Tą tragišką sausio 12-osios naktį, Vilniaus miesto Sąjūdžio Tarybos įpareigotas ir Vilniaus miesto tarybos deputatas (buvome prisiekę organizuoti sostinės objektų gynybą), saugojau Radijo rūmus Konarskio g. 49. Pasikvietęs Lietuvos televizijos Kino gamybos komplekso kolegas, septynis darbuotojus: Vytautą Kirvelevičių, Edmundą Garbauską, Vladą Stalenį, Česlovą Vaitkunską ir kt. sausio 12 d. 18 val. susirinkom Radijo rūmų II aukšte, Filmų įgarsinimo ir dubliavimo studijoje ir aparatinėje, kurios langai buvo kiemo pusėje. Apie 20 val. buvau pakviestas į pasitarimą pas RTV komiteto pirmininką Skirmantą Valiulį (1938-2011), kuris pasakė, kad gali būti sovietų karinių jėgų puolimas su tikslu užimti Radiją ir Televiziją ir kad mes galime gintis tik taikiu būdu, be jėgos panaudojimo. Kai sugrįžau pas kolegas, pasitarėm ir nusprendėm pagrindines Radijo rūmų nuo gatvės ir šonines duris iš kiemo pusės užbarikaduoti. Šis pastatas – tai Stalino laikų statinys su dvigubomis storomis durimis. Išorines ir vidines duris perdengėm ir prikalėm skersinėmis lentomis, kad iš lauko negalėtų atidaryti, o dar iš vidaus įėjimą ir laiptinę užstatėm stalais.
Visą vakarą ir naktį matėme, kaip Goštauto gatve pro RTV pastato sklypą link Televizijos bokšto žlegsėjo tankai. Apie 1.30 val. nakties pamatėm tanką ir 5 tanketes, jau sukančius į Konarskio gatvę. Tankas sustojo prie sankryžos, o tanketės važiavo prie naujojo Televizijos pastato, dvi iš jų sustojo prie Radijo rūmų, kur stovėjo iš kitų Lietuvos vietovių atvykusių žmonių autobusai. Atvykę gynėjai tuoj pat apsupo tanką ir neleido jam judėti, o kiti gynėjai iš gatvės pusės supo Radijo pastatą. Mano kolegų grupė buvo pastato viduje ir buvome išjungę apšvietimą II aukšte ir laiptinėje, į kurią vedė užbarikaduotos fasado durys. Laiptinė baigėsi II aukšte, ten poste budėjo policininkas, o III-iame Radijo rūmų aukšte buvo įrengta „Panoramos“ studija, į ją galima buvo patekti tik pro pastato galines laiptines. Iš „Panoramos“ studijos diktorė Eglė Bučelytė pranešinėjo visai Lietuvai apie tai, kas vyksta Vilniuje. Ji kalbėjo ir dar ilgai tęsė pranešimus net tada kai sovietų desantininkai buvo užėmę naują Televizijos pastatą ir išvaikę iš jo darbuotojus.
Tada su kolegomis gynėjais stovėjom II aukšto laiptų aikštelėj su mūrine sienele ir stebėjom, klausėm kas vyksta, staiga prie durų išgirdom ginančių iš išorės Radijo namą žmonių riksmą. Matyt, desantininkai juos stumdė ir mušė norėdami patekti į pastatą, girdėjom bildesį ir daužymą į duris, tačiau jų nepajėgė atidaryti ir tai tęsėsi apie pusantros valandos. Staiga išgirdom automatų šūvių serijas į laiptinės langus: dužo stiklai, o kulkos prašvilpė virš mūsų galvų, išsigandę inkstinktyviai mes kritom už mūrinės laiptų sienelės, o kulkos įstrigo į aliuminines laiptinės lubas (regis, jos ir dabar ten yra – tai sovietų desantininkų antpuolio daiktinis įrodymas).
Nutilus automato šūviams, visi atsargiai atsikėlėm ir, pasitraukę už II aukšto durų su stiklais, stebėjom kaip iš lauko pakilęs desantininkas su automatu daužo lango rėmus ir stiklus. Laiptinės langai buvo gan aukštai ir mažo ūgio desantininkams buvo sunkiai pasiekiami iš lauko pusės, matyt pirmasis buvo užlipęs ant kito kareivio ir sugebėjo su automato buože pasiekti langą. Paskui matėme, kaip per išdaužtą langą įlipo ginkluotas automatu desantininkas, kuris tamsoj nukrito nuo lango ir nusirito laiptais, o atsikėlęs pradėjo ardyti durų barikadą. Po to įlipo antras ir trečias, tik tuomet mes Sąjūdžio gynėjai pasitraukėm į Kino garso aparatinę, kuri turėjo storas vokiškas akustines duris. Pro aparatinės akustines duris desantininkams įeiti buvo neįmanoma. Visą tą laiką tankas, esantis Konarskio gatvės sankryžoje priešais Radijo rūmus iš pabūklo šaudė tuščiomis bombomis, kurių stiprus garsas išdaužė mūsų Kino aparatinės stiklus, o skleidžiamas infragarsas (tai labai žemo dažnumo signalai) buvusiems gynėjams aparatinėje įvarė tiek baimės, kad mano jaunųjų kolegų draugės (kai kurie su savo merginomis buvo atvykę lyg į nuotykį) iš išgąsčio net pasislėpė metalinėse drabužių spintose. Matyt, nuo tų šūvių man buvo įtrūkęs dešinės ausies būgnelis, ką pajutau gal po savaitės, kai jau buvo susiformavęs šašas, o per tą laiką vaikščiojau lyg apsvaigęs, dirbome kitose patalpose Saltoniškių gatvėje – ten buvo persikėlęs Filmavimo technikos cechas, po darbo išėjęs net pamiršdavau, kur mano automobilis „Žiguliai“ pastatytas.
