Monthly Archives: kovo 2021

NGS edukacinės grupės veikla 2020 m. ir iki 2021 m. balandžio mėn.

Dr. Kazys Algirdas Kaminskas NGS edukacinės grupės vadovas, 1991 m. Lietuvos Nepriklausomybės gynėjas

I veiklos dalis: Ekskursijos „Lietuvos Parlamento gynyba 1991-aisiais“

1. 2020 m. sausio 8 d. 10 val. teminė ekskursija „Parlamento gynyba 1991-aisiais“ Vilniaus Antakalnio progimnazijos 4 kl. mokiniams. Mokytoja Jurgita Žukauskaitė-Petkevičienė.      Pravedė: Dr. Kazys Algirdas Kaminskas (žr. foto žemiau).

2. 2020 m. sausio 10 d. 12 val. teminė ekskursija LR Seime „Parlamento gynyba 1991-aisiais“ Vilniaus Pavilnio progimnazijos 3 a ir 3 b  mokiniams (30 moksleivių). Mokytoja Vitalija Pelakauskienė. Pravedė: Dim. mjr. Antanas Burokas.

3. 2020 m. sausio mėn. 10 d. teminę ekskursiją „Parlamento gynyba 1991-aisiais“ Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnams pravesiu aš. Tik noriu žinoti, kurią valandą ir kur susitinkame.  Pravedė: Dr. Kazys Algirdas Kaminskas, NGS Edukacinės grupės vadovas (žr. foto žemiau).

4. 2020 m. sausio 15 d. 10 val. teminė ekskursija LR Seime „Parlamento gynyba 1991-aisiais“ Lietuvos kariuomenės kariams. Dėstytoja Aušra Pocienė   Pravedė: Dr. Kazys Algirdas Kaminskas

5. 2020 m. sausio 22 d. 9 val. teminė ekskursija LR Seime „Parlamento gynyba 1991-aisiais“ Šaltinėlio privačios mokyklos 5 kl. (30 moksleivių ). Pravedė: Valentinas Šapalas.

6. 2020 m. sausio 22 d. 13 val. teminė ekskursija LR Seime „Parlamento gynyba 1991-aisiais“ Šaltinėlio privačios mokyklos 6 kl. (30 moksleivių). Pravedė: Valentinas Šapalas.

 2021 metais, esant karantinui dėl pandemijos, edukacinis darbas vyko nuotoliniu būdu.

7. 2021.01.13. 13 val. Kazys Algirdas Kaminskas pravedė nuotoliniu būdu (nes dėl viruso COVID-19 paskebtas visuotinis karantinas) istorijos pamoką „Parlamento gynyba 1991m. Pergalei 30 metų“ Baisiogalos gimnazijos  9 – 12 klasių mokiniams ir mokytojams. Per šią pamoką pasisakė ir NGS narys Antanas Burokas. Nuotraukose direktorė Rita Juškevičienė dėkoja pranešėjams ir pasisako Antanas Burokas.

8. 2021.01.12. Kazys Algirdas Kaminskas pravedė nuotoliniu būdu (nes dėl viruso COVID-19 paskebtas visuotinis karantinas) istorijos pamoką „Parlamento gynyba 1991m. 30 – mūsų Pergalei“ Vievio Jurgio Milančiaus pradinės mokyklos antrokams, trečiokams ir ketvirtokams, bei jų mokytojoms. Už renginį atsakinga mokytoja Genė Vilkelienė.

9. 2021 m. sausio 14 d. 9:50-10:35 privati mokykla „Metų laikai“ istorijos mokytojas Kęstutis Noreika.  Pamoka „Parlamento gynyba 1991m. 30 – mūsų Pergalei“. Pravedė Kazys Algirdas Kaminskas.

II veiklos dalis. Atminimo ženklų žuvusiems partizanams pastatymas

A. Nepriklausomybės gynėjų sąjungos nariai Antanas Burokas, Kazys Algirdas Kaminskas ir Petras Paleckis Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-čio metines paminėjo dalyvaudami žuvusių 1944.12.15 d. nuo rusų karių kulkų Gojaus miške Lietuvos partizanų Aleksandro Kamsiuko, Juozo Karalevičiaus, Juozo Manarkos, Jono Nemeikšio ir Broniaus Vrubliausko pagerbimo ir jiems pastatyto paminklo pašventinimo ceremonijoje.

