NGS valdybos narių dėmesiui!


Kadangi kinietiškas gripas neaplenkė kai kurių NGS valdybos narių ir nebuvo pateikti sekretoriatui ar valdybos pirmininkui skyrių 2020 – 2021 m. veiklos planai, negalėjo vykdyti veiklos įstatų rengimo grupė ( be to nepradėjo veiklos ir LRS komitetai), todėl vertindamas šias aplinkybes nusprendžiu atidėti planuotą NGS valdybos lapkričio 27 d. nuotolinį susirinkimą iki atskiro mano sprendimo.
Kviečiu skyrių vadovus ir darbo grupes tęsti numatytą veiklą įgyvendinant NGS valdybos paskutinius nutarimus. Raginu atsiųsti veiklos planus el. paštu word formatu.
Primenu skyrių vadovams būtinybę sumokėti sąjungai nario mokestį iki šių metų pabaigos.

Su geriausiais linkėjimais sveikatai

Arnoldas Kulikauskis

NGS valdybos pirmininkas

Teismas nusprendė: Vilniaus m. tarybos sprendimas
suteikti bevardei gatvei L. Kačinskio vardą yra neteisėtas

2020-11-19

2018-03-06 „Vilnijos“ draugija, „Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga“, „Lietuvos pensininkų
sąjūdis“, Leonas Kerosierius ir Eglė Mirončikienė kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydami
panaikinti 2018-02-07 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 1-1348 Dėl Lecho
Kačynskio vardo suteikimo gatvei ir jos ribų. Taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos
Konstitucinį Teismą dėl Lenko kortos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai vertinimo.
Pareiškėjų vertinimu,gatvės pavadinimas L. Kačinskio vardu kursto tautinę nesantaiką, nes jo
vardas siejamas su LLRA-KŠS, kurios viena iš pagrindinių veiklos sričių yra Lietuvos Respublikos
valstybinės kalbos statuso menkinimas, Lietuvos asmenvardžių, vietovardžių, viešųjų užrašų
nevalstybine kalba, dvikalbystės Vilniaus apskrityje įteisinimas, lietuvių istorinės atminties
niekinimas. Partijos lyderiai šmeižia Lietuvą, jos vadovus, atvirai demonstruoja lojalumą kitai
valstybei bei priešina Lietuvos piliečius tautiniu ir kalbiniu pagrindu.
Pareiškėjai nurodė, kad L. Kačinskis Lietuvoje yra žinomas kaip Lietuvai nenaudingos Lenkų
kortos iniciatorius. Tai yra vienašališkas ir nediskretiškas Lenkijos veiksmas. Lietuvos interesų
požiūriu, tokie veiksmai laikytini tam tikro nelojalumo valstybei išraiška. Lenko korta vertintina
kaip įsipareigojimas užsienio valstybei ir galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
L. Kačinskis buvo nuoseklus J. Pilsudskio idėjų tęsėjas, rėmė Lietuvoje veikiančias
organizacijas, kurios rūpinasi šio lietuvių tautos priešo atminimo įamžinimu, stato paminklus
lietuvius žudžiusios Armijos Krajovos kariams, švenčia Vilniaus užgrobimo metines.
Be to, miesto tarybos sprendimas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių
interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas. Iš viešai pateiktos informacijos
žinoma, kad 2008 m. pats L. Kačinskis įteikė lenko kortas per 70 asmenų, tarp jų ir LLRA-KŠS
vadovui V. Tomaševskiui bei kitiems šios partijos nariams, kurie aktyviai proteguoja L. Kačinskio
vardo įamžinimą. Lenko korta suteikia jo turėtojui daug politinių, socialinių, ekonominių ir
kultūrinių teisių, todėl Vilniaus miesto tarybos nariai, priklausantys LLRA-KŠS frakcijai, taip pat
turintys Lenko kortą, nuo balsavimo šiuo klausimu privalėjo nusišalinti.

Sprendimas dėl L. Kačinskio gatvės priimtas, pažeidžiant Lietuvos Respublikos vietos
savivaldos įstatymo, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento reikalavimus. Jis
buvo priimtas skubos tvarka, nepasitarus su visuomene, vietos bendruomenėmis, neatsižvelgus į
Vilniaus miesto pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisijos viešą raginimą neskubėti
įamžinti L. Kačinskio atminimo.
2018-10-19 Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjų skundą atmetė ir nusprendė,
kad pareiškėjai neturi teisės skųsti Vilniaus m. savivaldybės tarybos sprendimo, nes neturi
materialinio suinteresuotumo, o ginti viešojo intereso neturi teisės.
Tačiau „Vilnijos“ draugija, „Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga“, „Lietuvos pensininkų sąjūdis“,
Leonas Kerosierius ir Eglė Mirončikienė apskundė tokį sprendimą ir 2020-05-20 Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismas priėmė nutartį grąžinti bylą nagrinėti iš naujo. Teismas nurodė,
kad tautiniai, patriotiniai jausmai ir draudimas kurstyti nesantaiką yra Konstitucijos
saugomos vertybės, todėl teismas privalėjo ištirti, ar gatvės pavadinimas L. Kačinskio vardu
pažeidė šias vertybes ir įstatymų saugomą interesą.
2020-11-19, po beveik 3 metų bylinėjimosiVilniaus apygardos administracinis teismas iš naujo
išnagrinėjo „Vilnijos“ draugijos, „Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos“, Lietuvos pensininkų
sąjūdžio, Leonao Kerosieriaus ir Eglės Mirončikienė skundąir jį patenkino visiškai.

Teismas Lietuvos Respublikos vardu panaikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos
2018-02-07 sprendimą „Nr.1-1348 dėl „Dėl Lecho Kačynskio vardo suteikimo gatvei ir jos ribų“.

Eglė Mirončikienė
Leonas Kerosierius

Lietuvos Respublikos Seimas, Baltijos asamblėjos salė

2020 m. rugsėjo 29 d. antradienis,

NGS VALDYBOS SUSIRINKIMO PROTOKOLAS

Susirinkimą veda valdybos pirmininkas Arnoldas Kulikauskis.

Protokolą rašo Leonas Kerosierius ir Sigitas Žilius

PASTABA: protokolą iš pradžių rašo Leonas Kerosierius.

Dalyvauja: 16 narių iš 17 valdybos narių. Neatvyko: G. Juškevičius,

Nuotoliniu būdu dalyvauja Vladas Turčinavičius, Albinas Klimas.

Vitas Antanas Kelevišius: siūlau patvirtinti pirmininką Arnoldą Kulikauskį laikinai eiti pareigas iki nebus registruoti nauji įstatai Registrų centre.

Arnoldas Kulikauskis: Kviečiu balsuoti – patvirtinti pirmininką Arnoldą Kulikauskį laikinai eiti pareigas iki nebus registruoti nauji įstatai Registrų centre – kas už tai?

Valdyba balsavo:13- už; 3 – susilaikė.

PASTABA: protokolą toliau rašo Sigitas Žilius.

Arnoldas Kulikauskis perskaito darbotvarkę:

  1. Įstatų rengimo grupės suformavimas.
  2. NGS veiklos organizavimas ir darbo grupių suformavimas
  3. Kiti klausimai
  1. Įstatų rengimo grupės suformavimas.

Arnoldas Kulikauskis: prašom siūlyti narius į darbo grupę.

Pasiūlyti: Zigfridas Jankauskas, Eduardas Šablinskas, Valdas Turčinavičius, Albinas Klimas, Albertas Vitartas.

Zigfridas Jankauskas atsisako dalyvauti įstatų rengimo grupėje.

Arnoldas Kulikauskis:

Įstatų rengimo grupės sudėtis: Eduardas Šablinskas, Valdas Turčinavičius, Albinas Klimas, Albertas Vitartas. Prašom balsuoti – kas už šios sudėties grupę?

Valdyba balsuoja: 12 – už, 1 – prieš, 1 – susilaikė.

Nutarta: įstatų rengimo grupė patvirtinta.

Eduardas Šablinskas: grupė planuoja paruošti įstatų metmenis iki gruodžio 1d.

Pritarta bendru sutarimu.

  • NGS veiklos organizavimas ir darbo grupių suformavimas

Arnoldas Kulikauskis: siūlau išrinkti NGS atsakingą sekretorių ir jam deleguoti NGS atstovavimo, veiklos organizavimo, koordinavimo funkcijas.

Pasiūlytas Gintas Vilkelis.

Gintas Vilkelis: padėkojo už pasiūlytas pareigas ir pasiūlė sustiprinti NGS veiklą sukuriant sekretoriatą iš kelių asmenų.

Pasiūlyti į sekretoritą Sigitas Žilius, Leontina Telksnienė.

Bendru sutarimu pritarta sekretoriato funkcijoms ir sudėčiai.

Arnoldas Kulikauskis: siūlau suformuoti viešųjų ryšių grupę; prašom siūlyti.

Pasiūlyti Sigitas Žilius, Leontina Telksnienė.

Viešųjų ryšių grupės sudėtis patvirtinta vienbalsiai.

Arnoldas Kulikauskis: siūlau sukurti ryšių su kitomis organizacijomis ir renginių organizavimo grupę.

Pasiūlyti: Arūnas Surdokas, Leonas Kerosierius, Rimvydas Mintautas.

Ryšių su kitomis organizacijomis ir renginių organizavimo grupė patvirtinta bendru sutarimu.

Arnoldas Kulikauskis: NGS veiklos didžiulė problema – lėšų trūkumas. Visuotiniame susirinkime buvo pažymėta, kad kai kurie skyriai po keleta metų nemoka nario mokesčio. Tai gyvybiškai svarbus dalykas. Kviečiu Zigfridą Jankauską imtis šios problemos.

Zigfridas Jankauskas: esu užimtas žmogus, todėl atsisakau.

Leonas Kerosierius: aš galiu imtis šios klausimo.

Valdyba vienbalsiai patvirtina Leoną Kerosierių atsakingu už nario mokesčio surinkimą NGS.

  • Kiti klausimai

Sigitas Žilius: siūlau vykdyti NGS valdybos susirinkimus nuotoliu būdu ZOOM ar TEAMS program aplinkoje tokiu būdu užtikrinant žmonių saugumą ir taupesnį lėšų naudojimą.

Lentina Telksnienė: galima pabandyti vykdyti susirinkimą Google aplinkoje.

Pasiūlyta Leontinai Telksnienei parengti programą nuotoliniam susirinkimų rengimui.

Bendru sutarimu pritarta nuotoliniam susirinkimų rengimui.

Nutarta sekantį NGS susirinkimą rengti 2020. Spalio 27.

