Monthly Archives: spalio 2020

Nepelnytai užmiršti atkurtos Lietuvos savanoriai

Zigfridas Jankauskas

Ką tik paminėjome Kovo 11-ąją, Atkurtos Lietuvos 30-ties metų jubiliejų. Prisimenant tas dienas reikėtų pabrėžti, kad jau 1990 kovo 16 d. prasidėjo savanorių registracija. Registracijos štabas, įsikūręs Gedimino pr. 1, Vilnius, LPS būstinėje. 1990 metų kovo 22 d. „Vakarinių naujienų“ laikraštyje atspausdintas kreipimasis, raginantis Lietuvos vyrus 19-40 metų stoti į savanorius (priedas nr. 1 iš autoriaus asmeninio archyvo). Kovo 20 dieną asmeniškai teko registruotis, stebėtina, kad buvo daug norinčių tapti savanoriais ir ginti Lietuvos valstybę. Savanorių registravimo metu buvo vedamas registracijos žurnalas ir pildomos Lietuvos Respublikos savanorio anketos (priedai nr. 2-3 iš autoriaus asmeninio archyvo). Visi užsiregistravę savanoriai, pakviesti į Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos patalpas, buvo suskirstyti į penketukus ir pradėjome saugoti civilinės paskirties objektus. Asmeniškai, kaip penketuko vadui su priskirtais savanoriais, teko saugoti Respublikinė tarpmiestinę telegrafo stotį, Televizijos bokštą. Budėjimas tęsėsi ištisą balandžio mėnesį (priedai nr. 4-5).

Dauguma pirmųjų savanorių tapo Pasienio apsaugos tarnybos nariais, Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus nariais, SKAT (Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos) nariais ir kitų tarnybų aktyviais nariais. Dauguma gynė Aukščiausiąją Tarybą 1991 metų sausio-rugpjūčio mėnesiais. Registracijos žurnalas ir anketos po daugelio metų rastos LR Seime, kur jos šiuo metu yra ir saugomos, deja nepublikuojamos. Autoriaus turimame sąraše nurodytos 925 pavardės, deja jos jau surašytos abėcėlės tvarka, o ne pagal registracijos datą. Malonu pabrėžti, kad minėtame sąraše yra daug Lietuvos kariuomenės Kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyriaus narių, kurie tarnavo Pasienio apsaugos tarnyboje, SKAT-e (dalį publikuoju priede nr. 6). Gal neišvardinau visų pavardžių, nes visų LKKSS VAS narių sąrašu nedisponuoju. Manau ši tema – pirmųjų savanorių registracijos – bus dar nagrinėjama, tikiuosi bus išleista knygelė. Paskutiniu metu pirmieji savanoriai ir jų nuveikti darbai yra primiršti.

Tad 30-ųjų pirmųjų savanorių registracijos metinių proga sveikinu visus, pasiryžusius ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Tebūnie jūsų darbai neužmiršti ir kaip pavyzdys ateinančioms kartoms.

Nepelnytai užmiršti atkurtos Lietuvos savanoriai. II dalis

Džiugu, kad parašytas straipsnis apie 1990-ųjų metų savanorius neliko nepastebėtas, sulaukta daug skambučių, noro pasitikslinti. Tad tenka rašinį pratęsti. Tikslinga pastebėti, kad 1990 metų balandžio 4 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos prezidiumas, nutarimu Nr. I-110 nustatė savanorių, dabar jau vadinamų draugovininkais, veiklos sąlygas, saugojant valstybinius objektus (priedas Nr. 1). Pirmajame straipsnyje publikavau budėjusių 1990 m. balandžio 2-3 dienomis (iki nutarimo pasirodymo) sąrašą. Jau po nutarimo pasirodymo, budėjimai vyko toliau (priedas Nr. 2).

                         Gavus iš Lietuvos kariuomenės Kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyriaus narių sąrašą (dėkingas Linui Ladigai), teko patikslinti registruotų savanorių sąrašą su LKKSS VAS skyriaus sąrašu. Malonu pastebėti, kad dauguma 1990-ųjų metų savanorių tęsė savo pasižadėjimą Tėvynei ir tarnavo įvairiose karinėse struktūrose. Tad skaitytojų dėmesiui publikuojame sąrašą savanorių, kurie buvo registruoti 1990-ųjų metų kovo-balandžio mėnesiais LPS būstinėje (priedas Nr. 3).