Žuvusių Lietuvos partizanų pagerbimo ir minėto paminklo pašventinimo ceremonija pavadinimu „Gojaus miško didvyriai“ vyko 2020 m. kovo mėn. 11 d. nuo 10:00 val. šv. mišiomis Stakliškių, Jiezno ir Butrimonių bažnyčiose (nuo Gojaus išvardinti miesteliai yra vienodai nutolę), po to šventės dalyviai vyko į Gojaus mišką, kur vyko pašventinimo ceremonija.

Reikia pažymėti, kad Nepriklausomybės gynėjų sąjungos (NGS) edukacinės grupės vadovas dr. Kazys Algirdas Kaminskas dar 2017.08.28 d. ir 2017.10.04 d. raštais, pagrindžiant istoriniais duomenimis, kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centroMemorialinį departamentą, prašant įamžinti, t. y. pastatyti paminklus (vietovėse, kuriose rusų okupantų buvo nužudyti 4 ir daugiau Lietuvos partizanų) Stakliškių seniūnijos tokiose vietovėse: 1) Gojaus miške; 2) Gripiškių kaime; 3) Alšininkų kaime ir 4) Stakliškių miestelyje. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centroMemorialinį departamentui aktyviai ir toliau NGS talkino, patikslinant istorinius duomenis pagal Stakliškių ir Butrimonių bažnytinius archyvus bei derinant  su vietovių žemės savininkais paminklų pastatymo vietas. Nuotraukose yra šiose iškilmėse Stakliškių bažnyčioje ir Gojaus miške dalyvavę Nepriklausomybės gynėjų sąjungos nariai Antanas Burokas, Kazys Algirdas Kaminskas ir Petras Paleckis.

B. 2020.10.08. Stakliškių seniūnija, Alšininkų kaimas, buvusi Danilevičių sodyba.  Šioje, sudeginto namo vietoje dar šiais metais Lietuvos valstybės lėšomis bus pastatytas atminimo ženklas – paminklas 1945 m. sausio 28 d. žuvusiems nuo rusų okupantų ir jų pakalikų kulkų 5 partizanams (Juozui Bajorui – Žaibui, Jonui  Marčiulioniui – Audroniui, Antanui Jurkoniui – Balandžiui, Vincui Rukui – Arui ir Jonui Palioniui – Sakalui) ir 7 gyventojams(Juozui Danilevičiui g. 1882 m., Marijonai  Danilevičienei g. 1884 m., Onutei Danilevičiūtei g. 1925 m., Adelei Danilevičiūtei g. 1925 m., Juoui Danilevičiui g. 1920 m., Jonui Danilevičiui g. 1922 m. ir kaimynui Pranui Šeškui g. 1913 m.). Iš dešinės į kairę: NGS narys dr. Kazys Algirdas Kaminskas (sumanymo autorius), Stakliškių seniūnė Nijolė Ivanovienė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyr. istorikė Dalia Urbonienė, Prienų savivaldybės atstovė XX, šio sklypo šeimininkė Domicelė Šeškutė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro skyriaus vedėja Violeta Kolonaitienė ir Šaulių sąjungos narys Julius Proškus.

Nuotraukoje dešinėje Alšininkų kaime (Stakliškių seniūnija) jau pastatytas atminimo ženklas žuvusiems partizanams ir vietos gyventojams, kurį šią vasarą (kai baigsis karantinas) reikės iškilmingai pašventinti.

C. Taip pat šią žiemą pastatytas atminimo ženklas prie Jaunionių  kapinių (Stakliškių seniūnija), žuvusiems partizanams Jaunionių kaime atminti, kurį taip pat šią vasarą (kai baigsis karantinas) reikės iškilmingai pašventinti. Nuotrauka žemiau.