NGS valdybos protokolą pasirašo:

Pirmininkas Arnoldas Kulikauskis

Sekretorius Leonas Kerosierius

Sekretorius Sigitas Žilius

Nepelnytai užmiršti atkurtos Lietuvos savanoriai

Zigfridas Jankauskas

Ką tik paminėjome Kovo 11-ąją, Atkurtos Lietuvos 30-ties metų jubiliejų. Prisimenant tas dienas reikėtų pabrėžti, kad jau 1990 kovo 16 d. prasidėjo savanorių registracija. Registracijos štabas, įsikūręs Gedimino pr. 1, Vilnius, LPS būstinėje. 1990 metų kovo 22 d. „Vakarinių naujienų“ laikraštyje atspausdintas kreipimasis, raginantis Lietuvos vyrus 19-40 metų stoti į savanorius (priedas nr. 1 iš autoriaus asmeninio archyvo). Kovo 20 dieną asmeniškai teko registruotis, stebėtina, kad buvo daug norinčių tapti savanoriais ir ginti Lietuvos valstybę. Savanorių registravimo metu buvo vedamas registracijos žurnalas ir pildomos Lietuvos Respublikos savanorio anketos (priedai nr. 2-3 iš autoriaus asmeninio archyvo). Visi užsiregistravę savanoriai, pakviesti į Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos patalpas, buvo suskirstyti į penketukus ir pradėjome saugoti civilinės paskirties objektus. Asmeniškai, kaip penketuko vadui su priskirtais savanoriais, teko saugoti Respublikinė tarpmiestinę telegrafo stotį, Televizijos bokštą. Budėjimas tęsėsi ištisą balandžio mėnesį (priedai nr. 4-5).

Dauguma pirmųjų savanorių tapo Pasienio apsaugos tarnybos nariais, Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus nariais, SKAT (Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos) nariais ir kitų tarnybų aktyviais nariais. Dauguma gynė Aukščiausiąją Tarybą 1991 metų sausio-rugpjūčio mėnesiais. Registracijos žurnalas ir anketos po daugelio metų rastos LR Seime, kur jos šiuo metu yra ir saugomos, deja nepublikuojamos. Autoriaus turimame sąraše nurodytos 925 pavardės, deja jos jau surašytos abėcėlės tvarka, o ne pagal registracijos datą. Malonu pabrėžti, kad minėtame sąraše yra daug Lietuvos kariuomenės Kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyriaus narių, kurie tarnavo Pasienio apsaugos tarnyboje, SKAT-e (dalį publikuoju priede nr. 6). Gal neišvardinau visų pavardžių, nes visų LKKSS VAS narių sąrašu nedisponuoju. Manau ši tema – pirmųjų savanorių registracijos – bus dar nagrinėjama, tikiuosi bus išleista knygelė. Paskutiniu metu pirmieji savanoriai ir jų nuveikti darbai yra primiršti.

Tad 30-ųjų pirmųjų savanorių registracijos metinių proga sveikinu visus, pasiryžusius ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Tebūnie jūsų darbai neužmiršti ir kaip pavyzdys ateinančioms kartoms.

Nepelnytai užmiršti atkurtos Lietuvos savanoriai. II dalis

Džiugu, kad parašytas straipsnis apie 1990-ųjų metų savanorius neliko nepastebėtas, sulaukta daug skambučių, noro pasitikslinti. Tad tenka rašinį pratęsti. Tikslinga pastebėti, kad 1990 metų balandžio 4 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos prezidiumas, nutarimu Nr. I-110 nustatė savanorių, dabar jau vadinamų draugovininkais, veiklos sąlygas, saugojant valstybinius objektus (priedas Nr. 1). Pirmajame straipsnyje publikavau budėjusių 1990 m. balandžio 2-3 dienomis (iki nutarimo pasirodymo) sąrašą. Jau po nutarimo pasirodymo, budėjimai vyko toliau (priedas Nr. 2).

                         Gavus iš Lietuvos kariuomenės Kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyriaus narių sąrašą (dėkingas Linui Ladigai), teko patikslinti registruotų savanorių sąrašą su LKKSS VAS skyriaus sąrašu. Malonu pastebėti, kad dauguma 1990-ųjų metų savanorių tęsė savo pasižadėjimą Tėvynei ir tarnavo įvairiose karinėse struktūrose. Tad skaitytojų dėmesiui publikuojame sąrašą savanorių, kurie buvo registruoti 1990-ųjų metų kovo-balandžio mėnesiais LPS būstinėje (priedas Nr. 3).

Priedas Nr. 3:

  1. Ališauskas Gintaras, Romualdo
  2. Andriušaitis Artūras, Broniaus
  3. Arnastauskas Algimantas, Alfonso
  4. Balčikonis Kęstutis, Juozo
  5. Chmeliauskas Stasys, Vaclovo
  6. Černiauskas Vytautas
  7. Dapkus Gintaras, Aleksandro
  8. Gabrusėnas Gintaras, Vilhelmo
  9. Grigonis Rimantas, Jono
  10. Imbrasas Algimantas, Kazimiero
  11. Jonaitis Vytautas, Boleslovo
  12. Jurčiukonis Gediminas, Albino
  13. Jurgelionis Kąstytis, Jono
  14. Kastanauskas Gediminas, Petro
  15. Krakauskas Juozas
  16. Lapinskas Česlovas, Adolfo
  17. Latvys Vytautas, Antano
  18. Laucius Giedrius, Jono
  19. Mateika Jeronimas, Balio
  20. Matiukas Andrius, Donato
  21. Medeckas Petras, Antano
  22. Miliauskas Eugenijus, Alekso
  23. Mintautas Romas, Jono
  24. Mitkus Kęstutis, Vytauto
  25. Mockus Vasaris, Algimanto
  26. Musteikis Petras, Klemenso
  27. Paulionis Regimantas, Kazio
  28. Petkevičius Virginijus, Edvardo
  29. Petronavičius Laimutis, Mečislovo
  30. Piliponis Kostas, Valentino
  31. Polėkas Romualdas, Antano
  32. Potapovas Vytautas, Vytauto
  33. Puidokas Algimantas, Algimanto
  34. Saulius Algimantas, Algimanto
  35. Sinkevičius Vytautas, Petro
  36. Slavinskas Algis, Juozo
  37. Sokolovas Raimundas Vasilijus
  38. Surgailis Artūras, Juozo
  39. Šileikis Vytautas, Algirdo
  40. Šimanskas Romualdas, Horacijaus
  41. Švenčionis Giedrius, Juozapo
  42. Vyrukaitis Vincas, Vinco
  43. Vitkauskas Šarūnas, Valentino
  44. Voverys Juozas – Vytautas, Liudviko
  45. Zaskevičius Eugenijus Stanislovas, Algimanto
  46. Žilanas Boleslovas, Boleslovo

Budėjimas III dalis

Kaip jau minėjau ankstesniuose straipsniuose, užsiregistravę savanoriai buvom pakviesti į Aukščiausiosios Tarybos pastatą. Salė pilnutėlė. Po suskirstymo į penketukus, gavau pirmąją užduotį saugoti Tarpmiestinę telefonų-telegrafo stotį (Žemaitės g.). Objektą saugojo Kauno savanoriai. Tad jiems padėkojom ir pasakėm, kad Vilniaus objektus nuo 1990 balandžio 2-3 saugos Vilniaus savanoriai. Saugojom beginkliai, tai buvo nesmurtinis pasipriešinimas. Puikiai žinojom, kad sovietinė kariuomenė čia pat Šiaurės miestelyje.

                         Vėl AT pastato salė. Prieš savanorius Artūras Merkys, Saulius Rudžionis, Saulius Steponavičius, Giedrius Papinigis. Nežinojome jų pareigų. Buvome informuoti: jeigu mus sulaikytų, būtų taikomas pagal tarptautinę teisę kario savanorio statusas. Padiktuoti penki telefono numeriai, vienas iš jų „salės“ ir penketuko vadas privalėjo skambinti iš budėjimo vietos.

                         Užduotis gauta saugoti Televizijos bokštą. Lauke nakčiai lieka „pavargęs“ „žiguliukas“, sueiname į vestibiulį prie centrinio įėjimo, kuriame stovi stalas ir penkios kėdės. Čia mūsų postas. Tikslinga pastebėti, kad savanorių penketukai buvo „sustiprinami“ vienu iš deputatų. Taip, jau centrinėje salėje budėdavo TSRS liaudies deputatai Egidijus Klumbys (1990 10 4-20), Vilniaus m. deputatas Gediminas Motuza (1990 04 12), Kąstytis Jurgelionis (1990 04 10). Turėdavom jiems informuoti apie padėtį, o be to pranešti budinčiam į AT.

                         Priimant postą, tekdavo apeiti ilgą jungiamąjį koridorių su daugybe langų. Jau AT buvau įspėtas, kad jedinstvininkai nakčiai palieka neuždarytus langus. Informacija pasitvirtino, tekdavo langų uždarymo rankenėles sukti į reikiamą padėtį. Bemiegės naktys ilgos. Nudžiugindavo Vilniaus rokeriai, kurie laikas nuo laiko informuodavo, kad iš Šiaurės miestelio technika ir kareiviai nejuda. Ačiū jiems! Jokiuose oficialiuose pranešimuose nesu skaitęs ar girdėjęs apie jų kilnų poelgį. Įdomu būtų jeigu jie pasidalintų tų dienų atsiminimais.

Vieno budėjimo metu buvom informuoti, kad bus atlyginta už budėjimus. Asmeniškai atsisakiau, nes tuo metu turėjau darbą, dienomis dirbau, naktimis budėjau. Ryte namuose keletas valandų snūstelėjimo… Vėliau gavosi paradoksali situacija: išleistame leidinyje apie KAD kūrimąsi, mano penketuko nariai išvardyti, mano (kadangi algalapyje nėra pavardės) nėra. Keistoki sprendimai. Dirbantieji gaudavome LR Aukščiausiosios Tarybos nutarimą dėl sąlygų sudarymo atlikti užduotis (priedas nr. 1).

                         Didžiuojuosi savo penketuku, du iš jų tapo AT AS darbuotojais, pats pasirinkau KAD, vėliau SKAT. Išliko to laiko savanorių sąrašų, kitų dokumentų, išsaugotų ir pučo metu. Būtų prasminga, kad ir kiti pirmųjų karinių struktūrų kūrėjai pasidalintų prisiminimais. Vienintelis leidinys, kuriame šis laikotarpis paminėtas, tai Vytauto Voverio „Trečioji savanorių karta“ (Vilnius, 2006, 20 psl.).

                         Pridedu 1990 m. balandžio 10, 12, 23-iosios potvarkių kopijas. Kitų budėjimo dienų potvarkiai liko pas kitus penketuko narius.

Artėjant Televizijos bokšto tragedijos 30-mečiui

nuotraukos autorius Zigfridas Jankauskas

Zigfridas Jankauskas

Nepastebimai bėga laikas, užsimiršta įvykiai, faktai, datos, atsiranda vietos istorijos interpretacijai. Lankantis darbo reikalais UAB „Alpera“ man, kaip Nepriklausomybės gynėjų sąjungos pirmininko pavaduotojui, buvo papasakota štai tokia istorija.

