta konferencijos darbotvarkė:

1. NGS pirmininko pranešimas.
2. NGS valdybos rinkimai.
3. NGS Etikos komisijos rinkimai.
4. NGS revizoriaus rinkimai.
5. Etikos komisijos nuostatų tvirtinimas.
6. Priesaikos teksto tvirtinimas.
7. NGS Nario mokesčių tvirtinimas.
8. NGS veiklos ir organizaciniai klausimai, narių pasisakymai.