DĖL PADĖTIES LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRE

2021 m. kovo 18 d.
Prasidėjus viešam Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro puolimui Lietuvos žmogaus
teisių organizacijos kreipėsi į Prezidentą ir Seimo narius, prašydamos apginti įstatymu teisėtai paskirtą šio
centro vadovą ADĄ JAKUBAUSKĄ.
Kovo 18 d. išplatintame kreipimesi nurodoma, kad grupė Centro darbuotojų kreipėsi į Seimo pirmininkę bei
Seimo valdybą dėl šio centro direktoriaus A.Jakubausko sprendimo iš pareigų atleisti LGGRTC istorikę
Mingailę Jurkutę, neva istorikė iš užimamų pareigų buvo atleista dėl to, kad naudojosi Konstitucijoje įtvirtinta
teise laisvai reikšti savo įsitikinimus, neva sprendimas atleisti ją iš pareigų buvo priimtas dėl M. Jurkutės
išsakytos Centro ir atskirų jo darbuotojų kritikos.
Minėta grupė (aiškėja, kad jai priklauso ir kitų įstaigų darbuotojai) teigia negalinti taikstytis su darbuotojų
persekiojimu Centre ir, palaikydami M. Jurkutę reikalauja panaikinti įsakymą dėl M.Jurkutės atleidimo iš
darbo. Jų teigimu, krizinė situacija Centre pradėjo formuotis, kai įstaigos vadovu tapo A. Jakubauskas, o
M.Jurkutės atleidimas iš darbo, yra ryškiausias nepasitikėjimo, įtampos kurstymo ir administracinės savivalės
pavyzdys.
Ši grupė primena, kad anksčiau jau kreipėsi į Seimą dėl padėties Centre, tačiau, anot jų, padėtis nepagerėja,
nes direktorius neva nesistengia įsiklausyti į darbuotojų nuomonę, už tai dėl jo vadovavimo stiliaus darbą
palieka patyrę istorikams.
Žmogaus teisių organizacijos atkreipia dėmesį, kad nepasitenkinimas Centro darbu pradėtas eskaluoti būtent
nuo tada, kai šio Centro vadovu buvo paskirtas Lietuvos tautinių mažumų atstovas, politologas, socialinių
mokslų daktaras, Mykolo Romerio universiteto profesorius, visuomenės veikėjas ir poetas Adas Jakubauskas,
kurio praeitis niekam nekelia jokių abejonių – A.Jakubauskas yra Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos
pirmininkas, buvo Lietuvos Sąjūdžio Seimo narys, įvairiose valstybės institucijoje dirbo darbą susijusį su
mažumų reikalais. Yra apdovanotas įvairiais apdovanojimais ir padėkos raštais. Todėl nekelia abejonių, kad
dabartiniu metu Centro vadovu yra paskirtas kompetentingas mokslininkas ir vadybos profesionalas.
Kita vertus, abejones kelia niekuo su Centru nesusijusių asmenų (Alvydo Nikžentaičio, Loretos Skurvydaitės,
Vasilijaus Safronovo ir Mariaus Sirutavičiaus) viešos pastabos dėl tariamų Centre dirbančių tyrėjų laisvės
suvaržymų.
Žmogaus teisių gynėjų nuomone, nepasitenkinimą dabartiniu Centro vadovu eskaluoja tam tikros politinės
jėgos arba jų pavieniai atstovai, kurie turi pagrindą nutylėti Lietuvai svarbius iki šiol nežinomus istorinius
įvykius arba slėpti savo bei savo šeimos praeities gyvenimo faktus ir yra nepatenkinti dabartine profesionaliai
vykdoma LGGRTC veikla.
Tai patvirtina sinchroniškas Centro ir vieno solidžiausių Lietuvos istorikų parlamentaro profesoriaus ir
buvusio Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininko Valdo Rakučio puolimas, bei
nesiliaujantys grupės Centro darbuotojų skundai Seimui, kuriais siekiamas bet kokiomis priemonėmis
pašalinti iš Centro vadovo pareigų A. Jakubauską.
Kreipimosi autoriai atkreipia dėmesį, kad A.Jakubauską palaiko trigubai daugiau šio centro darbuotojų ir
savo ruožtu rašo laiškus, prašydami Seimą leisti Centrui dirbti savarankiškai.
Žmogaus teisių organizacijos mano, kad Prezidentas ir Seimas turi leisti Centrui dirbti savarankiškai
vadovaujantis Seimo patvirtintais šio Centro nuostatais. O pastarieji reglamentuoja ne tik Centro uždavinius
ir teises, bet šio Centro administravimą. Pagal Centro Nuostatus generalinis direktorius priima į pareigas ir
atleidžia iš pareigų darbuotojus, todėl negali būti ginčo dėl to, ar Centro direktorius galėjo atleisti iš darbo

