2017 m.gegužės 2d. Lietuvos patriotinės organizacijos įkūrė ,, Vyčio su laisvės kovotojų memorialu projektas” paramos fondą, kurio pagrindinis tikslas yra Lukiškių aikštėje, Vilniuje pastatyti memorialą laisvės kovotojams atminti su Vyčio skulptūra. Fondas aktyviai bendradarbiavo su LR Seimu, LR Vyriausybe ir tikėjosi, kad 2018m.vasario 16 d., Lietuvos atkūrimo šimtmečio proga memorialas bus pastatytas.

Pagal paruoštą ir visus leidimus gavusį projektą, fondas surinko lėšas už kurias buvo įrengti memorialo pamatai, vadinamo ,,Šimtmečio” rato centre iškilmingai įleista 111 laisvės kovas menančių relikvijų.

Deja, įvairių valstybinių institucijų dėka, ši idėja nebuvo įgyvendinta. Kultūros ministerija paskelbė inscenizuotą ,, konkursą – kūrybines dirbtuves” ir sužlugdė šį projektą. Dėl konkurso komisijos neteisėtų veiksmų vyksta teisiniai ginčai, kurie užsitęs dar ne vienus metus.

Fondas nutarė, kad daugiau laukti negalima ir reikia įgyvendinti tiek LR Seimo, tiek LR Vyriausybės , tiek visuomeninių organizacijų sprendimus dėl memorialo laisvės kovotojams atminti su Vyčio skulptūra pastatymo Lukiškių aikštėje Vilniuje.

Kviečiame visus Lietuvos piliečius, įmones, visuomenines organizacijas paremti šį kilnų projektą, pervedant lėšas į mūsų fondo sąskaitą. Kova turi savo kainą, todėl turim surinkti lėšas, kad kovotojų už Lietuvos laisvę atminimui skirtas memorialas su Vyčiu būtų įgyvendintas .

Fondo sąskaita  LT20 7300 0101 5227 5340. Bankas AB Swedbank.

Išsamesnę informaciją apie projekto eigą galite sužinoti  žemiau nurodytais kontaktais. Paramos fondo,,Vyčio su laisvės kovotojų memorialu projektas”

Valdybos pirmininkas                      Jonas Burokas

LAISVĖS GYNĖJŲ IŠKILMINGA RIKIUOTĖ IR SUSITIKIMAS

2020 m. sausio 12 d., Vilnius

LIETUVOS LAISVĖS GYNĖJŲ GALERIJA

10.00–11.40 val. Registracija Lietuvos Laisvės gynėjų galerijoje

10.30–11.40 val. Bendravimas prie kavos Lietuvos Laisvės gynėjų galerijoje

12.00–12.20 val. Iškilminga Laisvės gynėjų rikiuotė Lietuvos Laisvės gynėjų galerijoje

Raportas

Sveikinimai:

Pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovo, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio

Lietuvos kariuomenės vado gen. ltn. Valdemaro Rupšio

Iškilmingas Laisvės gynėjų rikiuotės apėjimas

12.30–14.10 val.

Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios AKTO salė

LAISVĖS GYNĖJŲ SUSITIKIMAS

Pirmininkauja buvę Lietuvos šaulių sąjungos vadai, Parlamento gynėjai: Gediminas Jankus, Rimvydas Mintautas, Lietuvos šaulių sąjungos V. Putvinskio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius

Lietuvos valstybės himnas

Kunigo Roberto Grigo maldos žodis

Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio sveikinimo žodis

12.40–13.10 val. Pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovo, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio kalba   13.10–13.30 val. Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų vado brg. gen. Raimundo Vaikšnoro pranešimas „Lietuvos kariuomenės dabartis“   13.30–13.35 val. Lietuvos policijos generalinio komisaro gen. Renato Požėlos sveikinimo žodis   13.35–13.40 val. Muitinės departamento prie Finansų ministerijos atstovo Vito Volungevičiaus sveikinimo žodis   13.40–13.50 val. Ukrainiečių Laisvės gynėjų sveikinimas Sveikina Yurii Katrych