Priedas Nr. 3:

  1. Ališauskas Gintaras, Romualdo
  2. Andriušaitis Artūras, Broniaus
  3. Arnastauskas Algimantas, Alfonso
  4. Balčikonis Kęstutis, Juozo
  5. Chmeliauskas Stasys, Vaclovo
  6. Černiauskas Vytautas
  7. Dapkus Gintaras, Aleksandro
  8. Gabrusėnas Gintaras, Vilhelmo
  9. Grigonis Rimantas, Jono
  10. Imbrasas Algimantas, Kazimiero
  11. Jonaitis Vytautas, Boleslovo
  12. Jurčiukonis Gediminas, Albino
  13. Jurgelionis Kąstytis, Jono
  14. Kastanauskas Gediminas, Petro
  15. Krakauskas Juozas
  16. Lapinskas Česlovas, Adolfo
  17. Latvys Vytautas, Antano
  18. Laucius Giedrius, Jono
  19. Mateika Jeronimas, Balio
  20. Matiukas Andrius, Donato
  21. Medeckas Petras, Antano
  22. Miliauskas Eugenijus, Alekso
  23. Mintautas Romas, Jono
  24. Mitkus Kęstutis, Vytauto
  25. Mockus Vasaris, Algimanto
  26. Musteikis Petras, Klemenso
  27. Paulionis Regimantas, Kazio
  28. Petkevičius Virginijus, Edvardo
  29. Petronavičius Laimutis, Mečislovo
  30. Piliponis Kostas, Valentino
  31. Polėkas Romualdas, Antano
  32. Potapovas Vytautas, Vytauto
  33. Puidokas Algimantas, Algimanto
  34. Saulius Algimantas, Algimanto
  35. Sinkevičius Vytautas, Petro
  36. Slavinskas Algis, Juozo
  37. Sokolovas Raimundas Vasilijus
  38. Surgailis Artūras, Juozo
  39. Šileikis Vytautas, Algirdo
  40. Šimanskas Romualdas, Horacijaus
  41. Švenčionis Giedrius, Juozapo
  42. Vyrukaitis Vincas, Vinco
  43. Vitkauskas Šarūnas, Valentino
  44. Voverys Juozas – Vytautas, Liudviko
  45. Zaskevičius Eugenijus Stanislovas, Algimanto
  46. Žilanas Boleslovas, Boleslovo

Budėjimas III dalis

Kaip jau minėjau ankstesniuose straipsniuose, užsiregistravę savanoriai buvom pakviesti į Aukščiausiosios Tarybos pastatą. Salė pilnutėlė. Po suskirstymo į penketukus, gavau pirmąją užduotį saugoti Tarpmiestinę telefonų-telegrafo stotį (Žemaitės g.). Objektą saugojo Kauno savanoriai. Tad jiems padėkojom ir pasakėm, kad Vilniaus objektus nuo 1990 balandžio 2-3 saugos Vilniaus savanoriai. Saugojom beginkliai, tai buvo nesmurtinis pasipriešinimas. Puikiai žinojom, kad sovietinė kariuomenė čia pat Šiaurės miestelyje.

                         Vėl AT pastato salė. Prieš savanorius Artūras Merkys, Saulius Rudžionis, Saulius Steponavičius, Giedrius Papinigis. Nežinojome jų pareigų. Buvome informuoti: jeigu mus sulaikytų, būtų taikomas pagal tarptautinę teisę kario savanorio statusas. Padiktuoti penki telefono numeriai, vienas iš jų „salės“ ir penketuko vadas privalėjo skambinti iš budėjimo vietos.

                         Užduotis gauta saugoti Televizijos bokštą. Lauke nakčiai lieka „pavargęs“ „žiguliukas“, sueiname į vestibiulį prie centrinio įėjimo, kuriame stovi stalas ir penkios kėdės. Čia mūsų postas. Tikslinga pastebėti, kad savanorių penketukai buvo „sustiprinami“ vienu iš deputatų. Taip, jau centrinėje salėje budėdavo TSRS liaudies deputatai Egidijus Klumbys (1990 10 4-20), Vilniaus m. deputatas Gediminas Motuza (1990 04 12), Kąstytis Jurgelionis (1990 04 10). Turėdavom jiems informuoti apie padėtį, o be to pranešti budinčiam į AT.

                         Priimant postą, tekdavo apeiti ilgą jungiamąjį koridorių su daugybe langų. Jau AT buvau įspėtas, kad jedinstvininkai nakčiai palieka neuždarytus langus. Informacija pasitvirtino, tekdavo langų uždarymo rankenėles sukti į reikiamą padėtį. Bemiegės naktys ilgos. Nudžiugindavo Vilniaus rokeriai, kurie laikas nuo laiko informuodavo, kad iš Šiaurės miestelio technika ir kareiviai nejuda. Ačiū jiems! Jokiuose oficialiuose pranešimuose nesu skaitęs ar girdėjęs apie jų kilnų poelgį. Įdomu būtų jeigu jie pasidalintų tų dienų atsiminimais.