2
ir istorikę M. Jurkutę, kaip negali būti ginčo dėl M.Jurkutės įstatymo suteiktos teisės kreiptis į teismą dėl
atleidimo iš darbo pagrįstumo – tokią teisę ji turėjo ir tebeturi.
Žmogaus teisių gynėjai pažymi, kad už M.Jurkutę kreiptis į teismą dėl galimai nepagrįsto atleidimo iš darbo
negali nei du, nei kelios dešimtys Centro darbuotojų, juolab kitose įstaigose dirbantys asmenys. Grąžinti
M.Jurkutę į darbą teisėtu būdu negali ir Seimas, nebent jis priverstų Centro direktorių savo noru panaikinti
priimtą įsakymą dėl M. Jurkutės atleidimo. Todėl minėtų Centro darbuotojų skunde Seimui iš esmės keliamas
klausimas dėl sugrąžinimo M. Jurkutės į darbą neteisėtu būdu (politiniu ar kitokiu spaudimu), pačiai
M.Jurkutei teisėta forma tokios valios neišreiškus, kitaip tariant, jai pačiai atsisakius ginti savo galimai
pažeistas teises teisėtomis priemonėmis teisme.
Žmogaus teisių organizacijos pažymi, kad lygiai taip pat kitų įstaigų darbuotojai negali reikalauti atleisti iš
darbo A. Jakubauską arba reikalauti stabdyti jo įgaliojimus. Pvz., Vilniaus universiteto Statutas reglamentuoja
universiteto valdymą, bet jis nesuteikia teisės šio universiteto rektoriui atleisti iš darbo kito jam nepavaldaus
universiteto rektorių arba reikalauti apriboti pastarojo įgaliojimus. Dėl to teisiškai yra ydingi ir netoleruotini
vieši Lietuvos istorijos instituto direktorius A.Nikžentaičio, Vilniaus universiteto rektoriaus R. Petrausko,
Klaipėdos universiteto rektoriaus A. Razbadausko, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorės
A.M.Linartienės bei Lietuvos kultūros tyrimo instituto direktoriaus R.Makselio reikalavimai suspenduoti
LGGRTC direktoriaus A.Jakubausko įgaliojimus. Šie asmenys akivaizdžiai piktnaudžiauja užimamomis
pareigomis ir kelia reikalavimus, dėl kurių įgaliojimų jiems nesuteikia nei šių mokslo įstaigų statutai ar
nuostatai, nei šių mokslo įstaigų kolegialių valdymo organų sprendimai. Daugiausia šie asmenys Centro
klausimu gali reikšti savo asmeninę nuomonę, bet ne savo mokslo įstaigų vardu.
Žmogaus teisių gynėjų nuomone, šiuo metu vyksta akivaizdus politinis manipuliavimas pilietės M.Jurkutės
atleidimu iš darbo ir psichologinio klimato problemomis Centre, iš tikrųjų siekiant ne grąžinti į darbą
M.Jurkutę ar apginti tariamą LGGRTC dirbančių tyrėjų laisvę, o kitokių, visuomenei nežinomų tikslų.
Žmogaus teisių organizacijų nuomone, Centras yra Lietuvai priešiškų jėgų taikinys. Rusija visada menkino
Lietuvos valstybingumą, neigė Sovietų Sąjungos įvykdytą Lietuvos okupaciją ir iki šiol propaguoja teigiamos
sovietų įtakos Lietuvos raidai įvaizdį. Todėl sprendžiant dėl kilusių įtampų ir dėl Centro kolektyvo
susiskaldymo (ar suskaldymo), būtina įvertinti Lietuvos karinės žvalgybos parengtą grėsmių nacionaliniam
saugumui vertinimo ataskaitą, ypač tą dalį, kurioje nurodomas Rusijos propagandos siekis kompromituoti
Lietuvos partizaninį judėjimą, ciniškai manipuliuoti Holokausto tragedija savo istorijos politikos tikslais [ 1 ].
„Nėra pagrindo manyti, kad nedraugiška Lietuvai valstybė pakeitė propagandos tikslus arba atsisakė ketinimų
įtakoti Lietuvos istorijos tyrinėtojų nuotaikas ir lūkesčius. Taip pat nėra pagrindo manyti, kad tam tikri
politikai, mokslininkai, visuomenės veikėjai ar kiti asmenys, turintys rimtas priežastis slėpti savo ar savo
šeimos bei artimųjų gyvenimo praeities faktus, besąlygiškai atsisakys tiesiogiai ar netiesiogiai trukdyti
Centro darbui“,- teigiama kreipimesi.
Kreipimesi prašoma:
 Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą visapusiškai išanalizuoti Centro kolektyve kylančio ar
kurstomo nepasitenkinimo priežastis ir nustatyti asmenis, kurie yra suinteresuoti destabilizuoti šio Centro
veiklą.
 Neleisti tiesiogiai kištis į Centro veiklą ar jo valdymą politikams, mokslo bei kitų institucijų vadovams ar
darbuotojams bei kitiems asmenims. Sudaryti sąlygas Centro kolektyvui ir jo vadovams vykdyti funkcijas
griežtai pagal Seimo patvirtintinus Centro nuostatus.
 Žmogaus teisių organizacijos kviečia visas nevyriausybines organizacijas ir visuomeninius judėjimus bei
Lietuvos likimui ir Lietuvos laisvės kovų istorijai neabejingus piliečius priešintis ardomajai politinei ir
1 https://www.vsd.lt/wp-content/uploads/2019/02/2019-Gresmes-internetui-LT.pdf