Petras Maciulevičius tuo metu dirbo Vilniaus kombinato „Dailė“ direktoriumi. Kai prasidėjo Televizijos bokšto šturmas ir jo užėmimas, po tos tragiškos nakties jis sugalvojo, kad tą įvykį reikia įamžinti. Pasikvietė kelis skulptorius – Petrą Mazūrą ir Vaclovą Krūtinį (jis, deja, jau miręs) ir davė jiems nurodymą suvirinti kryžių bei jį nuvežti prie Televizijos bokšto ir pastatyti. Sumontuotas kryžius po dviejų-trijų dienų buvo nuvežtas į vietą, kur planavo jį statyti. Be abejo tuo metu jokių leidimų nebuvo net planuota gauti, o tuo metu matyt jų ir nereikėjo.

Pasitarę rado geriausią vietą, traktorius pradėjo kasti duobę. Tuo metu pasirodė penki-šeši SSRS spec. dalinio kareiviai, berods atvažiavę su šarvuočiu ir pradėjo klausinėti kas čia daroma. Jų akys stiklinės, atrodė kaip narkomanai. Tada P. Maciulevičius pasakė, kad nori pastatyti kryžių ir tuo įamžinti žuvusiuosius. Vyresnysis jiems liepė nešdintis, nes neva ne kryžių jūs norit čia statyt, o komunikacijas sugadinti.

Kryžiaus statytojai suprato, kad nepavyks įvykdyti savo sumanymo, greitai susirinko įrankius ir tuo metu nusprendė, kad geriausia bus atvežtą kryžių paguldyti ant kalnelio, kur jis tebeguli iki šiol. Labai gerai matomas, kai atvažiuoji link bokšto, sutvarkyta aplinka, apšviestas.

Kaip straipsnio pradžioje rašiau, dažnai istoriniai faktai yra interpretuojami. Taip ir šiuo metu, prieš kokius 10-15 metų, asmuo, pasivadinęs Kauniečiu ir dar keli viešino, kad tai jie tą kryžių pastatė. Tad šio straipsnio tikslas yra įvardinti tikruosius atminimo kryžiaus autorius, iniciatorius ir vykdytojus. Kuklus žmogus, koks yra Petras Maciulevičius, kantriai tylėjo beveik trisdešimt metų.

Štai tokį pasakojimą išgirdau iš Pauliaus Maciulevičiaus, Petro sūnaus ir dabartinio UAB „Alpera“ vykdančiojo direktoriaus.

Tikslinga būtų šalia kryžiaus pritvirtinti lentelę su autorių pavardėmis.

SVETIMOS TAPATYBĖS NELAISVĖJE

                                                                               Vladas Turčinavičius

      Nuolankumas ir prisitaikėliškumas, savo valstybės interesų nesuvokimas stipriai įaugęs į mūsų, lietuvių, o ypač į valdžios atstovų protus ir sielas.

      “Tradicinė tapatybės sąmprata skiriama apibrėžti neatsiejamai individo ir visuomenės savivokos reikšmių sistemai, pagrįstai savimonės pastovumu, tapatumu ir perimamumu. Tapatybė žmogų – pastato į centrą, suteikia jam ašį, įgalinančią įsukti savo kūrybos ratą. Bet kokia periferinė tapatybė tėra fikcija – kitų (svetimų) centrų kultūrų antspaudas mūsų sąmonėje”- rašo etnologas Jonas Vaiškūnas (www.delfi.lt; 2007.01. 30).

       Pastaruoju laiku bandoma atgaivinti Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos (LDK) tapatybę, tai visiškai teisingas kelias, tuo labiau, kad  mūsų tautos daugumai, o ypač valdžios atstovams, mokytiems Sovietų sąjungos istorijos, tai visiškai nearti dirvonai. Visos okupacijos, didelei mūsų tautos daliai, išugdė nevisavertiškumo jausmą.

      Mokslas įrodė, kad mūsų Lietuvos (baltiškos kultūros) yra toli į Rytus ir Pietus: Maskvos ir Tvėrės kunigaikštijose, Gudijoje ir Ukrainoje, o ypač Lenkijoje. Todėl pravartu kalbėti ne apie LDK imperialistinį aspektą, o apie tai, kodėl mes po keleto šimtų, gal tūkstančio metų likome tokie maži, tik palikdami savo kultūros pėdsakus kaimyninėse tautose. Mums primestą, paskutiniųjų Europos pagonių neigimo monoparadigmą, kuri pastato mus į ginties ir prisitaikymo pozicijas, laikas keisti į poliparadigmą – Lietuvą vertinti baltų kultūros kontekste, kurios reliktai ir paveldas tęsiasi nuo Vyslos iki Okos, vakarų – rytų kryptimi ir Ilmenio ežero ir Kijevo, šiaurės – pietų kryptimi, neatmetant ir paskutiniųjų tyrinėjimų Ispanijoje – baltų genčių palikimo ispanų kalboje. O kodėl buvome paskutiniai pagonys vidury Europos? Todėl, kad buvome stiprūs savo kultūra ir organizacine karine struktūra, kad tuo metu net kardu ir kryžiumi skleidžiama krikščionybė negalėjo nugalėti (oi, reikia visaapimančiai tyrinėti pirmąjį tūkstantmetį). Lietuvio ir Lietuvos savigarba ir savimonė turėtų būti ugdoma teigiama pagonybės poliparadigma, nes visos Europos tautos turėjo pagonijos laikotarpį, toliau sektų LDK suvokimu, XX a. atgimusia Lietuva ir moderniąja Lietuva, lygiateise ir lygiaverčia su kitomis Europos Sąjungos narėmis. Dabarties Lietuvos ir lietuvio tapatybės matmenis būtina praplėsti LDK istoriniu ir kultūriniu paveldu, plačiai jį skelbiant visuomenėje, o ne tik tarp akademinių sluoksnių. Istoriniai, literatūriniai ir religiniai tekstai, jos gyventojų skelbti šimtmetiniais LDK laikais, senąja rusėnų, ar religine slavų, ar lotynų, ar lenkų kalbomis yra Lietuvos kūryba, nes dauguma tautų tais laikais kūrė ne savo kalba, bet skelbiamos religijos kalba. Daugelio Europos tautų kalbos tapo lotynizuotos ar slavizuotos ir išnyko, tačiau iš baltų kalbų išliko tik lietuvių ir latvių kalbos, o tai rodo mūsų kultūros gilumą ir stiprumą. Tad pažvelkime istoriniu žvilgsniu į dabarties oficialius įvykius ir jų traktavimą.

      Dar į Europos informacijos erdvę neįvedėme savo didingos istorijos, kultūros paminklų, o jau stengiamės minėti 1791 metų gegužės 3-iosios Konstitucjos dieną, kuri taip ir liko tik popieriuje, nors ir buvo laikinai panaikintas LDK valstybingumas Jei ši konstitucija būtų veikusi, tai Lietuvos likimas būtų analogiškas anksčiau įvykusiam Mozūrijos kunigaikštystės likimui.

      Juk pirmiau buvo lietuvių teisinės kultūros paminklai – Lietuvos statutai. Kaip jie atsirado, juk iš dangaus nenukrito, o tai buvo mūsų bendros baltiškosios kultūros kūrinys. Gal jis siejasi su gotų teisynu, o gal baltų, kaip teigia žymusis tyrinėtojas, poliglotas Česlovas Gedgaudas („Mūsų praeities beieškant“, Meksika „Del Toro“ sp. 1972 m.). Jis teigia, kad gotų kalbą sudaro apie 60 proc. baltiški žodžiai ir įrodo, jog gotai visiškai ne germanų gentis (tą patvirtina ir Jūratės Statkutės de Rosales tyrinėjimai). Mūsų tautosaka išsaugojusi daug ikirašytinių žinių – mes, kai ko nors nežinome, atsimename girdėtą močiučių posakį: „Bala žino“. Tačiau Č.Gedgaudas rašo, kad 5-ojo amžiaus gotų (gal baltų) teisynas saugojamas Prancūzijoje ir vadinasi „Les Balagines“ (skaitoma: Lė Balažin). Belieka istorikams tyrinėti šią temą.

       Apginant Lietuvos savarankiškumą didžiulę įtaką turėjo Lietuvos statutai: kanclerio Alberto Goštauto rūpesčiu išleistas 1-asis bei 1588 m. išleistas 3-iasis,  po Liublino unijos įtvirtinęs Lietuvos savarankiškumą, o jo civilinė dalis Rusijos imperijos Lietuvos gubernijoje galiojo iki 1840m. Šie mūsų teisinės kultūros paminklai turi būti minimi, jie svarbūs ir fenomenalūs to meto Europos istorijos ir kultūros kontekste.

       Mane sujaudino akademiko Zigmo Zinkevičiaus straipsnis: „Karaliaus Mindaugo ir pirmojo Lietuvos krikšto reikšmės menkinimas“ (Lietuvos aidas, nr.151, 2007.07.05). Čia autorius iškėlė Lietuvos įžymaus įvykio ir istorinės asmenybės menkinimo problemą, aš pridėčiau, kad Lietuvos menkinimas vykdomas iš Vakarų ir iš Rytų gal tūkstantmečius, nes mes ilgiausiai išlikome pagoniškosios kultūros, o kaimynams nepavyko jėga primesti krikščionybės, tačiau šis menkinimo stereotipas gyvas ir dabar. Kas valdo informaciją, tas valdo viską – Vakarų link valdė Lenkija, o Rytų, jau vėliau – Rusija. Autorius pastebi, kad „svarbiausia Mindaugas sukūrė Europos modelio Lietuvos valstybę, orientuotą į Vakarų pasaulį. Tai įvyko, kai Europoje kūrėsi klasikinės Prancūzijos, Anglijos, Ispanijos monarchijos, tarp kurių Mindaugas rengė vietą Lietuvai“. Visa tai palietė Lenkijos valdovų, priėmusių katalikybę dar X amžiuje, ambicijas bei Rusios kunigaikštijų, skleidusių stačiatikybę taip pat nuo X amžiaus, nepasitenkinimą. Štai čia ir prasidėjo kaimyninių šalių Mindaugo šmeižimas bei intrigos. Mindaugas buvo vadinamas „brolžudys“, vėliau – „atsimetėlis nuo krikščionybės“, nors Vatikano dokumentuose apie atsimetimą nėra. Galima tik įsivaizduoti, kaip Mindaugo „su dideliu skaičiumi pagonių“ krikštas įžeidė Lenkijos valdovus, kuri beveik 200 metų buvo katalikybės skleidėja Rytuose, bet nesugebėjo Lietuvos apkrikštyti, o štai popiežius Inocentas IV, padedant Rygos arkivyskupui (ne Lenkijai) 1253 metais karūnuoja Mindaugą Lietuvos karaliumi ir paskelbia Lietuvos karalystę krikščionybės forpostu Rytuose. Jeigu atsirado Lietuvos karalystė lygiavertė Lenkijai, o ne vasalinė kunigaikštija,  tai jos nepajungsi savo įtakon, štai kodėl prasidėjo intrigos prieš Mindaugą, o vėliau jo, kaip karaliaus ištrynimas iš istorijos bei Lietuvos pirmojo krikšto menkinimas ir nutylėjimas. Taip buvo ir 1987 metais, minint Jogailos krikšto 600-asias metines, kada vėl iki debesų buvo iškeltas antrasis krikštas su Jogaila. Juk Mindaugo buvo sudaryta savarankiška Lietuvos bažnytinė provincija, veikė keletas bažnyčių, išliko krikščioniška bendruomenė iki Vytauto Didžiojo laikų. Vadinamas antrasis Lietuvos krikštas susijęs daugiau su Jogailos asmenybe, jis tuo metu, būdamas Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu buvo priėmęs stačiatikybę, tačiau 1386 m. gavęs Lenkijos karalystę atsimetė nuo stačiatikybės ir tapo kataliku. Po Jogailos krikšto Lietuvos bažnytinė provincija buvo prijungta prie lenkiškosios Gnezno provincijos.