13.50–14.00 val. Latvijos delegacijos sveikinimas Sveikina Rygos Marupės barikadų statytojų vadovas Janis Ozols   14.00–14.10 val. Rezoliucijų priėmimas ir 2021 metų Laisvės gynėjų dienos 30-mečiui skirto Laisvės gynėjų susitikimo Organizacinio komiteto sudarymas   14.10–15.10 val. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos vyrų choro „Kariūnas“ (vadovas – Linas Balandis, chormeisterė-koncertmeisterė – Ieva Skorubskaitė) ir Lietuvos karo akademijos kariūnų grupės „Vytis“ (vokalas – Rūta Visockytė, elektrinė gitara – Eimantas Jurgelevičius, perkusija – Marijus Žėkas) meninė programa Seimo Vitražo galerijoje   Bendravimas, kareiviška košė Lietuvos Laisvės gynėjų galerijoje

 Pastaba:

15.40 val. – prašytume pasiimti drabužius iš Seimo II ir III rūmų drabužinių. Nuo 16 val. iš Lietuvos Laisvės gynėjų galerijos pereiti į Seimo II ar III rūmus nebus galima.

Tą tragišką sausio 12-osios naktį, Vilniaus miesto Sąjūdžio Tarybos įpareigotas ir Vilniaus miesto tarybos deputatas (buvome prisiekę organizuoti sostinės objektų gynybą), saugojau Radijo rūmus Konarskio g. 49. Pasikvietęs Lietuvos televizijos Kino gamybos komplekso kolegas, septynis darbuotojus: Vytautą Kirvelevičių, Edmundą Garbauską, Vladą Stalenį, Česlovą Vaitkunską ir kt. sausio 12 d. 18 val. susirinkom Radijo rūmų II aukšte, Filmų įgarsinimo ir dubliavimo studijoje ir aparatinėje, kurios langai buvo kiemo pusėje. Apie 20 val. buvau pakviestas į  pasitarimą pas RTV komiteto pirmininką Skirmantą Valiulį (1938-2011), kuris pasakė, kad gali būti sovietų karinių jėgų puolimas su tikslu užimti Radiją ir Televiziją ir kad mes galime gintis tik taikiu būdu, be jėgos panaudojimo. Kai sugrįžau pas kolegas, pasitarėm ir nusprendėm pagrindines Radijo rūmų nuo gatvės ir šonines duris iš kiemo pusės užbarikaduoti.  Šis pastatas – tai Stalino laikų statinys su dvigubomis storomis durimis. Išorines ir vidines duris  perdengėm ir prikalėm skersinėmis lentomis, kad iš lauko negalėtų atidaryti, o dar iš  vidaus įėjimą ir laiptinę užstatėm stalais.

 Visą vakarą ir naktį matėme, kaip  Goštauto gatve pro RTV pastato sklypą link Televizijos bokšto žlegsėjo tankai. Apie  1.30 val. nakties pamatėm tanką ir 5 tanketes, jau sukančius į Konarskio gatvę. Tankas sustojo prie sankryžos, o tanketės važiavo prie naujojo Televizijos pastato, dvi iš jų sustojo prie Radijo rūmų, kur stovėjo iš kitų Lietuvos vietovių atvykusių žmonių autobusai. Atvykę gynėjai tuoj pat apsupo tanką ir neleido jam judėti, o kiti gynėjai iš gatvės pusės supo Radijo pastatą. Mano kolegų grupė  buvo pastato viduje ir buvome išjungę apšvietimą II aukšte ir laiptinėje, į kurią vedė užbarikaduotos fasado durys. Laiptinė baigėsi II aukšte, ten poste budėjo policininkas, o III-iame Radijo rūmų aukšte buvo įrengta „Panoramos“ studija, į ją galima buvo patekti tik pro pastato galines laiptines. Iš „Panoramos“ studijos diktorė  Eglė Bučelytė pranešinėjo visai Lietuvai apie tai, kas vyksta Vilniuje. Ji kalbėjo ir  dar ilgai tęsė pranešimus net tada kai sovietų desantininkai  buvo užėmę  naują Televizijos pastatą ir išvaikę iš jo darbuotojus.

Tada su kolegomis gynėjais stovėjom II aukšto laiptų aikštelėj su mūrine sienele ir stebėjom, klausėm kas vyksta, staiga prie durų išgirdom ginančių iš išorės Radijo namą žmonių riksmą. Matyt, desantininkai juos stumdė ir mušė norėdami patekti į pastatą, girdėjom bildesį ir daužymą į duris, tačiau jų nepajėgė atidaryti ir tai tęsėsi apie pusantros valandos. Staiga išgirdom automatų  šūvių serijas į laiptinės langus: dužo stiklai, o kulkos prašvilpė virš mūsų galvų, išsigandę inkstinktyviai mes kritom už mūrinės laiptų sienelės, o kulkos įstrigo į aliuminines laiptinės lubas (regis, jos ir dabar ten yra – tai sovietų desantininkų antpuolio daiktinis įrodymas).  