3
kitokiai veiklai, kuria siekiama išbalansuoti Centro darbą, nukreipti jį Lietuvos valstybės
nepriklausomybei nenaudinga ar net pavojinga linkme.
 Kviečia Centro darbuotojus nutraukti viešų skundų rašinėjimus valstybės institucijoms ir žiniasklaidai, nes
jie destabilizuoja ir menkina LGGRTC veiklą visuomenės akyse.
 Kviečia saugoti Lietuvos orumą ir vardan žmonių santarvės vadovautis Konstitucija bei įstatymais, o savo
pažiūras ir įsitikinimus ginti konkrečiais argumentais, bet ne viešomis nuoskaudomis laiškuose valdžios
institucijoms.
Kreipimesi reiškiamas tikėjimas, kad valstybės ir visuomenės interesai bus keliami aukščiau už asmenines
ambicijas, kad tarpusavio nesutarimais nebus leista pasinaudoti Lietuvai priešiškoms jėgoms, kurios turi tikslą
sukompromituoti Centrą ir sąžiningus Lietuvos istorijos tyrinėtojus.

Arnoldas Kulikauskis

NGS valdybos pirmininkas

Xi Jinpingas pavertė mane Kinijos vanagu

Mihaelas Schumanas (pagal Politico straipsnį parengė Sigitas Žilius)

Mihaelas Schumanas yra knygų „Superpower Interrupted: The Chinese History of the World“ („PublicAffairs“, 2020 m.) Ir „Stebuklas: epinė Azijos turtingumo paieškos istorija“ („HarperBusiness“, 2009 m.) Autorius.

HONKONGAS – Aš tikrai nenoriu būti Kinijos vanagas. Visa idėja prieštarauja mano tikėjimu atvirumu ir puikiais dalykais, kuriuos tuo galima pasiekti. Tačiau dabartinė Kinijos vadovybė man nepalieka pasirinkimo: jie kelia grėsmę demokratijai, o tie, kuriems rūpi pilietinės laisvės, nebegali apsimesti, kad taip nėra.

Mano kelionė prie tos nelemtos išvados buvo skausminga. Esu liudininkas pažangos, pasiektos bendradarbiaujant su Kinija per pastaruosius 40 metų. Kaip ir daugelis iš mūsų iš demokratinių visuomenių, nenorėčiau, kad tai tęstųsi.

