Nedaug kas težino, kokia svarbi misija 1991 m. sausį teko Lietuvos radijo mėgėjams ir kokių įvykių sūkuryje teko atsidurti marijampoliečiui, radijo mėgėjų klubo „Hercas“ vadovui Vidmantui Andriuškevičiui.
Vidmanto Andriuškevičiaus (LY 2 SA) pasakojimas užrašytas 2002 m.
   1991-jų sausio pradžioje, nujausdami grėsmę, vilniečiai radijo mėgėjai Tadas Vyšniauskas (LY 2 BAW), Rytis Žumbakis (LY 2 BIL), Arvydas Bilinkevičius (LY 3 BF) ir kiti Parlamento rūmuose įrengė trumpųjų bangų radijo stotį, kad prireikus būtų galima turėti radijo ryšį su užsieniu. Sausio 13-osios išvakarėse blogos naujienos vis stiprėjo. Juolab kad jau kurį laiką radijo mėgėjai klausėsi okupacinės armijos kariškių pokalbių, o Aukščiausiosios Tarybos apsaugos tarnyba faktiškai buvo informuota apie Rusijos kariškių planus, žinojo beveik kiekvieną jų žingsnį…
Kai, prasidėjus neramumams, buvo nutrauktas Lietuvos telefoninis ryšys su užsieniu (mobiliųjų telefonų tuomet juk nebuvo), žinias į užsienį perduoti ypač sausio 13-osios naktį, pasidarė keblu. Tuomet ir prireikė radijo mėgėjų pagalbos. Jie organizavo tiesioginį radijo kanalą su Amerikos valstybės departamentu ir ėmė perdavinėti tikslias žinias apie tai, kas vyksta Vilniuje.
Kad informacija iš rajonų operatyviai pasiektų centrą, radijo tinklas buvo organizuotas visoje Lietuvoje. Aš buvau paskirtas atstovu Marijampolėje. Iš šio krašto žinias į Parlamentą perdavinėjau ne tik sausio 13-ąją, bet ir vėliau – tol, kol tvyrojo įtampa, ir netgi rugpjūčio pučo metu.
Dar viena mūsų, radijo mėgėjų, misija buvo operatyviai perdavinėti žinias apie įvykius užsienio visuomenei.
Taigi jau nuo sausio 12-osios savo namuose budėjau prie radijo stoties ir kartkartėmis su vilniškiais radijo mėgėjais pasikeisdavome informacija. Kai Maskva atkirto Lietuvos tarptautinius ryšius su pasauliu, sausio 13-ąją, apie 2 valandą nakties, man paskambino tuometinis Marijampolės miesto tarybos pirmininkas A.Bajarkevičius ir paprašė perduoti tarybos kreipimąsi į susigiminiavusį miestą Vokietijoje Bergiš Gladbachą. Šis prašymas mane kiek nustebino, mat tai, ką darome, mes, radijo mėgėjai, slėpėme. Net ryšio metu nenaudojome šaukinių, pažindavome vienas kitą iš balso. Buvome tarsi po specialiųjų tarnybų didinamuoju stiklu. Nežinojome, ko tikėtis, jei būsime demaskuoti. Dėl viso ko, jei namuose esančią radijo stotį konfiskuotų, užmiesčio sodyboje buvau pasiruošęs atsarginę…
Per naktį vokiečių kalba paruoštą Marijampolės tarybos kreipimąsi paryčiais buvau pasirengęs perduoti į Vokietiją. Jame buvo rašoma:
Mieli Begiš Gladbacho žmonės! Daugybė marijampoliečių šiąnakt susirinko miesto aikštėje prie savivaldybės. Sovietų armijos kariškiai užėmė radijo ir televizijos pastatus Vilniuje ir grasina Parlamentui. Žmonės taikiai gina svarbiausius objektus. Yra žuvusiųjų, daug sužeistų … Mes tikimės, jog mūsų tauta pasaulio bendruomenės padedama taps laisva…
Iš Kybartų kilusiam Vokietijoje gyvenančiam tautiečiui K.Noreikai padedant gana greitai, apie 10 valandą, pavyko radijo ryšiu susisiekti su Bergiš Gladbacho radijo mėgėju V.Volfu (DJ 7 CT). Tą patį vakarą Bergiš Gladbacho laikraštis paskelbė pirmąją informaciją apie įvykius Lietuvoje. Sužinoję apie tai, pas V.Volfą susirinko žurnalistų iš visos centrinės Vokietijos. Pirmojo radijo ryšio seanso metu buvo susitarta dėl antrojo, vėliau dėl trečiojo ir t.t. Daug padėdavo kitas Vokietijoje gyvenantis tautietis radijo mėgėjas Juozas Sarapinavičius (DL 1 KJS). Vokietijos žurnalistai gaudyte gaudė informaciją. Žinios apie tragiškus įvykius Lietuvoje mirgėjo pirmuosiuose laikraščių puslapiuose.
Sausio 15 d. Bergiš Gladbacho valdžia išsiuntė protesto notą TSRS ambasadai Bonoje.
Tokie tad prisiminimai. Manau, kad radijo mėgėjai, ypač vilniečiai, tomis dienomis atliko didžiulį darbą. Dabar jau ne paslaptis, kad jų dėka V.Landsbergis turėjo galimybę užmegzti tiesioginį ryšį su Amerikos valstybės departamentu. Tai buvo netikėta sovietinei valdžiai… galime tik spėlioti: ar ne dėl to, kad pasaulį operatyviai pasiekė informacija, sukėlusi Lietuvai palankų rezonansą, nebuvo užimtas Parlamentas?

Petras Šlivinskas, pirmasis SKAT Marijampolės rinktinės vadas:
Vidmantą pažįstu nuo 1981 m. Kartu dirbom Metalo dirbinių gamykloje, priklausėm tam pačiam medžiotojų būreliui. Pokalbių metu sužinojau, kad jis yra sportininkas – trumpabangininkas ir turi trumpųjų bangų siųstuvą. 1991 m. kovą SKAT vadas Jonas Gečas nurodė mums rinktinių vadams, pasirinkti rinktinėse po vieną ryšininką – trumpabangininką, patikimą žmogų.
Grįžęs į Marijampolę susitikau su Andriuškevičiumi ir aptarėme šį reikalą. Jis sutiko ir papasakojo, kad nuo sausio 13-os siunčia pranešimus kolegoms trumpabangininkams į Vokietiją, nuolat informuodamas apie padėtį Marijampolėje ir Lietuvoje.
Kritiškiausiu momentu Lietuvai – pučo metu, Vidmanto Andriuškevičiaus dėka, iš už geležinės uždangos vėl skriejo pranešimai.
Atlikęs pareigą besikuriančiai Lietuvos valstybei šis Nepriklausomybės gynėjas liko nepelnytai pamirštas.
Siūlau už atliktą pilietinę pareigą Lietuvos valstybei 1991 sausio – rugpjūčio mėn. laikotarpyje Vidmantą Andriuškevičių apdovanoti medaliu „Nepriklausomybės gynėjui“.