Nepastebimai prabėgo 33 metai nuo 1990 m. kovo 11 dienos, kai buvo
atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Ne vieną kadenciją dešiniosios
politinės jėgos turėjo ir dabar turi daugumą, bet vis nepavyksta užbaigti nuo
sovietmečio likusių nepadarytų darbų:
- iki šiol Įstatymu neįvertinta SSRS ir jos satelito Lietuvos komunistų partijos su
pirmuoju sekretoriumi A.Sniečkumi priešakyje neteisinė, nusikalstama,
represinė veikla. Per sovietinę okupaciją netekta trečdalio brangiausio ir
gabiausio lietuvių tautos žiedo – inteligentijos genofondo; - neįamžintas Lietuvos sostinėje, Vilniuje, per amžius kovojusių ir žuvusių už
Lietuvos laisvę atminimas; - žiniasklaidoje nuolat brukamas Holokausto klausimas, o Lietuva, kuriai
padaryta sovietinės okupacijos metu milžiniška žala stumiama į antrą planą.
Sudaromas įspūdis – Lietuva žydšaudžių tautą; - nerimsta puolimas ir nepagrįsti kaltinimai prieš Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio
vadovą, Lietuvos prezidentą Joną Žemaitį – Vytautą, Lietuvos prezidentą Antaną
Smetoną ir Jo sūnėną, Lietuvos karininką Juozą Krikštaponį, kaltinant jį
dalyvavus Baltarusijoje žydų ir sovietinio aktyvo žudynėse.
Visų Lietuvos patriotinių visuomeninių organizacijų tikslas, nuo pat
nepriklausomybės paskelbimo, buvo Įstatymu įvertinti SSKP, LKP
nusikalstamą, represinę veiklą. 2000 m. organizuotas Tarptautinis
antikomunistinis kongresas ir tribunolo procesas „Komunizmo nusikaltimų
įvertinimas“, kuriame dalyvavo 24 valstybių atstovai. Pasibaigus kongresui,
pasaulyje išplatinta 923 psl. knyga, šūsnys konkrečių dokumentų, priminta
Steophane Coartois ir kitų autorių išleista „Juodoji komunizmo knyga“ apie
komunistinio teroro aukas milijonais: SSRS – 20, Kinija – 65,Vietnamas – 1,
Šiaurė Korėja – 2, Afganistanas – 1,5 ,Afrika – 1,7 milijono. Viso pasaulyje nuo
komunistinio teroro nukentėjo 100 milijonų aukų. Lietuva neteko trečdalio
tautos.
Lietuvos Respublikos Seime visuomeninės, patriotinės organizacijos,
2015 m. gegužės 12d. organizavo konferenciją „Lietuvos gyventojų sovietinio
genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės
įvertinimas“. Ši konferencija buvo sutapatinta su 1948 m. gegužiu – 40 tūkst.
2
masinio gyventojų trėmimo data. Gavę iš Maskvos pritarimą su gražiu
pavadinimu „Vesna“ Lietuvos komunistų valdžia (1948-05-18) priėmė nutarimą
vykdyti trėmimą. Jį pasirašė Lietuvos KP(b) Centro komiteto sekretorius
Antanas Sniečkus ir Lietuvos SSR Ministrų tarybos pirmininkas Mečislovas
Gedvilas. Tremties operaciją su pavadinimu „Vesna“ vykdė ne tik 30000 vidaus
reikalų ir MGB darbuotojai, karininkai, milicininkai, stribai, bet ir 11500 vietos
komunistų ir sovietinių aktyvistų.
Nusikaltamos LKP veiklos, sovietinės okupacijos metu įvertinimo nuolat
reikalauta politinių kalinių ir tremtinių suvažiavimuose Ariogaloje. LRS priimta
daug rezoliucijų, įstatymų projektų. Deja, viskas iki šiol liko LRS ir LR
Vyriausybės pareigūnų stalčiuose.
2023 m. kovo 13 d. organizuota konferencija “Komunistinė ideologija ir
jos praktika vakar ir šiandien. Lietuvos sovietinės okupacijos istorinis, moralinis
ir teisinis įvertinimas“. Į LRS Kovo 11-osios salę iš visos respublikos suvažiavo
politinių kalinių ir tremtinių ainiai, patriotinių organizacijų atstovai ir vadovai.