Tačiau darosi vis aiškiau, kad to negalima, nes Kinijos lyderis Xi Jinpingas nepritaria tokiai vizijai: jis nori pasaulio, kuriame Kinija dominuotų vadovaujančiose pasaulio ekonomikos aukštumose ir diktuoja tarptautinės diplomatijos ir diskurso taisykles. Ir toks pasaulis nėra saugus demokratijai. Padėtis privertė mane jaustis beveik išduotu.

Per pastaruosius du dešimtmečius mano gyvenimas buvo skirtas Kinijai. Nuo 2002 m. gyvenau ir dirbau Pekine arba Honkonge ir parašiau dvi knygas, susijusias su Kinija – vieną iš didžiojo filosofo Konfucijaus tyrimų; kita – pasaulio istorija, pasakojama Kinijos požiūriu. Lankiausi kiekviename šalies kampelyje, nuo ledinio Heihės forposto šiaurės rytų pasienyje su Rusija iki dykumos prieglobsčio Kašgaro toli vakaruose, netoli Pakistano.

Kaip ir daugelis iš mūsų, rašančių apie Kiniją, buvau užburta tos vietos, kai pirmą kartą ten įkėliau koją, kuri man buvo 1996 m. Prisimenu, kaip ryškiai lipau virš Didžiosios sienos griuvėsių, įžengiau į Mao Zedongo kriptą Tiananmenio aikštėje ir klajojau, dažniausiai vienišas, vingiuotomis Uždrausto miesto alėjomis, beviltiškai pasiklydęs ištaigingų kiemų labirinte. Šiais laikais, kai kinai yra kur kas turtingesni, beveik neįmanoma rasti tuščio rūmų kampo be turistų minios.

Būdamas ekonomikos žurnalistu, didžiąją laiko dalį aš praleidau istoriniu Kinijos pakilimu iš skurdo – nuo aukštų gamyklų iki ūkininkų kaimų ir pradedančiųjų technologijų . Kylantys Šanchajaus dangoraižiai yra įspūdingi, bet ne tokie įspūdingi, kaip paprastos kinų šeimos jaudulys perkant pirmąjį automobilį ar turint pakankamai santaupų senatvei.

Per šią prizmę man atrodė, kad JAV politika Kinijos atžvilgiu veikia. Visa įsitraukimo idėja buvo susieti Kiniją su Vakarų pasauliu prekybos ir finansų ryšiais, o Kinijos visuomenė tapo atviresnė, o komunistinė vyriausybė – pasaulinių reikalų partnerė.

Be abejo, aš niekada netikėjau, kad laisvosios rinkos atlaisvins Kiniją nuo Mao. Komunistų partija buvo įsitvirtinusi ir stiprėjant vystymuisi. Jos vadovybė liko nemaloniu dalyku, greitai brutaliai sutriuškinanti bet kokius prieštaravimus.

Tačiau taip pat buvo akivaizdu, kad Kinija transformuojasi teigiamai. Kinai vis daugiau galėjo keliauti po pasaulį ir bendrauti per naujas technologijas. Net ir blogėjant santykiams su JAV, praėjusiais mokslo metais Amerikos universitetuose studijavo 372 000 kinų daugiau nei iš bet kurios kitos šalies.

Taigi, Kinijai įstojus į Pasaulio prekybos organizaciją ir aktyviau dalyvaujant Vakarų institucijose, pasirodė tikėtina, kad Pekinas pasiners į pasaulinę tvarką, kuri būtų naudinga tautai ir jos žmonėms, ir pasiryžtų jai. Maniau, kad turtingesnė Kinija būtų naudinga pasauliui – dar viena atrama, palaikanti pasaulio klestėjimą, nes šalis tradiciškai tokia buvo per visą savo istoriją .

Kuo daugiau laiko praėjo, tuo labiau mano nuotaika tamsėjo. Dalis pokyčių gali būti siejama su tuo, kad gyvenu vietoje, kur asmuo nesikreipia į valstybę: mintyse visada nerimaujama, kad sulauksite beldimo nakties viduryje į savo durys. (Neseniai buvo sulaikyti du žmonės, kuriuos aš asmeniškai gerai pažįstu.)