Aparatinėje vis dar girdėjome ir monitoriuje matėme Eglę Bučelytę. Tada supratome, kad sovietų kareiviai dar „Panoramos“ studijos III aukšte nepasiekė. Akivaizdu, kad mūsų gynėjų grupė užbarikadavusi Radijo namų duris, sudarė galimybę diktorei Eglei Bučelytei dirbti dar apie 2 valandas ilgiau ir Lietuvai pranešti žinias, kai Televizijos pastatas jau buvo užimtas anksčiau.
Mūsų gynėjų grupė buvo netekusi Edmundo Garbausko ir nežinojom, kur jis pradingo, o kai užsirakinome garso aparatinėje, girdėjome koridoriuje vaikščiojančių žingsnius ir bildesį į duris, tačiau jų jau labai nedaužė ir nelaužė. Po pusvalandžio, apie 4 val. nakties, nutarėm iš aparatinės išeiti. Aš ėjau pirmas, o paskui mane – mūsų gynėjų grupė. Kai tik pravėriau duris, mažo ūgio desantininkas su automato buože smogė man į kairį petį (buvau apsirengęs pašiltintu apsiaustu, todėl didelio skausmo nepajutau) ir spiegiančiu balsu sušuko „Idite!“(eikite). Matyt, jis išsigando, kai pamatė mus, aštuonetą vyrų. Aš jį sudraudžiau sušukdamas „Ticho, paren! (vaikine, ramiai). Bet jis toliau šūkčiodamas mus vorele varė koridoriumi prie pagrindinio išėjimo. Pasisukę į ilgąjį koridorių, pamatėm ant grindų paguldytus policininką ir mūsų gynėją E. Garbauską. Buvom išvaryti į laiptinę prie fasadinių durų, o leidžiantis laiptais, desantininkas su automato buože vėl smogė paskutiniam ėjusiam gynėjui Vytautui Kirvelevičiui. Jis nuo smūgio ant laiptų susvyravo, tačiau greta buvę gynėjai nuo griūties sulaikė.
Išėję į Konarskio gatvę, pamatėm šimtus žmonių, kurie šaukė: „Lietuva!“ ir paniekinamai desantininkus vadino fašistais. Čia pat prie Radijo pastato stovėjo dvi tanketės. Iš jų garsiakalbių sklido „Lietuvos Nacionalinio gelbėjimo komiteto“ nario, „Maskvos platformos“ LKP nario Juozo Jermalavičiaus lojantis balsas, „informavęs“, kad jau nuversta „Landsbergio klika“ ir valdžia perėjo į „Nacionalinio gelbėjimo komiteto“ rankas. Konarskio gatvės pakraštyje stovėjo Greitosios pagalbos mašina, į kurią nešė sužeistąjį. Taip pat mačiau, kaip švilpdamos degančios trasuojančios kulkos nuo Televizijos pastato stovėjusių tankečių, skriejo į kitoje gatvės pusėje esančių gyvenamųjų namų viršutinius aukštus, kaip iš ten dužo ir krito stiklai. Vėliau supratau sovietų strategų scenarijų – šaudyti į neva butuose pasislėpusius Sąjūdžio šaulius, nors jų ten nebuvo.
Mes labai nusiminėme, kad mūsų tautos Atgimimas jau žlugo, kai kas ir ašaras braukė. Su tokia nuotaika ir išsiskirstėm. Aš savo „Žigulius“ buvau palikęs gyvenamojo namo kieme ir juos radau sveikus. Buvo apie 5 val. ryto, sėdau ir nuvykau prie Seimo pastato. Ten pamačiau degančius laužus ir tūkstančius Seimą supančių žmonių. Jie gėrė arbatą – vėl prašvito akys ir atgimė viltis: dar ne viskas prarasta. Prie Seimo sutikau savo kolegas, Vilniaus savivaldybės Tarybos deputatus. Jie buvo pasiskirstę aplink po pastatą išdėstytus gynybinius postus. Pasikalbėjom apie padėtį prie TV bokšto ir apie įvykius prie RTV komiteto pastatų Konarskio gatvėje. Apie 6 val. grįžęs į namus Naujuose Verkiuose, radau iš nežinios susijaudinusią (mobiliųjų telefonų nebuvo) žmoną Valentiną. Pasak jos, visą naktį net Verkiuose buvo girdėti patrankų šūviai, o jokios žinios iš manęs nesulaukė.
Po šių įvykių Lietuvos radijas ir televizija buvo užgrobtas ir tapo „Kaspervizija“ su sovietine komunistų propaganda ir taip tęsėsi iki 1991 08 21, kai Maskvoje įvykęs pučas buvo sutramdytas ir Michailas Gorbačiovas vėl pasirodė viešai. Rugpjūčio mėn. sugrįžę į savo darbo vietas, radom sunaikintą kino gamybos įrangą ir filmavimo aparatūrą, kino juostų ryškinimo patalpos buvo apnuodytos gyvsidabriu.
Kai kas dar buvo atstatyta ir kurį laiką TV programa kino juostoje dar buvo kuriama. Tačiau palaipsniui, vykstant technikos pažangai, televizijoje pradėtos naudoti vaizdo kameros.