Konferencija prasidėjo iškilmingu ceremonialu, į Kovo 11-ios salę Lietuvos
kariūnai įnešė Sibiro platybėse nukankintų 35 Lietuvos valstybės vadovų,
ministrų, aukšto rango karininkų, partizanų vadų, dvasininkų portretus,
primindami apie jų patirtą sovietmečiu skausmą, smurtą ir žūtį nuo sovietinio
teroro. Išsirikiavus kariūnams su portretais prieš susirinkusius konferencijos
dalyvius ir visiems salėje atsistojus, LLKS kapelionas kun. Dainius Vaineikis-
brolis Paulius pakvietė maldai, žuvusieji už Lietuvos laisvę pagerbti tylos
minute, sugiedotas Lietuvos himnas.
Konferencija prasidėjo. Įžanginį žodį tarė LR Seimo narys Audronius
AŽUBALIS, primindamas konferencijos svarbą. Sveikinimo žodžius tarė Seimo
Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas KASČIŪNAS,
per atstumą konferenciją sveikino Čekijos Senato Užsienio reikalų komiteto
pirmininkas Pavel FISHER. Pranešimus konferencijoje skaitė Lietuvos laisvės
kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas BUROKAS, Seimo Laisvės kovų ir
valstybės istorinės atminties komisijos narys prof. Valdas RAKUTIS, LGGRTC
direktorius dr. Arūnas BUBNYS, Kauno miesto muziejaus istorikas dr. Simonas
JAZAVITA, istorikė Regina STATKUVIENĖ, Nacionalinės Martyno Mažvydo
bibliotekos vyriausiasis tyrėjas Vidmantas VALIUŠAITIS, Mykolo Riomerio
universiteto garbės profesorius Alfonsas VAIŠVILA.
3
Visi pranešimai buvo išklausyti su dideliu dėmesiu. Pranešėjai ir prof.
Valdas Rakutis apibendrindamas konferenciją pabrėžė, kad Lietuvos komunistų
partija visada veikė prieš Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą, palaikė visišką
terorą prieš piliečius, kolaboravo su okupacine valdžia, vykdė totalitarinio
režimo nurodymus ir kitus nusikaltimus.
Konferencijos organizatoriai prisiminė 2000 m. įvykusio Tarptautinio
tribunolo organizacinio komiteto sudėtį, iš 19-os, šiandien gyvi šeši –
A.Anušauskas, T.Burauskaitė, A.Dumčius, P.Girdzijauskas, V.Samys,
P.Varanauskas; 3 iš jų Arimantas Dumčius, Petras Gidzijauskas ir Vidmantas
Samys dalyvavo konferencjoje. Amžina garbė mirusiems (Vytui Miliauskui,
Povilui Jakučioniui, Artūrui Flikaičiui, Vytautui Balsiui, Vytautui Bukauskui,
Jonui Čeponiui, Algiui Geniušui, Algimantui Lisauskui, Adomui Lukoševičiui,
Antanui Lukšai, Algiui Markūnui, Antanui Seikaliui, Vytautui Zabielai) ir
gyviesiems, organizavusiems antikomunistinį kongresą. Dar pilni ryžto
antikomunistinio kongreso komunizmo kaltintojai, signatarai Zita Sličytė ir
Algirdas Endriukaitis, kurie konferencijoje negalėjo dalyvauti.
Straipsnyje jau paminėjau 1948m. gegužės 22 d. 40 tūkstančių nekaltų
Lietuvos piliečių tremtį. Jau vien to visai pakanka, kad ĮSTATYMU įvardinti
kaip senaties neturintį nusikaltimą žmoniškumui, kurį organizavo Lietuvos
komunistų partija. Tuos komunizmo nusikaltimus, padarytus sovietmečiu, noriu
papildyti:
- pirmomis dienomis po okupacijos, 1940 m liepos 7 d., buvęs pogrindinės LKP
sekretorius, okupavus Lietuvą, tapo valstybės saugumo departamento
direktoriumi, Antanas Sniečkus patvirtino Lietuvos veikėjų likvidacijos planą
pagal kurį, liepos 11 į 12 d. turi būti įvykdyta priešvalstybinių partijų:
tautininkų,valdemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių,
socialdemokratų, šaulių vadovaujančio sąstato likvidaciją. Jiems likviduoti pagal
nurodytas partijas buvo sudarytos 5-ios grupės, dokumente pažymėtos tik šių
vadovų pavardės be vardų – Krastinas, Dembo, Finkelšteinas, Komodaitė,
Macevičius. Atsakingi už šias grupes Todesas ir Gailevičius. Tomis dienomis
suimta apie 2000 „nusikaltėlių“.