Kita jo dalis vis labiau suvokia, kad Kinijos lyderiai praranda susidomėjimą bendradarbiavimu su JAV. Tai prasidėjo vėlyvais JAV prezidento Baracko Obamos administracijos metais, kai pasirodė, kad joks Amerikos dialogo skatinimas su Kinijos pareigūnais dėl jų nesąžiningo elgesio su JAV kompanijomis padėties nekeičia. Atrodė, kad visas aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pradėtas „reformos ir atsivėrimo“ procesas stringa. Aš pradėjau rašyti, kad Vašingtonas turi laikytis griežtesnės pozicijos .

Tačiau pastaruosius trejus metus vykę dalykai pakeitė mane. Aš pasikeičiau, nes tapo neginčijama, kad keičiasi Kinija. Technologijos, užuot išlaisvinusios kinų žmones, jas įtraukia į Orvelo laikų kontrolės tinklą, kur valstybė stebi kiekvieną žodį ir judesį, ar nėra jokių prieštaravimų.

Xi vyriausybė uždarė neapsakomą skaičių uigūrų vakariniame Sindziango regione, kuris yra 21 – ojo amžiaus ekvivalentas Sibiro gulagams Rusijoje, ir nieko apie tai nežino. Kinija taip pat sulaužė sutartį su Jungtine Karalyste siekdama patekti pas demokratijos aktyvistus Honkonge, kurių daugelis jau yra už grotų.

Dabar Xi bando pakeisti mąstymą apie gerą valdžią ir demokratines vertybes, kad jo žiaurus elgesys būtų priimtinas pasaulio akyse. Aišku, Xi neskatina komunistų revoliucijų visame pasaulyje ir nededa batų ant stalo (bent jau kol kas). Tačiau vis daugiau ir daugiau Xi iškelia Kinijos autokratinę sistemą kaip teisėtą ir netgi pranašesnę už Vakarų stiliaus demokratines vyriausybes. Jis puola Vakarų lyderystės idėją – ir tai kelia didesnę grėsmę pasaulio demokratijoms nei bet koks pranašumas, kurį Kinija gali pasiekti prekyboje ar technologijose.

Kinijos valstybinė žiniasklaida be paliovos tyčiojosi iš JAV dėl jos žiauraus atsako į pandemiją ir vis dažniau ją vaizduoja kaip nykstančią galią. Palyginimui, Pekinas save parduoda kaip atsakingesnį pasaulinį veikėją, trokštantį bendradarbiauti ir dalytis savo (naminėmis) vakcinomis su vargšais pasaulio gyventojais. Tačiau negana to, jos propagandos mašina dėl sunkumų, su kuriais susiduria Vakarų šalys, kaltina pagrindinius pačios demokratijos principus.

Vienas neseniai paskelbtų komunistų partijos laikraščio „Global Times“ komentarų apėmė viską, pradedant Vašingtono politine aklaviete ir baigiant neseniai įvykusiu perversmu Mianmare, kad būtų galima teigti, jog demokratijos bėdų šaltinis yra „vienas žmogus, vienas balsas“ principas ir žmonių konfrontacija, daugiapartinė politika. „Be to, kad Vakarų stiliaus demokratija yra netinkama net Vakarų šalims, ji netinkamai veikia ir ją sunku išlaikyti pačiuose demokratijos namuose“, – teigė autorius .

Xi nori pakelti autoritarizmą ir puoselėti naują pasaulio sistemą, kurioje nėra liberalių vertybių. Sausio kalboje jis teigė, kad demokratijos ir žmogaus teisių propagavimas yra „arogancija, išankstinis nusistatymas ir neapykanta“. „Kas skambina pavojaus signalu, – teigė jis, – bandydamas primesti hierarchiją žmonių civilizacijai arba primesti savo istoriją, kultūrą ir socialinę sistemą kitiems“. Kitaip tariant, pagal Pekiną, visa Amerikos misija skatinti pilietines laisves yra netinkamas kišimasis į pasaulio reikalus.

Pagal užsienio spaudą paruošė Sigitas Žilius

Straipsnis anglų kalba https://www.politico.eu/article/xi-jinping-turned-me-into-a-china-hawk/amp/?fbclid=IwAR3ZtjSFli2CiIoUSULa4pHD6fCM-xXhcmt2kfKtsYN1NlCQUF-aEOi8WoQ