Nutilus automato šūviams, visi atsargiai atsikėlėm ir, pasitraukę  už II aukšto durų su stiklais, stebėjom kaip iš lauko pakilęs desantininkas su automatu daužo lango rėmus ir stiklus.  Laiptinės langai buvo gan aukštai ir mažo ūgio desantininkams buvo sunkiai pasiekiami iš lauko pusės, matyt pirmasis buvo užlipęs ant kito kareivio ir sugebėjo su automato buože pasiekti langą. Paskui matėme, kaip per išdaužtą langą įlipo ginkluotas automatu desantininkas, kuris tamsoj nukrito nuo lango ir nusirito laiptais, o atsikėlęs pradėjo ardyti durų barikadą. Po to įlipo antras ir trečias, tik tuomet mes Sąjūdžio  gynėjai pasitraukėm į Kino garso aparatinę, kuri turėjo storas vokiškas akustines duris. Pro aparatinės akustines  duris desantininkams įeiti buvo neįmanoma. Visą tą laiką tankas, esantis Konarskio gatvės sankryžoje priešais Radijo rūmus iš pabūklo šaudė tuščiomis bombomis, kurių stiprus garsas išdaužė mūsų Kino aparatinės stiklus, o skleidžiamas infragarsas (tai labai žemo dažnumo signalai) buvusiems gynėjams aparatinėje įvarė tiek baimės, kad mano jaunųjų kolegų draugės (kai kurie su savo merginomis buvo atvykę lyg į nuotykį) iš išgąsčio net pasislėpė metalinėse drabužių spintose. Matyt, nuo tų šūvių man buvo įtrūkęs dešinės ausies būgnelis, ką pajutau gal po savaitės, kai jau buvo susiformavęs šašas, o per tą laiką vaikščiojau lyg apsvaigęs, dirbome kitose patalpose Saltoniškių gatvėje – ten buvo persikėlęs Filmavimo technikos cechas, po darbo išėjęs net pamiršdavau, kur mano automobilis „Žiguliai“ pastatytas.

 Aparatinėje vis dar girdėjome ir monitoriuje matėme Eglę Bučelytę. Tada supratome, kad sovietų kareiviai dar „Panoramos“ studijos  III aukšte nepasiekė. Akivaizdu, kad mūsų gynėjų grupė užbarikadavusi Radijo namų duris, sudarė galimybę diktorei Eglei Bučelytei dirbti  dar apie 2 valandas ilgiau ir Lietuvai pranešti žinias, kai Televizijos pastatas jau buvo užimtas anksčiau.

Mūsų gynėjų grupė buvo netekusi Edmundo Garbausko ir nežinojom, kur jis pradingo, o kai  užsirakinome garso aparatinėje, girdėjome koridoriuje vaikščiojančių žingsnius ir bildesį į duris, tačiau jų jau labai nedaužė ir nelaužė. Po pusvalandžio, apie 4 val. nakties, nutarėm iš aparatinės išeiti.  Aš ėjau pirmas, o paskui mane – mūsų gynėjų grupė. Kai tik pravėriau duris, mažo ūgio desantininkas su automato buože smogė man į kairį petį (buvau apsirengęs pašiltintu apsiaustu, todėl didelio skausmo nepajutau) ir spiegiančiu balsu sušuko „Idite!“(eikite). Matyt, jis išsigando, kai pamatė mus, aštuonetą vyrų. Aš jį sudraudžiau sušukdamas „Ticho, paren! (vaikine, ramiai). Bet jis toliau šūkčiodamas mus vorele varė  koridoriumi prie pagrindinio išėjimo. Pasisukę į ilgąjį koridorių, pamatėm ant grindų paguldytus policininką ir mūsų gynėją E. Garbauską. Buvom išvaryti į laiptinę prie fasadinių durų, o leidžiantis laiptais, desantininkas su automato buože vėl smogė paskutiniam ėjusiam gynėjui Vytautui Kirvelevičiui. Jis nuo smūgio ant laiptų susvyravo, tačiau greta buvę gynėjai nuo griūties sulaikė.