4
- valstybės saugumo sumetimais 1940 m. liepos 16 d. laikinasis okupuotos
Lietuvos prezidentas Justas Paleckis patvirtino Vidaus reikalų ministro
M.Gedvilo raštišką prašymą dėl LR ministro pirmininko Antano Merkio ir
Užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio su šeimomis išsiuntimo iš Lietuvos
teritorijos kaip pavojingus Lietuvos valstybei ir apgyvendinti tremtyje; - 1941 m. gegužės 23 d LKP CK nutarimas dėl kontrevoliucinių, pavojingų
gyventojų suėmimo ir ištrėmimo iš Lietuvos. Šį nutarimą jau pasirašo KP(b) CK
sekretorius A.Sniečkus. 1941 m. birželio 14 – 18 d. ištremta apie 18 tūkstančių
gyventojų; - 1944 m. liepos 24 d. LKP(b) CK nutarimas dėl NKVD naikintojų batalionų
sudarymo iš grobikų vokiečių laisvinamoje Lietuvos sovietų socialistinės
respublikos teritorijoje. Šie naikintojų – stribų batalionai turėjo būti sudaryti
kiekvienoje apskrityje po 150 žmonių; - 1948 m.vasario 21 d. SSRS Ministrų tarybos nutarimas Nr.417-160vs priėmė
Lietuvos KP(b) siūlymą gegužės mėn. iškelti vienu metu, iš Lietuvos SSR 12
tūkstančių Lietuvos partizanų, jų rėmėjų, ūkininkų, politinių kalinių šeimų.
LKP(b) CK 1948-05-25 nutarimu A.Sniečkus pritarė užbaigtam banditų šeimų
ištrėmimo įvykdymui – pasigyrė, kad pagerėjo politinė padėtis kaime; - per 1949m. kovo 25 – 29 d. trėmimą su kodiniu pavadinimu „Priboj“ ištremta 9
tūkstančiai šeimų (29 tūkstančiai žmonių) iš jų 7 tūkst. buožių ir 2 tūkst. banditų
šeimų;
1951m. rugsėjo 28 d. LKP(b) biuras priėmė nutarimą visam laikui
ištremti iš Lietuvos priešiškas kolektyvizacijai pasiturinčias ūkininkų – buožių
šeimas.1951 m. spalio mėn. pagal kodinį pavadinimą „Osen“ ištremta virš 16
tūkst. žmonių.
Iš viso iš Lietuvos ištremta apie 132 tūkst., iš jų dėl nežmoniškų
gyvenimo sąlygų, šalčio, bado žuvo 28 tūkst. tremtinių. Už šiuos trėmimus
tiesiogiai atsakinga Lietuvos komunistų partija. Sovietiniuose lageriuose iš
Lietuvos buvo įkalinta 156 tūkst. politinių kalinių, iš jų 23 tūkst. mirė arba žuvo.
Lietuva pagal tremtinių ir kalinių skaičių buvo šeštoje vietoje Sovietų sąjungoje.
Lietuvoje kovoje su okupantais žuvo virš 20 tūkst. partizanų. Po politinių kalinių
streikų sovietiniuose lageriuose, kuriuose lietuviai buvo vieni iš pagrindinių
sukilimų organizatorių, Gulago vadovybė nusileido kalinių reikalavimams ir
paskelbė amnestiją, kvietė juos likti ir dirbti anglies kasyklose ar kituose
5
darbuose. Daugelis lietuvių po amnestijos pradėjo grįžti į Tėvynę, tačiau LKP(b)
tęsė nusikalstamą veiklą. Jos biuro iniciatyva 1957 m. sausio 21 d. Lietuvos SSR
Aukščiausiosios tarybos prezidiumas paskelbė įsaką, kuriuo uždraudė
politiniams kaliniams, tremtiniams, buvusiems partizanams bei nepriklausomos
Lietuvos valstybės veikėjams grįžti į Lietuvą.