       Mums reikia tikrosios istorijos, o ne kaimyninių valstybių klastotos ar nutylėtos mūsų istorijos, todėl pritardamas akademiko Z.Zinkevičiaus mintims, manau kad Lietuvos tikroji krikšto data turėtų būti atstatyta ir susieta su karaliumi Mindaugu įteisinant ją Vatikane ir Lietuvoje. Viliuosi, kad mūsų Bažnyčios ir Valstybės vadovai pasinaudos palankia aplinka Vatikane, kur Lietuvių koplyčioje paminėtas pirmasis Mindaugo Lietuvos krikštas, nes pirmasis krikštas vyko per vokiškąją liniją – Rygos arkivyskupiją – tai galėtų sužadinti artimiau bendrauti su Latvija, o ne tik su Lenkija, lig šiol jai tik  nuolankiai prisitaikant.

       Prisimenant kaimynų skleidžiamas tendencingas istorijas apie tai, kad Mindaugas sukūrė Lietuvos valstybę „išžudęs ir išblaškęs savo varžovus: brolius, brolėnus ir seserėnus“ bei „žmonių kančiomis ir krauju“ (S. Lazutka), verta priminti, kad „jie patys savo valstybes kūrė kur kas žiauriau negu Mindaugas ir kiti Lietuvos valdovai, kurie prieš juos tėra nekalti avinėliai“(Z.Zinkevičius). Taigi pažvelkime ką rašo metraščiai.

       Lenkija karalyste tapo taip pat ne staiga: vandalų (vanduolių) kunigaikštis Daugonis apsikrikštijo 966 m. ir tapo Meška I, o Boleslovas I Narsusis karaliumi karūnuotas 1025 m. Vėliau karalystė buvo patekusi į šv.Romos imperijos sudėtį ir suverenitetą atgavo jau 1076 m. valdant Boleslovui II Drasiajam, kuris pasižymėjo ypatingu žiaurumu, žudė savo priešus net bažnyčiose, o šv. Stanislovui laikant mišias nukirto jam galvą prie altoriaus (tai pavaizduota Vilniaus Arkikatedros altoriaus paveiksle).

       Kijevo Rusia, priėmusi stačiatikybę 988 m., sėkmingai ją plėtė į šiaurę, o XIII amžiuje buvo belikę neapkrikštytos tik Lietuvos kunigaikštystės vakaruose, o Nalšios kunigaikštis Daumantas priėmęs stačiatikybę valdė Pskovo kunigaikštystę ir jau dalyvavo sąmoksle prieš Mindaugą. Taigi intrigas prieš Mindaugą rezgė ir Rusios kunigaikštijos, tik joms sutrukdė Aukso Ordos puolimai. Kijevo Rusios valdovo – krikštytojo Vladimiro žiaurumai pranoksta lenkų ir lietuvių valdovų žiaurumus. Vladimiras buvo Kijevo Rusios Didžiojo kunigaikščio Sviatoslavo ir sugulovės tarnaitės (chazarų žydaitės) sūnus- benkartas. Tėvas jam patikėjo valdyti Naugardą, tai jis savo brolius Jaropolką ir Olegą nužudė ir tapo Kijevo Didžiuoju kunigaikščiu. Valdydamas iki 1015 m. karinių draugovių (būrių) padedamas su kardu krikštijo šiaurines Rusios kunigaikštijas. Kaip rašo metraščiai tai buvo žudikas ir moterų žagintojas, turėjo apie 800 žmonų ir sugulovių.

      Ilgą laiką karalius Mindaugas okupuotai lietuvių tautai buvo nežinomas, todėl daugelio sąmonėje ir liko kažkas mistiško. Vilniuje pastatytas jam paminklas yra labai gerai, tačiau to nepakanka. Manyčiau jo valdymą ir jo valstybę tikslinga labiau „įžeminti“, materializuoti. Tam pasitarnautų prie paminklo spalvotomis trinkelėmis apibrėžtos Lietuvos karalystės sienos, pažymint to laiko žymiausius miestus. Ši informacija pasitarnautų mūsų jaunajai kartai ir užsieniečiams. Kartu norisi priminti, kad informacija apie Gedimino valstybės sienas ir valdymo laikotarpį turėtų būti patalpinta ir prie Gedimino paminklo. Dabar netoli paminklo stūkso akmuo su iškaltais 1323 metais, lyg tai Vilniaus paminėjimo ar įkūrimo metai, bet juk tai klastotė, nes šiais metais Gediminas perkėlė Lietuvos sostinę į Vilnių. Gerbkime save, savo istoriją, tai ir kiti mus gerbs.

       Sovietų laikais iškeltas į padanges Žalgirio mūšis, nes tik tai buvo leidžiama, juk nukreipta prieš Vakarus. 1998m. aplankiau Žalgirio (Griunvaldo) mūšio laukus dabar priklausančius Lenkijai. Atsiveria nuostabūs laukų toliai ir didingas paminklas, tačiau plėvesuoja tik dabartinės Lenkijos vėliavos, pagalvojau, o kodėl nėra Lietuvos istorinės vėliavos su Vytimi, o gal tiktų ir dabartinė trispalvė? Juk su Lenkija pasirašyta Draugiškų santykių ir geros kaiminystės sutartis dar 1994 m., tačiau mūsų atsakingi valdžios atstovai tuo nepasirūpino. Neiškentęs 2006 m. priminiau mūsų UR Ministerijai apie būtinybę, kad Lietuvos vėliavos nuolat plevėsuotų Žalgirio mūšio vietoje. Gavau atsakymą, kad jos iškeltos minint 2006 m. Žalgirio mūšio 596-asias metines, bet ar jos plevėsuos po 600-ųjų Žalgirio metinių ir visą laiką, nežinau. Tiesa, tik 2020 m. Prezidentas Gitanas Nausėda atidengė paminklinų akmenį su Vyčiu. Kalbant apie Žalgirio mūšį, kaip nepaminėti Vytauto Didžiojo, kurį turėtume vadinti Lietuvos karaliumi, juk Šv. Romos imperatoriaus teisinis aktas apie Vytauto paskelbimą karaliumi egzistuoja ir karūna buvo nuliedinta, tik dėka klastingų kaimynų – lenkų, ji buvo pagrobta, o antrosios nesulaukė, nes Vytautas mirė. Šis teisinis aktas turėtų būti surastas Vatikane ir atspausdintas Lietuvos spaudoje, o ne nuolankiai nutylimas. A.Smetonos valdomoje Lietuvoje rugsėjo 8-oji  buvo šventė – Vytauto karūnavimo (1430 m.) diena, o dabartinėje Lietuvoje visiškai pamiršta. Tai mūsų valdžios prisitaikėliškumo pavyzdys ar valstybės interesų nepaisymas.

       Ir vėl tenka priminti: „Kas valdo informaciją, tas valdo viską“. Jeigu 1569m. Liublino unijos sutartis sujungė dvi valstybes, suverenius subjektus į sąjungą, net herbas buvo sukurtas lygiavertis su Vytimi ir Ereliu, tai po 200 metų Vakarų informacinėje erdvėje, o dalinai ir Rytų, tokios kaip Lietuvos nebeliko, o buvo žinoma tik Žečpospolita Polska. Gan įtartinai skamba dabar propaguojamas terminas: Dviejų Tautų Respublika (ar tik neprimestas strateginės kaimynės?), būtų priimtiniau – Dviejų Valstybių Sąjunga (po Liublino sutarties pasirašymo vadinosi Lenkijos ir Lietuvos Valstybė), nes tas propaguojamas pavadinimas įžeidžia kitas tautas, gyvenusias Lenkijoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje. Štai dėl ko, per šimtmečius skleistos tendencingos ar nutylėtos informacijos apie Lietuvą, po 1918 m. Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos atstovams buvo sunku įrodyti Vakarams apie lietuvių ir Lietuvos egzistavimą.

        Mes švenčiame Žalgirio mūšio metines ir pabrėžiame didvyriškas kovas su kryžiuočiais, tačiau, kaip rašo istorikas Tomas Baranauskas (www.delfi.lt; 2006.09.08): „O juk karas su Rusija, prasidėjęs beveik kartu su Rusijos valstybės susikūrimu XV a. 2-oje pusėje, truko ne ką trumpiau, nei karas su kryžiuočiais – 175 metus (1492 – 1667 m.). Šiuo laikotarpiu Lietuva su Rusija kariavo devynis karus,…“ Norėdami savo tapatybę susieti su LDK, turėtume minėti žymius Lietuvos istorijos įvykius, faktus ir datas susijusias su Rytais. Minėtini didvyriški Lietuvos istorijos įvykiai, turėję įtakos ne tik Lietuvai, bet ir Europai: Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo pergalė 1362 metais prieš Aukso Ordą prie Mėlynųjų Vandenų (dabar Ukraina) – galėtų būti plačiai švenčiama kartu su ukrainiečiais, kurie labiau gerbia Algirdą negu lietuviai; atmintina diena – rugsėjo 8-oji – 1514 m. įvykęs Oršos mūšis, didžiausia Lietuvos karinė pergalė prieš Maskvos kunigaikštiją, minėtina drauge su Gudija.

        Vien ko verti Lietuvos Didžiojo etmono Jono Karolio Katkevičiaus (sulenkintai –Chodkevičiaus) karo žygiai XVII a. pradžioje: 1605 m. rugsėjo 27-oji diena Salaspilio (dabar Latvijoje) mūšis, įėjęs į pasaulio karo meno enciklopediją, nustebino visą Europą, kai J. K. Katkevičius turėdamas 3.800 karių sumušė Švedijos karaliaus Karolio 14.000 kariuomenę. 2005 metais minint šio mūšio 400-asias metines mūsų valdžios atstovai net nedalyvavo kartu su latviais, švedais ir lenkais atidengiant Salaspilyje paminklą. Jie atidavė laurus dabartiniei Lenkijai (ir vėl istorijos klastotė), nors tuomet mūšyje jų kariuomenė visiškai nedalyvavo – po Liublino unijos Lietuva turėjo savo atskirą nuo Lenkijos kariuomenę, iždą, antspaudą ir teisinę sistemą – Lietuvos statutus. Sakau, gal dabarties Lietuvoje, einantys į valdžią pivalo išlaikyti egzaminus iš istorijos. Na, o mūsų tauta turėtų nekartoti rusų primestą posakį: „Sumušti kaip švedai prie Poltavos“, o kartoti: „Sumušti kaip švedai prie Salaspilio“. Visa Europa turi būti dėkinga už J.K.Katkevičiaus žygį 1621 m. prie Dniestro, ties vietove Chocimu, kai etmonas su 40.000 lietuvių ir lenkų kariuomene davė atkirtį 300.000 turkų kariuomenei ir pastarieji buvo priversti pasitraukti.

