Prieš 35 metus, tuometinių įvykių verpetas mane stipriai įtraukė. Gal teisingiau būtų pasakyti: įsitraukiau pats ir savo noru.
Valia ir ryžtas dominavo, o kodėl? Pasakysiu atvirai – visa tai kilo iš pasąmonės, kuri buvo genetiškai gyva ir, kaip daugelyje mūsų, tuomet laukė tinkamo istorinio momento.
Kalbant apie visuomenės pilietiškumą ir sąmoningumą 1991 metais ir dabar, negalima sudėlioti akcentų, nematant mano paminėtos pasąmonės kodų, kurių sėmėmės iš istorijos ir kas gražiai atspindėta mūsų himno žodžiuose: „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“.
Istorinis 1990-ųjų momentas nėra trafaretinis, kaip trafaretu neperkopijuosi kitų mūsų pilietinio pasipriešinimo veiksmų, tokių kaip:

• knygnešių šviesa XIX amžiuje, – 1918-1920 metų savanorių kovos, – 1941-ųjų sukilimas, – pokario rezistencija, – gėlių vaikų laikmetis su Romo Kalantos auka, – ir tai, ką minime dabar – 1990-ųjų dainuojančios revoliucijos laikmečio.
  Šiuose mano paminėtuose epizoduose matome, kad kiekvienas pilietinio pasipriešinimo būdas ir metodas kiekvienam laikmečiui yra skirtingas ir jis būdingas tik tam konkrečiam laikmečiui ir nulemtas konkrečios situacijos. Čia tiktų du raktiniai žodžiai – TADA ir DABAR.
  TADA žiūrėjome to meto nežiniai į akis, matėme ją ir čiupinėjome. Praktiškai neturėdami (ar mažai turėdami) ginklų daug „dirbome krumpliais“ ir stiprinome valią, dirbome tobulėdami dvasiškai. Nepriklausomybės atkūrimo priešaušryje turėjau garbėskartu su bendraminčiais telkti, pradžioje žaliaraiščius, vėliau
  savanorius Kaune, ir 1990-ųjų lapkritį vadovauti pirmajai
  nepriklausomos Lietuvos atgimstančios kariuomenės rikiuotei
  Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje.
  DABAR, rodos, mums niekas negrasina, esame NATO ir ES nariai,
  ženkliai ir matomai investuojame į savo saugumą, o visuomenės
  pilietiškumo ir sąmoningumo pavyzdžius galime pamatyti
  realiame gyvenime, kuomet piliečiai susitelkia. Pavyzdžiui,
  prisiminkime piliečių susitelkimą, kai kilo grėsmė viešajam
  saugumui – padedant nustatyti Kaune pagrobtos ir garaže laikytos
  mergaitės buvimo vietą ar Kalniečių parke sulaikant dviguba
  žmogžudyste įtariamą asmenį. Tai yra tai, kas tiesiogiai veikia mus
  čia ir dabar.
  TADA ekonominės blokados sąlygomis ieškojome būdų ir formų
  tobulėti ir stiprėti. Jautėme tiek mūsų savivaldos, tiek įmonių ir
  visuomenės paramą. Reikalas buvo bendras.
  DABAR išorines grėsmes vertiname skaitydami „atverstą Ukrainos
  knygą”. Siekiant pasiruošti blogiausiam scenarijui jau dabar
  piliečiams yra sudarytos galimybės gauti žinių, domėtis ir
  įsitraukti per šiam tikslui sukurtas pilietinio pasipriešinimo
  edukacines platformas. Aktyvūs piliečiai gali jungtis prie:
• Šaulių sąjungos,
• prie komendantūrų,
• gali dalyvauti neginkluoto pilietinio pasipriešinimo veiklose,
  o pavyzdžiui, pinant maskuojančius tinklus, kurie siunčiami
  Ukrainos laisvės gynėjams,
  o liejant apkasų žvakes ukrainiečių kariams,
  o ar dalyvaujant kitoje savanoriškoje veikloje stiprinant ir
  Lietuvos saugumą.Svarbu žinoti ir turimus instrumentus mūsų teisinio reglamentavimo
  dėžutėse. O ten daug veikų numatyta, mobilizacijos ar karo atveju
  nereikės, kaip dabar, atsakinėti į klausimus: kur mano vieta? Nes ta
  vieta bus susieta su to meto situacija ir ji bus prievolinė:
• tai ir būtinieji bei privalomieji darbai,
• laikinas turto paėmimas bei rekvizicija,
• sienų uždarymas ir tiesioginis valdymas,
• kainų reguliavimas ir prekių skirstymas bei resursų – tiek
  materialiųjų, tiek finansinių perskirstymas.