Tuo pačiu įsaku buvo nustatyta, kad tie, kurie savavališkai grįš į tėvynę
bus teismo nuosprendžiu įkalinami iki 5 metų. Buvę partizanai ir žymesni
Lietuvos valstybės veikėjai galėjo apsigyventi kitose sovietinėse respublikose,
Kaliningrado srityje, tik ne Lietuvoje. Šį įsaką pasirašė LSSR Aukščiausios
tarybos prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis ir AT prezidiumo sekretorius S.
Naujalis. Daug grįžusių buvo sugrąžinti pagal įsaką į tremtį, dalis nelegaliai
apsigyveno kituose rajonuose. Nuteistųjų grįžimas dar ilgai kėlė galvos skausmą
sovietinių struktūrų pareigūnams, tik prasidėjus sąjūdžiui sovietiniai nusikaltėliai
ir kolaborantai prisiminė teisingumą. Jie jausdami politinį virsmą, kad gali
atsidurti istorijos šiukšlyne ir netekti valdžios, 1988 m. rugsėjo 29 d. LSSR
Aukščiausios tarybos prezidiume priėmė įsaką, kuriuo buvo atšauktas to pačio
prezidiumo 1957 m. sausio 21 d. įsakas. Ir galų gale, tie kurie trėmė, teisė, 1988
m. spalio 21 d. priėmė įsaką dėl 1941 – 1952 m. nuteistųjų reabilitacijos, kurio
formuluotės skamba kaip patyčios iš tremtinių – likviduoti pažeisto „socialistinio
teisėtumo“ pasekmes ir vadovautis „socialinio humanizmo“ principais – 1941 –
1952 m. tremtis laikyti neteisėtomis ir visus reabilituoti.
Lietuva per 33 metus nesugebėjo priimti desovietizacijos įstatymo.
Mūsų duomenimis tai bandė daryti Estija, kvietė mūsų Teisingumo ministeriją
tais klausimais bendradarbiauti, tačiau atsako nesulaukė. Tai buvo dar bandoma
padaryti Europos Sąjungos mastu, tačiau tai liko kaip šauksmas tyruose,
apsiribota tik sovietinių nusikaltimų parodų ekspozicijomis.
Savistoviai, nelaukdama jokių kitų valstybių palaikymo, to ėmėsi
Bulgarija. Bulgarijos liaudies susirinkimas 2000 m. balandžio 26 d. paskelbė
įstatymą „Dėl Bulgarijos komunistinio režimo pripažinimo nusikalstamu“. Jo
pirmo punkto 2 dalis skelbia: Bulgarijos komunistų partija (toliau BKP) yra
atsakinga už valstybės valdymą nuo 1944 m. rugsėjo 9 d. iki 1989 m. lapkričio
10 d., kuri privedė šalį prie nacionalinės katastrofos, kad BKP vadovybė,
vadovaujantys veikėjai atsakingi už draudimus žmonėms reikšti savo valią,
sistemingą žmogaus teisių pažeidimą, ištisų gyventojų grupių represavimą. BKP
persekiodama piliečius naudojo žiaurią prievartą, egzekucijas, kankinimus,
talpinimą į psichiatrines ligonines ir aibes kitų nusikaltimų žmoniškumui. Visa
6
tai įgalina Bulgarijoje egzistavusį 1944 – 1989 m. komunistinį režimą paskelbti
nusikalstamu. Ypač įsimintinas šio įstatymo 4 straipsnis: Visi žmonių veiksmai,
kurie nurodytu laikotarpiu buvo nukreipti į ginkluotą pasipriešinimą,
komunistinio režimo ir jo ideologijos panaikinimą – yra teisingi, moraliai
pateisinami ir verti pagarbos.
1996 m. Slovakijoje buvo priimtas įstatymas dėl komunistinės sistemos
amoralumo ir neteisėtumo – pasmerktas komunistinis režimas 1948 – 1989 m.
Čekijos parlamentas analogišką įstatymą priėmė 1993 m. liepos 9 d., kad
Čekijos komunistų partija ir jos atšaka Slovakijos komunistų partija laikomos
atsakingos už nusikaltimų vykdymą, žmogaus teisių ir laisvių pažeidimą ir
suvaržymą.