      Didysis Lietuvos etmonas J.K.Katkevičius su Lietuvos kariuomene ir Lenkijos kariuomene vadovaujama etmono Žolkievskio 1611-12 m. dalyvavo batalijose Maskvoje, tačiau dabartinė Rusijos valdžia, minėdama šią datą lapkričio 7-ąją (vietoje boševikų Spalio perversmo šventės), net nė vienu žodžiu nekalba apie Lietuvos dalyvavimą. Atrodytų, kad minėti Lietuvą, dabar labai sumažėjusią, neleidžia Rusijos imperinės ambicijos. Ji akcentuoja, kad 1605-1612 m. Maskvą buvo užėmusi tik Lenkija. Tai vis istorijos iškraipymai, kurie ne motais mūsų ambasadoriams Maskvoje, Vyriausybės ir Seimo nariams – jie nereiškia jokių pretenzijų dėl mūsų istorijos faktų nutylėjimo. Baigiant apie J. K. Katkevičių, LDK Didįjį etmoną, kunigaikštijai jau esant sąjunginėje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje, reikia pasakyti, kad tai gabiausias karo vadas po Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių, nepelnytai primirštamas, o reikėtų jam pastatyti paminklą Vilniuje, skvere priešais Katkevičių rūmus, dabar Vilniaus paveikslų galerija. Turime iškelti savo didvyrius, įžymiasias asmenybes (pvz.: Kazimieras Simanavičius- pirmasis daugiapakopių raketų kūrėjas ir kt.), statyti paminklus ne tik aukoms nuo svetimųjų intervencijų, o po to tik dejuoti bei jas apraudoti, bet kurti herojiškus paminklus Lietuvos valstybės didvyriams, įžymiems laimėtiems mūšiams, nulėmusiems Lietuvos ir Europos istoriją.

       Kultūros darbuotojai ir atsakingi asmenys, kalbėdami apie Lietuvos istoriją po trečiojo 1795 m. Žečpospolitos padalinimo ir Lietuvai patekus į Rusijos okupaciją, naudoja terminą „Caro valdžia“, tai skamba mums, o ypač užsieniečiams, lyg tai savojo caro, o ne okupanto valdžia. Manytina, kad tai sovietų propagandos primestas terminas, kai bolševikai visas negeroves vertė ant caro galvos. Mums lietuviams daiktus reikia vadinti tikraisiais vardais: „Okupacinė caro valdžia“, „Rusijos imperijos okupacija“.Taip kalbėti įpareigoja istoriniai faktai: po sąjunginės Lietuvos ir Lenkijos valstybės pasidalinimo Rusijos imperatorė Jekaterina nepaliko autonominio administracinio vieneto – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos Rusijos imperijos sudėtyje, bet sau pasiliko Lietuvos Didžiosios kunigaikštienė titulą. Jau kitas caras LDK pavadino Lietuvos gubernija, o po 1831 m. sukilimo Lietuvos gyberniją suskaldė į tris gubernijas ir pavadino Šiaurės vakarų kraštu, kad net Lietuvos vardo niekur neišliktų. Nors Jekaterina, derėdamasi su Prūsija ir Austrija dėl Žečpospolitos pasidalinimo, pretenzijas gauti visą Lietuvos kunigaikštiją grindė tuo, kad ji, dar nuo Vytauto Didžiojo laikų, yra vienintelė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio titulo paveldėtoja. Visiškai priešingai Rusijos imperija elgėsi Suomijos atžvilgiu, ji į imperiją įjungta buvo kaip Suomijos kunigaikštija su autonomijos teisėmis, dėl to Helsinkyje stūkso paminklas carui Aleksandrui I.

       Dabar mūsų oficialūs atstovai Karaliaučių (Mažvydo, Donelaičio, Kanto, Vydūno gimtinę) vadina Kaliningradu ir taip rodo savo neišprusimą bei prisitaikėlišką, negerbiančią savęs ir istorijos, moralę. O juk šis pavadinimas likęs nuo Stalino bendražygio Kalinino (jis pasirašinėdavo Stalino priešininkų žudymo nutarimus) vardo, primesto sovietinių okupantų. Žodžiu, garsiausio XXa. nusikaltėlio Stalino, kurį nusikaltėliu pripažino tie patys komunistai dar N.Chruščiovo laikais, sėbro Kalinino vardą vis kartoja mūsų valdžios atstovai ir tai jau tampa normaliai įprasta. Tai analogiška, jeigu vadintumėte šį miestą kito nusikaltėlio Hitlerio sėbrų Gebelso ar Geringo vardu – Geringburgu (pastarasis buvo Reichstago pirmininkas, kaip ir Kalininas – Verchovnovo sovieta)?!

         Nevisavertiškumas pasireiškia ir frazėje: „Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimas“. Galima manyti, kad buvo tik vardas, o objekto, subjekto nebuvo, bet juk tai prieštarauja elementariai logikai, nes logika sako, jeigu yra vardas tai yra ir objektas ar subjektas. Gal čia nuolankiai įsiteikiama tuomet galiojusiai nuostatai, kad kol popiežius nepalaimino tautos, valstybės, tol jos nėra. Tada kai Cezaris nugalėjo Galiją, tai jos nebuvo, o tik vardas egzistavo. Arba šv. Brunonas žuvo nuo piktosios dvasios, vardu Lietuva (Litua – taip lotyniškai buvome įvardinti Kvedlinburgo metraščiuose). Tačiau Hipatijaus metraštis rašo: „1040 m. Jaroslav ide na Litvu“ (Jaroslavas puola Lietuvą). Vadinasi, praėjus vos 31 metams užpuolama Lietuvos valstybė. Manau visiems reikia elgtis oriai ir švęsti Lietuvos tūkstantmetį  (Litua Millenium), o ne vardo minėjimą. Verta priminti, kad Mindaugo karūnavimo minėjimo diena, pavadinta Valstybės diena, taip pat savyje neša netikslumą, o turėtų vadintis Lietuvos Karalystės diena. Tuomet į savo vietą atsistotų ir Lietuvos (valstybės) tūkstantmečio minėjimas 2009 metais.

       Galima teigti, kad pasyvioji gintis, prisitaikymas ir nutylėjimai veda į lėtą išnykimą („išlieka tik kovojanti valia“, – teigė Fridrikas Nyčė [Nicshe]), tik radikaliai gindami savo interesus ir juos iškeldami, skleisdami savo didingą istoriją, senąją ir šiandienos kultūrą tapsime įdomiais kitiems ir ugdysime bei sustiprinsime Lietuvos ir lietuvio tapatybę ir išguisime svetimųjų mums į sąmonę įbruktą nevisavertiškumo jausmą.

Ar Lietuvos valdžios naudojasi tarptautine teise?

Vladas Turčinavičius

                                                                                        2020.07.12

Lietuva jau 30 metų nepriklausoma valstybė, bet stebint mūsų valdžių elgesį vidaus ir užsienio srityje, susidaro vaizdas, kad jie dar nepribrendo savarankiškai valdyti valstybės, gal jie nesuvokia, kad Lietuva yra istorijos ir tarptautinės teisės subjektas.

Stebėtina, kad mūsų istorikai nerašo, o valdžios atstovai nesiremia svarbiausiu santykių su Rusija pamatu: 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos Respublikos Taikos sutartimi su Sovietų Rusija. Kaip tik šiandien sukanka 100 metų nuo šios Sutarties pasirašymo bei Lietuvos valstybės suvereno teisių gražinimo.

Istoriškai pažvelgsiu į buvusios didelės valstybės Lietuvos Dižiosios kunigaikštijos santykius su Rusijos imperija XIX a.

Po 2-jo ATR pasidalijimo 1793 07 22 Gardino Seimas sutiko, kad Baltoji Rusia iki Nemuno aukštupio atitektų Rusijai kaip stačiatikių rusėnų žemės ir tarėsi su Rusija dėl ilgalaikės taikos. Taip pat Seimas priėmė svarbiausią Lietuvai dokumentą – patvirtino sutartį su Rusijos imperija, kurioje prisiekė „amžiną ir nepajudinamą taiką“ tarp ATR ir Rusijos su apibrėžta Lietuvai siena tarp etninių lietuvių katalikų ir stačiatikių rusėnų. Lenkijos karalius ir Lietuvos DK Stanislovas Augustas Poniatovskis savo ir būsimų valdovų vardu atsisakė nuo bet kokių pretenzijų į Rusijos užimtas teritorijas, o imperatorė Jekaterina II pažadėjo nekelti jokių pretenzijų dėl kitų ATR teritorijų.

Deja, grįžusio iš Amerikos Nepriklausomybės karų generolo Tado Kosciuškos sukeltas sukilimas dėl unitarinės Lenkijos valstybės atstatymo sulaužė šią sutartį ir buvo pralaimėtas bei tapo pretekstu visiškai panaikinti Lenkijos ir Lietuvos Rzeczpospolitą, ją pasidalijant tarp ano meto imperijų: Rusijos, Prūsijos ir Austrijos. Remiantis istoriniais faktais galima teigti, kad T. Kosciuškos sukilimas buvo beprasmis Lietuvos valstybingumui, atnešęs lietuvių tautai žudynes, o ypač pabrėžtina, kad T. Kosciuškos įsakymu buvo išžudytas LDK valdantysis elitas, veikiantis dėl Lietuvos valstybingumo išsaugojimo. Lietuvos DK Didžiojo kunigaikščio titulas atiteko Rusijos valdovei Jekaterinai II, kuris buvo paveldimas vėlesnių Romanovų dinastijos palikuonių.  Vilčių ir pastangų atstatyti LDK valstybingumą Rusijos imperijos sudėtyje buvo iki 1815 m. Vienos kongreso, apie tai rašiau ankstesniuose straipsniuose ir šiuos Lietuvos valstybingumo atstatymo žygius darė kunigaikštis, Rusijos Senato senatorius ir imperatoriaus Aleksandro I slaptasis patarėjas, Mykolas Kleopas Oginskis. Stebėtina, kad mūsų istorikai M. K. Oginskio politinės veiklos netyrinėja, gal jiems draudžia Lenkija, o gal nedrįsta žvelgti į istoriją iš Lietuvos interesų.

1814-15 m. Vienos kongresas sprendė Europos politinę ir ekonominę tvarką po Napoleono karų, kuris buvo sušauktas Austrijos, Jungtinės Karalystės, Prūsijos ir  karo laimėtojos Rusijos iniciatyva kuriame dalyvavo 216 valstybių vadovai. Nors Vienoje buvo susirinkę visi valstybių atstovai, lemiamą žodį turėjo tik Austrijos, Jungtinės Karalystės, Prūsijos, Rusijos, bei Prancūzijos atstovai. Vienos kongresas, vietoje Napoleono 1807 m. įsteigtos Varšuvos kunigaikštystės su Užnemunės Dainava ir Suduva, įkūrė Lenkijos karalystę Rusijos imperijos sudėtyje, Rusijai priskyrė ir autonominę Suomijos kunigaukštystę, ne veltui imperatoriui Aleksandrui I Helsinkyje buvo pastatytas ir stovi paminklas. Na, o Lietuvos DK suvereno teisės buvo  paliktos Rusijos imperijai ir ar buvo kongrese kalbama apie LDK nežinoma, nes Lietuvos istorijos institutas apie tai netyrinėja.