Išėję į Konarskio gatvę, pamatėm šimtus žmonių, kurie šaukė: „Lietuva!“ ir paniekinamai desantininkus vadino fašistais. Čia pat prie Radijo pastato stovėjo dvi tanketės. Iš jų garsiakalbių sklido „Lietuvos Nacionalinio gelbėjimo komiteto“ nario, „Maskvos platformos“ LKP nario Juozo Jermalavičiaus lojantis balsas, „informavęs“, kad jau nuversta „Landsbergio klika“ ir valdžia perėjo į „Nacionalinio gelbėjimo komiteto“ rankas. Konarskio gatvės pakraštyje stovėjo Greitosios pagalbos mašina, į kurią nešė sužeistąjį. Taip pat mačiau, kaip švilpdamos degančios trasuojančios kulkos nuo Televizijos pastato stovėjusių tankečių, skriejo į kitoje gatvės pusėje esančių gyvenamųjų namų viršutinius aukštus, kaip iš ten dužo ir krito stiklai. Vėliau supratau sovietų strategų scenarijų – šaudyti į neva butuose pasislėpusius Sąjūdžio šaulius, nors jų ten nebuvo.

Mes labai nusiminėme, kad mūsų tautos Atgimimas jau žlugo, kai kas ir ašaras braukė. Su tokia nuotaika ir išsiskirstėm. Aš savo „Žigulius“ buvau palikęs gyvenamojo namo kieme ir juos radau sveikus. Buvo apie 5 val. ryto, sėdau ir nuvykau prie Seimo pastato. Ten pamačiau degančius laužus ir tūkstančius Seimą supančių žmonių.  Jie gėrė arbatą – vėl prašvito akys ir atgimė viltis: dar ne viskas prarasta. Prie Seimo sutikau savo kolegas, Vilniaus savivaldybės Tarybos deputatus. Jie buvo pasiskirstę aplink po pastatą išdėstytus gynybinius postus. Pasikalbėjom apie padėtį prie TV bokšto ir apie įvykius prie RTV komiteto pastatų Konarskio gatvėje. Apie 6 val. grįžęs į namus Naujuose Verkiuose, radau iš nežinios susijaudinusią (mobiliųjų telefonų nebuvo) žmoną Valentiną. Pasak jos, visą naktį net Verkiuose buvo girdėti patrankų šūviai, o jokios žinios iš manęs nesulaukė.

Po šių įvykių Lietuvos radijas ir televizija  buvo užgrobtas ir tapo „Kaspervizija“  su sovietine komunistų propaganda ir taip tęsėsi iki 1991 08 21, kai Maskvoje įvykęs pučas buvo sutramdytas ir Michailas Gorbačiovas vėl pasirodė viešai. Rugpjūčio mėn. sugrįžę į savo darbo vietas, radom sunaikintą kino gamybos įrangą ir filmavimo aparatūrą, kino juostų ryškinimo patalpos buvo apnuodytos gyvsidabriu.

 Kai kas dar buvo atstatyta ir kurį laiką TV programa kino juostoje dar buvo kuriama. Tačiau palaipsniui, vykstant technikos pažangai, televizijoje pradėtos naudoti vaizdo kameros.