Šiomis dienomis gavome 2015 m Ukrainos prezidento P. Porošenkos
pasirašyta įstatymą Nr.26 „Apie komunistinį ir totalitarinį režimą Ukrainoje ir
propagandos simbolikos uždraudimą“, kurio antru punktu pasmerkiamas 1917 –
1991 m. komunistinis, totalitarinis režimas, 5 punktu – įvardintos totalitarinių
režimų aukos 1917-1991 m teroras, 1932 – 1933 m. Holodomoras, kurio metu
komunistų partijos veiksmais, badu buvo numarinta apie 5 milijonai valstiečių.
Lietuva, kaip ir Ukraina daugiausia nukentėjo nuo komunistinio režimo.
Okupavus Lietuvą, atsiųstas kovoti su „buržuaziniu nacionalizmu“ M. Suslovas
yra pasakęs – bus Lietuva, bet be lietuvių. Jam ir sovietiniams kolaborantams to
nepavyko padaryti. Deja, Lietuvoje tokio įstatymo, kad būtų įvardinti
komunizmo nusikaltimus iki šiol nepavyksta priimti, lyg mūsų seimūnams
diktuotų iš pragaro Lenino, Stalino, Sniečkaus dvasios. Pastaruoju metu priimtas
totalitarinių režimų įstatymas, ruošiamas LGGRTC įstatymo pakeitimo, be
žodžio genocidas, įstatymas, bet pagal šaulių terminus nepataikoma į dešimtuką
- SSKP ir jos uolaus satelito LKP nusikalstama, neteisinė veikla lieka Įstatymu
neįvertinta ir šis įstatymas stumiamas į paraštes. Atsiranda net tokių mūsų teisės
korifėjų ir žinovų, kurie teigia, kad sovietinės okupacijos metu tokios LKP
nebuvo.
Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio ir valstybės saugumo
komiteto pirmininko Lauryno Kasčiūno, Seimo narių Audroniaus Ažubalio,
Valdo Rakučio, Angelės Jakavonytės, visuomeninių organizacijų ir atvykusių iš
visos Lietuvos į 2023m. kovo 13 d. į konferenciją tikslas buvo ne tik išklausyti
pranešimų, bet galutinai pareikalauti, kad į užmarštį nebūtų nustumta
nusikalstama SSKP ir jos satalitinės LKP veikla, kad jos nusikaltimai būtų kaip
7
ir kitose minėtose šalyse įvardinti ĮSTATYMU. Gaila, kad šioje konferencijoje
nedalyvavo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė
Kuzmickienė. Ji turėtų būti pirmoji tokio įstatymo priėmimo Lietuvoje šalininkė.
Deja, prieš konferenciją visai priešingą mintį, lyg pagal užsakymą,
skleidė žiniasklaida. LRS koridoriuose zujo, šmėžavo korespondentai, ėmė
interviu iš Seimo narių J.Sabatausko, A.Širinskienės, A.Syso, buvusio
Konstitucinio teismo pirmininko D. Žalimo, istorikų, kurie teigė, kad po kilnia
priedanga konferencijos organizatoriai – populistai „pramušė dugną“, kad LKP
jau įvertinta dar 1949 m. partizanų deklaracijoje ir to pakanka, kad sovietmečiu
tokios partijos nebuvo, o tik SSKP padalinys, kad nuo 1989 m. atsiskyrusią nuo
SSKP skelbti nekorektiška, kad tai prieštarauja konstitucijai, kad po 33 metų
LKP nusikaltimų įvertinimas yra pigus populizmas.