Lenkijos  Karalystė buvo vadinama Kongresinė ir turėjo autonomines teises Rusijos imperijoje, savo Seimą, Vyriausybę ir net kariuomenę. Šis Lenkijos Seimas savo nutarimuose net Lietuvos  vardo nemini, o vadina Vilniaus vaivadija, priešingai Rusijos imperija pagal  1792 m. II pasidalijimo sienas buvusią LDK teritoriją pavadino Lietuvos gubernija, kurioje vedė autonominę Lietuvos švietimo ir kultūros politiką. Ši palanki lietuvių tautai politika tęsėsi iki 1831 m. sukilimo, kurį tenka vadinti beprasmiu lietuvių tautai, nes tauta patyrė represijas, o autonominė kultūrinė švietėjiška politika buvusioje LDK teritorijoje buvo nutraukta ir Vilniaus universitetas uždarytas.

Po 1863 m. sukilimo Rusijos valdžia vykdė represijas prieš lietuvių tautą, o 1864 m. įvedė lietuviškos spaudos draudimą lotynišku raidynu, nors iki sukilimo S. Daukanto,  M. Valančiaus ir kitų Žemaitijos šviesuolių pastangomis veikė lietuviškos mokyklos ir buvo leidžiama lietuviška spauda. Galima daryti išvadą, kad abu sukilimai  buvo beprasmiai lietuvių tautai, atnešę didžiules žmonių aukas, o  žvelgiant ano meto Lietuvos šviesuolių akimis buvo sukeltas Lenkijos politikų mesianizmo vykdyto lietuvių ir kitų  LDK tautų atžvilgiu bei sukilimą skatino Vakarų imperijos, turėdamos tikslą susilpninti Rusijos imperiją. Žodžiu, karštuoliai ir lengvatikiai lenkai sukėlė abu sukilimus, kuriuose daugiausiai buvo žudoma ir nukentėjo lietuvių tauta.

Rusijos caro valdžia padarė ir nuolaidų valstiečiams, pataisė 1861 m. reformą, sumažino privalomosios žemės išpirkos mokestį, paspartindama baudžiavos liekanų likvidavimą ir kapitalizmo raidą. Susidarė sąlygos augti ūkininkams visoje Lietuvos gubernijoje (Rusijos Šiaurės vakarų krašte), ne tik Užnemunės Dainavoje ir Sūduvoje, kurioje baudžiava buvo panaikinta Napoleono dar 1807 m. ir ši Užnemunės teritorija buvo pavadinta Suvalkų gubernija. XIX a. antroje pusėje išsilavinusių ūkininkų sūnų dėka ėmė sparčiai rastis tautinė nekilmingųjų inteligentija. Nekilmingųjų sluoksnis tapo laisvės vedliu į 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybę. Užnemunės Lietuvoje užgimė idėja atkurti Nepriklausomą Lietuvą, kurią plėtojo nauji lietuvių tautos Didžiavyriai Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir kiti lietuvių šviesuoliai. Jie tęsė S. Daukanto ir M. Valančiaus idėjas: ugdyti lietuvių tautinę savimonę per kultūrą, švietimą, kalbą.

Trumpai apie Lietuvos atgimimo patriarchą, Didžiavyrį Joną Basanavičių (1851-1927), gimęs Ožkabaliuose, Vilkaviškio apskrityje, lietuvių tautos atgimimo puoselėtojas, įkūręs ir redagavęs įžymųjį lietuvišką laikraštį „Aušra“, mokslininkas, gydytojas, vienas svarbiausių Lietuvos Nepriklausomybės siekėjų. 1879 m. birželio 11 d. baigęs Maskvos universitetą gavo teisę verstis gydytojo praktika. Kultūrinę, švietėjišką ir politinę veiklą pradėjo dar studijuodamas Maskvos universitete. Tyrė Lietuvos istoriją, etnologiją, lietuvių kultūrą, kalbą, rinko tautosaką, rūpinosi lietuvių tautos švietimu, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu. 

Lietuvos Didžiavyris Vincas Kudirka (1858-1899) gimė Paežeriuose Vilkaviškio apskrityje – baigęs Marijampolės gimnaziją įstojo studijuoti mediciną į Varšuvos universitetą, kurį baigė 1889 m. Dar studijuodamas įsitraukė į politinę veiklą, dėl ko teko dviem metams nutraukti studijas. Gan per trumpą laiką gydytojas V. Kudirka paliko gilų ženklą lietuvių tautinio sąjudžio veikloje, prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, J. Basanavičiaus „Aušros“ tesėjas, tautos atgimimo laikraščio „Varpas“ įkūrėjas ir redaktorius, Lietuvos himno „Tautiškos giesmės“ autorius.

Apgailėtina, kad šių didžiavyrių paminklai sostinėje Vilniuje buvo pastatyti tik 2009 m. V. Kudirkai ir 2018 m. J. Basanavičiui, nors 1990 m. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, pirmoji Sąjudžio laikų Vilniaus Taryba paminklų sąraše šiuos asmenis įrašė pirmuosius.

Nekilmingųjų sluoksnis, išugdytas XIX a. antroje pusėje, atvedęs ir įgyvendinęs Lietuvos Nepriklausomybę, tai ne tik 20 asmenų Nepriklausomybės signatarų, bet būtina vardinti dar keletą Didžiavyrių: broliai Vileišiai – Petras (1851-1926), Antanas (1856-1919), Jonas (1872-1942). Ypač minėtini Lietuvos bajorai atsikratę prolenkiškos tapatybės (vis tik ką daro švietimas ir apsišvietusių lietuvių įtaka) ir savo veiklą skyrę Lietuvai: Žemaitijos bajorai – Stanislovas Narutavičius (1862-1932), broliai Biržiškos – Mykolas (1882 – 1962), Vaclovas (1884-1956) ir Dzūkijos bajoras Donatas Malinauskas (1869-1942). Galima pabrėžti, kad šie Lietuvai nusipelnę asmenys išsimokslino Rusijos universitetuose: Sankt-Peterburgo, Maskvos, Kijevo, Varšuvos, bet ne Vilniaus universitete, kuris buvo uždarytas dėl Lenkijos sukelto 1831 m. sukilimo.

Žvelgiant į XX a. istorinius įvykius yra minėtini: Rusijos valdžios sprendimas naudingas Lietuvos atgimimui – 1904 m. sugražinta lietuviška spauda, o 1905 m. įvykęs lietuviškų gubernijų atstovų Didysis Vilniaus Seimas, vadovaujant Jonui Basanavičiui nusprendė atkurti Lietuvos autonomiją – dar buvo vadovaujamasi paskutinių LDK vadovų tikslais.

Lietuvai atsikurti ir naujoms valstybėms Estijai ir Latvijai atsirasti bei įsitvirtinti palankios sąlygos susidarė prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir 1914 m. JAV prezidentui Tomui Vudro Vilsonui paskelbus Tautų apsisprendimo deklaraciją. Po bolševikų 1917 m. perversmo šią Tautų apsisprendimo teisę pripažino ir Sovietų Rusija, ji 1917 m. lapkričio 16 d. paskelbė „Rusijos tautų teisių deklaraciją“. Ši Deklaracija skelbė visų tautų lygias teises, jų suverenumą ir teisę patiems apsispręsti bei kurti savarankiškas valstybes. Nors Sovietų Rusijos deklaracija buvo daugiau propagandinė ir iš esmės šios deklaruojamos teisės vėliau buvo taikomos kitoms daugiatautėms valstybėms, ji padėjo skleisti komunistinę doktriną pasaulyje. Tačiau visa tai yra Sovietų Rusijos dviveidiško imperinio elgesio taktika, pagal kurią Lietuva neprivalo paklusti, o nuolat Rusijai priminti ir reikalauti elgtis pagal Tarptautinės teisės nuostatas. Sovietų Rusija privalėjo po Deklaracijos paskelbimo pripažinti Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės okupaciją kuri prasidėjo po 1831 m. sukilimo.

Tarptautinės teisės ir Tautų apsisprendimo deklaracijos nuostatas atitinka lietuviškų gubernijų atstovų konferencijos, vykusios 1917 m. rugsėjo mėn. Vilniuje, priimta Lietuvos valstybės atkūrimo deklaracija, kurioje buvo išrinkta  Lietuvos Taryba. Demokratiškai išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba, pirmininkaujant Jonui Basanavičiui, 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą: „Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybės šiuo pareiškimu:

Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.

Lietuvos Taryba pranešdama apie tai vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę“.

Nors pirmoji valstybė, 1918 m. kovo 23 d. pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę de fakto, buvo Vokietija, tačiau esanti Lietuvoje Vokietijos kariuomenė trukdė Nepriklausomybę įgyvendinti. Tik Vokietijai pralaimėjus I pasaulinį  karą, Reichstagas pripažino tautų apsisprendimo teisę ir 1918 m. spalio 20 d. Lietuvai leido sudaryti Vyriausybę. Vokietijai strategiškai buvo naudinga turėti kaimynystėje Lietuvos valstybę, o ne Rusijos imperiją, juolab Sovietų Rusiją.

Pabrėžtina, kad 1918 m. rugpjūčio 29 d. Rusijos imperijos teisių perėmėja Sovietų Rusija panaikino Abiejų Tautų Respublikos (Rzeczpospollitos) pasidalijimų aktus.

Nors Sovietų Rusija 1919 m. dar bandė įsitvirtinti Lietuvos teritorijoje, pasiųsdama Raudonosios armijos būrius, tačiau Lietuvos savanorių kariuomenės ji buvo išvyta už Daugpilio. D. Britanija ir Estija taikos sutartis su Sovietų Rusija pasirašė dar 1920 m. vasario mėn., tuo pripažindamos bolševikinę Rusijos vyriausybę, ir tik praėjus pusei metų Sovietų Rusija atsisakė Lietuvos suvereno teisių, kurios buvo atitekę po Rzeczpospolitos pasidalijimų Rusijos imperijai bei lyg tai patvirtintų Vienos kongrese. Lietuvos santykiai su Sovietų Rusija galutinai buvo nustatyti Lietuvos Respublikos ir Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašytąja Taikos sutartimi. Pirmuoju Sutarties straipsniu Rusija iškilmingai patvirtino Lietuvos teises į nepriklausomybę ir kartu atsisakė bet kokių Rusijos siekių į Lietuvos teritoriją šiais žodžiais: „Pasirėmus „Rusijos tautų teisių  deklaracija“, visos tautos turi laisvą apsisprendimo teisę, kuri gali būti išplėsta ligi visiško atsiskyrimo nuo valstybės, kurios dalį sudarė Rusija, be paslėptų minčių pripažįsta Lietuvos valstybę nepriklausoma ir suverenia su visomis teisėmis ir išvadomis, išplaukiančiomis iš šio pripažinimo. Rusija amžiams atsisako suvereninių teisių į lietuvių tautą ir jos žemę. Ankstesnis Lietuvos priklausymas Rusijai lietuvių tautos jokiu požiūriu neįpareigoja savoje teritorijoje“. Ši Taikos sutartis apibrėžė sienas, lietuvių  gyvenamoje teritorijoje  su Gardino ir Lydos sritimis ir tai beveik atitiko 1792 m. II padalijimo sienas, tarp stačiatikių rusėnų ir katalikų lietuvių.