Vieno budėjimo metu buvom informuoti, kad bus atlyginta už budėjimus. Asmeniškai atsisakiau, nes tuo metu turėjau darbą, dienomis dirbau, naktimis budėjau. Ryte namuose keletas valandų snūstelėjimo… Vėliau gavosi paradoksali situacija: išleistame leidinyje apie KAD kūrimąsi, mano penketuko nariai išvardyti, mano (kadangi algalapyje nėra pavardės) nėra. Keistoki sprendimai. Dirbantieji gaudavome LR Aukščiausiosios Tarybos nutarimą dėl sąlygų sudarymo atlikti užduotis (priedas nr. 1).

                         Didžiuojuosi savo penketuku, du iš jų tapo AT AS darbuotojais, pats pasirinkau KAD, vėliau SKAT. Išliko to laiko savanorių sąrašų, kitų dokumentų, išsaugotų ir pučo metu. Būtų prasminga, kad ir kiti pirmųjų karinių struktūrų kūrėjai pasidalintų prisiminimais. Vienintelis leidinys, kuriame šis laikotarpis paminėtas, tai Vytauto Voverio „Trečioji savanorių karta“ (Vilnius, 2006, 20 psl.).

                         Pridedu 1990 m. balandžio 10, 12, 23-iosios potvarkių kopijas. Kitų budėjimo dienų potvarkiai liko pas kitus penketuko narius.

Artėjant Televizijos bokšto tragedijos 30-mečiui

nuotraukos autorius Zigfridas Jankauskas

Zigfridas Jankauskas

Nepastebimai bėga laikas, užsimiršta įvykiai, faktai, datos, atsiranda vietos istorijos interpretacijai. Lankantis darbo reikalais UAB „Alpera“ man, kaip Nepriklausomybės gynėjų sąjungos pirmininko pavaduotojui, buvo papasakota štai tokia istorija.

Petras Maciulevičius tuo metu dirbo Vilniaus kombinato „Dailė“ direktoriumi. Kai prasidėjo Televizijos bokšto šturmas ir jo užėmimas, po tos tragiškos nakties jis sugalvojo, kad tą įvykį reikia įamžinti. Pasikvietė kelis skulptorius – Petrą Mazūrą ir Vaclovą Krūtinį (jis, deja, jau miręs) ir davė jiems nurodymą suvirinti kryžių bei jį nuvežti prie Televizijos bokšto ir pastatyti. Sumontuotas kryžius po dviejų-trijų dienų buvo nuvežtas į vietą, kur planavo jį statyti. Be abejo tuo metu jokių leidimų nebuvo net planuota gauti, o tuo metu matyt jų ir nereikėjo.

Pasitarę rado geriausią vietą, traktorius pradėjo kasti duobę. Tuo metu pasirodė penki-šeši SSRS spec. dalinio kareiviai, berods atvažiavę su šarvuočiu ir pradėjo klausinėti kas čia daroma. Jų akys stiklinės, atrodė kaip narkomanai. Tada P. Maciulevičius pasakė, kad nori pastatyti kryžių ir tuo įamžinti žuvusiuosius. Vyresnysis jiems liepė nešdintis, nes neva ne kryžių jūs norit čia statyt, o komunikacijas sugadinti.

Kryžiaus statytojai suprato, kad nepavyks įvykdyti savo sumanymo, greitai susirinko įrankius ir tuo metu nusprendė, kad geriausia bus atvežtą kryžių paguldyti ant kalnelio, kur jis tebeguli iki šiol. Labai gerai matomas, kai atvažiuoji link bokšto, sutvarkyta aplinka, apšviestas.

Kaip straipsnio pradžioje rašiau, dažnai istoriniai faktai yra interpretuojami. Taip ir šiuo metu, prieš kokius 10-15 metų, asmuo, pasivadinęs Kauniečiu ir dar keli viešino, kad tai jie tą kryžių pastatė. Tad šio straipsnio tikslas yra įvardinti tikruosius atminimo kryžiaus autorius, iniciatorius ir vykdytojus. Kuklus žmogus, koks yra Petras Maciulevičius, kantriai tylėjo beveik trisdešimt metų.

Štai tokį pasakojimą išgirdau iš Pauliaus Maciulevičiaus, Petro sūnaus ir dabartinio UAB „Alpera“ vykdančiojo direktoriaus.

Tikslinga būtų šalia kryžiaus pritvirtinti lentelę su autorių pavardėmis.