  Galiu jus patikinti, kad visi šie veiksmai yra numatyti Lietuvos
  teisinėje bazėje, veikimo algoritmai išbandomi pratybose, kurias
  organizuoja ir kuriose dalyvauja ir mūsų – Mobilizacijos ir pilietinio
  pasipriešinimo departamentas.
  TADA rizikuodami savo gyvybėmis, šią riziką investavome į
  Nepriklausomybę, į ateitį. Nei mes, nei žmonės budėję prie
  strateginių objektų nekėlėme klausimų: kas pasirūpins mano
  šeima? Ką galiu prarasti?
  DABAR nežiūrint didelio įdirbio, dar turime dirbti stiprindami
  valią, ryžtą, kad turėtume drąsos priimti reikiamus sprendimus.
  Kad ir kokie bravūriški norėtume atrodyti, visgi egzistuoja
  takoskyra tarp dviejų požiūrių – „kas pasirūpins manimi” ir „kur aš
  galiu prisidėti negailėdamas jėgų ir gyvybės”. Vykdydami
  pilietinio pasipriešinimo edukaciją, matome, kad nemaža dalis
  žmonių nori išgirsti ne apie auką ant valstybės aukuro, o apie saugią
  vietą. O tai, deja, kitas žanras, susijęs su civiline gynyba, sauga ir
  šioje vietoje turėtume atkreipti dėmesį į poreikį ją stiprinti.
  TADA gyvenome tarsi transo būsenoje, kuri šiandien sunkiau
  suvokiama to nepatyrusiems, nes šiandien rutininiai reikalai neleidžia
  pilnai suvokti realios grėsmės.DABAR mūsų yra tiek, kiek yra. Jei reikės kariauti, teks kautis ne kompiuterinių žaidimų ekrane, o realiai su orda, neskaičiuojančia savo žmonių. Ir prisidėti prie valstybės gynybos bus galima ne tik ginklu, o sąžiningai atliekant Lietuvos valstybės institucijų paskirtus darbus, įvairiomis formomis remiant kovojančius mūsų karius. Todėl čia svarbu neprarasti drąsaus tikėjimo savimi ir toliau jį stiprinti. Ir jei reikės mokėti, … mokėti atiduoti tai, ką turime brangiausio.
  Šiame kontekste ypač prasmingi Dainavos apygardos partizanų vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko žodžiai: „Ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijome, jei mes nugalėjome mirtį…”
  Priminsiu, – kiekvienas laikmetis reikalauja atitinkamų sprendimų. Paklauskime savęs, kokia būtų Lietuva, jei:
• XIX a. nebūtume turėję mūsų didvyrių knygnešių, – jei nebūtume turėję 1918-1920 metų laisvės kovų savanorių, – jei 1941-ųjų sukilėliai, ar pokario partizanai nebūtų Tautai priminę – mes nesitaikstysime su svetimųjų valdžia,
• jei nebūtume turėję dainuojančios revoliucijos – ar atverstos Ukrainos knygos?
  Tie pavyzdžiai rodo, kad tie, kurie MOKĖJO didelę kainą, – jie išliko amžinai gyvi mūsų atmintyje.
  Istorija kiekvienai kartai duoda šansą būti drąsiu. Būkime drąsūs!