Su šiurpu ir negęstančio protesto jausmu širdyje mes, Lietuviai, prisimename ir niekad neužmiršime to, kaip prieš dešimt metų sovietiškasis okupantas mūsų Tėvynėje Lietuvoje griebėsi naikinti lietuvių šviesuomenę: kaip virš 12,000 asmenų, niekuo nenusikaltusių, – buv. Lietuvos valstybės vyrų, kilniausių Šv. Bažnyčios dignitorių, tautai daug nusipelniusių visuomenės veikėjų, idealistų-kultūros darbuotojų, mokslo, spaudos ir švietimo darbininkų, nepriklausomybės karo veteranų, patriotinio jaunimo ir t.t. – nugrūdo į kalėjimus, ir kaip šį savo siautėjimą
tas okupantas 1941 m. birželio mėn. antroje pusėje apvainikavo pirmuoju masiniu užpuolimu ant ramių Lietuvos gyventojų.
Apie 40,000 žmonių – vyrų ir moterų, jaunų ir žilagalvių senukų ir vaikų, inteligentų, ūkininkų ir paprastų darbininkų šeimų, – išplėšė iš mūsų tautos tarpo, sumetė į galvijams vežti vagonus, juos aklinai užkalė, ir, be lašo vandens alpstantiems vaikučiams, išvežė į bolševikinės imperijos tyrus ir kacetus… (gulagus)
Iš slaptų sovietiškų dokumentų, patekusių 1941 m, birželio mėn. 23 d. į lietuvių sukilėlių rankas, mes žinome, jog prie čia aukščiau suminėto aukščiausio laipsnio nusikalstamo darbo prieš žmoniją ir jos civilizaciją, Maskvos Vyriausybė pradėjo ruoštis nuo pat to momento, kaip užkergė Lietuvai 1939 m. spalio 10 d. sutartį su Sov. Rusija, lyg ant pasityčiojimo ją pavadindama “Draugystės ir savitarpio pagalbos”
sutartimi.
Deja, ši ano meto Kremliaus didžioji paslaptis ryškėjo tik palaipsniui, kai 1940 m.
birželio mėn. 15 d. Sov. Rusija, sulaužydama visus savo iškilmingus įsipareigojimus nepažeisti Lietuvos suverenumo ir jos teritorijos integralumo, klasta ir jėga paglemžė Lietuvos nepriklausomybę ir ėmė be atodairos ir be pasigailėjimo, be saiko ir be galo, vykdyti nekaltų žmonių areštus, ardyti krašto ūkį, išniekinti mūsų tautos šventoves, ir griauti visą kultūrinį ir socialinį gyvenimą, skubėdama išplėšti mūsų kraštą ir mūsų
tautą iš civilizuotos Vakarų Europos ir mus nustumti į Sov. Social. Respublikų Sąjungos materialinį ir dvasinį skurdą…
Joks iš lietuvių pusės pakantumas susilaikyti nuo pasipriešinimo aktų, kad
nesuerzinus prieš save sovietiškojo okupanto, nei kiek neprilaikė jo nuo grobikiškų darbų mūsų krašte ir nuo pikto pasikėsinimo eksterminuoti mūsų tautos šviesuomenę bei mūsų kultūrinio gerbūvio kūrėjus.
Tik po to, kai kalėjimai jau buvo sausakimšai prikimšti nekaltų žmonių, kai paaiškėjo, jog kalinamieji yra verčiami prisiimti ant savęs nusikaltimus, kurių jie niekad nebuvo padarę, ir kai vis daugiau ėmė pasitvirtinti, jog jie yra žiauriausiai kankinami ir sadistiškai nužudomi, tada tik visi pradėjo suprasti kas tai yra ta sovietinė santvarka tikrumoje, ir kad tai yra ne kas kita, kaip laukinė, Kremliaus kriminalistų sugalvota ir iš anksto suplanuota, žmonių laisvei ir žmogui, kaip tokiam, naikinti sistema, iš kurios būtų bergždžia tikėtis nors elementarių žmogaus teisių atsižvelgimo, arba laukti
paprasto žmogiško pasigailėjimo nekalto žmogaus.
Tam visam išryškėjus, o pro kalėjimų langus, kad ir apkaltus storomis lentomis, ir per ekzekucinių kamerų sienas nuolat, dieną ir naktį, girdint širdį rėžiančius duslius kankinamųjų šauksmus suteikti broliškos pagalbos, savaime pasidarė aišku, jog ten, kur siaučia sovietinis režimas, ten žmogui, mylinčiam savo Tėvynę, prisirišusiam prie Vakarų kultūros, tikinčiam į Dievą ir trokštančiam laisvės, gyvenimo nėra, o tik begalinės kančios; todėl savaime brendo mintis, kad geriau būtų mirti Laisvės Kovotojo mirtimi, negu pasiduoti nevilčiai bei leistis sovietiškųjų sadistų žvėriškai nužudytam arba deportuotam į Sov. Rusijos kacetus (gulagus) sistemingam nukankinimui be pėdsako…
Štai kodėl ryžtingesnieji mūsų tautos elementai apsisprendė pavartoti kraštutinę gelbėjimosi priemonę!
Štai kodėl jie slaptai būrėsi į bendrą Lietuvių Aktyvistų Frontą, nepabūgdami įžūliausių iš bolševikinio priešo pusės persekiojimų ir areštų!
Štai kodėl jie, nebebrangindami savo gyvybės, griebėsi plikom rankom nuplėšti šautuvą nuo rusų raudonarmiečių pečių, patys apsiginklavo, ir 1941 m. birželio mėn. 23 d. įstengė pravesti Lietuvių Tautos sukilimą, nesusvyruojant stoti ant barikadų prieš rusų Raud. Armijos tankus ir NKVD kulkosvaidžius!
Šiuo savo herojiniu žygiu Lietuvių Tauta davė prideramą atsakymą sovietiškajam okupantui už aukščiau suminėtą mūsų tėvų, brolių ir sesių masinį deportavimą iš savo krašto, o taip pat ir už visus kitus bolševikinius žiaurumus ir grobikiškus darbus Lietuvoje, laike pirmosios sovietų okupacijos.
Su ginklu rankoje nublokšdama sovietiškąjį jungą nuo savo pečių, atstatydama Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir pastatydama naują tautinę Krašto Vyriausybę, Lietuvių Tauta apnuogino prieš visą pasaulį ir istoriją Maskvos melą apie neva Lietuvos laisvą įsijungimą į Sov. Social. Respublikų Sąjungą 1940 m. Iš kitos pusės, tuo savo žygiu ji įspėjo Hitlerinę Vokietiją, jog Lietuvą vėl yra nepriklausoma valstybė, o savo laike sukilimo sudėtomis kraujo aukomis dar kartą parodėme visiems, jog nesame jokia vergų tauta, jog branginame Vakarų civilizaciją ir demokratines laisves ne vien ant popieriaus ir kad esame pasiryžę kovoti už savo tautinius idealus.