Štai kur pagal tarptautinę teisę yra tolimesnių santykių tarp Rusijos ir Lietuvos pamatas, todėl galima tik apgailestauti, kodėl dabartinės Lietuvos valdžia nemini šios sutarties 100-mečio, o viešojoje erdvėje per 30 metų neaptinkame jokių diskusijų šia tema.

       Sovietų Rusija 1922 m. tapusi Sovietų sąjunga,  1926 m. rugsėjo 28 d. pasirašė su Lietuva Nepuolimo paktą, kuris dar kartą patvirtino 1920 m. Taikos sutartį su nubrėžtomis sienomis, kurio pirmasis ir antrasis straipsnis  nustatė: 1. „Taikos sutartis, pasirašyta tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos Maskvoje, 1920 m. liepos 12 d., kurios visi nuostatai palieka galioje ir nepažeidžiami, lieka Lietuvos – Sovietų Sąjungos santykių pagrindu. 2. Lietuvos Respublika ir Sovietų Sąjunga įsipareigoja tarpusavy visomis aplinkybėmis respektuoti jų suverenumą, kaip ir jų teritorijų integralumą ir nepažeidžiamumą“. Sovietų komisaras užsienio reikalams Maksim Litvinov pareiškė: „Visas pasaulis turi matyti, kad mūsų pasirašytos sutartys nėra laikinos ir nepriklauso nuo konjuktūros, nuo atsitiktinių aplinkybių, bet yra išreiškimas mūsų pastovios ir amžinos taikos, kurios pagrindiniu elementu yra jaunų Pabaltijo valstybių nepriklausomybių išlaikymas…“

Po Pilsudskio perversmo Lenkijoje, Kaune susidarė įspūdis, jog Lenkija Lietuvos atžvilgiu turi pavojingų kėslų. Savaitę prieš pasirašant Nepuolimo sutartį Maskvoje, 1926 rugsėjo 21, Lietuvos vyriausybė per savo atstovus užsienyje įteikė įvairių kraštų vyriausybėms memorandumą, iškeliantį Lenkijos agresyvumą ir jos grasinimą karu rytų Europai – štai pavyzdys dabartinei Lietuvos valdžiai, kaip duoti atkirtį neteisėtiems Lenkijos reikalvimams keisti lietuvių kalbos raidyną bei rašyti pase pavardes lenkų raidėmis. Būdamas Maskvoje premjeras Mykolas Sleževičius gavo iš Sovietų sąjungos užsienio reikalų komisaro Georgijaus Čičerino notą, kuri patvirtino, „kad faktiškas Lietuvos sienų sulaužymas, kuris Lenkijos buvo padarytas priešingai lietuvių tautos valiai, nepakeitė Socialistinių Tarybų Respublikų Sąjungos nusistatymo dėl teritorinio Lietuvos suvereniteto, nustatyto 1920 metų liepos mėn. 12 d Taikos sutarties Lietuvos su Rusija 2 straipsnyje ir jo priede.“

Pagaliau iš G. Čičerino notos paaiškėjo ir tai, dėl ko Lietuva dar neturėjo raštiško pareiškimo iš Sovietų Sąjungos dėl jos sutarties su Lenkija. Jos 1921.III.18  Taikos sutartis su Lenkija pasirašyta Rygoje, nors ir nustatė Lenkijos valstybės sieną toli į rytus nuo Kerzono linijos, Maskva notoje dar kartą raštiškai patvirtino Lietuvai, kad ir toliau galioja 1920 m. Taikos sutartis su Lietuva ir joje apibrėžtomis sienomis.

Šiomis sutartimis nustatyti santykiai dar labiau sustiprėjo Sovietų Sąjungai 1934 m. įstojus į Tautų Sąjungą ir tapus Tarptautinės teisės subjektais. Tačiau Sovietų Sąjungai 1939 m. žiemą užpuolus Suomiją, o Vakarų valstybės, vengdamos konflikto su Sovietų sąjunga, efektyviai nepadėjo Suomijai, tačiau 1939.XII.14 ją tik pašalino iš Tautų sąjungos. Prisitaikanti Lietuva, norėdama išlikti ištikima savo neutralumo politikai, 1939 m. rugsėjo 1 d. griežtai laikėsi tarptautinių ir iš dvišalių sutarčių išplaukiančių įsipareigojimų.

Kai Lietuva vykdanti neutralumo politiką 1939 m. rugsėjo pirmoje pusėje nėjo atsiimti Pietryčių Lietuvos su Vilniumi, tuomet Sovietų sąjunga rugsėjo 17 d. puolė Lenkijos okupuotą Pietryčių Lietuvą, ją okupavo, tuo pažeidė tarptautinę teisę ir sutartis su Lietuva. 1939 m. spalio 10 d. Prievartine sutartimi su Lietuva sugražino tik dalį Lietuvos teritorijos su Vilniumi, tačiau privertė mūsų vadovus įsileisti 25 tūkst. Raud. Armijos karių ir sukurti 5-ias jų karines bazes. Tai buvo sovietų imperializmo ir begėdiškos politinės suktybės išraiška, nes Kremlius pažeisdamas 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį ir vėlesnes ją patvirtinančias sutartis, ne tik padiktavo sąlygas, bet ir atplėšęs daugiau kaip pusę Vilniaus krašto teritorijos prijungė ją prie Sovietų imperijos. Tai buvo pradžios žygis 1940 m. birželio 16 d. visiškai Lietuvos okupacijai, kai Sovietų sąjunga po grasinančio ultimatumo Lietuvai, įvedė 250 tūkst Raudonosuios armijos karių. Diktuojant Krermliui buvo sudaryta vadinama Liaudies vyriausybė su Justu Paleckiu priešakyje. Surengtas  Liaudies Seimo rinkimų farsas, nes nebuvo renkama, o tik balsuojama už Komunistų partijos pasiūlytus kandidatus ir sovietų teroro struktūrai NKVD verčiant piliečius eiti ir balsuoti. Ši vyriausybė ir Seimas negalėjo priimti sprendimų, kurie būtų išreiškę Lietuvos valstybės ir tautos valią, nes esant okupacinei Sovietų sąjungos kariuomenei, nei referendumai, nei rinkimai pagal tarpatautinę teisę nėra laikomi laisvi ir tuo pačiu teisėti. Tad Lietuvos komunistų partijos vadovaujama delegacija 1940 m. rugpjūčio 3 d. nuvykusi į Maskvą ir pareiškusi norą  būti priimtai į Sovietų sąjungą yra neteisėtas veiksmas. Po Lietuvos okupacijos ir inkorporacijos prasidėjo Lietuvos piliečių ir vadovų teroras ir tremtys. Visa tai vykdė sovietinės teroro organizacijos  NKVD, KGB, prisidengę socialinių klasių kovos ideologija vykdė tautos genocidą. Teroras tęsėsi iki pat nacionalsocialistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų sąjungos 1941 m. birželio 22 d. karo pradžios.

Politinė organizacija Lietuvių aktyvistų frontas, kuris 1940 m. buvo įkurtas Lietuvos diplomatų Vakarų valstybėse, o jo vadovaujantys centrai veikė Vilniuje ir Kaune bei jo sukūrimui pritarė Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Lietuvių aktyvistų frontas pogrindyje  subūrė apie 36 tūkstančius Lietuvos piliečių, kurių tikslas buvo atkurti Lietuvos valstybės suverenumą, todėl organizavo Lietuvoje sukilimą prieš Sovietinius okupantus. Sukilimas prasidėjo 1941 m. birželio 22 d.  sukilėliai užėmė Vilnių, Kauną, kitus miestus ir buvo išvyta okupacinė Raudonoji armija, o birželio 23 d. jau buvo sudaryta Laikinoji Lietuvos Vyriausybė, kuri paskelbė Lietuvos valstybės Aktą atstatantį Lietuvos valstybės Nepriklausomybę ir viešai – per radiją paskelbė Laikinosios Vyriausybės sudėtį. Akivaizdu, kad naujasis okupantas nacistinė Vokietija užėmė Lietuvą kaip suverenios valstybės teritroriją, todėl po penkių savaičių Laikinąją Lietuvos vyriausybę paleido.

Pirma, todėl atsižvelgiant į tarptautinę teisę tenka pabrėžti, kad 1941 m. Laikinosios Lietuvos Vyriausybės Birželio 23 d. Nepriklausomybės deklaracija yra veiksni ir ja reikia remtis kalbant su Vakarais, registruojant JT bei duodant atkirtį dabartinės Rusijos valdžios propagandai.  Reikia reikalauti Seimo, kad 1941 m. Birželio 23 d. paskelbtas Nepriklausomybės Aktas būtų priimtas  Lietuvos valstybės Aktu. Ypač dabar tapo labai svarbu ir lengviau  kai  Europos Teismas pripažino teisėta Lietuvos partizanų kovą prieš sovietinius okupantus, o partizanų naikinimą lietuvių tautos genocidu.

Antra, pagal teisinę logiką tais atvejais kai tuo pačiu klausimu yra du teisės aktai, tai galioja tas, kuris yra paskesnis. Net jei 1940 m. liepos mėn. neteisėtai išrinkto Liaudies Seimo  nutarimu Lietuvos valstybės suverenumas tapo atiduotas Sovietų Sąjungai, o 1941 m. Tautos sukilimu jis iš Sovietų Sąjungos atkovotas ir Birželio 23 d. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės Nepriklausomybės Atkūrimo Aktu   paskelbtas pasauliui ir tapo Tautos kaip suvereno teisės turėtojos atkurtas. Tokiu atveju teisiškai akivaizdu, kad sąjungininkai 1944 metais negalėjo laikyti Lietuvą išvaduota kaip Sovietų Sąjungos respublika. Sovietų sąjungine respublika pagal statusą Lietuva  jau nebebuvo nuo 1941 m. birželio 23-osios ir faktiškai ją išvadavo kaip suverenios Lietuvos valstybės teritoriją, laikinai okupuotą nacistinėsVokietijos. Tai reiškia, kad po karo Lietuva turėjo suvereno teisę lygią su tokiomis išvaduotomis šalimis, kaip Lenkija, Čekoslovakija ar kitos šalys ir po karo gavusios atskiros Liaudies demokratinės valstybės statusus. Sovietų Sąjunga, diktavusi sąlygas Vakarų sąjungininkams dalinantis pokarinę Europą, šią Lietuvos teisę į suverenumą pažeidė be teisėto pagrindo priskirdama ją Sovietų Sąjungos teritorijai. Akivaizdu, kad tam, jog po karo Lietuva teisėtai galėtų būti laikoma Sovietų Sąjungos dalimi, teisiškai buvo būtina iš naujo atlikti 1940 m. įvykdytą Lietuvos “įstojimo” į ją ceremonialą arba rengti referendumą Jungtinių Tautų priimta tvarka – dalyvaujant jų atstovams ir JT kariniems daliniams. Nei viena, nei kita atlikta nebuvo, todėl Sovietų Sąjungos veiksmai, vykdyti po karo Lietuvos valstybės kaip teisėtos suvereno teisės turėtojos atžvilgiu, be pagrindo laikant ją Sovietų Sąjungos teritorijos dalimi, yra neteisėti ir nusikalstami.