Delfyje,kaip atsakas į įvykusią 2013-03-13 d. konferenciją, to reikėjo
tikėtis, pasirodė straipsnis su keistu pavadimu „Istorikas į miltus sumalė
konservatorių pasiūlymą: istorijoje būdavo tokių pomirtinių egzekucijų“. Jame
signataras Genzelis pasiūlė konferencijos organizatoriams pasitikrinti sveikatą
pas psichiatrus ir pavadino pavėluotą LKP įvertinimą raganų medžiokle. XX
amžiaus istorikas Algimantas Kasparavičius nuklido keletą amžių atgal apie
pomirtines egzekucijas, kai už nusikaltimus iškasdavo lavonus, nukirsdavo galvą
ir pamaudavo 3 metams ant baslio, tuo duodamas suprasti, kad LKP įvertinimas
kaip nusikalstamas pavėluotas. Istorikas, grįžęs keletą amžių atgal, po 33 metų,
sugretino, kaip „iškaseną“, LKP nusikaltimus Pagal jį šią „egzekuciją“ galėjo
padaryti konservatoriai, kai buvo valdžioje. Jis klausia, kas bus su
Nepriklausomybės aktu ir tais signatarais, su jų funkciniu statusu- 30-40
procentu buvusių komunistų atsidurtų nusikaltėlių gretose. Gerbiamas XX
amžiaus istorikas net neužsimena apie SSKP ir jos satelito LKP nusikaltimus,
sovietinės okupacijos metus, apie komunistinį terorą ir nusikaltimus
žmoniškumui. Juk Lietuva ir jos žmonės nesiruošia Antakalnio kapinėse iškasti
LKP CK politinio biuro garbingai palaidoto, LKP I sekretoriaus, Lietuvos
budelio Antano Sniečkaus palaikų. Pakanka to, kad prakeikė jį, sniečkų giminė,
net motina. Jis kvietė ją iš JAV grįžti į sovietų Lietuvą, bet jį atsisakė. Lietuvos
tikslas yra po 80 metų surasti išniekintus, nukankintus pelkėse, kemsynuose,
karjeruose, tualetuose, po pastatais, šuliniuose užkastus Lietuvos patriotus,
partizanus. Lietuva dar laukia, kada bus su Rusija pariteto pagrindais sutarta dėl
archeologinių tyrimų, dėl tūkstančių valstybės vadovų, ministrų, generolų,
dvasininkų, partizanų, politinių kalinių, tremtinių palaikų sugrąžinimo į Tėvynę.
8
Todėl norėčiau šiems aukšto rango teisininkams, istorikams, Seimo
nariams, žurnalistams priminti, kad tokiems komunistų nusikaltimams senaties
nėra ir tie nusikaltimai prieš Lietuvos partizanus, politinius kalinius, tremtinius,
valstiečius, tikinčiuosius, kunigus, mokytojus, vaikus ir senelius yra nežmoniški
ir reikalauja įstatyminio įvertinimo.
Dar nepastatytas Vilniuje per amžius kovojusiems ir žuvusiems už
Lietuvos laisvę paminklas. Nesuprantama kodėl Vytį su Laisvės kovų memorialu
ruošiamasi pastatyti tik 2026 metais. Laisvės kovų ir istorinės atminties
komisijos pirmininkė P. Kuzmickienė sukūrė dar vieną versiją. Jono Žemaičio-
Vytauto paminklas, esantis Vilniuje, prie Krašto apsaugos ministerijos galėtų
atstovauti per amžius kovojusius ir žuvusius už Lietuvos laisvę. Galima suprasti,
kad Lukiškių aikštėje paminklo žuvusiems už laisvę nebereikės. Noriu priminti,
kad Kryžkalnyje jau yra paminklas visiems partizanams. Jono Žemaičio
paminklas, kaip partizanų vado, prezidento paminklas didingai stovi prie KAM.
Jis negali apimti visų istorinių laisvės kovų Lietuvoje. Visa tai rodo, kad
paminklo pastatymas Lukiškių aikštėje sąmoningai, ar iš nesupratimo, ar pagal
kažkieno užsakymą vilkinamas.
Lukiškių aikštėje visuomeninių, patriotinių organizacijų pajėgomis
suformuotas šimtmečio ratas, įamžintos ir pašventintos jo gelmėje 100 relikvijų,
įrengtos, kad paminklas stabiliai stovėtų konstrukcijos. Belieka, kad virš
šimtmečio rato iškiltų istorinė mūsų Vytis, parodanti, kad Vilnius buvo, yra ir
bus Lietuvos sostinė.
Vilniuje turi būti pastatytas paminklas Lietuvos prezidentui Antanui
Smetonai, apgintas Jo sūnėno Juozo Krikštaponio garbingas vardas. Dar reikėtų
atlikti papildomus tyrimus dėl prezidento Antano Smetonos žūties gaisre.
Sklando versija, kad jo žūtis susieta su iš Lietuvos pasiųsta KGB tarnyba. Dar
nesurasti prezidento sūnėno, apšmeižto holokaustu, Juozo Krikštaponio palaikai.
Kreipiuosi į visus LRS narius ir kviečiu vieningai įvertinti komunistinio
teroro padarinius. Neįvertinsime to šį pavasarį, kiti vis vien įvertins vėliau.
Neatidėliokime. Bus gėda Jūsų vaikams ir vaikaičiams, visai Lietuvai.
Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas
2023 m.balandžio 04 d.