Šitaip užsigrūdinusi kovoje už savo teisę į valstybinę nepriklausomybę ir
susicementavusi tautine vienybe, Lietuvių Tauta taip pat vyriškai, per ištisus tris metus, priešinosi nacių okupacijai, sudėdama tūkstančius naujų aukų kovoje už savo laisvę ir bendrą su Didžiosiomis Demokratijomis reikalą. Ne Jos kaltė, kad pasėkoje II-jo pasaulinio karo Lietuva tapo iš naujo bolševikinio okupanto auka, ir kad tas žiaurusis okupantas štai jau šeši metai lieka nesudraustas ir gali toliau darytį Lietuvoje savo nusikalstamus darbus prieš žmoniją ir jos civilizaciją, vykdydamas tikrą tautų genocidą mūsų krašte.
Požiūriu priešbolševikinės kovos, 23 birželio lietuvių sukilimo reikšmė toli išsilieja už pačios Lietuvos ribų. Tuo mes, Lietuviai, galime pasididžiuoti prieš kitas tautas, nes kalbamas mūsų sukilimas teikia visoms tautoms pavyzdį kaip reikia kovoti su bolševikiniu žmonijos priešu ir kad tam neužtenka balsavimo kortelių, verbalinių notų, skaitlingų konferencijų ir begalinių kalbų Suvienytų Tautų Organizacijoje, New York’e.
Proga dešimties metų sukakties nuo 23 birželio mūsų tautos herojinio akto, tebūna leista man, kaip asmeniui, stovėjusiam Lietuvių Aktyvistų Fronto priekyje, kreiptis šiuo viešu žodžiu į mano kovos draugus – aktyvistus, – kurių šimtai randasi tremtyje, o taip pat į lietuvius tremtinius, kaip ano meto įvykių gyvus liudininkus, ir į visa lietuviškąją visuomenę visur laisvajame pasaulyje: Nepasiduokime jokiai nevilčiai!
Sovietinis okupantas turi ir bus kada nors pašalintas iš mūsų krašto! Lietuva vėl taps Nepriklausoma! Kitaip būt negali!
Kad tai greičiau įvyktų, suglauskime dar daugiau mūsų širdis ir protus, ir sutelkime visas mūsų pastangas galingam visų lietuvių protestui visame pasaulyje prieš sovietiškojo okupanto nusikalstamus darbus prieš žmoniją ir jos civilizaciją mūsų krašte. Protestuokime be paliovos, kad visi suprastų, kad tai, kas darosi Lietuvoje, gali pasidaryti visur kitur. Kad mūsų protestas gautųsi kuo efektingesnis, nevenkime kelti viešumon ir to, kuo mes, kaip tauta kovojanti prieš bolševizmą, galime pasididžiuoti: pasistenkime kaip kas tik gali – per spaudą, paskaitomis, gyvu žodžiu susirinkimuose, per asmeniškas pažintis arba betarpiškai per valstybės vyrus tų kraštų, į kur likimas atbloškė, kaip ir raštais tarptautinėms organizacijoms – nušviesti
mūsų tautos 23 birželio sukilimo gilią prasmę. Iškėliau 23 birželio sukilimo reikšmę priešbolševikinėje kovoje: mes ir tinkamai atžymėtume to įvykio, jau nuėjusio į garbingus Lietuvos istorijos lapus, dešimtąją sukaktį, ir atiduotume prideramą pagarbą mūsų tautos aukoms, kurias Ji sudėjo kovoje už savo laisvę.
Washingtonas, Kazys Škirpa, „Nepriklausoma Lietuva“, 1951 m. birželio 21 d.