Akivaizdu, kad Sovietų sąjungos diktatoriaus J. Stalino veiksmai prieš karą ir po karo yra nusikalstami prieš tarptautinę teisę ir prieš humanitarinę teisę ir nagrinėtini Tarptautiniame Teisme. Tenka priminti Lietuvos valdžiai, kad J. Stalinas 1956 m. Sovietų sąjungos valdžios buvo pripažintas nusikaltėliu, todėl šiuolaikinės Rusijos propagandai bei jos prezidentui, vykdančiam II Pasaulinio karo kilimo priežasčių reviziją, yra pats laikas apie tai priminti, o gal net pradėti derybas su Rusija dėl šių nusikaltimų ir Lietuvos piliečių genocido kompensacijų bei Lietuvos teritorijų grobimo. Ypač svarbu Europos sąjungai kelti klausimus dėl karinės bazės likvidavimo Karliaučiaus srityje ir Kultūros paveldo konvencijos pažeidimų pakeičiant srities istorinius pavadinimus  sovietiniais pavadinimais.

„Lietuvai šiandien būtina turėti savo istorijos ir kultūros politiką. Istorijos politika nėra istorijos profesorių politikavimas. Istorija yra mokslas ir ją reikia tyrinėti. Požiūrio į istorinius įvykius derinimas tik su viena tauta, valstybe ir apeinant kitas, dalyvavusias tuose pačiuose įvykiuose, yra negalimas iš principo“.- sako teisininkas Liudvikas Rasimas, Nepriklausomybės paskelbimo signataras.

2020-07-12

Išdavikų gynėjų akistata su dokumentais

                           Išdavikų gynėjų akistata su dokumentais.                          

P. Cvirka, pasirašydamas „Lietuvos įstojimo į sovietų socialistinių respublikų sąjungos sąstatą Deklaraciją“, savo parašu įteisino žiaurią sovietinę mūsų Tautos genocido okupaciją. Šis išdavikas sąmoningai išdavė mūsų Valstybę, mūsų Tautą – savo parašu įteisino mūsų Valstybės okupaciją.

Pagaliau šį išdavikišką aktą – Deklaracijos dokumento originalą – LGGRT Centrui patvirtino Rusijos Federacijos valstybinis archyvas.  

Tenka apgailestauti, kad šio dokumento faktą dėl neveiklumo ar gal sąmoningai sovietinės ideologijos koronaviRUSO paveikti, lyg šiol neigė mūsų istorikai-ekspertai bei sovietkultūrininkai. Ypač, neigdami bent kokį išdavikų pasirašytą dokumentą, atliktą išdavystės faktą, nuožmiai gina cvirką ir kitus išdavikus – nėrį, venclovą, paleckį literatūrologas-kultministras Kvietkauskas, Lietuvos rašytojų sąjungos vadovybė. Tyliai pritaria ir Seimo kultkomitetas. Kurčias ne tik Vilniaus meras net ir šiems viešiems teiginiams: ”… Nuo 1940 m. P. Cvirka išliko ištikimas tarybinės Tėvynės patriotas, rašytojas-bolševikas… Kūnu ir krauju, širdimi ir siela P. Cvirka buvo suaugęs su Tarybų valdžia, su Komunistų partija. Komunistų partijai, Tarybų valdžiai jis atidavė iki atodūsio visą savo gyvenimą, savo likimą… P. Cvirkos paminklas, įkūnijantis V. Lenino, F. Dzeržinskio bolševikinę dvasią, bus tvirtas kaip ir P. Cvirkos komunistinė dvasia…“

Ministre-literatūrologe, Lietuvos rašytojų sąjungos vadovybe, Seimo kultkomitete, užuot įsikūnydami į išdavikišką cvirkų dvasią, užuot teisindami šį aršų kolaborantą, litersukčių cvirką, nuplagijavusį svetimų autorių romanus, pasisąvinusį svetimus kūrinius ir honorarus, užuot skleidę jo išdavikišką propagandą, paimkit į rankas krauju 1949 metais rašytą mūsų didžiavyrių Laisvės kovotojų Deklaraciją ir perskaitykit šias eilutes: „Lietuvos Laisvės Kovos deklaracija kaip aukščiausias Tautos politinis organas 1949-11-16, reikšdama lietuvių Tautos valią, griežtai pabrėžia, kad asmenys okupacijos metais išdavę Tėvynę, bendradarbiavę su priešu, savo veiksmais pakenkę tautos išsilaisvinimui, susitepę išdavystėmis ar krauju yra atsakingi prieš teismą“. 

Ir, kad dar aiškiau suvoktumėte Deklaracijos esmę, perskaitykite ir Lietuvos Respublikos Seimo 1999-01-12 priimtą įstatymą: „1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija yra valstybės teisės aktas… pagal LR Konstituciją, galiojančius LR teisinius aktus už įvykdytus ypač sunkius nusikaltimus – už sąmoningą mūsų Valstybės išdavimą ir kolaboravimą; už organizavimą ir dalyvavimą sąmoksle valstybės perversmui įvykdyti ir įvykdymą; už veiklą kitai valstybei prieš LR santvarką, suverenitetą, teritorijos vientisumą; už pagalbą okupacinėms valdžios struktūroms įtvirtinant okupaciją, slopinant Lietuvos gyventojų pasipriešinimą; už Tėvynės išdavimą vertinti valstybės išdavikais“.

LR kultūros ministre su savo bendraminčiais, nedelsiant palikite šias garbingas pareigas – atsistatydinkite.

Premjere, Vilniaus mere, nutraukite mūsų Valstybei priešiškos ideologijos organizacijų, namų-muziejų kaip nėries, venclovos ir kt., finansavimą bei egzistavimą.

Seimo kultkomiteto Pirmininke, nedelsiant įgyvendinkite aukščiau minėtus mūsų Valstybės teisės aktus.   

              Pagarbiai –  Jonas Užurka.  

Gojaus miško didvyriai

NGS edukacinės grupės vadovo vardu dar 2017.08.28 d. ir 2017.10.04 d. raštais buvo kreiptasi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centromemorialinį departamentą prašant įamžinti, t. y. pastatyti paminklus (vietovėse, kuriose rusų okupantų buvo nužudyti 4 ir daugiau Lietuvos partizanų) Stakliškių seniūnijos tokiose vietovėse: 1) Gojaus miške; 2) Gripiškių kaime; 3) Alšininkų kaime ir 4) Stakliškių miestelyje. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centromemorialinį departamentui aktyviai talkinau patikslinant istorinius duomenis pagal Stakliškių ir Butrimonių bažnytinius archyvus bei derinant  su vietovių žemės savininkais paminklų pastatymo vietas.

Taigi 2019 m. gruodžio mėn. 10 d. Gojaus miške jau yra pastatytas toks paminklas, o 2020 m. dar bus pastatyti Gripiškių ir Alšininkų kaimuose.

 Žuvusių Lietuvos partizanų pagerbimo ir minėto paminklo pašventinimo ceremonija vyks 2020 m. kovo mėn. 11 d. 10:00 val. šv. mišios Stakliškių, Jiezno ir Butrimonių bažnyčiose (nuo Gojaus išvardinti miesteliai yra vienodai nutolę), po to vykstame į Gojaus mišką šventinti paminklo ir 11:45 val. turime būti vietoje. Iš Vilniaus vykstantys (atrodo ir kauniečiai) renkamės Stakliškių bažnyčioje.

Kviečiu prisijungti prie NGS delegacijos, o dar geriau ir su transportu. Priede rasite plakatą, skirtą šiam renginiui. Susiskambinam!

Geros dienos,

Dr. Kazys Algirdas Kaminskas

NGS edukacinės grupės vadovas,

KVIETIMAS AUKA PRISIDĖTI PRIE MEMORIALO KOVOJUSIEMS UŽ LIETUVOS LAISVĘ ATMINIMO ĮAMŽINIMO SU VALSTYBĖS SIMBOLIU ,, VYČIU” LUKIŠKIŲ AIKŠTĖJE

2017 m.gegužės 2d. Lietuvos patriotinės organizacijos įkūrė ,, Vyčio su laisvės kovotojų memorialu projektas” paramos fondą, kurio pagrindinis tikslas yra Lukiškių aikštėje, Vilniuje pastatyti memorialą laisvės kovotojams atminti su Vyčio skulptūra. Fondas aktyviai bendradarbiavo su LR Seimu, LR Vyriausybe ir tikėjosi, kad 2018m.vasario 16 d., Lietuvos atkūrimo šimtmečio proga memorialas bus pastatytas.

Pagal paruoštą ir visus leidimus gavusį projektą, fondas surinko lėšas už kurias buvo įrengti memorialo pamatai, vadinamo ,,Šimtmečio” rato centre iškilmingai įleista 111 laisvės kovas menančių relikvijų.

Deja, įvairių valstybinių institucijų dėka, ši idėja nebuvo įgyvendinta. Kultūros ministerija paskelbė inscenizuotą ,, konkursą – kūrybines dirbtuves” ir sužlugdė šį projektą. Dėl konkurso komisijos neteisėtų veiksmų vyksta teisiniai ginčai, kurie užsitęs dar ne vienus metus.

Fondas nutarė, kad daugiau laukti negalima ir reikia įgyvendinti tiek LR Seimo, tiek LR Vyriausybės , tiek visuomeninių organizacijų sprendimus dėl memorialo laisvės kovotojams atminti su Vyčio skulptūra pastatymo Lukiškių aikštėje Vilniuje.

Kviečiame visus Lietuvos piliečius, įmones, visuomenines organizacijas paremti šį kilnų projektą, pervedant lėšas į mūsų fondo sąskaitą. Kova turi savo kainą, todėl turim surinkti lėšas, kad kovotojų už Lietuvos laisvę atminimui skirtas memorialas su Vyčiu būtų įgyvendintas .

Fondo sąskaita  LT20 7300 0101 5227 5340. Bankas AB Swedbank.

Išsamesnę informaciją apie projekto eigą galite sužinoti  žemiau nurodytais kontaktais. Paramos fondo,,Vyčio su laisvės kovotojų memorialu projektas”

Valdybos pirmininkas                      Jonas Burokas